Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5; 1.1.8.7.9; 1.1.8.7.13; 1.1.10.1; 1.2.4.6.2; 2.12.2.8.

2025 m. gruodžio 17 d.

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), vidurinio išsilavinimo, jo parodymais – dirba Vokietijoje, teistas 2023 m. vasario 15 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį – 1 metų 4 mėnesių laisvės apribojimo bausme, bausmę atlikęs, teistumas neišnykęs,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 140 straipsnio 2 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. smurtaudamas ir mušdamas sukėlė fizinį skausmą savo artimai giminaitei – mamai G. B., o būtent: 2025 m. birželio 23 d., apie 10.00 val., namuose, adresu (duomenys neskelbtini), Šiaulių m., žodinio konflikto metu, tyčia pastūmė nukentėjusiąją G. B., ko pasėkoje ji krito ant grindų ir susitrenkė galvą, po to, vieną kartą koja spyrė jai į sėdmenis ir tempė už plaukų ir tuo savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajai G. B. fizinį skausmą.

Dėl byloje surinktų įrodymų

Kaltinamasis A. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad tą dieną susitiko su G. ir pas jį nuėjo žiūrėti LKL finalo. Nusipirko alkoholio. Viskas buvo ramiai. Mamai pradėjo nebepatikti, nes G. „čiut“ pas juos neapsigyveno: šeimininkauja, maudosi, vaikšto vos ne pusnuogė. Jis nerūkantis, o G. rūkė balkone ir mama pajutusi rūkalų kvapą pasiuto. Mama veržėsi pro duris, jas daužė, o jis laikė duris koja, kokias 5 minutes. Jis liepė G. rinktis daiktus, ir „varyti“, nes mama nenustos. Mama įbėgo į vidų ir G. išvadino visokiais žodžiais. Jis buvo „nei prie ko“. Paskui mama puolė G. su šluota. Jis atėmė šluotą ir mama atsisėdo ant „pufiko“. Telefono laido jis netraukė, ištraukė tik jungtuką, kad policijos nekviestų. Būtų sutvarkęs. Spynos nesugadino, tik ištraukė raktą ir iškrito toks geležinis. Mamos neprilietė net pirštu, netempė jos. Vienintelis buvo nuo tos šluotos. Žodžiais kiekvieną dieną apsipyksta su mama. Mama sveikata ne kokia, parėjęs iš miesto kartais randa ją ant žemės. Naktį ji šaukia „gelbėkit“, iškrenta iš lovos. Mama kviečia policiją, nes mano, kad jį paauklės. Jis mamos gydymo išlaidas atlygino, nes norėjo, kad būtų nuimtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas.

Įtariamuoju apklausto A. B. 2025 m. liepos 1 d. parodymai, kad galvos traumų neturėjo, psichinėmis ligomis nėra sirgęs, priklausomybės alkoholiui, narkotinėms ir psichotropinėms medžiagoms neturi, į narkologinę centro įskaitą neįrašytas. Su pranešimu apie įtarimą susipažino, kuo įtariamas suprato. Gali paaiškinti, kad padaręs nusikalstamą veiką jis neprisipažįsta, prieš mamą jis nesmurtavo. Gali paaiškinti, kad nesenai grįžo iš Švedijos ir apsistojo pas mamą G. B., adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai. 2025 m. birželio 21 d. ir 2025 m. birželio 22 d. jis kartu su savo drauge G. G., namuose vartojo alkoholinius gėrimus ir mamai tai nepatiko. 2025 m. birželio 23 d., tiksliai laiko pasakyti negali, gali būti apie 12.00 val. alkoholio jie nevartojo. Mama puolė jo draugę pasiėmusi šepetį, todėl, kad ji rūkė kambaryje ir pasiliko pas jį nakvoti kelias dienas. Tada jie susirinko daiktus ir išvažiavo. Prieš išeinant, jis nutraukė telefono laidus, kad nepaskambintų policijai, nes ji dažnai be jokios priežasties skambina į policiją. Taip pat, sugadino spyną ir pasiėmė buto raktus, kad ji neužsirakintų, kad galėtų pareiti į namus. Jis tikrai prieš mamą nesmurtavo, tai gali paliudyti G. Mama nuolat reiškia nepasitenkinimus prieš kaimynus, ji dažnai šaukia ant jų. Taip pat, apie jos elgesį gali paliudyti jos draugė I. ir M., numerio neturi, gyvena Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), buto nežino. Kol vyks tyrimas jis apsistos pas draugus, informuos papildomai adresą, nes dabar tiksliai pasakyti negali. Nuo policijos jis nesislapstė, kviečiamas neatvyko, nes labai skaudėjo nugarą. Jis tuo metu buvo apsistojęs Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), buto numerio nepamena, nes buvo trumpam išsinuomojęs butą. Daugiau nieko papildyti neturi (1 t., b. l. 122–123).

Tarnybinis pranešimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (1 t., b. l. 5) Tarnybinis pranešimas dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo (1 t., b. l. 8–11) Įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota įvykio vieta, esanti adresu (duomenys neskelbtini), Šiaulių m. (1 t., b. l. 13–21) BIRT ataskaitų žiūryklės informacija (1 t., b. l. 27) Tarnybinis pranešimas dėl informacijos pateikimo (1 t., b. l. 28) Kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame užfiksuotas perklausytas pokalbis su BPC darbuotoja (1. t., b. l. 30–32) Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės kopija (1 t., b. l. 36–37).

Nukentėjusioji G. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nori atsiprašyti teismo už nesąmones, kurias prišnekėjo. Ji yra neįgali ir prišnekėjo nesąmonių ant savo vaiko, to ko nebuvo. Taip padarė, nes proto nebuvo, susimaišė protas, nieko ji nežino. Pyko ant tos moteriškės, nes ji labai rūkė, o jos miegamasis netoli. Duris daužė, kai ėjo į tualetą, leido muziką, todėl ji labai užpyko, pasiėmė šepetį ir žadėjo ją ginti laukan. Tarp kilimų susimaišė kojos ir ji dėjosi ir labai skaudžiai susižeidė. Daugiau nebeatsimena kaip ten buvo, nes jų nebeliko, jie išvažiavo. Ją paliko vieną. Kaimynai atėjo jos apžiūrėti. Nežino ir neatsimena, kas nutraukė telefono laidus. Niekas nespyrė jai į šlaunį. Ji koridoriuje krito ant to šono ir labai susitrenkė. Jai atrodo, kad ir ant veido. Ji nieko nebeatsimena. Buvo jai greitoji medicinos pagalba iškviesta. Lyg kaimynas pakvietė. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta ir kitaip dėstė įvykio aplinkybes, nes prišnekėjo ir nieko nežino, neatsimena. Nurodė, kad sūnus sumušė, nes to proto visai nebuvo. Pati dėjosi, pati trenkėsi į sieną. Sūnus neprašė, kad ji pakeistų parodymus. Jei būtų sūnus padaręs, tai ji sakytų, o dabar jis to nepadarė. Ji nori ir sūnaus, ir teismo atsiprašyti už melagingus parodymus, nes nežino ką tada šnekėjo. Ir dabar nežino ką čia šneka. Sūnus tikrai nemušė, ji pati nuvirto. Sūnus nėra smurtavęs prieš ją. Jo nebuvo, jis Amerikoje buvo ir visur užsieny. Nežino kodėl ne pirma baudžiamoji byla yra dėl sūnaus smurto prieš ją. Neatsimena ką kalbėjo su kaimynu, ką nurodė medikams. Nežino ar atsimintų kokias nors aplinkybes jei teismas pagarsintų jos parodymus. Nežino, jokių parodymų nedavė.

Nukentėjusiosios G. B. 2025 m. birželio 26 d. parodymai, kad A. B., yra jos sūnus. Šiuo metu gyvena kartu su ja, adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai. 2025 m. birželio 22 d. jis parsivedė į namus jai nepažįstamą moterį. Jie abu vartojo alkoholinius gėrimus, gėrė vyną, šampaną bei rūkė ir svetainėje garsiai leido muziką. Ji jiems nieko nesakė, nes bijojo, buvo savo kambaryje. Kitą rytą jie atsikėlė, susitvarkė ir pasakė, kad išvažiuoja. Ji jo paklausė, kur jis susiruošė, ką jis galvoja, ar pažįsta tą moterį, kad parveš dar kokią ligą. Tada A. jai pasakė „valkata, ko tu nesprogsti“. Tada jis pastūmė, ar sudavė smūgį, ji neprisimena, po ko, ji trenkėsi koridoriuje į sieną, susmuko ir trenkė galvą į sieną. Tada sugriebė už plaukų ir tempė iki virtuvės, jai labai skaudėjo, ji cypė iš skausmo. Nutempė ir paliko ją virtuvėje. Ji nepamena, kad jis būtų spyręs, ar sudavęs kokį smūgį. Moteris nieko jai nedarė, tik šypsojosi. Tuo metu galėjo būti apie 10 val. Po to, jie išėjo ir matė pro langą, kad sėdo į A. automobilį, kurio markės ir valstybinių numerių nežino ir abu išvažiavo. Tada ji pamatė, kad išjungtas telefonas, kad niekam nepaskambintų. Taip pat, buvo išplėšta viršutinė durų spyna bei paėmė buto 2 raktus. Ji išgėrė raminamųjų ir užmigo. Kaimynas pas ją atėjo pasižiūrėti, kas nutiko, nes buvo buto durys praviros. Pas kaimyną turėjo atsarginius buto raktus. Kaimynas – vardu R., gyvena trečiame aukšte, pavardės ir buto numerio nepamena. Apie įvykį pranešė tik kitą rytą, kai jai pajungė telefoną. Dėl įvykio ji patyrė didelį fizinį skausmą, bet pas medicinos ekspertus nevyks, nes blogai su sveikata, ji sunkiai vaikščioja. Jai yra išaiškinta teisė pareikšti civilinį ieškinį, tačiau ji ieškinio nereiškia ir ateityje nereikš. Tai jau ne pirmas kartas, kai sūnus prieš ją smurtavo, bet vis atleisdavo. Kol blaivas, jis geras, tik išgeria ir puldinėja ant jos, ji jo bijo. Kur jis šiuo metu yra, ji nežino. Jis jai neskambino. Jai tiesiog skauda jo išsakyti žodžiai „kad tu sena „padla“ sprogtum“. Tai jis nuolat kartoja (1 t., b. l. 61–62).

Asmens apžiūros protokolu, kuriame užfiksuota G. B. vizualinė apžiūra ir vietos kurias paveikus buvo sukeltas fizinis skausmas (1 t., b. l. 63–69).

Specialisto išvada Nr. G 820/2025(04), kurioje užfiksuota, jog G. B. sveikatos sutrikdymas nepadarytas, tačiau yra duomenys apie pirmosios medicininės pagalbos suteikimą (1 t., b. l. 75–76).

Liudytojas R. V. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad įvykio aplinkybių dabar nebeatsimena. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas vieną kartą. Nukentėjusioji yra jo kaimynė, su ja gyvename vienoje laiptinėje. Eidamas pamatė praviras duris ir verkiančią močiutę. Užėjo ir paklausė kas nutiko. Ji „biški“ papasakojo, sakė, kad telefono rozetė nutraukta, su sūnumi problemos, jis „biški“ patriukšmavo. Jis viską parašė ir nebenori kartotis. Nukentėjusiosios ar kaltinamojo jis nebijo. Jo niekas neprašė čia nepasakoti apie įvykį. Parodymai, kurie buvo užfiksuoti apklausos metu yra teisingi. Prašo teismo parodymus perskaityti. Savo parodymus tvirtina. Kas iškvietė policiją jis nežino. Iki to įvykio nukentėjusioji nėra sakiusi, kad sūnus prieš ją smurtauja, ji sakydavo, kad jis patriukšmauja, o apie smurtą nebuvo kalbų. Jis aiškiai parašė, kad išgėręs „biški“ kvailas, o blaivas yra auksinis vaikas. Nepamena, ar nukentėjusioji sakė, kad sūnus prieš ją smurtavo. Ji minėjo, kad sūnus smurtavo ir jam tai yra vienintelis žinomas atvejis. Dėl nukentėjusiosios sveikatos būklės greitoji dažnai pas ją atvažiuoja. Būna, kad nukentėjusioji kalbėdama pasikartoja keletą kartų, nežino, ar čia atminties praradimas.

Liudytojo R. V. 2025 m. birželio 27 d. parodymais, kad jis gyvena adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai. Pirmame aukšte, (duomenys neskelbtini) bute, gyvena G. B. su sūnumi A. Kai A. išgeria, girdisi, kaip konfliktuoja abu. G. yra sakiusi, kad smurtauja prieš ją būdamas neblaivus, bet, kai blaivus – auksinis vaikas. Sužalojimų jis asmeniškai nėra matęs, bet ji kviesdavosi greitąją ir ją išsiveždavo. Apie dabartinį įvykį jis gali pasakyti tik tiek, kad šią savaitę, datos tiksliai nepamena, jis ryte turėjo išvykti ir leisdamasis laiptais pamatė, kad G. buto durys praviros. Jis įkišo galvą pas ją į koridorių, pasirodė G. Jis pasakė, kad užsirakintų duris. Ji pasakė, kad neturi raktų, kad juos paėmė sūnus. Kadangi pas jį buvo jos atsarginiai buto raktai, tai jai padavė. Jis matė, kad pas ją išlaužta viršutinė durų spyna, nutraukti telefono laidai. G. jam pasakė, kad prieš ją smurtavo sūnus, kad davė jai į galvą, ar kažką panašaus. Taip pat, minėjo, jog grasino, kad ją užmuš. Kad tempė už plaukų, ji jam nesakė. Ji buvo labai susijaudinusi, verkė, sakė, kad skauda galvą. Sužalojimų jis pas ją matomosiose kūno vietose nematė. A. namuose nebuvo. G. sakė, kad pabėgo. Jis su ja bendravo labai trumpai, padavė raktus, patikrino spyną ir išvyko. Daugiau nieko papildyti neturi (1 t., b. l. 95–96).

Liudytoja R. Ž. teisiamojo posėdžio metu (per vaizdo konferencijų ir pokalbių platformą „Zoom“) parodė, kad nukentėjusiąją apklausė šios namuose, nes ši sunkiai vaikšto. Nukentėjusioji buvo labai susijaudinusi, labai verkė, kad sūnus ją įskaudino, pakėlė ranką prieš ją. Ji nurodė, kad ją pastūmė, ji krito, trenkėsi į sieną, susitrenkė galvą, paskui sūnus tempė ją už plaukų iš koridoriaus į virtuvę ir ten paliko gulėti. Ji jai perskaitė jos parodymus, nukentėjusioji pataisymų nedarė ir pastabų neturėjo. Apklausos nefilmavo. Kai gavo teismo pranešimą, nukentėjusioji jai paskambino ir pasakė, kad nori keisti parodymus. Tai jau ne pirmas atvejis, ji turėjo analogišką bylą su jais, ir tada nukentėjusioji norėjo pakeisti savo parodymus. Įtariamasis neigė savo kaltę, tik pripažino, kad nutraukė telefoną ir sugadino spyną. Nukentėjusioji pasakojo ir su įvykiu nesusijusius įvykius, kad prieš ją smurtauja sūnus. Sakė, kad sūnus blaivus būna geras, o išgėręs smurtauja.

Liudytoja G. G. teisiamojo posėdžio metu (per vaizdo konferencijų ir pokalbių platformą „Zoom“) parodė, kad buvo kaltinime nurodytoje vietoje, kai įvyko konfliktas tarp A. ir jo mamos. Įvyko pasistumdymas. A. stumtelėjo savo mamą. Mama puolė su šluota ją vydama lauk. Viskas vyko svetainėje, jis stumtelėjo ir mama nukrito ant sofos. Nežino ar susižalojo. Jie pasišalino iš buto. Nematė, kaip tempė mamą už plaukų. Mama buvo visą laiką konfliktiškai nusiteikusi, tai ji gal nematė to konflikto. Nematė ir nežinojo, kad ir telefonas nutrauktas, ir durų spyna sulaužyta. Jis ją palikęs, buvo grįžęs į butą daiktų. Prieš ją kaltinamasis smurtavo psichologiškai nuomojame bute. Jis čiupo ją už plaukų ir grasino išmesti pro balkoną. Ikiteisminio metu duoti parodymai – teisingi. Mano, kad telefono laidą nuplėšė, kad mama neprisiskambintų policijai. Nematė, kad A. tempė mamą už plaukų. A., važiuojant, mamą minėjo negražiu žodžiu.

Liudytojos G. G. 2025 m. liepos 2 d. parodymais, kad A. B. yra jos naujas pažįstamas, su juo pažįstama nuo 2025 m. birželio 10 d. Susitiko prie prekybos centro „Tau“, esančio Šiauliuose, (duomenys neskelbtini). Jis buvo su draugu ir tiesiog ją pakalbino, pasikeitė kontaktais ir nuo to laiko pradėjo bendrauti. Po to, susitiko 2025 m. birželio 21 d., tuo metu buvo LKL krepšinio finalas. Jis ją pasikvietė į svečius, adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, buto nepamena, tik tiek, kad pirmame aukšte. Namuose buvo ir jo mama. Ji buvo gera, draugiška, nesikivirčijo. Ši savo kambaryje žiūrėjo krepšinį. Ji su A. kitame kambaryje taip pat žiūrėjo krepšinį ir vartojo alkoholinius gėrimus, gėrė vyną. Prie jų buvo prisijungusi jos draugė, kurios ji nenori įvardinti, nes ji su įvykiu nesusijusi. Draugė išvyko, o ji liko nakvoti. Kitą dieną ji dar liko pas A. namuose, tą dieną ji išgėrė tik vieną skardinę alaus, po to, gėrė tik mineralinį ir visą dieną pragulėjo lovoje, nes buvo nekokia sveikata. A. su mama gaminosi bulvių plokštainį, jie draugiškai bendravo. A. tą dieną taip pat vartojo alkoholį ir vakarop truputį pradėjo pyktis su mama, kaip suprato, kad dėl to, kad ji dar yra, kad per ilgai užsibuvo. Kažkokiu momentu mama pro langą apšaukė kažką, kas pasistatė automobilį. A. pasakė, kad ji nešauktų, ji nėra karalienė. Gerai nepamena, ar jis tą vakarą jai išsakė kokius negražius žodžius. Kitą rytą jo mama miegojo iki 11.00 val., tai A. nusprendė, kad ji bus išgėrusi „Bromazepamo“, kuriuos jis slepia nuo jos ir dėl to pyko. Maždaug nuo 11-12 val. jie ir vėl vartojo alkoholį, gėrė pradžioje alų, ji išgėrė dvi skardines alaus, po to, gėrė degtinę. A. su mama jau pykosi labiau, vienas kitam išsakė įvairius negražius žodžius, kurių ji nepamena. Kadangi ji rūko, tai vis eidavo į balkoną parūkyti, o A. nerūko, tai mamai nepatiko jos rūkymai, tai ši burbėjo. Buvo momentas, kai jai nebedegė žiebtuvėlis, tai A. virtuvėje uždegė popierinį maišelį ir per visus kambarius degančiu maišeliu atėjo jai pridegti cigaretės. Mano, tai mamai buvo galutinis taškas. Jai pasirodė, kad A. jau velniai vaidenasi, kad nori padegti namus, kad velnias apsėdo. Ši ją pradėjo vadinti prostitute, bet ji į šios žodžius nekreipė dėmesio. Kadangi įvykio metu buvo neblaivi, tai visų aplinkybių nepamena, tik pamena ar iš vakaro, ar tos dienos metu, A. pasakė, kad ištrauks mamai liežuvį. Momento, kad jis pastūmė mamą koridoriuje, ar tempė už plaukų, ji pasakyti negali, nes nematė. Jų konflikto metu jis vis nueidavo apšaukdavo ir vėl sugrįždavo. Mama juos varė lauk, norėjo patekti į kambario vidų, tačiau A. koja laikė duris. Po to, duris paleido ir nuėjo pasiimti automobilio raktų, lyg į mamos kambarį. Tada mama ją puolė su šepečiu, tačiau ji sulaikė, tai fizinis skausmas sukeltas nebuvo. A. įbėgo į kambarį, atėmė šepetį ir perlaužė jo kotą pusiau bei pastūmė mamą. Mama virto ant kambaryje stovėjusios lovos, ar ji susitrenkė galvą, pasakyti negali. Pamena, kad A. nutraukė laidinio telefono laidus, kad mama neiškviestų policijos. Jie tada išėjo, mama liko gulėti ant sofos aukštielninka. Tuo metu jis durų spynos nesugadino. Ji įsėdo į automobilį, o A. pasakė, kad dar eina pasiimti marškinių ir mobilaus ryšio telefono pakrovėjo. Jis tuo metu galėjo sulaužyti spyną ir smurtauti prieš mamą, nes jis užtruko kokias 4 min. ar daugiau. Kai važiavo, jis pasakė, kad labai nekenčia savo mamos, kad nori, kad greičiau numirtų, nes jam liktų butas. Kaip suprato, jis ketina ją nunuodyti, ar kažką panašaus. Jis reiškė nepasitenkinimą, kad mama jį varo dirbti. Ji supranta, kad negerai pasielgė, kad tuo metu A. leido vairuoti neblaiviam, bet pati buvo neblaivi ir nesuvokė savo veiksmų. Jie išsinuomojo butą (duomenys neskelbtini), Šiauliai, kur ir toliau vartojo alkoholinius gėrimus. Kad jis galėjo smurtauti prieš mamą, tai ji tiki, nes jis ir 2025 m. birželio 25 d. ją tampė už plaukų, grasino išmesti pro balkoną, tačiau ji policijos nekvietė, pareiškimo nerašė. Jis jos po to atsiprašė ir ji jam pretenzijų neturi. Kitą dieną ji pabėgo nuo jo, nes viskas atsibodo, buvo gėda grįžti pas mamą, gėda tokio poelgio, tai buvo lyg užburtas ratas, negalėjo sustoti gerti. Po to karto, susitikę nebebuvo, nors jis ją ir kvietėsi, bet ji jau susitikti nebenorėjo. Daugiau nieko papildyti neturi (1 t., b. l. 101–102).

Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas mušdamas arba kitaip smurtaudamas nežymiai sužalojo savo šeimos narį arba sukėlė jam fizinį skausmą.

Ištyręs ir įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, kurie pripažįstami įrodymais, kaip tai numatyta BPK 20 straipsnyje, teismas pripažįsta neginčytinai įrodyta, kad A. B. kaltinime nurodytu laiku, vietoje bei aplinkybėmis, padarė įstatymo uždraustą nusikalstamą veiką – žodinio konflikto metu, tyčia pastūmė nukentėjusiąją G. B., ko pasėkoje ji krito ant grindų ir susitrenkė galvą, po to, vieną kartą koja spyrė jai į sėdmenis ir tempė už plaukų ir tuo savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajai G. B. fizinį skausmą.

Kaltinamasis A. B. kaltinimus dėl nusikalstamos veikos padarymo, t. y. fizinio skausmo sukėlimo mamai G. B. neigė, savo kaltės nepripažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje. Savo parodymus teisiajame posėdyje pakeitė ir nukentėjusioji G. B., kuri nurodė, jog viską išsigalvojo, sūnus jos nemušė, ji nieko neprisimena, nes jai susimaišė protas. Teismas, šiuos duotus nukentėjusiosios parodymus vertina, kaip siekį padėti išvengti jos sūnui – kaltinamajam A. B. gresiančios bausmės.

Nors nukentėjusioji G. B. nurodė, kad ji apkalbėjo sūnų, nieko nepamena, praranda atmintį, tačiau teismas vertina tai, kad nukentėjusioji nėra Respublikinės Šiaulių ligoninės Psichitarijos klinikos pacientų registre (2 t., b. l. 124), o šeimos gydytojos pateiktas ambulatorinio apsilankymo aprašymas patvirtina, kad nukentėjusioji G. B. su atminties praradimo nusiskundimais į gydytoją kreipėsi tik 2025-10-27, tai yra bylą jau nagrinėjant teisme (2 t., b. l. 128–130). Be to, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad nukentėjusioji G. B., teigdama, kad prastėja atmintis, Bendrajam pagalbos centrui nurodė 3 skaičių laiptinės kodą.

Nepaisant to, kad nukentėjusioji G. B. pakeitė savo parodymus ir ikiteisminio tyrimo metu davė visiškai priešingus, šiuo nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu.

Iš 2025 m. birželio 25 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad į Bendrąjį pagalbos centrą 2025 m. birželio 24 d., 9:37:48 val. paskambino nukentėjusioji G. B., kuri nurodė, kad „sūnus mane vakar labai primušo, už plaukų tampė kolidoriuj ir pabėga. Išdraskė duris...“, „vakar primušo mane ir pabėga, išlaužė duris, neturėjau kuo užsirakint. Buva pas kaimyną raktai palikti, bet užmiršą neatėję, atjungę telefoną, kad nepaskambinčiau, tai atėję žmogus kaimyns, pajungė tą telefoną“, „man su galva aš čiut pareinu, bet aš viena, man reik pagelbos, policijos, kad į surastų ir daugiau į ligoninę.“ Bendrojo pagalbos centro darbuotojai patikslinus ar nukentėjusiajai trenkė į galvą, moteris atsakė: „ir į galvą, į nugarą kojom stuburą... už plaukų valkiojo koridoriuj“, „dar pasake, aš kalėjimą nebijau, bet tu būsi užmušta“.

Apklausta 2025 m. birželio 26 d. nukentėjusioji G. B. parodė, kad sūnus jai pasakė „valkata, ko tu nesprogsti“. Tada jis ją pastūmė, ar sudavė smūgį, ji neprisimena, po ko, ji trenkėsi koridoriuje į sieną, susmuko ir trenkė galvą į sieną. Tada sugriebė už plaukų ir tempė iki virtuvės, jai labai skaudėjo, ji cypė iš skausmo. Nutempė ir paliko ją virtuvėje. Ji nepamena, kad jis būtų spyręs, ar sudavęs kokį smūgį. <...> Dėl įvykio ji patyrė didelį fizinį skausmą, <...> Tai jau ne pirmas kartas, kai sūnus prieš ją smurtavo, bet vis atleisdavo. Kol blaivas, jis geras, tik išgeria ir puldinėja ant jos, ji jo bijo (1 t., b. l. 61–62).

Liudytojas R. V. 2025 m. birželio 27 d. parodė, kad jis gyvena tame pačiame name (toje pačioje laiptinėje), kaip nukentėjusioji G. B.. Kai A. B. išgeria, girdisi, kaip abu konfliktuoja. G. jam yra sakiusi, kad sūnus būdamas neblaivus prieš ją smurtauja. Sužalojimų jis nėra matęs, bet ji kviesdavosi greitąją ir ją išsiveždavo. Apie nagrinėjamą įvykį parodė, kad ryte, leisdamasis laiptais pamatė, kad nukentėjusiosios buto durys praviros. Jis įkišo galvą pas ją į koridorių, pasirodė nukentėjusioji ir pasakė, kad neturi raktų, nes juos paėmė sūnus. Jis matė, kad pas ją išlaužta viršutinė durų spyna, nutraukti telefono laidai. G. B. jam pasakė, kad prieš ją smurtavo sūnus, kad davė jai į galvą, ar kažką panašaus. Taip pat, minėjo, jog grasino, kad ją užmuš. Kad tempė už plaukų, ji jam nesakė. Ji buvo labai susijaudinusi, verkė, sakė, kad skauda galvą (1 t., b. l. 95–96).

Visi šie išvardinti įrodymai patvirtina, jog nukentėjusioji G. B., tiek Bendrojo pagalbos centro operatorei, tiek Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Pirmojo veiklos skyriaus vyresniajai tyrėjai R. Ž. bei kaimynui R. V. nurodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes, t. y., kad įvyko konfliktas su sūnumi A. B. ir šis prieš ją smurtaudamas, jai sukėlė fizinį skausmą. Nors nukentėjusioji duodama parodymus policijos pareigūnei nurodė, kad nepamena, kad A. B. būtų spyręs, ar sudavęs kokį smūgį, o liudytojui R. V. nebeužsiminė apie tai, kad sūnus ją tempė už plaukų, tačiau iš esmės jos parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo nuoseklūs ir jais netikėti teismas neturi pagrindo.

Pastebėtina, kad tiek 2025 m. birželio 24 d. asmens apžiūros protokole, tiek 2025 m. liepos 21 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad jokių vizualių sužalojimų ant nukentėjusiosios kūno nematyti. Tačiau šiuo atveju nuo įvykio iki pirminės nukentėjusiojo asmens pirminės kūno apžiūros buvo praėjusi para laiko, todėl akivaizdu, kad nuo įvykio praėjus, kuriam laikui, nukentėjusiajai nepatyrus sužalojimų, o tik fizinį skausmą, tikėtina, kad ant kūno gali nebūti jokių fizinį skausmą liudijančių žymių.

Kad nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas galima spręsti ir iš to, kad praėjus net ir kuriam laikui, vos pajungus nukentėjusiajai telefoną, ši iš karto kreipėsi pagalbos ir paskambino Bendrajam pagalbos centui bei neatsisakė jai pasiūlytos medicininės pagalbos.

Kaltinamasis A. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje savo kaltę neigė, t. y. neigė smurtavęs prieš motiną. Nors vykusio konflikto ir smurto be kaltinamojo ir nukentėjusios daugiau niekas nematė, tačiau šiuo atveju reikšmingas ir kaltinamojo elgesys prieš pasišalinant iš gyvenamosios vietos. Visų pirma, telefono laido atjungimas (išplėšimas), kad nukentėjusioji, kaip nurodė ir pats kaltinamasis, negalėtų paskambinti policijai. Visų antra, kad prieš nukentėjusiąja dar iki smurto panaudojimo buvo naudojama fizinė jėga – ji buvo pastumta taip, kad pargriuvo ant sofos. Šį incidentą nurodė ne tik liudytoja G. G., bet ir pats kaltinamasis, nors įvykio aplinkybes ir sumenkinęs.

Iš nukentėjusios ir liudytojo R. V. parodymų matyti, kad kaltinamasis, būdamas neblaivus, dažniausia elgiasi neadekvačiai, būna agresyvus. Teisiamojo posėdžio metu neadekvatų kaltinamojo elgesį, būnant neblaiviam, paliudijo ir liudytoja G. G., kuri pažymėjo, jog tiek prieš įvykį, tiek po jo, su kaltinamuoju vartojo alkoholį ir nors liudytoja teigė, kad prieš ją fiziškai šis nesmurtavo, tačiau aiškindama plačiau nurodė, kad jis suėmęs ją už plaukų grasino išmesti pro antrame aukšte esantį balkoną.

Kaip jau minėta, nukentėjusioji G. B. teisiamojo posėdžio metu pakeitė savo parodymus ir neigė patyrusi smurtą, tačiau tiek liudytoja R. Ž. – policijos pareigūnė, tiek prokuroras nurodė, kad tai jau ne pirmas atvejis, kai kartojasi toks kaltinamojo ir nukentėjusios elgesys, t. y. kai po pareiškimo apie patirtą smurtą, nukentėjusioji vėliau jį paneigia pakeisdama parodymus. Iš baudžiamojoje byloje esančio Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro (toliau ir – ĮKNR) išrašo (1 t., b. l. 181–185) matyti, kad išties Šiaulių apygardos prokuratūros 2025 m. sausio 6 d. nutarimu A. B. atžvilgiu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo, kuriame nukentėjusiąja buvo pripažinta G. B..

Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad A. B. smurtavo prieš ją ne vieną kartą, bet ji jam atleidžia. Iš ĮKNR išrašo (1 t., b. l. 181–185) matyti, kad be šios baudžiamosios bylos bei aukščiau minėto ikiteisminio tyrimo, A. B. buvo pradėtas dar vienas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo nukentėjusiosios G. B. atžvilgiu, kuris buvo nutrauktas įtariamajam ir nukentėjusiajai susitaikius. Šie duomenys paneigia kaltinamojo parodymus, kad prieš nukentėjusiąja jis niekada nėra smurtavęs.

Byloje esanti rašytinė medžiaga, nukentėjusios ikiteisminio tyrimo metu bei liudytojų duoti parodymai patvirtina kaltinamojo padarytą nusikalstamą veiką, todėl teismas daro išvadą, kad kaltinamojo veiksmai pagal tyčios turinį ir kryptingumą, pagal nusikaltimo padarymo vietą, veiksmų pobūdį bei pagrindinį nusikalstamos veikos objektą vertinami kaip nusikaltimas šeimos nario sveikatai. Kaltinamasis panaudojo fizinį smurtą, nukentėjusiajai – savo šeimos narei, sukeldamas fizinį skausmą. Dėl šios priežasties spręstina, kad kaltinamojo A. B. atlikta nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, t. y. atitinka sudėtį, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, kurios paskirtis sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnis). Bausmės paskirties požiūriu teisingumo principas reiškia, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį.

Kaltinamojo A. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikatamos veikos padarymui (BK 60 straipsnis 1 dalies 9 punktas)

Prokuroras atsakomybę sunkinančia aplinkybe prašė pripažintai tai, kad kaltinamasis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu, t. y. neišnykus teistumui.

Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes (BK 27 straipsnio 1 dalis).

Kaltinamasis A. B., prieš šios nusikalstamos veikos padarymą, buvo teistas 1 kartą, tačiau iš ĮKNR (1 t., b. l. 181–185) duomenų matyti, kad 2020 m. sausio 7 d. jo atžvilgiu, vadovaujantis BK 38 straipsniu, buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo įtariamajam ir nukentėjusiai susitaikius, todėl negalima laikyti, kad kaltinamasis yra linkęs laikytis teisės normų ir ši jo nusikalstama veika yra atsitiktinė. Visos jo padarytos nusikalstamos veikos tyčinės, smurtinio pobūdžio, už paskutinę nusikaltimą veiką teistumas neišnykęs, todėl, teismo vertinimu, tokie duomenys sudaro pagrindą kaltinamąjį pripažinti recidyvistu ir laikyti tai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 27 straipsnio 1 dalis; 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Bausmės paskirtis pagal BK 41 straipsnio 2 dalį yra: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmės paskirties požiūriu teisingumo principas reiškia, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį.

Skirdamas bausmę kaltinamajam A. B., teismas vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti BK 54 straipsnyje, reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teismas, skirdamas bausmę, vykdo ne tik įstatymo reikalavimus atsižvelgti į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltinamojo asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą veiką bei kaltąjį asmenį. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat ir į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Kaltinamasis A. B. teisiamas antrą kartą ir nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui (2 t., b. l. 181–185), padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), yra dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, galiojančių administracinių nuobaudų neturi (2 t., b. l. 12– 22), jo parodymais, dirba Vokietijoje.

Atsižvelgus į visumą išdėstytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, darytina išvada, kad bausmės tikslai kaltinamajam bus pasiekti, paskiriant straipsnio už padarytą nusikalstamą veiką sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2, 4 ir 5 dalimi bei 6 dalies 6 ir 10 punktais, kaltinamajam A. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas 2 metams, įpareigojant nuteistąjį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nevartoti alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir dalyvauti elgesio pataisos programoje, šią programą išklausant per 9 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (BK 50, 75 straipsniai).

Šioje baudžiamojoje byloje buvo pateiktas civilinės ieškovės Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ieškinys dėl 170,07 Eur žalos atlyginimo (1 t., b. l. 40–46).

Kaltinamasis A. B. civilinei ieškovei turtinę žalą atlygino visiškai ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus (1 t., b. l. 56–57), todėl procesas dėl civilinio ieškinio nutraukiamas.

A. B. paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios, paliktina galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o šiam įsiteisėjus, panaikintina.

Daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti nagrinėti – laikmena su garso įrašu paliktina prie bylos, kaip bylos medžiagos dalis.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298, 301 ir 302 straipsniais, 303 straipsnio 1 dalimi, 304, 305 307 ir 308 straipsniais, 313 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

A. B. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, ir jį nubausti 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalimi ir 6 dalies 6 ir 10 punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant nuteistąjį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nevartoti alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų bei dalyvauti elgesio pataisos programoje, šią programą išklausant per 9 (devynis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžia skaičiuojama nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 1 dalimi (2024-04-25 įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija, įsigaliojusi nuo 2025-02-01), dėl įvykdyto nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, A. B. pripažinti recidyvistu.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinio ieškinio nagrinėjimą nutraukti.

A. B. paskirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios, palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o šiam įsiteisėjus, panaikinti.

Daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti nagrinėti – laikmeną su garso įrašu palikti prie bylos, kaip bylos medžiagos dalį.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.

Išaiškinti nagrinėjimo teisme dalyviams, kad byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik esant apeliacinių skundų, paduotų nustatyta tvarka ir terminais. Apeliacinės instancijos teismas bylas nagrinėja žodinio proceso tvarka, išskyrus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 325¹ straipsnyje nurodytus atvejus, kai byla apeliacine tvarka nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teisme byla negali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai: 1) apeliacinis skundas paduotas nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį bloginančiais pagrindais; apeliacinis skundas paduotas dėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitikimo bylos aplinkybių arba dėl nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo arba tuo pagrindu, kad nuteistajam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos prievartos priemonės; 2) proceso dalyvis prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka; 3) byloje būtina atlikti įrodymų tyrimą arba išklausyti žodinius proceso dalyvių paaiškinimus. Apeliaciniame skunde turi būti motyvuoti apelianto prašymai dėl bylos nagrinėjimo žodinio ar rašytinio proceso tvarkos.