Panevėžio apygardos teismo nutartis

pareiškėjui Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinio padalinio vedėjui A. U.,

teismo posėdyje išnagrinėjęs Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinio padalinio vedėjo A. U. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 28 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2009 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Panevėžio miesto apylinkės prokuratūroje, nustačius, kad Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijoje, šalia valstybės saugomo kultūros paveldo objekto – Panevėžio miesto senųjų kapinių ribos, L. B. priklausančiame sklype, esančiame Senamiesčio g. 72A, Panevėžyje, vykdant statybos darbus, galimai buvo suardyti mirusiųjų palaikai, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 312 str. 1 d. byloje Nr. 50-2-00135-09 (b. l. 2). Tačiau, byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad tiesiogiai vykdžiusio statybas A. B. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 312 str. 1 d., sudėčiai nustatyti būtinos kaltės formos – tyčios. Todėl Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorė L. Nevardauskienė 2009 m. spalio 9 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą nutraukė, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

2010 m. kovo 18 d. pagal gautą Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinio padalinio vedėjo A. U. pareiškimą ikiteisminis tyrimas 2010 m. balandžio 19 d. byloje Nr. 50-2-00135-09 atnaujintas, siekiant nustatyti, ar valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos darbuotojai V. K. ir E. Č. bei Panevėžio miesto savivaldybės administracijos architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjas S. M. savo veiksmais, susijusiais su leidimo statyti Panevėžio miesto istorinėje dalyje išdavimu, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 229 str. (tarnybos pareigų neatlikimas). Šioje dalyje ikiteisminis tyrimas dar nebaigtas.

2010 m. gegužės 11 d. Panevėžio miesto apylinkės prokuratūroje gautas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinio padalinio vedėjo A. U. prašymas Nr. 4/397-10 pradėti ikiteisminį tyrimą siekiant nustatyti kaltus asmenis, išniekinusius mirusiųjų palaikus, ir patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn, taip pat spręsti klausimą dėl A. B. atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Prašymas prokurorės L. Nevardauskienės 2010 m. gegužės 14 d. nutarimu buvo atmestas kaip nepagrįstas, nes A. B. ir L. B. veiksmuose nėra subjektyviosios BK 312 str. 1 d. numatytos veikos sudėties elemento – tyčios. Motyvuotai nespręstas ir A. B. atsakomybės už melagingų parodymų davimą klausimas, nes A. B. apklausos metu neneigė, kad kasimo darbai buvo atliekami mechanizuotu būdu, jis minėjo, kad buvo pasamdęs žmogų iškasti pamatus. Šis nutarimas Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinio padalinio vedėjo A. U. apskųstas Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui. Vyriausiojo prokuroro pavaduotoja, 2010 m. birželio 1 d. išnagrinėjusi skundą dėl minėto 2010 m. gegužės 14 d. nutarimo, paliko jį galioti nepakeistą, motyvuodama, kad padalinio vedėjo A. U. prašymas išnagrinėtas visiškai ir objektyviai, pasinaudojus visomis įstatymo suteiktomis galimybėmis surinkti tyrimui reikšmingus duomenis.

Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinio padalinio vedėjo A. U. skundo netenkino skundžiama 2010 m. birželio 28 d. nutartimi ir Panevėžio miesto apylinkės teismas. Nutartyje padaryta išvada, kad, nors formaliai ir buvo atlikti veiksmai (atkasti kaulai) kitokiomis aplinkybėmis galintys turėti nusikalstamos veikos, numatytos BK 312 str. 1 d., požymių, bet šiuo atveju nėra vieno iš nusikalstamos veikos sudėties elemento – statybą vykdžiusių asmenų tyčios.

Skunde nurodoma, kad Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinis padalinys dėl nusikalstamos veikos į Panevėžio miesto apylinkės prokuratūrą kreipėsi 2009-08-07 raštu Nr. 3.7.P-333, prašydamas nustatyti, ar nebuvo įvykdyta nusikalstama veika pagal BK 311 str. ir 312 str. Panevėžio miesto apylinkės prokuratūra 2009 m. rugpjūčio 12 d. pranešė, kad pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 312 str. 1 d. baudžiamojoje byloje Nr. 50-2-00135-09, kurį vėliau nutarė nutraukti, nesurinkus jokių apie nusikalstamą veiką patvirtinančių duomenų, o pagal BK 311 str. tyrimo nevykdė.

Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Išnagrinėjęs skundo argumentus, skundžiamą teismo nutartį, prokurorų nutarimus teismas konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės L. Nevardauskienės 2010 m. gegužės 14 d. nutarimas, Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos R. T. 2010 m. birželio 1 d. nutarimas bei Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis yra teisėti bei pagrįsti, priimti nepažeidžiant baudžiamojo proceso normų reikalavimų. Ikiteisminio tyrimo metu buvo imtasi visų galimų priemonių surinkti tyrimui reikšmingus duomenis bei ištirti Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinio padalinio vedėjo A. U. pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo bei vėlesniuose jo skunduose nurodomas aplinkybes, tačiau nenustačius statybas vykdžiusių asmenų veiksmuose būtino nusikalstamos veikos elemento – tyčios išniekinti kapą ar kitą viešos pagarbos vietą, ikiteisminis tyrimas pagrįstai nutrauktas.

Pagal Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Panevėžio filialo pažymėjimą apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą ir teises į jį, žemės sklypas, esantis Senamiesčio g. 72A, Panevėžio m., kurio tikslinė paskirtis – privačioms namų valdoms išdėstyti, yra paveldėtas L. B.. Pažymoje nurodyta, kad žemės naudojimo apribojimų nenustatyta (b. l. 53). L. B., apklausta kaip liudytoja, paaiškino, kad sklypą, kuriame ir anksčiau buvo pastatytas, o vėliau sudegęs namas, paveldėjo po vyro mirties. Apie sklypo buvimą saugojamoje Panevėžio miesto zonoje žinoma nebuvo. Todėl, gavus statybos leidimą, nei jai, nei sūnui A. B., kuris pagal įgaliojimą rūpinosi statybomis, nekilo abejonių dėl vykdomų statybų neteisėtumo. Nors, kaip apklausos metu teigė A. B., stebėdamas statybos darbus matė keletą kaulų, tačiau mintis, kad šie kaulai žmonių, nekilo. A. B. parodymų nepaneigia ir fotonuotraukos, kuriose matyti, kad statybos vietoje yra keli kaulų fragmentai, tačiau, ar kaulų fragmentai yra žmogaus, vizualiai nustatyti neįmanoma. Skundą nagrinėjantis teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad, nors formaliai ir buvo atlikti veiksmai (atkasti kaulai), kitokiomis aplinkybėmis galintys turėti nusikalstamos veikos, numatytos BK 312 str. 1 d., požymių, tačiau šiuo atveju nėra vieno iš nusikalstamos veikos sudėties elemento – statybą vykdžiusių asmenų tyčios. Iš to seka, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Esant tokioms aplinkybėms, baudžiamasis procesas yra negalimas, nes nustatyta BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatyta aplinkybė, todėl ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje nutrauktas pagrįstai, vadovaujantis BPK 212 str. 1 p.

Atmestinas ir kitas skundo argumentas, kad Panevėžio miesto apylinkės prokuratūra pagal Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinio padalinio prašymą ikiteisminį tyrimą, kurį vėliau nutraukė, pradėjo tik pagal BK 312 str. 1 d., nors buvo prašyta nustatyti, ar nebuvo įvykdyta nusikalstama veika pagal BK 311 str. ir 312 str. Reikia pažymėti, kad nusikaltimo kvalifikavimas yra konkretaus gyvenimo atvejo sulyginimas su baudžiamosios teisės norma ir kaip tokio sulyginimo išdava daroma išvada, kad poelgis atitinka tam tikrą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Tam reikia turėti specialių žinių, todėl veikos kvalifikavimas pagal pareiškėjo nurodytas aplinkybes yra prerogatyva išimtinai ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro, kurių nesaisto pareiškėjo nuomonė dėl veikos kvalifikacijos. Prokurorė pagal Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinio padalinio vedėjo A. U. pareiškime nurodytas aplinkybes nustatė, kad pareiškime išdėstytos aplinkybės atitinka tik BK 312 str. dispoziciją ir priėmė nutarimą pradėti ikiteisminį tyrimą būtent pagal šį straipsnį. Nors padalinio vedėjas A. U. plačiai argumentuoja BK 311 str. 2 d. taikymo galimybę byloje, tačiau, kaip minėta, nesant tyčios, asmens baudžiamoji atsakomybė negalima nei pagal BK 312 str. 1 d., nei pagal BK 311 str. 2 d.

Atmestinas skundo argumentas, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas netinkamai padarė išvadą, kad statytojų niekas neinformavo apie sklypo buvimą Panevėžio miesto istorinėje dalyje, nes apie miesto istorinės dalies įrašymą į registrą Panevėžio miesto savivaldybės taryba buvo paskelbusi viešai savo sprendimu 2008-07-03 Nr. 1-20-9. Statybas vykdę asmenys galėjo ir nežinoti apie savivaldybės tarybos priimtą minėtą sprendimą, jie vadovavosi leidimu statyti, kurio pagrįstumu neturėjo pagrindo abejoti.

Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta, pagrįsta, priimta nepažeidžiant nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų reikalavimų, todėl naikinti ją skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinio padalinio vedėjo A. U. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartį.

Ši nutartis neskundžiama.