Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Miliuvienės ir Gedimino Užubalio,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei O. S., atsakovės Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos atstovei I. Z., Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atstovei R. Š., trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Alytaus skyriaus atstovei M. J.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovams Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai, tretieji suinteresuotieji asmenys Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Alytaus skyrius ir Lietuvos žydų litvakų bendruomenė, dėl akto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė prašė skundą tenkinti. Prašė skirti ekspertizę nustatyti, ar pastatas turi vertingųjų savybių.

Teismo posėdžio metu atsakovės Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos atstovė prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismo posėdžio metu atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovė prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismo posėdžio metu atsakovo trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Alytaus skyriaus atstovė prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjui nuo 2010-03-20 nuosavybės teise priklauso Pastatas (b. l. 25–26) (Priedas Nr. 3). Pareiškėjui 2012-06-01 buvo išduotas leidimas rekonstruoti Pastatą į parduotuvę (b. l. 24). Tarybos 2017-11-14 Aktu pareiškėjui priklausantis Pastatas buvo pripažintas kultūros paveldo objektu ir jam buvo suteikta teisinė apsauga (b. l. 10–12). Departamento Skyrius 2018-01-31 raštu Nr. (1.12-A)2A-75 informavo pareiškėją apie tai, jog 2017-11-14 Taryba Pastatui suteikė teisinę apsaugą nekilnojamajai kultūros vertybei – Varėnos sinagogai (u. k. 41882) (b. l. 32). Byloje ginčas kilo dėl Departamento Akto, kuriuo buvo nutarta Pastatui suteikti teisinę apsaugą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas (toliau – ir NKPAĮ) nustato įstatyminius nagrinėjamo ginčo sprendimui aktualių sąvokų apibrėžimus. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 21 dalį, nekilnojamoji kultūros vertybė – kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visuma, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas ar vietovė priklauso. Vertingoji savybė – kultūros paveldo objekto, vietovės, jų dalies ar elemento bruožas, vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu (NKPAĮ 2 straipsnio 40 dalis). Pagal NKPAĮ 3 straipsnio 3 dalies 5 punktą architektūrinis nekilnojamasis kultūros paveldas – tai reikšmingais pripažinti architektūrinės kūrybos statiniai, jų dalys, priklausiniai ir tokių statinių vientisos architektūrinės kompozicijos ir (ar) vietų kompleksai, ansambliai, vietos bei vietovės. Memorialinis paveldas – tai objektai, skirti reikšmingiems kultūros ir valstybės istorijos įvykiams ar asmenybėms atminti (NKPAĮ 3 straipsnio 3 dalies 9 punktas). Skundžiamu Aktu Varėnos sinagoga pripažinta saugotinu kaip architektūrinis ir memorialinis objektas.

Pagal NKPAĮ 8 straipsnio 5 dalį, nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir jų teritorijų bei kultūros paveldo objektų apsaugos zonų ribas apibrėžia Departamento ir savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos. Departamento vertinimo tarybos sprendžia dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje esančio nekilnojamojo kultūros paveldo vertingųjų savybių nustatymo, teritorijos ribų apibrėžimo ir nacionalinio, regioninio ar vietinio reikšmingumo lygmens nekilnojamosioms kultūros vertybėms nustatymo, apsaugos reikalingumo, apsaugos nekilnojamosioms kultūros vertybėms netaikymo ar tokių vertybių apskaitos duomenų tikslinimo. Nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga apsauga (NKPAĮ 8 straipsnio 8 dalis), pagal NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 12 punktą Departamentas tvarko Kultūros vertybių registrą, kuriame registruojamos kultūros vertybės ir jų duomenys, pagal įstatymų nustatytus reikalavimus kaupia, tvarko ir saugo su šiuo registru susijusius dokumentus. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-09-29 nutarimu Nr. 1053 patvirtintų Kultūros vertybių registro nuostatų 13.1 punktą Departamentas, kaip Kultūros vertybių registro tvarkymo įstaiga, registruoja kultūros vertybes.

Apibendrinus aukščiau paminėtas teisės aktų nuostatas, darytinos šios bylai reikšmingos išvados: 1) tik vertinimo tarybos yra NKPAĮ įgalioti viešojo administravimo subjektai, turintys teisę priimti sprendimus dėl teisinės apsaugos suteikimo vertybei, šios vertybės reikšmingumo, vertingųjų savybių ir teritorijos ribų apibrėžimo; 2) vertinimo tarybos sprendimas yra pagrindas registruoti atitinkamas nekilnojamąsias kultūros vertybes Kultūros vertybių registre; 3) Departamentas registruoja kultūros vertybes Kultūros vertybių registre, vadovaudamasis vertinimo tarybos priimtu sprendimu (aktu); 4) Departamentui nesuteikta teisė tikrinti vertinimo tarybos sprendimo pagrįstumo ir nevykdyti vertinimo tarybos priimtų sprendimų, t. y. neatlikti jam pavestų Kultūros vertybių registro tvarkytojo funkcijų.

Iš ginčijamo Akto turinio matyti, kad Varėnos sinagogos pastato memorialinę vertę sudarančios savybės yra įvardintos Akto 5 punkte – 1941 m. pirmomis rugsėjo dienomis abiejų Varėnų žydai buvo suvaryti į miestelio sinagogą, čia jie buvo saugomi kelias dienas prieš išvežant sušaudyti. Po II-ojo pasaulinio karo beveik tris dešimtmečius šiame pastate buvo įsikūrę Varėnos kultūros namai. Varėnos sinagogos pastato architektūrinę vertę sudarančios savybės yra įvardintos Akto 1.1.2, 1.1.3, 1.1.4, 1.1.5 punktuose.

Pareiškėjas mano, jog priimant sprendimą buvo netinkamai įvertinos aplinkybės dėl Pastato reikšmingumo. Pareiškėjas teigia, kad Taryba netinkamai įvertino Pastato architektūrinius ir memorialinius kriterijus. Sprendžiant dėl to, ar Pastatas atitinka nekilnojamojo kultūros paveldo kriterijus, svarbu atsižvelgti į duomenis, kuriais remiantis Taryba padarė išvadas dėl Pastato vertingųjų savybių. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad Akte nurodyti šaltiniai (moksliniai literatūriniai leidiniai), kuriais remiantis buvo nustatytos Pastato vertingosios savybės. Pažymėtina, kad pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių Akte nurodytų šaltinių netinkamumą ir juos išdėstytų duomenų neteisingumą.

Sprendžiant dėl Tarybos padarytų išvadų, susijusių su Pastato vertingosiomis išvadomis, svarbu įvertinti Tarybos argumentus, pateiktus Tarybos posėdžiuose. Byloje pateiktos Tarybos posėdžių stenogramos bei posėdžiu garso išrašai. Iš minėtų duomenų matyti, kad Tarybos 2017-02-21 posėdžio metu Tarybos nariai įvertino rašytinus šaltinus (mokslinių straipsnių rinkinį „Žydų kultūros paveldas Lietuvoje“ ir A. B. studiją), kuriuose pateikta informacija, kad Varėnoje, (duomenys neskelbiami) yra medinė trijų aukštų sinagoga (b. l. 86). Taryba, svarstydama istorinius įvykius, konstatavo, kad II-ojo pasaulinio karo metu į Pastatą buvo suvaryti žydai ir vėliau sušaudyti, šią aplinkybę Tarybos nariai pripažino įrodyta istoriniais šaltiniais (b. l. 88, 99). Tarybos nariai 2017-02-21 ir 2017-08-22 posėdžio metu, vertindami Pastato nuotraukas, akcentavo jo architektūrinį išskirtinumą bei nurodė, kad Pastato langų kompozicija yra netradicinė, tūris – išskirtinis (b. l. 88, 101). Tarybos 2017-02-21 posėdžio metu komisijos nariams nekilo klausimų dėl archeologinių ir memorialinių Pastato savybių, tačiau buvo nuspręsta paklausti Varėnos rajono savivaldybės administracijos nuomonės dėl Pastato reikšmingumo (b. l. 95). Tarybos nariai 2017-11-14 posėdžio metu identifikavo Pastato archeologines savybes: stačiakampio plano durys, Pastatas dviejų aukštų, stogo forma, kiti stogo elementai (raudonų plytų mūro dūmtraukis), aukštų išplanavimas, kapitalinės sienos, sienų angos stačiakampės languotės, dauguma angų užkalta, durų angos (b. l. 103).

Pareiškėjas skunde teigia, kad Pastatas mažai skiriasi nuo šalia toje pačioje gyvenvietėje esančių skirtingais laikotarpiais pastatytų pastatų, kurių dauguma yra stačiakampės formos, su raudonų plytų dūmtraukiais bei horizontalaus apkalimo medinėmis lentelėmis. Teismas pažymi, kad iš Tarybos narių diskusijų metu pateiktų argumentų matyti, kad Tarybos nariai akcentavo aplinkybę, kad Pastatas primena įprastą pastatą ir gali susidaryti įspūdis, jog jame nėra reikšmingų savybių. Tarybos nariai pažymėjo, kad sinagogos yra neišvaizdžios, daug kur labai sunku atskirti, kad ten ne sandėlis, o sinagoga (b. l. 101).

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Pastato statybos pabaigos metai yra 1950 metai, todėl neaišku, kuo remiantis Akte buvo konstatuota, jog Pastatas yra senoji žydų sinagoga, kuri veikė dar iki II-ojo pasaulinio karo pradžios. Teismas pažymi, kad nei vienam Tarybos nariui nekilo abejonė dėl aplinkybės, kad Pastatas yra Sinagoga ir joje vyko reikšmingi istoriniai įvykiai. Minėtą aplinkybę patvirtina Tarybos narių diskusija posėdžių metu (b. l. 89–90). Tarybos nariai akcentavo aplinkybę, kad Pastatas pagal stogo formą, tūrį ir langus yra tipiška medinė sinagoga. Aplinkybę, kad Pastatas buvo Sinagoga, kurioje vyko reikšmingi istoriniai įvykiai patvirtina ir Akte nurodyti rašytiniai šaltiniai, kurie tokio pobūdžio bylose laikytini tinkamais įrodymais Pastato reikšmingumui nustatyti. Pareiškėjas abejoja, ar Pastatas gali būti laikomas sinagoga, tačiau jokių įrodymų savo abejonėms pagrįsti nepateikė. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005-06-22 įsakymu Nr. ĮV-259 patvirtinto Nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašo 7 punkte nustatyta, kad pagal atliekamų darbų pobūdį tyrimai skirstomi į fiksavimą, istorinės-meninės raidos, inžinerinius-techninius, papildomus specialiuosius tyrimus. LVAT praktikoje konstatuota, kad teisės aktai įpareigoja vertinimo tarybą atlikti reikalingus ir pakankamus objekto kultūrinei vertei nustatyti tyrimus, tačiau nėra pagrindo šią vertinimo tarybų pareigą aiškinti kaip įpareigojančių kiekvienu atveju atlikti visus teisės aktuose nurodytus galimus atlikti tyrimus. Teisė spręsti dėl reikalingų tyrimų rūšies ir apimties yra suteikta nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuojantiems ir vykdantiems subjektams (LVAT 2007-12-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1139/2007, 2010-12-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1444/2010, 2011-06-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2346/2011). Kaip matyti iš Akto turinio, Tarybos posėdžių garso įrašų bei stenogramų, atskleidžiant Pastato vertingąsias savybes, buvo remiamasi ne vien Tarybos narių nuomone, bet ir įvairiais literatūriniais šaltiniais, istorine informacija ir fotofiksacijomis. Iš Akto turinio matyti, kad jame yra nurodyti šaltiniai ir literatūra, kuria buvo remiamasi. Iš viso nurodyti 6 šaltiniai, todėl teismas pareiškėjo teiginius dėl nepagrįstos Tarybos narių pozicijos atmeta kaip nepagrįstus. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių istorinių šaltinių, archyvinės medžiagos, specialiosios literatūros šaltinių, paneigiančių Akte nustatytas faktines aplinkybes. Teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju Taryba atliko fiksavimo ir istorinės-architektūrinės raidos tyrimus. Konkrečių visuomenei reikšmingų įvykių, susijusių su Varėnos sinagogos pastatu, bei Pastato architektūrinių savybių konstatavimas paneigia pareiškėjo argumentus, kad objektas neturi Akte nurodytų vertingųjų savybių.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad holokausto nusikaltimas dėl jo sąlygoto tragedijos masto palietė didžiąją dalį Lietuvos teritorijos, įskaitant ir daugumą to laikotarpio pastatų. Mano, kad tai nesudaro pagrindo pripažinti visų holokausto laikotarpio metu buvusių pastatų kultūros paveldo vertybėmis, neatsižvelgiant į jų memorialinę reikšmę. Teismas pažymi, kad šioje byloje nėra nagrinėjamas klausimas dėl visų holokausto laikotarpio metu buvusių pastatų reikšmingumo. Šioje byloje svarbu įvertinti aplinkybę, ar Pastatas atitinka tokius kriterijus, kokius konstatavo Taryba, pripažindama jį nekilnojamojo kultūros paveldo objektu, bei įvertinti, ar pateikti pakankami įrodymai pagrįsti išvadas dėl Pastato reikšmingumo. Kaip matyti, iš byloje pateiktų Tarybos posėdžių garso įrašų bei stenogramų, būtent šias aplinkybes Tarybos nariai ir siekė nustatyti. Sprendimą dėl Pastato reikšmingumo Tarybos nariai priėmė, atsižvelgę į mokslinius/istorinius duomenis dėl Pastate vykusių istorinių įvykių bei Pastato architektūrinio išskirtinumo. Nei aplinkybių dėl Pastate vykusių istorinių įvykių, nei aplinkybių dėl Pastato architektūrinio išskirtinumo pareiškėjas nepaneigė byloje esančiais duomenimis.

Taryba atsiliepime paaiškino, kad Tarybos nariai R. K., E. J. M., A. B., I. V., R. B.-P., A. Š. ir R. P. priėmė sprendimą suteikti Pastatui apsaugą ir įrašyti jį į Kultūros vertybių registrą. Departamento direktorius 2015-05-06 įsakymu Nr. Į-112 patvirtino Departamento ketvirtosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nuostatus (toliau – ir Tarybos nuostatai) ir nustatė vertinimo tarybos personalinę sudėtį. Tarybos nuostatose nurodyta, kad R. K. yra humanitarinių mokslų daktaras, specializacija – istorinis ir memorialinis nekilnojamasis kultūros paveldas; A. B. – architektūrinio nekilnojamojo kultūros paveldo ekspertas, specializacija Taryboje – architektūrinis nekilnojamasis kultūros paveldas; I. V. – humanitarinių mokslų daktarė, specializacija Taryboje – archeologinis, povandeninis, mitologinis ir memorialinis nekilnojamasis kultūros paveldas; R. B. – Petrauskienė – humanitarinių mokslų daktarė, specializacija Taryboje – dailės nekilnojamasis kultūros paveldas; A. Š. – architektūrinio nekilnojamojo kultūros paveldo ekspertas, specializacija Taryboje – architektūrinis nekilnojamasis kultūros paveldas; R. P. – humanitarinių mokslų daktaras, specializacija Taryboje – želdynų ir kraštovaizdžio nekilnojamasis kultūros paveldas. Minėti duomenys patvirtina, kad klausimą dėl Pastato reikšmingumo sprendė nepriklausomi ekspertai ir mokslininkai. Dėl nurodytų priežasčių teismui nekyla abejonių dėl Tarybos kompetencijos vertinant Pastato reikšmingumą ir suteikiant jam teisinę apsaugą.

Teismas, įvertinęs bylos duomenis, Akto turinį ir Tarybos posėdžių įrašus bei stenogramas, vertina, kad aplinkybės dėl Pastato reikšmingumo yra įrodytos. Teismo vertinimu, atsakovo turima ir priimant Aktą naudota informacija apie Pastatą sudarė pagrindą Tarybai NKPAĮ normų pagrindu kvalifikuoti šį objektą kaip memorialinę ir architektūrinę nekilnojamąją kultūros vertybę.

Pareiškėjo atstovė teismo posėdyje prašė teismo skirti ekspertizę Pastato vertingosioms savybėms nustatyti. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 61 straipsnio 1 dalį jeigu administracinėje byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialiųjų mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių, teismas ar teisėjas skiria ekspertą arba paveda ekspertizės įstaigai atlikti ekspertizę. Pažymėtina, kad ABTĮ nepateiktos aplinkybės, kurias nustatant reikia atlikti ekspertizę, tačiau įvertinus šio instituto paskirtį, teismas vertina, kad ekspertizė turi būti skiriama sprendžiant iš tiesų sudėtingus ir specifinius klausimus, kai ekspertizės išvada tampa būtinu įrodymu. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju ekspertizės skyrimas siekiant nustatyti Pastato vertingąsias savybes yra netikslingas. Pažymėtina, kad išnagrinėjus bylą iš esmės teismas įvertino byloje pateiktus Tarybos narių ekspertinius vertinimus, kurie yra pagrįsti moksliniais šaltiniais. Teismas vertina, kad papildomo ekspertinio tyrimo būtinumo pareiškėjas nepagrindė.

Teismas taip pat pažymi, kad Kultūros paveldo objektas, atitinkantis įstatyminius kriterijus, gali būti pripažintas nekilnojamąja kultūros vertybe, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas priklauso (NKPAĮ 2 straipsnio 21 dalis). Tai reiškia, kad NKPAĮ numato galimybę suvaržyti teisėto objekto savininko ar valdytojo teises, objektą pripažinus saugotina kultūros vertybe (LVAT 2011-06-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2346/2011). LVAT 2006-12-20 nutartyje pažymėjo, kad Lietuvos kultūros vertybių apsauga yra valstybės konstitucinė priedermė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalis), kurios įgyvendinimas adekvačiomis priemonėmis yra teisinės valstybės principų turinio dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2005-07-08 nutarime konstatavo, kad kultūros paminklų bei vertybių apsauga yra viešasis interesas, svarbi valstybės funkcija. Taigi, šiuo atveju svarbus ne tik Pastato savininko privatus interesas, bet ir viešasis interesas, kuris pasireiškia siekiu išsaugoti kultūros paveldą. Teismas pažymi, kad, byloje nėra duomenų, kad Aktu ribojama pareiškėjo teisė disponuoti Pastatu, o aplinkybė, kad Akto pagrindu pareiškėjui atsiranda tam tikri reikalavimai naudojant ir valdant į Kultūros vertybių registrą įrašytą Pastatą, nesudaro teisinio pagrindo teismui Aktą panaikinti ar išspręsti klausimą kitu būdu. Dėl neigiamų teisinių pasekmių, kurias, kaip nurodė pareiškėjas, jam sukėlė ginčijamas Aktas, jis turi teisę inicijuoti kitas procedūras, kurios nėra šios bylos tyrimo dalykas.

Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes ir galiojantį teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pirmosios nekilnojamojo turto paveldo vertinimo tarybos 2017-11-14 aktas Nr. KPD-RM-2636 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Netenkinus pareiškėjo skundo reikalavimo dėl Akto panaikinimo, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinius pareiškėjo skundo reikalavimus įpareigoti Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos panaikinti pastato, esančio adresu: (duomenys neskelbiami), registraciją Kultūros vertybių registre bei priteisti pareiškėjui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. J. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.