Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Sigita Vainauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-993/2010

2.4.6., 2.4.7.

2010 m. spalio 5 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Sigitos Vainauskienės, teisėjų Arūno Kisieliaus, Lauretos Ulbienės, sekretoriaujant Žibutei Stauskaitei, dalyvaujant prokurorei Larisai Fedotovai, gynėjai adv. Svetlanai Proninai, nuteistajam H. M. (H. M.), civilinio ieškovo VĮ „(duomenys neskelbtini)“ atstovui D. A., vertėjai Oksanai Jakšto, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 9 d. nuosprendžio, kuriuo H. M. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., 22 str. 1 d. 178 str. 1 d., 270 str. 3 d., ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 178 str. 1 d. laisvės apribojimu šešiems mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos BK 270 str. 3 d. laisvės apribojimu keturiems mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 2, 4 d., 5 d. 1 p., bausmės subendrintos dalinio sudėjimo ir apėmimo būdais ir H. M. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas devyniems mėnesiams, įpareigojant jį per bausmės atlikimo laiką atlyginti nusikalstamomis veikomis padarytą turtinę žalą.

Iš H. M. VĮ „(duomenys neskelbtini)“ naudai priteista 5090,09 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

H. M. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą, pasikėsino pagrobti svetimą turtą ir, pažeidęs teisės aktų nustatytas gamtos išteklių naudojimo taisykles, padarė nedidelę žalą augmenijai ir aplinkai, o būtent: jis per laikotarpį nuo 2008 m. kovo mėnesio pabaigos iki 2008-06-30, apie 19 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, Valstybės įmonės „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) girininkijos 88 miško kvartale 20 sklype, esančiame prie Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo nupjovė 10 žalių eglių, iš viso 21,25 kubinio metro medienos ir pagrobė valstybinį turtą - 2115,09 Lt vertės 11,06 kubinio metro medienos, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad per laikotarpį nuo 2008 m. kovo mėnesio pabaigos iki 2008-06-30, apie 19 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, Valstybės įmonės „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) girininkijos 88 miško kvartale 20 sklype, esančiame prie Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo nupjovė 10 žalių eglių, iš viso 21,25 kubinio metro medienos bei pasikėsino pagrobti 2344,19 Lt vertės 10,19 kubinio metro medienos, tačiau savo veiksmų nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių – sutrukdė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos valstybinio miško pareigūnas, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 178 str. 1 d..

Be to, jis nuteistas už tai, kad per laikotarpį nuo 2008 m. kovo mėnesio pabaigos iki 2008-06-30, apie 19 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, Valstybės įmonės „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) girininkijos 88 miško kvartale 20 sklype, esančiame prie Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo nupjovė 10 žalių eglių, iš viso 21,25 kubinio metro medienos, tuo pažeisdamas 2001-07-01 Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. 1-671 9 straipsnio 6 dalį, kurioje numatyta, kad draudžiama atlikti kirtimus ir naudoti kitus miško išteklius negavus nustatyta tvarka išduoto leidimo, kai pagal galiojančius teisės aktus toks leidimas reikalingas; Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001-10-31 nutarimu Nr. 1286 patvirtintų taisyklių dėl nenukirsto valstybinio miško skyrimo ir pardavimo 10 punktą, numatantį, kad miško valdytojai ir medienos ruošėjai privalo gauti leidimus kirsti mišką iki miško kirtimo darbų pradžios bei 2002-05-13 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 733 patvirtintos savavališkai iškirstų medžių ir krūmų, augusių miško žemėje, ir pagamintos apvaliosios medienos ištraukimo arba išvežimo tvarkos 6 punktą, kuriame numatyta, kad savavališkai iškirstus medžius ir krūmus, augusius miško žemėje, ir pagamintą apvalią medieną draudžiama be Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos teritorinio miškų kontrolės padalinio valstybinio miškų pareigūno raštiško leidimo ištraukti arba išvežti iš kirtavietės iki pakrovos punkto arba kelio medienai išvežti ir toliau ją gabenti, tuo padarydamas nedidelę - 850,00 Lt žalą aplinkai, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 270 str. 3 d.

Apeliaciniais skundais nuteistasis H. M. prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 9 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apelianto manymu, nesurinkta jo kaltę patvirtinančių objektyvių ir neginčytinų įrodymų. Teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.

Nurodo, kad jo tėvui Č. M., a/k (duomenys neskelbtini) 2010-01-25 apskrities viršininko sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atkurtos nuosavybės teisės į 5,5900 ha ploto mišką (duomenys neskelbtini) girininkijos 88 kvartalo 20 sklype, esančiame prie (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone (pagal nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą Vilniaus r. sav., Mažosios Kuosinės k.). Po tėvo Č. M. mirties šį jo nekilnojamąjį turtą paveldėjo jis, t.y. H. M., ką patvirtina byloje esantis 2010-05-18 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, registro Nr. (duomenys neskelbtini). Todėl ne kartą leidimus (2007-02-08, 2007-10-30, galiojusius iki 2008-06-30) kirsti mišką buvo gavęs būtent šioje teritorijoje, šiame miške. Teigia, kad taip pat turėjo teisėtai jam išduotą ir galiojantį leidimą kirsti mišką 88 miško kvartale 20 sklype, todėl nepažeidė LR Miškų įstatymo 9 str. 6 d., 2001-10-30 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1286 patvirtintų Nenukirsto valstybinio miško skyrimo ir pardavimo taisyklių 10 p., 2002-05-13 LR Aplinkos ministro įsakymu Nr. 237 patvirtintos Savavališkai iškirstų medžių ir krūmų, augusių miško žemėje, ir apvaliosios medienos ištraukimo arba išvežimo tvarkos 6 p. reikalavimų.

Tuo pačiu skunde pažymi, kad šioje byloje esminis ginčas kilo dėl nukirstų medžių, buvo jie kleimuoti ar ne, nuo ko tiesiogiai priklausė ir savininko valia - leista jam, t.y. H. M., turint teisėtai išduotą ir galiojantį leidimą kirsti, iškirsti juos ar ne. Apelianto įsitikinimu, jis kirto medžius, pažymėtus kleimais, pažeistus kenkėjų ar su sulaužytomis viršūnėmis, todėl nepažeidė miško ūkininkavimo tikslo, ūkininkavimo režimo ar miško pagrindinės funkcinės paskirties. Pažymi, kad niekas iš liudytojų neparodė, kad kleimų ant nukirstų medžių nebuvo ar, kad jis neturi teisėtai išduoto ir galiojančio leidimo kirsti.

Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į teisme liudytoju apklausto (duomenys neskelbtini) girininkijos eigulio A. P. parodymus dėl atliktų kleimavimų datų, kuris paaiškino, kad pagal 2007-02-08 leidimą kleimavimas buvo atliktas prieš išduodant leidimą kirtimui, t.y. 2006 metų pabaigoje, o pagal 2007-10-30 leidimą – 2007 metais. Be to, šis liudytojas parodė, kad kleimas išlieka ryškus iki l metų, po to jis matomas neryškiai. Todėl vien ta aplinkybė, kad kleimai neišliko arba išliko neryškūs, nedaro jį kaltu ir atsakingo pagal LR BK 178 str. 2 d., 270 str. 3 d. Pažymi, kad jis neketino savintis to, kas jam nepriklausė, neketino veikti slaptai, buvo įsitikinęs, kad kerta medžius apie tai žinant jų savininkui ir, kad pastarasis savo sutikimą eilinį kartą išreiškė pakartotinio leidimo kirsti medžius jam išdavimu, pratęsimu bei kirstinų medžių kleimavimu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Civilinio ieškovo atstovas ir prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo H. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, kolegijos nuomone, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl H. M. kaltės ir jo padarytų nusikalstamų veikų kvalifikacijos.

Priešingai nei skunde teigia apeliantas, įrodymai byloje surinkti, ištirti ir įvertinti nepažeidžiant LR BPK 20 str. 5 d. nuostatų. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Vien tai, kad nuteistasis savo apeliaciniame skunde nesutinka su nuosprendyje padarytomis išvadomis, savaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus, nėra pagrindas teigti apie nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

Atsakomybė pagal LR BK 270 str. atsiranda, jei asmuo betarpiškai pats atlieka šiame baudžiamajame įstatyme numatytus veiksmus arba veikia kartu su kitais, žinodamas, jog medžiai kertami neturint tam leidimo, t.y. neteisėtai.

Nors nuteistasis H. M. savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo nepripažino, teigdamas, kad kirto medžius pažymėtus kleimais, pažeistus kenkėjų ir su sulaužytomis viršūnėmis, turėdamas nustatyta tvarka išduotą leidimą, tačiau tokie jo parodymai paneigti baudžiamosios bylos medžiaga. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos įrodymų, pagal 2007-10-30 išduotą leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), H. M. turėjo teisę iškirsti kleimais pažymėtas 7 egles ir 2 beržus. Byloje esančiais įrodymais neginčytinai nustatyta, jog H. M. neturėdamas leidimo nupjovė 10 žalių eglių, iš viso 21,25 kubinio metro medienos, iš kurių pagrobė 11,06 kubinio metro medienos ir pasikėsino pagrobti 10,19 kubinio metro medienos, tačiau savo veiksmų nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes sutrukdė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos valstybinio miško pareigūnas. Taip pat pažeidė teisės aktų nustatytas gamtos išteklių naudojimo taisykles, t.y. 2001-07-01 Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. 1-671 9 str. 6 d., kurioje numatyta, kad draudžiama atlikti kirtimus ir naudoti kitus miško išteklius negavus nustatyta tvarka išduoto leidimo, kai pagal galiojančius teisės aktus toks leidimas reikalingas; Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001-10-31 nutarimu Nr. 1286 patvirtintų taisyklių dėl nenukirsto valstybinio miško skyrimo ir pardavimo 10 p., numatantį, kad miško valdytojai ir medienos ruošėjai privalo gauti leidimus kirsti mišką iki miško kirtimo darbų pradžios bei 2002-05-13 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 733 patvirtintos savavališkai iškirstų medžių ir krūmų, augusių miško žemėje, ir pagamintos apvaliosios medienos ištraukimo arba išvežimo tvarkos 6 p., kuriame numatyta, kad savavališkai iškirstus medžius ir krūmus, augusius miško žemėje, ir pagamintą apvalią medieną draudžiama be Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos teritorinio miškų kontrolės padalinio valstybinio miškų pareigūno raštiško leidimo ištraukti arba išvežti iš kirtavietės iki pakrovos punkto arba kelio medienai išvežti ir toliau ją gabenti. Pirmosios instancijos teisme tokios aplinkybės nustatytos pagrįstai remiantis liudytojų K. I., H. O., A. P. ir F. S. parodymais, parodymų patikrinimo vietoje protokolais, VĮ (duomenys neskelbtini)pareiškimu dėl miško vagystės, įvykio vietos apžiūros protokolu su fotonuotraukomis, tarnybiniais parnešimais, H. M. išduotais leidimais kirsti mišką, iš dalies paties nuteistojo H. M. parodymais bei kita bylos medžiaga. Visi šie byloje užfiksuoti duomenys tarpusavyje sutampa, papildo vieni kitus ir savo patikimumu jokių abejonių nekelia, atkreipiant dėmesį į tai, kad liudytojai buvo įspėti dėl atsakomybės pagal LR BK 235 str., pasirašė priesaiką. Jokių patikimų duomenų, išskyrus objektyviai nepagrįstus apelianto parodymus, dėl kurių šie liudytojai turėtų pagrindo apkalbėti H. M. ar siekti jo nepagrįsto nuteisimo, nenustatyta.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su nuosprendyje išdėstytu jo parodymų vertinimu. Tačiau pirmosios instancijos teismas nuteistojo parodymus apie įvykį pagrįstai įvertino kritiškai, kaip bandymą išvengti atsakomybės. Kolegijos nuomone, H. M. nurodytos aplinkybės, neva jis buvo įsitikinęs, jog kerta kleimais pažymėtus medžius, nėra įtikinamos, juolab, prieštarauja liudytojų K. I., H. O., A. P. ir F. S. parodymams, atkreipiant dėmesį į tai, kad pareigūnų kirtavietėje rastų kelmų skaičius neatitinka nurodyto 2007-10-30 leidime kirsti medžius skaičiaus. Įvertinant tai, kad H. M. leidimai buvo išduodami ne kartą, ko neginčija ir pats nuteistasis, jis neabejotinai suprato, kad iškirsdamas kleimais nepažymėtus medžius, daro nusikaltimą.

Iš liudytojų K. I., H. O. ir F. S. parodymų analizės matyti, kad eigulys F. S. tikrindamas eiguvą, esančią netoli (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., miško 88 kvartale pastebėjo šviežiai nupjautų eglių kelmus, ir netoli susandėliuotą, neteisėtai nupjautą, eglių medžių kamieną. Ant nupjautų kelmų ir ant sandėliuotų eglių jokių žymėjimų (kleimų), kad medžius buvo leista pjauti nebuvo. Apie aptiktą neteisėtą medžių kirtimą jis pranešė girininkui K. I.. Po to jis, girininkas K. I. ir eigulys H. O. kartu nuvykę į nurodytą vietą, įsitikino, kad 10 eglių buvo nupjautos neteisėtai, kadangi nupjautų medžių kamienai buvo be kleimų. Be to medžiai, kurie buvo nupjauti ir ištraukti iš miško, buvo žali, nepakenkti kenkėjų. Netoli nuo tos vietos į miško aikštelę buvo išvežti ir sukrauti po 6 m supjauti rąstai. Patikrinimo metu nustatyta, kad buvo nupjauta apie 10 m³ medienos, visos buvo eglės. Konstatuota, kad medžiai nukirsti neseniai. Liudytojai vienodai paaiškino, kad sutikę H. M., kuris arklio vežimu vežė nupjautų eglių kaladėles iš tos vietos, kur buvo aptiktas neteisėtas medžių kirtimas, pastarasis jiems paaiškino, kad jis turi leidimą kirsti mišką ir pateikė išduotą leidimą kirsti mišką sanitariniam kirtimui 88 miško kvartale 20 sklype. Tačiau pateiktas H. M. leidimas kirsti mišką negalėjo būti išduotas kirsti tiems medžiams, kurie buvo nupjauti iš tikrųjų, nes sveikus ir žalius medžius draudžiama kirsti. Tokių medžių negalima kleimuoti ir leisti juos nupjauti per sanitarinį miško kirtimą, tai draudžia miško kirtimo taisyklės. Pagal liudytojus, H. M. pasinaudojo išduotu leidimu ir išpjovė daugiau medžių, negu išrašyta leidime ir nupjovė ne tuos medžius. Apžiūrėjus tuos 10 kelmų jie nerado jokių kleimų. Visus šiuos duomenis pareigūnai įformino tarnybiniais pranešimais, apie įvykį informavo VĮ „(duomenys neskelbtini)“ (b.l. 20, 21). Taip pat surašė kelmų apmatavimo aktą, kuriame nurodė, kad patikrinimo metu buvo rasta dešimt žalių eglių kelmų, ant kurių nebuvo miškininkų antspaudų (b.l. 22). Šį patikrinimą atliko ir aktą pasirašė byloje liudytojais apklausti girininkas K. I. bei eiguliai F. S., H. O.. H. M. nurodytame akte pasirašyti atsisakė (b.l. 22).

Iš 2008-07-16 įvykio vietos apžiūros protokolo ir kirtavietėje padarytų nukirstų medžių kelmų fotonuotraukų matyti, kad kaltinime nurodytoje vietoje buvo rasti 26 rąstai, rastų kaladės, nukirstų medžių kelmai, ant kurių tik trijų šaknies matyti netaisyklingos formos įbrėžimai, atkreipiant dėmesį į tai, kad keli kelmai iš viršaus buvo uždengti šakomis (b.l. 10-19). Tai patvirtina faktines bylos aplinkybes, o būtent, girininko K. I., eigulių H. O. ir A. P. parodymus, kad maždaug po savaitės nuo pirminio kirtavietės patikrinimo, ant kelmų rado kleimo imitaciją.

Nuteistojo H. M. apeliaciniame skunde iškelta versija, kad visos 10 eglių, kurias jis nukirto, buvo kleimuotos daugiau nei prieš metus iki patikrinimo, todėl kleimai galėjo neišlikti arba būti neryškūs, dėl to plika akimi sunkiai pastebimi, paneigta liudytojo A. P. parodymais. Teisiamojo posėdžio metu eigulys paaiškino, kad kadangi jis aptarnavo tą miško sklypą, kuriame buvo numatyta H. M. atkurti nuosavybės teises į miško sklypo nuosavybę, girininko pavedimu jis atlikdavo medžių, atitinkančių sanitariniam kirtimui, kleimavimą. Vieną kartą jis nukleimavo medžius miško 88 kvartale, 20 miško sklype, sanitariniam kirtimui, kur buvo numatyta iškirsti 20 kubinių metrų medienos. Vėliau jis dar kartą kleimavo medžius H. M. tame pačiame miško sklype, kur buvo numatyta iškirsti apie 7 kubinius metrus medienos, tame sklype jau buvo atliktas sanitarinis kirtimas. Tas medžių kleimavimas vyko 2007 m. spalio mėnesį. 2008 m. birželio mėnesio pabaigoje (duomenys neskelbtini) girininkijos 88 kvartalo 20 miško sklype buvo aptiktas savavališkas medžių kirtimas. Girininko K. I. prašymu jis nuvažiavo į minėtą miško sklypą pažiūrėti, ar jis kleimavo medžius, kurie buvo nupjauti. Nuvykus į nurodytą vietą, jis pamatė minėtame sklype šviežiai nupjautų medžių kamienus. Taip pat pamatė sudėtą nupjautų medžių medieną. Jis medžių, kurie buvo nupjauti, nekleimavo. Ant nupjautų medžių nebuvo jo kleimo. Be to, nupjauti medžiai, buvo storesni, negu tie, kuriuos jis kleimavo. Su tyrėjais buvo nuvažiavęs į įvykio vietą, parodė, kur jis kleimavo H. M. medžius. Netoli pamatė šviežius kelmus. Kelmas, kuris ką tik nupjautas skiriasi nuo seno pagal spalvą. Dar aptiko apie 10 šviežių kelmų nuo eglių. Paaiškino, kad ant medžio uždedamas vienas kleimas žemai, kitas - 1,30 m aukštyje. Kleimas išlieka ryškus iki 1 m., po to jis matomas neryškai, bet vieta jo lieka ir matyti dažai bei nuskusta žievė. Analogiškus parodymus dėl kleimo žymės davė ir liudytoju apklaustas girininkas K. I., kuris taip pat paneigė kleimo išnykimo galimybę. Be to, liudytojas A. P. parodė, kad ant 10 šviežių eglės kelmų buvo padaryta kleimo imitacija, nes matėsi, kad tai padaryta visai neseniai, gal prieš mėnesį. Taip pat parodė, kad prieš tai jam skambino H. M. ir klausė, koks jo kleimo numeris. Jis jam atsakė, kad 19. Tada nesuprato, kam H. M. to reikia. Po rastų kleimo imitacijų suprato, kad H. M. bandė padaryti kleimo žymas. Jis patikrino pagal dokumentus, kad kleimavo H. M. plonesnius medžius, nei buvo šie nukirsti kelmai. Tokius savo parodymus liudytojas patvirtino akistatos su H. M. metu (b.l. 51-53), papildomai paaiškindamas, kad jam su dviem eiguliais ir H. M. apžiūrint medžių kelmus, pastarasis ieškojo ant nupjautų medžių kleimų, norėdamas juos parodyti, tačiau nei vieno kleimo neparodė.

Byloje nustatyta, kad sanitarinis kirtimas yra tuomet, kai iškertami medžiai, kurie yra pažeisti arba visiškai sausi, viršūnė nulaužta. Kirtimui pagal leidimą medžiai turi būti kleimuoti. Kleimas yra specialus kirvis, ant kurio pritvirtintas ženklas su numeriu. Ant medžio turi būti du kleimai, kurių vienas įspaudžiamas prie kelmo, antras maždaug 1.30 m aukštyje.

Taigi nustatytos ir aukščiau aptartos aplinkybės objektyviai paneigia nuteistojo skundo argumentus, juos leidžia vertinti kritiškai, kaip pasirinktą gynybos poziciją, siekiant išvengti atsakomybės bei atmesti.

Dėl šių motyvų Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 9 d. nuosprendis, H. M. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., 22 str. 1 d. 178 str. 1 d., 270 str. 3 d., paliktinas galioti. Keisti ar naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo H. M. (H. M.) apeliacinį skundą atmesti.