Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjo skundas laikytas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjui, jam neištaisius ankstesnėje teismo nutartyje nustatytų skundo trūkumų.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (be kita ko) pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015; 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016; 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje AS-724-502/2017).

Šiuo aspektu pažymėtina, jog kreipiantis su skundu į administracinį teismą, turi būti paisoma ABTĮ 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25, 35 straipsniuose nustatytų skundo turiniui ir formai keliamų reikalavimų.

Pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatas, jeigu teismas nustato, kad skundas neatitinka ABTĮ 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui.

Vadovaujantis minėtomis Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis, darytina išvada, kad teismo nutartyje įvardytų skundo trūkumų nepašalinimas (netinkamas pašalinimas arba ne visų teismo nurodytų trūkumų pašalinimas) per teismo nustatytą terminą yra pagrindas laikyti skundą nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui. Kitaip tariant, pareiškėjui neįvykdžius (netinkamai įvykdžius) teismo nurodymus dėl skundo trūkumų šalinimo, teismas privalo priimti nutartį dėl skundo laikymo nepaduotu ir grąžinimo pareiškėjui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-343/2012; 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje AS-724-502/2017). Akcentuotina ir tai, kad termino pašalinti skundo trūkumus nustatymas yra skundą pateikusiam asmeniui palanki aplinkybė, kadangi teismas, nurodydamas pateikto skundo trūkumus, suteikia asmeniui galimybę per nustatytą terminą pašalinti kliūtis, kurios teismui užkerta kelią priimti pateiktą skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-550/2010).

ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatyta, kad skunde turi būti nurodytas konkretus skundžiamas teisės aktas, jo priėmimo data. Taip pat turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p.), pareiškėjo reikalavimas (ABTĮ 24 str. 2 d. 8 p.).

Pagal šiuos reikalavimus, skundas turi būti suformuluotas konkrečiai, tiksliai ir aiškiai, t. y. taip, kad aiškiai matytųsi, su kokiu konkrečiu skundžiamu veiksmu (neveikimu) ar aktu pareiškėjas sieja savo skundo reikalavimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-174/2012). Teismas gali suteikti efektyvią galimai pažeistų teisių gynybą tik tuo atveju, kai besikreipiantis asmuo aiškiai formuluoja savo reikalavimą. Reikalavimas nurodyti savo skundo elementus, t. y. skundo dalyką – pareiškėjo reikalavimą, ir pagrindą – aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, užtikrina, kad administracinės bylos iškėlimo stadijoje teismui bus pateikta minimaliai būtina informacija ir įrodymai, leidžiantys preliminariai nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą bei kitas aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012). Pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 1(11), 2007 m.).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką žalos atlyginimo bylose, pareiškėjas, prašydamas priteisti žalos atlyginimą, paprastai turi nurodyti, dėl kokių konkrečių viešojo administravimo subjekto veiksmų jam atsirado žala, konkretų prašomo priteisti žalos atlyginimo dydį bei pateikti žalos atsiradimą pagrindžiančių įrodymų (žr., pvz., 2011 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-231/2011; 2011 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-242/2011).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą, nurodydamas aiškų skundo dalyką – reikalavimą – priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau, nurodydamas aplinkybes, grindžiančias šį reikalavimą (skundo pagrindą), pareiškėjas nurodė daug faktų, susijusių tiek su kalinimo sąlygomis (režimu), tiek su Teisingumo ministerijos veiksmais, atsakant į pareiškėjo kreipimąsi ar priimant Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) pakeitimus. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismui iš tiesų nebuvo aišku, kokios konkrečiai aplinkybės yra reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrindas, todėl teisėtai ir pagrįstai nustatė pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti, t. y. pateikti teismui patikslintą skundą, kuriame būtų išsamiai pagrįstos viešosios atsakomybės sąlygos bei aiškiai nurodyta, kokia neturtinė žala dėl kokių konkrečių ir kieno neteisėtų veiksmų pareiškėjui kilo, pateikti prašomos neturtinės žalos dydžio apskaičiavimą.

Tikslindamas skundą, pareiškėjas iš esmės pateikė tuos pačius faktinius duomenis apie neturtinės žalos jam kilimą, tik, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagrindė ir detalizavo prašomos neturtinės žalos atlyginimo dydžio apskaičiavimą, nenurodydamas konkrečių neteisėtų veiksmų, iš kurių kildina žalą. Pareiškėjas tiek pirminiame skunde, tiek patikslintame skunde nurodo, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus BVK pakeitimams, kuriais buvo sugriežtintos tam tikros bausmės atlikimo sąlygos (įvesti papildomi sugriežtinti bausmės atlikimo režimo suvaržymai, t. y. leidimo būti gryname ore, judėti bei apsipirkimo įstaigos parduotuvėje apribojimas), jis baudžiamas griežčiau nei priėmus apkaltinamąjį teismo nuosprendį ir paskyrus jam laisvės atėmimo bausmę, nors jam, atsižvelgiant į Europos valstybių teisinę praktiką, turėtų būti sutrumpinta paskirta bausmė (tai, pareiškėjo teigimu, taip pat turėtų spręsti teismas, o ne įstatymų leidėjas įstatymu), dėl ko jis patyrė neturtinę žalą. Kaip nurodė savo skunde, pareiškėjas dėl bausmės skyrimo pagrindų peržiūrėjimo 2017 m. spalio mėn. kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą, tačiau jam buvo nurodyta kreiptis į institucijas, skiriančias bausmės atlikimo vietą, o nesant tokios galimybės, inicijuoti teisminį procesą iškilusiems teisinio pobūdžio klausimams spręsti. Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 6 d. kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydamas suteikti informaciją, kur kreiptis šiuo klausimu. Iš prie patikslinto skundo pridėto pareiškėjui adresuoto Teisingumo ministerijos 2017 m. gruodžio 27 d. rašto Nr. (1.23E)7R-9491 (b. l. 14) matyti, jog Teisingumo ministerija, atsakydama į pareiškėjo kreipimąsi, nurodė, kad, vadovaujantis BVK 3 straipsnio 1 dalimi, bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius įstatymus (nepriklausomai ar jie švelnesni, ar griežtesni), todėl vykdant ir laisvės atėmimo bausmę netaikoma švelnesnio įstatymo galiojimo atgal taisyklė, o iki atitinkamų BVK pakeitimo nuostatų įsigaliojimo paskirtų laisvės atėmimo bausmių trukmė netrumpinama. Šiame atsakyme Teisingumo ministerija taip pat nurodė, kad atsakymas gali būti skundžiamas Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka. Taigi, kaip matyti, 2017 m. gruodžio 12 d. raštu Teisingumo ministerija pateikė neigiamą atsakymą į pareiškėjo klausimą, todėl jis, nesutikdamas su šiuo atsakymu, turėjo teisę skųsti šį aktą jame nurodyta tvarka. Tačiau pareiškėjas skunde nurodė, kad pasinaudodamas šiuo (Teisingumo ministerijos rašte nurodytu) pasiūlymu ir kreipiasi į teismą, kadangi dėl susidariusios padėties jam kilo rimtų sveikatos problemų. Taip pat tiek skunde, tiek patikslintame skunde pareiškėjas nurodo, kad neturtinė žala kilo, be kita ko, ir dėl Teisingumo ministerijos veiksmų priimant minimus BVK pakeitimus, ir dėl jos neveikimo, neinicijuojant priimto įstatymo pakeitimo, kad būtų išspręstas kilęs ginčas, taip pat dėl tarptautinių teisės aktų nesilaikymo (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio – taikant esminius režimo ribojimus, griežtinančius bausmės atlikimo tvarką, bet netrumpinant bausmės trukmės, tai yra asmens kankinimas).

Taigi iš nurodytų aplinkybių nėra aišku, iš kokių konkrečiai veiksmų pareiškėjas kildina jam kilusios neturtinės žalos atlyginimą, t. y. ar iš netinkamų kalinimo sąlygų (nesuteikiant jam teisės pakankamai būti gryname ore, judėti bei apsipirkti įstaigos parduotuvėje, atimant galimybę tinkamai maitintis, ir dėl to kilusių sveikatos problemų), ar iš bausmės trukmės nesutrumpinimo, ar iš Teisingumo ministerijos 2017 m. gruodžio 27 d. neigiamo atsakymo (rašto) Nr. (1.23E)7R-9491, kurio apskundimo terminą pareiškėjas galbūt yra jau praleidęs. Šiuo atveju tai nėra formalus skundo trūkumas, kadangi prašomos nurodyti aplinkybės, minėta, apsprendžia administracinės bylos nagrinėjimo ribas, gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą. Pareiškėjui jų tiksliai nenurodžius, to padaryti nėra galimybės.

Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai skundžiamoje nutartyje nurodė, kad pareiškėjas patikslintu skundu visų skundo trūkumų nepašalino ir teisėtai bei pagrįstai laikė skundą nepaduotu ir grąžino pareiškėjui. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, ši nutartis neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis į teismą su skundu, atitinkančiu ABTĮ reikalavimus. Dėl šių priežasčių pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo I. B. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.