Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

2012-02-29 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-8-168-2012

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2012-02-29
Bylos Nr.
1A-8-168-2012
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Ričardas Gilys, Algirdas Gaputis
Nuteistasis
O. P.
Nukentėjusysis
G. P.
Advokatai
Egidijus Losis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-8-168/2012Teisminio proceso Nr. 1-76-1-00728-2007-1Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.4.1. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 29 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Nijolės Sušinskienės (kolegijos pirmininkė), Algirdo Gapučio ir Ričardo Gilio, sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei, dalyvaujant: prokurorei Jolantai Činčikienei, nuteistajam O. P., gynėjui advokatui Egidijui Losiui, nukentėjusiajam G. P., civilinio ieškovo valstybinės mokesčių inspekcijos įgaliotam atstovui A. V., Panevėžio apskrities atstovui viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal O. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-04-26 nuosprendžio, kuriuo O. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal: Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d. laisvės atėmimu dvejiems metams; BK 220 str. 1 d. laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, BK 182 str. 1 d. ( sukčiavimas dėl 1952 Lt ) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; BK 182 str. 1 d. (dėl sukčiavimo prieš G. P.) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; BK 233 str. 1 d. (dėl veikos, padarytos 2008-03-20) laisvės atėmimu vieneriems metams; BK 294 str. 1 d. laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; BK 233 str. 1 d. ( 2008 m. balandžio 21 d. veika) laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 6 d., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdais ir O. P. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta Panevėžio apygardos teismo 2004-03-18 nuosprendžiu, kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2004-09-10 nutartimi, paskirtos ir neatliktos bausmės dalis ir O. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. P. nuteistas už tai, kad jis, būdamas uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) ir pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 ir 2 dalis atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, nuo 2007-01-15 iki 2008-08-11 apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą bendrovės buhalterinę apskaitą, tai yra, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, neįtraukė į apskaitą pagal 2007-04-18 PVM sąskaitą-faktūrą serija SUB Nr. 010 įformintų statybinių medžiagų už 12795,35 litų pardavimą L. K. ir neatvaizdavo gautų pajamų, be to, pažeisdamas to paties įstatymo 19 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nenustatė apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos, kurioje būtų numatytos priemonės, užtikrinančios dokumentų saugumą, todėl buvo neišsaugota 2007-04-18 PVM sąskaita-faktūra SUB Nr. 010, kurioje įformintas statybinių medžiagų už 12795,35 Lt pardavimas L. K., dėl šių pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2007 metų veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio.

Be to, O. P. nuteistas už tai, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) ir pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 ir 2 dalis atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, nuo 2007-01-15 iki 2008-08-11 apgaule UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai siekdamas išvengti mokesčių, pažeisdamas 2002-03-05 Lietuvos Respublikos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 14 straipsnio 1 dalies reikalavimus, į 2007 metų balandžio mėnesio pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją, 2007-05-14 įrašė žinomai neteisingus duomenis – 8051 litų apie prekių tiekimo ir paslaugų apmokestinamąją vertę ir 1449 litų pardavimo pridėtinės vertės mokesčio sumą, neatvaizdavo 1952 litų pardavimo pridėtinės vertės mokesčio, šią deklaraciją pateikė Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, taip išvengdamas turtinės prievolės valstybei į biudžetą nesumokėjo 1952 litų.

Be to, O. P. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo uošvienės Z. K., žmonos V. P. naudai įgyti svetimą turtą, pažadėjęs nukentėjusiajam G. P. surasti jo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio rajone, pirkėją, 2007-05-30, nenustatytą valandą, (duomenys neskelbtini) notarų biure, esančiame (duomenys neskelbtini), Panevėžio mieste, pasinaudodamas nukentėjusiojo G. P. valios trūkumu sudarant įgaliojimą, kuriuo O. P. buvo suteikta teisė valdyti, naudoti ir disponuoti visu G. P. turtu, 2007-06-06 pirkimo pardavimo sutartimi G. P. priklausantį 2,96 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio rajone, galimai už 20 000 litų pardavė Z. K., kuri 2008-07-18 žemės sklypo dovanojimo sutartimi šį žemės sklypą padovanojo savo dukrai V. P., o pastaroji 2008-07-23 panaudos sutartimi minėtą žemės sklypą perdavė neatlygintinai valdyti ir juo naudotis savo vyrui O. P., tokiu būdu apgaule įgijo svetimą turtą – G. P. priklausantį 2,96 ha žemės sklypą 18000 litų vertės, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio rajone.

Be to, O. P. nuteistas už tai, kad jis, 2008-03-20 apie 22 val. V. V. gyvenamojo namo, esančio Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), kieme, turėdamas tikslą bet kokiu būdu paveikti liudytoją V. V., prašydamas V. V. meluoti policijos pareigūnams ir V. V. būsimos apklausos metu Panevėžio miesto apylinkės teisme, siekė paveikti liudytoją V. V., kad jis ikiteisminiame tyrime Nr. 50-1-00167-08 jo atžvilgiu duotų melagingus parodymus.

Be to, O. P. nuteistas už tai, kad jis laikotarpyje nuo 2007-09-14 iki 2007-09-22, tiksliai nenustatytu laiku, Panevėžio rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, nerealizuotą savo teisę dėl tariamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) V. V. skolos jo vadovaujamai UAB „(duomenys neskelbtini)“, tai yra iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritorijos išvežė ir pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius 195,741 kubinius metrus akyto betono blokelių bendros 62 151,17 Lt vertės, padarydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelę 62 151,17 Lt žalą.

Be to, O. P. nuteistas už ta, kad jis 2008 m. balandžio 21 d., tiksliai nenustatytu laiku, UAB „(duomenys neskelbtini)“ administracinėse patalpose, esančiose Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), liepdamas nukentėjusiajam V. V. meluoti, keisti parodymus, o 2008 m. balandžio 18 d. nusiųsdamas žinutę, siekė paveikti nukentėjusįjį V. V., kad jis ikiteisminiame tyrime Nr. 76-1-00728-07 jo atžvilgiu duotų melagingus parodymus.

O. P. skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-04-26 nuosprendį ir prašo šį nuosprendį panaikinti, priimti išteisinamąjį nuosprendį, civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

Šalies argumentai

O. P. skunde nurodo, kad visą baudžiamąjį procesą jo atžvilgiu vertina kaip prokuroro R. P. ir tyrėjų siekį įgyvendinti jam pateiktus grasinimus už atsisakymą duoti parodymus kitoje byloje, prieš jo sesers vyrą N. C.. Nurodo, kad jį suėmus, jis buvo nuolatos lankomas su jam reiškiamais įtarimais bei daromas psichologinis poveikis verčiant duoti parodymus prieš N. C., grasinta, kad priešingu atveju jo atžvilgiu bus neabejotinai priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl jam reiškiamų kaltinimų, tačiau šių aplinkybių teismas nesiaiškino.

Apeliantas nurodo, kad nebuvo užtikrintas sąžiningas ir nešališkas teisminis bylos nagrinėjimas, skundžiamas nuosprendis priimtas pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., LR Konstitucijos 31 str., 109 str. 2, 3 d., BPK 1, 2, 3 str., 44 str. 5 p., 241 str. 2 d..

Teigia, kad apylinkės teismas neišsamiai tyrė visas bylos aplinkybes. Šališko, kaltinančia prasme, įrodymo vertinimo pagrindu, pripažino ji kaltu, pažeidė nekaltumo prezumpciją. Taip pat nurodo, kad tiesioginių įrodymų, patvirtinančių jo sąmoningą, tyčinį dalyvavimą vykdant inkriminuojamas nusikaltimas veikas, byloje nėra, jis yra nuteistas įrodymais nepagrįstų prielaidų pagrindu, tuo pažeidžiant teisę į sąžiningą procesą.

Apeliantas nurodo, kad teismas padarė baudžiamojo proceso pažeidimus - neatliko išsamaus ir nešališko jo veikos tyrimo, kryptingai ir pasirinktinai vertino bylos duomenis ir ignoravo bei nuosprendyje neaptarė jį teisinančių bylos duomenų (įrodymų), nemotyvuotai nurodydamas, kad jie nepatikimi arba susiję su jo siekiu išvengti atsakomybės. Pasirinktinai kaltinančiai vertino nukentėjusiųjų V. V. ir G. P. parodymus, kuriuos vertino kaip neabejotinai teisingus ir patikimus. Juose esantys prieštaravimai, nenuoseklumai, parodymų neatitikimas faktinėms aplinkybėms liko neįvertinti ir nuosprendyje neaptarti.

Apeliantas nurodo, kad teisėja buvo šališka vertinant V. V. parodymus, t.y. darant išvadas dėl jo parodymų nuoseklumo, teisingumo, paneigiant teisingus V. V. parodymus tariamu jo poveikiu jam, be to, V. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo perskaityti, taip užkirstas kelias išsiaiškinti teisingas bylos aplinkybes. Taip pat nurodo, kad teisminio proceso metu buvo atmetami beveik visi pareikšti prašymai kviesti gynybai svarbius liudytojus - A. P., A. V.. Teigia, kad teisėjos šališkumą rodo ir nutartys dėl prievartos priemonės taikymo. Nurodo, kad nuosprendyje nenustatė inkriminuojamų nusikalstamų veikų sudėties požymių, apsiribota tik konstatavimu, jog kaltinamojo kaltė įrodyta. Nurodo, kad nuosprendyje perrašius pasirinktinius liudytojų parodymus daromos su jais nesusijusios išvados ir parodymų interpretacijos. Teigia, kad teismas ignoravo aplinkybę, jog V. V. buvo suinteresuotas bylos eiga ir baigtimi. Nebuvo pareikšti įtarimai ir kaltinimai UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip juridiniam asmeniui, atsakingam už padarytos žalos atlyginimą. Apibendrindamas nurodo, kad jam nebuvo užtikrinta teisė į sąžiningą, nešališką procesą, teisingą bylos išnagrinėjimą.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 str. 1 d. apeliantas nurodo, kad teismo išvados, jog jo parodymai nenuoseklūs bei vertintini kritiškai yra nepagrįstos. Teismas neįvertino jo parodymų, kuriuos pilnai patvirtina bylos medžiaga. Nurodo, kad Su V. V. nusprendus užsiimti statybų verslu, 2006 m. iš M. R. nupirko įmonę „(duomenys neskelbtini)“, M. R. sumokėjo jis ir dar liko skolingi 40000 - 50000 litų. Su V. V. buvo susitarę, kad į įmonę investuos lygiomis dalimis, tačiau investuodavo tik jis, apeliantas. Nurodo, kad į įmonę yra įnešęs apie 80-90 tūkstančių litų, tačiau V. V. jam pinigų negrąžino. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir V. V. asmeninius reikalus tvarkydavo jo sūnus A. V., kuris žinodamas apie jo tėvo skolas jam, apeliantui, bei, kad blokeliai ilgai neparduodami, pasiūlė parduoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje sudėtus blokelius. Kadangi A. V. UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo (duomenys neskelbtini), todėl jokių abejonių dėl leidimo pasiimti blokelius teisėtumo nekilo, A. V. dalyvavo blokelius priimant, iškraunant ir pasirašydavo ant visų reikiamų UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų. Su A. V., kaip įmonės „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) nuvyko į UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritoriją ir sukrovė blokelius, kuriuos pardavė pagal skelbimą. Iš gautų pinigų apmokėjo įmonės „S. S.“ skolas, 4000 Lt paėmė V. V. sūnus A. V.. Vėliau V. V. pradėjo reikšti jam pretenzijas dėl blokelių pasisavinimo, liepė grąžinti jam 70 000 litų. A. V. prašė prisiimti visą kaltę dėl blokelių, ką jis ir padarė.

Nurodo, kad nėra objektyviosios pusės požymių šioje veikoje, kadangi blokelius paėmė ne savavališkai, tačiau su UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgalioto asmens, (duomenys neskelbtini) A. V. iniciatyva ir leidimu, ko teismas neįvertino. 2007-10-11 V. V. apklausos metu jis patvirtino, kad A. V. turėjo teisę veikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu ir jis leido išvežti blokelius. 2011-02-01 teisiamojo posėdžio metu V. V. nurodė, kad jo sūnus, A. V., kaip (duomenys neskelbtini), jam nesant turėjo pilną teisę pasirašyti ant priėmimo - išdavimo dokumentų, į jo pareigas įeidavo ir medžiagų priėmimas, išdavimas, sūnaus atleidimui iš pareigų turėjo įtakos ir blokelių dingimas. Teigia, kad V. V. pilnai patvirtino jo nekaltumą įvykdžius BK 294 str. 1 d. numatytą veiką ir 2008-04-21 apklausiamas liudytoju pas ikiteisminio tyrimo teisėją - pripažino, kad yra skolingas UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, A. V. nurodymu buvo duotas žodinis nurodymas ir leidimas paimti blokelius. Apeliantas pažymi, kad liudytojas E. P. parodė, kad tiek atvežant, tiek išvežant blokelius dalyvavo A. V..

Taip pat apeliantas nurodo, kad veikai kvalifikuoti pagal BK 294 str. 1 d. yra būtinas ir didelės žalos požymis. V. V. teisme nurodė, kad su UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatsiskaityta. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas - bankroto administratorius P. P. teisme nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra patvirtintu BU AB „(duomenys neskelbtini)“ įmonės kreditoriumi. Nurodo, kad byloje nėra nustatyta ir ar sąskaitos už blokelius buvo įtrauktos į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, ko nesiaiškino ir pirmosios instancijos teismas. Apibendrindamas apeliantas teigia, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ jokios žalos dėl blokelių pardavimo nepatyrė. O. P. nurodo, kad jo veikoje nėra ir subjektyviųjų savavaldžiavimo veikos požymių - tyčios.

Taip pat apeliantas nurodo, kad pagal BK 294 str. 1 d. ikiteisminis tyrimas negalėjo būti pradėtas, kadangi BK 294 str. 3 d. numatyta, jog asmuo pagal šią veiką atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas ar prokuroro reikalavimas. Nurodo, kad nukentėjusiuoju pagal BPK 28 str. gali būti tik fizinis asmuo, tuo tarpu UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra juridinis asmuo ir nėra nukentėjusiuoju.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl sukčiavimo veikos G. P. atžvilgiu apeliantas nurodo, kad jo kaltė išimtinai grindžiama V. V. ir G. P. parodymais, tuo pažeidžiant BPK 301 straipsnio 2 d. nuostatas. Teigia, kad nė vienas iš nuosprendyje nurodytų liudytojų nenurodė, kad jis atliko veiksmus, sudarančius BK 182 str. 1 d. sudėtį. Liudytojų A. V., Z.K., V. J. parodymai, V. P. 2007 m. birželio 11 d. pakvitavimas rodo, kad jokios nusikalstamos veikos G. P. atžvilgiu jis neįvykdė. Jis pinigus G. P. padavė ne įgaliojimo pasirašymo dieną, tačiau po sklypo pardavimo 2007 m. birželio 11 d. G. P. pasirašė pakvitavimą, kad pinigus už sklypą gavo. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2009-01-09 specialisto išvadoje Nr. 11-3330 (08) (t.3 64-65 1.) nepaneigta, kad pakvitavime yra ne G. P. parašas. Todėl visos abejonės vertintinos kaltinamojo naudai. Teismas nevertino to, kad G. P. yra nurodęs, jog jokių priekaištų jam neturi, nurodė, kad kalčiausia jis laiko (duomenys neskelbtini) V. J.. G. P., siekdamas nuginčyti įgaliojime ir pakvitavime esančius parašus melagingai nurodo, kad jis visada pasirašinėja parašydamas pilnai savo vardą, pavardę ir tada parašą, ką paneigia bylos medžiaga. V. V. ir G. P. parodymų analizė rodo jų nepatikimumą, melagingumą, kuris pasireiškia parodymų nenuoseklumu, parodymuose esančiais prieštaravimais. 2008-10-10 vykusios apklausos metu V. V. parodė, kad G. P. jis nukreipė pas jį, apeliantą, vėliau jam G. P. pasakė, kad O. P. jį apgavo. 2009-01-06 V. V. parodė, kad ir pats pardavinėjo G. P. priklausantį sklypą. 2009-04-06 apklausos metu V. V. apklausa nenuosekliausia. Apibendrindamas apeliantas nurodo, kad V. V. parodymai nesutampa dėl sklypo sumos, taip pat dėl laikotarpio, kada V. V. pradėjo dirbti, neteisingai nurodomos sužinojimo apie G. P. atžvilgiu panaudotą apgaulę aplinkybės. Nurodo, kad pasiūlymą apgauti G. P. gavo rudeniop, tuo tarpu įgaliojimą G. P. išdavė 2007 m. gegužės 30 d. V. V. tiksliai nenurodė ir kiek kartų jis, apeliantas, buvo pas jį atvykęs. Be to pažymi, kad teismas neįvertino V. V. ir G. P. tarpusavio draugiškų santykių ir kad tai galėjo lemti neteisingų parodymų davimą.

Dėl šios veikos apeliantas nurodo, kad tai yra civiliniai teisiniai santykiai, o ne baudžiamosios teisės dalykas. G. P. savo iniciatyva kreipėsi į jį, apeliantą, įgaliojo parduoti jam priklausantį sklypą, nes jį parduoti ir siekė. Apeliantas nurodo, kad 2008 m. liepos 30 d. nutarime, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą teisingai nurodyta, kad notarės ir O. P. veiksmuose nėra baudžiamojo nusikaltimo ar nusižengimo požymių, kadangi šalis sieja civiliniai teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja civilinės teisės normos, įsipareigojimų nevykdymas pagal sutartis ar žodinius susitarimus, būti vertinamas civilinės, o ne baudžiamosios teisės požiūriu.

Teigia, kad jokios apgaulės G. P. atžvilgiu nebuvo. Pagrindinis G. P. priekaištas - per maža kaina už sklypą. Taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė (duomenys neskelbtini) V. J. parodymus. Pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, taip pat nurodo, kad apkaltinamojo nuosprendžio negalima grįsti vien tik nukentėjusiojo parodymais.

Dėl nusikalstamų, veikų, numatytų BK 233 str. 1 d., už kurių padarymą apeliantas skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu, nurodo, kad jis poveikio V. V. nedarė, V. V. jį nuolatos šantažavo, jog jei negrąžins jam pinigų už blokelius jis su juo susidoros. Kai jį kviesdavo į apklausas, V. V. jam skambindavo ir sakydavo, kad jeigu jam nesumokės 12000 litų jis jį „pasodins“. Mėgino su V. V. kalbėti, kad atidėtų skolos mokėjimą, tačiau jis nenorėjo nieko klausytis, vėliau V. V. neatsiliepė į skambučius, policijoje davė melagingus parodymus. Apeliantas nurodo, kad pas ikiteisminio tyrimo teisėją V. V. davė teisingus parodymus, nes jie buvo susitarę dėl skolos grąžinimo. V. V. ir A. V. reikalavo neduoti parodymų prieš A. V., o nepavykus grąžinti skolos, jis vėl pradėjo jį kaltinti dėl blokelių vagystės. V. V. nekeliant ragelio, parašė žinutę, kad pakeltų, norėdamas su juo derėtis dėl skolos gražinimo. 2007-10-11 V. V. apklausos metu nurodė, kad O. P. jam negrasino, daugiau skambinėdavo į mobilaus ryšio telefoną, bet jis jam pasakė, kad kol nebus blokelių, ar pinigų, tol jis su juo nekalbės. Tai patvirtina ir A. V. parodymai 2008-01-09 apklausos metu. Apeliantas teigia, kad poveikis V. V. grindžiamas išimtinai V. V. parodymais, kurių nepatvirtina kitais bylos duomenys. Nurodo, kad V. V. nurodyti argumentai dėl jam daryto spaudimo esą dėl jo praeities (teistumo), ryšių - nepagrįsti, kadangi visą tai žinodamas V. V. su juo bendravo, kūrė verslą ir pan., V. V. pats yra ne kartą teistas, V. V. apklausiamas teismo posėdyje nurodė, kad nesutarimai su O. P. buvo tik dėl verslo, darbo reikalų, asmeniškai gali su juo bendrauti ir dabar. Todėl apeliantas teigia, kad visa tai rodo, kad jis neatliko jokių veiksmų pagal BK 233 str. 1 d.. Nurodo, kad bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, patvirtinančių V. V. esą darytą poveikį duoti melagingus parodymus, o nuosprendis prielaidomis negali būti grindžiamas.

Dėl apgaulingo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, neteisingo duomenų apie pajamas, pelną ir turtą pateikimo ir sukčiavimo apeliantas nurodo, kad nuosprendis priimtas pažeidžiant BPK 3 str. 1 d. 6 p. nuostatas, nes yra aplinkybė dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas. Nurodo, kad jis nesutinka su teismo motyvais dėl jo kaltės pagal BK 222 str. 1 d., BK 220 str. 1 d. Pažymi, kad teismas neįvertino, kad jo veikoje, dėl aplinkybės, susijusios su PVM sąskaitos - faktūros SUB Nr. 010 neįtraukimu į buhalterinę apskaitą, nėra nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų BK 220 str. 1 d., BK 182 str. 1 d., BK 222 str. 1 d. numatytų veikų požymių.

Dėl pripažinimo kaltu pagal BK 222 str. 1 d. O. P. nurodo, kad ši veika pasireiškia ir apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu. Įmonėje buvo nustatyta tvarka - tiek jis, tiek V. V. visus buhalterinės apskaitos dokumentus, pateikdavo K. N., kuri jas perduodavo (duomenys neskelbtini) V. M.. Abejonių dėl šios tvarkos neturėjo, įmonė veikė nuo 1998 m., tikėjo, kad įmonės „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinė apskaitos tvarkymas atitinka visus teisės aktų keliamus reikalavimus. Nurodo, kad bylos duomenimis nustatyta, kad su klientu L. K. visus reikalus derino V. V.. V. V. patvirtino, kad vežė ir pateikė L. K. sąskaitas ir pan. Teigia, kad V. V. asmeniškai turėjo į apskaitą pateikti sąskaitą SUB Nr. 010, ir kadangi V. V. veikė savarankiškai, nežino, kodėl jis sąskaitos nepateikė apskaitai, neįnešė pinigų į įmonės kasą. L. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad V. V. davė 3000 Lt ir vėliau 12000 Lt sumas. Būdavo, jog ant V. V. pateikiamų sąskaitų jis, apeliantas, pasirašydavo iš anksto, prieš pateikiant klientui, kaip ir buvo šį kartą, tačiau V. V. pareiga būdavo perduoti jas klientui pasirašyti ir grąžinti vieną egzempliorių K. N. įtraukimui į apskaitą. Šios savo pareigos V. V. neįvykdė, pinigų gautų iš L. K. V. V. į įmonės sąskaitą taip pat neįnešė. 2011-02-01 d. teisiamojo posėdžio protokole V. V. yra nurodęs, kad būdavo tokių atvejų, kai (duomenys neskelbtini) O. P. pasirašydavo sąskaitas - faktūras ir duodavo jam jas nuvežti pasirašyti klientams, kurias parvežęs iš kliento grąžindavo bendrovės administratorei. Galėjo būti, kad viena kita sąskaita -faktūra ir pasimetė.

Apeliantas nurodo, kad LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 20 str. numato atsakomybę už apskaitos dokumento pradanginimą darbuotojui. Nurodo, kad V. V. jo neinformavo apie dokumento pradanginimą, nepateikimą buhalterinei apskaitai, todėl jis kaip įmonės vadovas neturėjo pagrindo imtis veiksmų susijusių su buhalterinės apskaitos dokumento atkūrimu, įtraukimu į apskaitą. V. M. tinkamai neatliko savo pareigų - nenustatė, kad trūksta vienos PVM sąskaitos faktūros SUB Nr. 010 ir apie tai jo neinformavo. Apie tai, kad V. V. nepateikė sąskaitos SUB Nr. 010 į apskaitą sužinojo tik ikiteisminio tyrimo metu. Teigia, kad išdėstytos aplinkybės rodo, kad jis, apeliantas, nėra BK 222 str. numatytos veikos subjektas, juo laikytinas V. V.. Nurodo, kad jo veikoje nebuvo tyčios atlikti BK 222 straipsnyje išvardytas veikas leidžiant kilti (siekiant) padarinių - negalimumo nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir t.t..

Dėl BK 220 str. 1 d. ir BK 182 str. 1 d. numatytų veikų apeliantas nurodo, kad PVM deklaracijos duomenų surašymas ir PVM mokesčio apskaičiavimas buvo buhalterės D. M. kompetencija. BK 220 str. kriminalizuoja tik žinomai neteisingų duomenų įrašymą ir pateikimą, tačiau apie PVM sąskaitos - faktūros SUB Nr. 010 neįtraukimą į apskaitą ir tuo pagrindu neteisingų duomenų įrašymą bei neteisingą mokesčio apskaičiavimą jam nebuvo žinoma. Teigia, kad jo veiksmuose dėl šių veikų nėra tyčios nei apgaulingai tvarkyti buhalteriją, nei išvengti mokesčių. Mokesčiai galimai netinkamai buvo sumokėti, kadangi būtent V. V. nepateikė apskaitai iš L. K. gautos sąskaitos SUB Nr. 010.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad net jeigu darant prielaidą, kad sąskaitos neįtraukimas į buhalterinę apskaitą būtų įvykęs dėl jo kaltės, tai tokie veiksmai atsižvelgiant į jų pobūdį, intensyvumą (atsitiktinis, vienkartinis veiksmas), nepavojingumą, galėtų būti vertintini tik kaip LR Administracinių teisės pažeidimų kodekso 172(1) straipsnio 1 dalyje, 173(1) straipsnio 4, 5 dalyse numatyti administracinės teisės pažeidimai.

Apeliantas nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę už nusikalstamas veikas, neįvertino aplinkybės, kad jis serga nepagydoma liga - opiniu kolitu, kuri dėl skirto realaus laisvės atėmimo bausmės progresuoja, jam nesudaromos galimybės gydytis. Nurodo, kad ši liga pagrindinė priežastis, dėl kurios pasiprašė, kad jam būtų leista atlikti bausmę, neįsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, kurios itin prisidėjo prie ligos progresavimo, ką patvirtino prie skundo dėl suėmimo pratęsimo pridėta Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011-01-14 pažyma Nr. S-110. Taip pat apeliantas nurodo ir BK 76 str. nuostatas.

Teismo posėdyje O. P. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, neteisingo duomenų apie pajamas, pelną ir turtą pateikimo ir sukčiavimo

Apeliantas skunde teigia, kad jo kaltės dėl BK 222 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos – apgaulingo apskaitos tvarkymo nėra, kadangi V. V., veikė savarankiškai ir būtent jis į buhalterinę apskaitą nepateikė 2007-04-18 PVM sąskaitos-faktūros, kurios serija SUB Nr. 010. Tačiau tai, kad O. P. buvo žinoma apie pagal minėtą PVM sąskaitą – faktūrą įvykusią operaciją, patvirtina liudytojo L. K. parodymai. Jis nurodė, kad dėl stogo dengimo darbų bendravo su V. V. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini). Vėliau V. V. jis sumokėjo 12 000 Lt. Pasirašė rangos sutartį ir PVM sąskaitą – faktūrą, šiuos dokumentus pasirašyti atvežė tie patys du vyrai ir jam paliko vieną rangos sutarties egzempliorių. Liudytojas V. V. parodė, kad būnant pas L. K. visą laiką kartu buvo O. P., matė kaip L. K. mokėjo pinigus, todėl, būdamas bendrovės (duomenys neskelbtini), turėjo pasirūpinti, kad pinigų paėmimas būtų įformintas kasos pajamų orderiais. Taip pat parodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ L. K. išrašyta 2007-04-18 PVM sąskaita-faktūrą yra pasirašyta O. P., reiškia, kad ją L. K. pasirašyti pateikė O. P.. Iš 2007-04-18 PVM sąskaitos-faktūros, kurios serija SUB Nr. 010 matyti, kad ji išrašyta UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirkėjui L. K., ją pasirašė ir išrašė O. P. ( t.3., b.l. 107). Šios byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad O. P. buvo žinoma apie minėtą įvykusią ūkinę finansinę operaciją ir jis pats joje dalyvavo, todėl, kaip ir pats apeliantas skunde nurodo dėl pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų pateikimo nusistovėjusios tvarkos bendrovėje, jis minėtą PVM sąskaitą-sąskaitą faktūrą turėjo pateikti buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei, be to apeliantas, pats būdamas bendrovės (duomenys neskelbtini) buvo atsakingas už bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą bendrovėje. Tačiau byloje nėra surinkta įrodymų, patikimai patvirtinančių, kad O. P. tyčia, t.y. sąmoningai siekė, jog bendrovės apskaita būtų tvarkoma apgaulingai. Vien ta objektyvi aplinkybė, kad per O. P. darbo bendrovės (duomenys neskelbtini) laikotarpį į bendrovės buhalterinę apskaitą nebuvo įtraukta vienintelė, t.y. 2007-04-18 PVM sąskaita-faktūra serija SUB Nr. 010 neleidžia teismui daryti pagrįstos išvados, kad O. P. įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Panevėžio apskrities skyriaus 2009-02-27 specialisto išvadoje Nr. 5-5/15 nurodyta, kad neįtraukiant į bendrovės buhalterinę apskaitą 2007-04-18 PVM sąskaitos-faktūros serija SUB Nr. 010 buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 str., 12 str. bei 19 str. reikalavimai bei nurodyta, kad dėl minėtų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti 2006 – 2007 metų UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio. Kolegija įvertinus minėtą specialisto išvadą, konstatuoja, kad apylinkės teismas formaliai įvertino šiuos duomenis byloje nurodydamas, kad dėl O. P. padarytos nusikalstamos veikos kilo BK 222 str. 1 d. numatyti padariniai. Iš specialisto išvados seka, kad iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, bendrovės turto bei įsipareigojimų tik dėl vienos, t.y. 2007-04-18 PVM sąskaitos-faktūros, kurios serija SUB Nr. 010 neįtraukimo į bendrovės apskaitą. Kolegija sprendžia, kad tokie veiksmai nesukėlė pirmosios instancijos teismo konstatuotų veikos padarinių. Be to, O. P. pagal BK 222 str. 1 d. nuteistas ir už tai, kad bendrovėje jis nenustatė apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos, tačiau kolegija pažymi, kad P. P. aplaidžiu buhalterinės apskaitos tvarkymu nebuvo kaltinamas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl O. P. pripažinimo kaltu pagal BK 222 str. 1 d. yra nepagrįstas, todėl naikintinas ir šioje dalyje priimtinas, naujas išteisinamasis nuosprendis.

Pirmosios instancijos teismo išvados dėl O. P. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 220 str. 1 d. ir BK 182 str. 1 d. nėra pagrįstos. Šios nusikalstamos veikos padaromos tiesiogine tyčia, jų būtinas požymis yra tikslas. Nors iš prieš tai aptartų aplinkybių matyti, kad O. P. dalyvavo parduodant L. K. statybines medžiagas, pats išrašė ir pasirašė PVM sąskaitą – faktūrą, tačiau tokių duomenų pagrįsti išvadai, kad O. P. turėjo tikslą padaryti minėtas nusikalstamas veikas, t.y. sąmoningai, siekdamas išvengti mokesčių sumokėjimo į valstybės biudžetą į 2007 metų balandžio mėnesio pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją 2007-05-14 įrašė neteisingus duomenis apie prekių tiekimo ir paslaugų apmokestinamąją vertę ir pardavimo pridėtinės vertės mokesčio sumą neatvaizduodamas 1952 litų pardavimo pridėtinės vertės mokesčio, ir tokią deklaraciją pateikė Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai siekdamas išvengti turtinės prievolės - į biudžetą sumokėti 1952 litų, nepakanka. Baudžiamojoje byloje apklausta bendrovės (duomenys neskelbtini) V. M. nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadas dėl O. P. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 str. 1 d. ir BK 220 str. 1 d. Kartu kolegija pažymi, kad 2009-02-27 specialisto išvadoje Nr. 5-5/15 nebuvo nustatyti kiti atvejai dėl pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų neįtraukimo į bendrovės buhalterinę apskaitą, kas neduoda pagrindo teigti, kad O. P. įrašydamas į pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją duomenis siekė išvengti turtinės prievolės. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šioje dalyje nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, o byloje pareikštas civilinis Panevėžio valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys dėl valstybės biudžetui padarytos 1952 litų žalos paliekamas nenagrinėtu.

Dėl sukčiavimo G. P. atžvilgiu

O. P. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo uošvienės Z. K., žmonos V. P. naudai įgyti svetimą turtą, pažadėjęs nukentėjusiajam G. P. surasti jo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio rajone, pirkėją, 2007-05-30, nenustatytą valandą, (duomenys neskelbtini) notarų biure, esančiame (duomenys neskelbtini), Panevėžio mieste, pasinaudodamas nukentėjusiojo G. P. valios trūkumu sudarant įgaliojimą, kuriuo O. P. buvo suteikta teisė valdyti, naudoti ir disponuoti visu G. P. turtu, 2007-06-06 pirkimo pardavimo sutartimi G. P. priklausantį 2,96 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio rajone, galimai už 20 000 litų pardavė Z. K., kuri 2008-07-18 žemės sklypo dovanojimo sutartimi šį žemės sklypą padovanojo savo dukrai V. P., o pastaroji 2008-07-23 panaudos sutartimi minėtą žemės sklypą perdavė neatlygintinai valdyti ir juo naudotis savo vyrui O. P., tokiu būdu apgaule įgijo svetimą turtą – G. P. priklausantį 2,96 ha žemės sklypą 18000 litų vertės, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio rajone.

Iš pareikšto kaltinimo O. P. ir skundžiamo Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad O. P. nuteistas už sukčiavimą G. P. atžvilgiu, nurodant, kad O. P. apgaulė G. P. atžvilgiu pasireiškė tuo, kad O. P. pardavė G. P. priklausantį žemės sklypą pasinaudodamas G. P. valios trūkumu sudarant įgaliojimą, kurio pagrindu O. P. veikė ir sudarė 2007-06-07 privačios žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį.

Pirmosios instancijos teisme apklaustas G. P. nurodė, kad jis norėjo parduoti jam priklausantį žemės sklypą, kreipėsi į nekilnojamojo turto agentūrą, dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ susipažino su O. P. ir jam sakė, kad nori parduoti savo žemės sklypą, nurodė, kad už žemės sklypą jis nori gauti 200 000 Lt. Liudytojas V. V. taip pat parodė, kad G. P. paprašė parduoti žemę, jis buvo suradęs pirkėją, tačiau G. P. netenkino kaina, tada pats pasiūlė G. P. kreiptis šiuo klausimu į O. P.. O. P. neneigė ir paaiškino, kad nuvežė G. P. pas notarę, ir G. P. išdavė jam įgaliojimą. Taigi aptarti įrodymai patvirtina priešingą kaltinimui aplinkybę, jog O. P. turėjo pagrįstą manymą, kad G. P. žemės sklypą nori parduoti. Byloje duomenų, kurie leistų manyti, kad P. P. turėjo numanyti, kad išduotas notarine tvarka patvirtintas įgaliojimas neatitinka G. P. valios, nenustatyta. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2007-05-30 įgaliojimas patvirtintas notaro parašu, jam suteiktas notarinio registro numeris bei pasirašytas notaro bei G. P. ( t.1., b. l. 51). Jokių duomenų, kad O. P. būtų taręsis ar prašęs notarės patvirtinti G. P. įgaliojimą pažeidžiant tokiam notariniam veiksmui atlikti nustatytą tvarką, taip pat ir netikrinant G. P. veiksnumo, nenustatyta. Būtent notaro pareiga yra patikrinti įgaliotojo valią bei jo gebėjimą tą valią išreikšti. Teismas nesivadovavo notarės, patvirtinusios minėtą įgaliojimą, parodymais, nurodydamas, kad V. J. nuslepia jai nepalankias įvykio aplinkybes. Tačiau esant tokioms aplinkybėms, turėjo būti sprendžiamas jos atsakomybės klausimas. V. J. byloje apklausta liudytoja, byloje jos parodymus paneigiančių duomenų nenustatyta. V. J. parodė, kad G. P. įgaliojimo aplinkybių jį nepamena, tačiau šis veiksmas niekuo neišsiskyrė iš kitų, nurodė, kad įgaliojančiojo asmens dalyvavimas yra būtinas, įgaliojimas gali būti pasirašomas jos kabinete, tačiau jei įgaliojantysis nevaikšto ar dėl kitų priežasčių negali ateiti į kabinetą, pas jį vyksta notaras, tačiau tokiu atveju įgaliojime padaromas įrašas, kad įgaliojimas sudarytas ne notaro kabinete, o jeigu įtariama, kad įgaliojantysis yra neblaivus, įgaliojimas nesurašomas. Tokios aplinkybės nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos. Kolegija sprendžia, kad byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patikimai nepatvirtina O. P. veiksmuose buvus apgaulę. Byloje surinkti įrodymai nepatvirtina G. P. neturėjus tikslo parduoti sklypą ar kad notarine tvarka patvirtintas įgaliojimas, kurio pagrindu veikė O. P., sudarydamas žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, neatitinka G. P. valios ir, kad O. P. tai suprato ir žinojo. Suprantama, kad įgaliotam asmeniui, veikiančiam pagal notarine tvarka patvirtintą kito asmens išduotą įgaliojimą, nekyla pareiga vertinti šio notarinio veiksmo teisėtumo, nes asmens valios pakankamumas įvertinamas notaro atliekant šį notarinį veiksmą. Tuo tarpu V. V. nurodytų aplinkybių apie tai, kad jam O. P. sakė, jog jis nuvežė neblaivų G. P. pas notarę, nepakanka konstatuoti, kad O. P. pasinaudojo nukentėjusiojo G. P. valios trūkumu sudarant įgaliojimą ir todėl pardavė G. P. priklausantį žemės sklypą. Iš G. P. parodymų matyti, kad jis nurodė, jog civilinio ieškinio O. P. nereiškia, paaiškino, kad civilinio proceso tvarka yra nagrinėjama byla, tačiau šiuo metu ji yra sustabdyta kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla, nurodė, kad dėl visko kaltina (duomenys neskelbtini) V. J., kuri ir patvirtino įgaliojimą ( t.6., b.l. 109-115). Vertinant V. V., G. P., V. J. ir O. P. parodymus dėl įgaliojimo O. P. išdavimo, taip pat paties G. P. parodymus, kad jis ketino ir norėjo parduoti žemės sklypą, dėl to pats kreipėsi į O. P., negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad O. P. pasinaudodamas nukentėjusiojo G. P. valios trūkumu sudarant įgaliojimą apgaule kitų naudai įgijo svetimą G. P. priklausantį turtą, todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis naikintinas ir priimtinas, naujas išteisinamasis nuosprendis, tuo pagrindu, jog O. P. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 182 str. 2 d. požymių (BPK 329 str. 1 p.).

Dėl savavaldžiavimo

Pagal BK 294 str. 1 d. atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams.

Apeliantas neginčija, kad laikotarpiu nuo 2007-09-14 iki 2007-09-22 iš Panevėžio rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime esančios aikštelės paėmė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – statybinius blokelius. Tačiau apeliantas nurodo, kad tai padarė ne savavališkai, o su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) A. V. leidimu, taip pat nurodo, kad taip jis pasielgė, nes V. V. jam buvo skolingas, jie kartu vykdė verslą, tačiau į UAB „(duomenys neskelbtini)“ lėšas įnešė jis vienas, todėl V. V. jam skolingas.

Nors O. P. skunde nurodo, kad V. V. jam buvo skolingas, tačiau teismas pagrįstai pripažino, kad O. P., paimdamas ir išveždamas blokelius, savavališkai vykdė tariamą teisę. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad 2008-06-18 apklausiamas V. V. parodė, kad tą dieną, kai turėjo vykti jo apklausa, O. P. buvo atvažiavęs ir pasakė sakyti teisme, kad jis yra O. P. skolingas 50000 Lt, nurodė, kad O. P. tikisi būti patrauktas atsakomybėn ne už vagystę, bet už savavaldžiavimą ( t. 1., b.l. 92). Vėliau apklausiamas V. V. šiuos savo parodymus paneigė, paaiškino, kodėl nurodė tokias aplinkybes. Jis nurodė, kad jam poveikį dėl parodymų davimo darė O. P.. Taigi, liudytojas V. V. dėl skolos O. P. parodė dėl jam daryto poveikio. Pats O. P. teismui nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių tai, kad V. V. jam yra skolingas, tuo tarpu byloje esantys UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų orderiai savaime nerodo, kad šių įneštų sumų dalį V. V. yra skolingas O. P. ( t.1., b.l. 162-167).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo O. P. paaiškinimu, kad jis statybinius blokelis paėmė su A. V. žinia ir šiam leidus. Teismas teisingai nurodė, kad O. P. keitė parodymus dėl blokelių paėmimo aplinkybių bei teisme iškėlė naują versiją, kad statybinius blokelius jis paėmė su A. V. leidimu ir šiam dalyvaujant, be to, būdamas A. V. įtikintas, kad apie tai žino ir tam neprieštarauja V. V.. Šią O. P. versiją teismas atmetė pagrįstai. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas A. V. nurodė, kad apie tai, jog iš aikštelės dingo statybiniai blokeliai jis sužinojo vėliau, kai jam paskambino tėvas ir apie tai pasakė, ir apie blokelių išvežimo iš aikštelės aplinkybes jis nieko nežino ( t. 5., b.l. 177-193). Apklausimas 2008-04-15 ikiteisminio tyrimo metu A. V. nurodė, kad O. P. jam pasakė, kad pasiims blokelius dėl V. V. skolų ( t.1., b.l. 198-199). Apklaustas 2008-01-14 įtariamuoju A. V. nurodė, kad O. P. jam pasakė, kadangi jo tėvas jam yra skolingas 100000 Lt, jis pasiėmė blokelius, tačiau jis pats jų išvežime nedalyvavo ( t.1., b.l. 187-188). Aptartų A. V. parodymų visuma neduoda jokio pagrindo konstatuoti, kad O. P. statybinius blokelius išsivežė A. V. leidus. Nors apeliantas teigia, kad blokelius išvežė kartu su A. V., tačiau apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas E. P. negalėjo tiksliai nurodyti, su kokiu asmeniu O. P. išvežė blokelius. Kita vertus, aplinkybės, jog O. P. išvežė statybines medžiagas A. V. leidus ar jam dalyvaujant, nepašalintų O. P. veiksmų neteisėtumo, kadangi jam manant, kad V. V. yra jam skolingas, jis su juo ir turėjo tartis dėl skolos atidavimo arba jam ginčijant šią jo teisę, kreiptis dėl šios teisė įgyvendinimo įstatymų nustatyta tvarka, bet ne siekti gauti kito asmens, kuriam turtas nepriklauso leidimo pasiimti šį turtą kaip skolą ir apie tai V. V. nežinant, t.y. savavaldžiaujant.

Apeliantas teisingai nurodo, kad veikai kvalifikuoti pagal BK 294 str. 1 d. yra būtinas ir didelės žalos požymis. Tačiau apelianto nurodomos aplinkybės, jog su UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatsiskaityta, sąskaitos dėl blokelių įsigijimo neįtrauktos į buhalterinę apskaitą, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratorius P. P. nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra patvirtintu BU AB „(duomenys neskelbtini)“ įmonės kreditoriumi, O. P. padarytos nusikalstamos veikos teisiniam vertinimui reikšmės neturi. O. P. savavališkai paėmė blokelius už, jo manymu, V. V. jam negrąžintą skolą, blokelius pardavė. Byloje nustatyta, kad paimtų blokelių kiekis yra didelis, jų vertė sudaro 62151,17 Lt. Kartu kolegija pažymi, kad vertinant, ar žala didelė, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgta ne tik į turtinę jos išraišką, bet ir nukentėjusio asmens pažeistų teisių bei teisėtų interesų svarbą, teisės pažeidimo pobūdį, dėl to patirtus išgyvenimus ir kt. Apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad dėl O. P. tyčinių neteisėtų veiksmų buvo padaryta didelė žala. Akivaizdu, kad buvo pažeistas ir asmens nuosavybės neliečiamumo principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, todėl pagrįstai konstatuotas didelės žalos padarymas asmens teisėms ir interesams.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apie nusikalstamą veiką pranešė UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) V. V. ( t.1., b.l. 59). BK 294 str. 3 d. numato, kad už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Tačiau nukentėjusiojo ir nukentėjusio asmens sąvokos nėra tapačios. Pagal BPK 28 str. nuostatas nukentėjusiuoju yra fizinis asmuo. Tuo tarpu BK 294 str. 3 d. nurodyta nukentėjusiojo asmens sąvoka apima ir juridinį asmenį. Todėl V. V., kuris buvo teisėtas juridinio asmens – UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas ((duomenys neskelbtini)), turėjo teisę pranešti apie nusikalstamą veiką, įvykdytą jo atstovaujamo juridinio asmens atžvilgiu, todėl baudžiamasis procesas buvo pradėtas pagrįstai, todėl apelianto teiginiai dėl baudžiamojo proceso negalimumo yra nepagrįsti.

Dėl poveikio V. V.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. atsako tas, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją. Pagal BK 233 str. poveikis nukentėjusiajam, liudytojui apima bet kokias elgesio formas, kuriomis asmuo skatinamas elgtis pagal kaltininko norą, pvz., prašymas, įtikinėjimas ir pan.

Byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visuma nepatvirtina to, jog O. P. 2008-03-20 darė poveikį liudytojui V. V., prašydamas V. V. meluoti policijos pareigūnams ir V. V. būsimos apklausos metu teisme, siekė, kad V. V. ikiteisminiame tyrime Nr. 50-1-00167-08 jo atžvilgiu duotų melagingus parodymus.

V. V. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad O. P. prašė, kad jis neduotų parodymų byloje dėl G. P., tačiau, kada to prašė, jis neatsiminė, vėliau apklausiamas nurodė, kad tai buvo 2008-03-23 ( t. 6., b.l. 184). 2009-04-06 apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją V. V. nurodė, kad O. P. jo prašė neliudyti, sakydamas, kad byloje nėra liudytojų ir jis tik vienas žino šitą dalyką, nurodė, kad O. P. neliudyti jo prašė prieš apklausą, kuri buvo numatyta 2008-03-23 ( t.1., b.l. 119-122). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2010-01-07 V. V. nurodė, kad pas jį į namus 2009-03-20 buvo atvažiavęs O. P. ir prašė, kad jis neliudytų policijoje dėl sklypo įsigijimo iš G. P. aplinkybių ( t.1., b.l. 109).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad V. V. iš tiesų buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu dėl G. P. priklausančio sklypo pardavimo aplinkybių, tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmoji liudytojo V. V. apklausa apie tai vyko 2008-10-10, tuo tarpu P. P. kaltintas ir nuteistas už tai, kad poveikį liudytojui V. V. jis darė 2008-03-20. Be to, kaip minėta, V. V. apklausiamas 2010-01-07 nurodė, kad su O. P. bendravo 2009-03-20, apklausiamas teisme, nurodė, kad su O. P. bendravo 2008-03-23. Taigi liudytojas nuosekliai nenurodė datos, kada su O. P. bendravo dėl parodymų davimo apie sklypo įsigijimo iš G. P. aplinkybių. Tuo tarpu iš baudžiamosios bylos matyti, kad V. V. pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklaustas tik 2009-04-06, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad O. P. 2008-03-20 prašė V. V. meluoti būsimos apklausos metu Panevėžio miesto apylinkės teisme. Taip pat nėra jokio pagrindo manyti, kad 2008-03-20 O. P. darė poveikį liudytojui V. V. prašydamas V. V. meluoti policijos pareigūnams, kadangi G. P. pareiškimas Panevėžio miesto apylinkės prokuratūroje buvo gautas 2008-07-02, t.y. vėliau nei veika, už kurios padarymą O. P. pripažintas kaltu ( t.1., b.l. 50). Todėl vertinant visas aptartas aplinkybes, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad O. P. darė poveikį liudytojui V. V. 2008-03-20 dėl parodymų davimo policijos pareigūnams tyrimo metu ar teisme, kadangi 2008-03-20 joks tyrimas pagal G. P. skundą dar nebuvo pradėtas, o V. V. neturėjo liudytojo statuso. Atsižvelgdama į tokias byloje nustatytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad O. P. 2008-03-20 nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 233 str. 1 d. požymių ir šioje dalyje 2011-04-26 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas, naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 1 p.).

O. P. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 233 str. 1 d. už tai, kad jis 2008-04-21 nukentėjusiajam V. V. liepė meluoti ir keisti parodymus. Šias aplinkybes patvirtina ne tik V. V. parodymai, bet ir sugretinus tarpusavyje juos atitinkantys kiti bylos duomenys, V. V. parodymus logiškai atitinkanti įvykių seka baudžiamosios bylos tyrimo eigoje.

Pirmosios instancijos teisme V. V. parodė, kad 2008-04-21 pokalbio metu su O. P. jis jautė spaudimą, parodymus pakeitė dėl savo ramybės ir 2008-04-21 apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją jis davė melagingus parodymus. Tos aplinkybės, t.y. jog jam buvo daromas spaudimas, minėtos apklausos metu jis nenurodė, tačiau po to, kada vėl buvo apklausiamas, jis nurodė, kad 2008-04-21 davė melagingus parodymus. V. V. paaiškino, kad 2008-04-21 O. P. pasakė, kad grąžins pinigus už blokelius ir buvo nurodęs datą, kada grąžins pinigus, todėl sakė neduoti tų parodymų, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu. O. P. tai pasakė atvykęs prieš pat apklausą – 2008-04-21, iš ryto. Buvo atvykęs ne vienas, su žmogumi, kuris nėra geros reputacijos. Kadangi jis išsigando, parodymus pakeitė. Tačiau O. P. pinigų negrąžino ir jis apsisprendė duoti teisingus parodymus (t.6., b.l. 179-190). Kolegija neturi pagrindo abejoti V. V. parodymais apie tai, kad jam O. P. 2008-04-21 darė poveikį dėl parodymų davimo. Iš V. V. parašyto 2007-10-01 pareiškimo baudžiamojoje byloje matyti, kad jis kreipėsi į Panevėžio rajono policijos komisariatą dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančių blokelių dingimo, jame nurodydamas, kad blokelius be jo leidimo paėmė O. P. ( t.1., b.l. 59). Apklausiamas 2007-10-11, 2008-01-09 nurodė, kad O. P. pavogė UAB „(duomenys neskelbtini)“ blokelius, tačiau apklausiamas 2008-04-21 pas ikiteisminio tyrimo teisėją V. V. nurodė, kad O. P. išsivežė blokelius, kadangi jis, liudytojas, jam buvo skolingas (t.1., b.l. 90-91). Vėliau, apklausiamas 2008-06-18 V. V. parodė, kad tą dieną, kai turėjo vykti apklausa, O. P. buvo atvažiavęs ir pasakė sakyti teisme, kad jis yra O. P. skolingas 50000 Lt, nurodė, kad O. P. tikisi būti patrauktas atsakomybėn ne už vagystę, bet už savavaldžiavimą ( t. 1., b.l. 92). Šios V. V. nurodytos aplinkybės sutampa su jo parodymų pasikeitimu, kuriuos jis davė 2008-04-21 apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, todėl juo netikėti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, O. P. pagal BK 233 str. 1 d. pripažintas kaltu pagrįstai.

Nepagrįstai apeliantas teigia, kad apylinkės teismas buvo šališkas. Teismo nešališkumo principas iš esmės reiškia tai, kad, nagrinėdamas bylą teismas su abiem proceso šalimis privalo elgtis vienodai, nerodydamas vienai iš jų palankumo, nebūtų suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą. Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Tokių aplinkybių apeliantas skunde nenurodė. Šioje baudžiamojoje byloje O. P. pirmosios instancijos teismo šališkumą susieja su netinkamu įrodymų vertinimu bei kardomosios priemonės jam taikymu, taip pat atsisakymu tenkinti kai kuriuos prašymus, kas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas buvo šališkas. Ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip pageidavo nuteistasis, taip pat nepatvirtina teismo šališkumo.

Teismas, skirdamas O. P. bausmes, atsižvelgė į visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, taip pat ir O. P. skunde nurodomą aplinkybę - jo sveikatos būklę ir tai nurodė nuosprendyje. Bausmės skyrimo taisyklių teismas nepažeidė. O. P. skunde nurodo tai, kad jis serga nepagydoma liga - opiniu kolitu, kuri dėl laisvės atėmimo bausmės atlikimo progresuotų. Byloje yra pateikti O. P. sveikatos būklę patvirtinantys medicininiai dokumentai (t.7., b. l. 196, 197). Tačiau atleisti O. P. nuo bausmės dėl šios ligos nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad BK 76 str. 1 d. nuostatos numato tik galimybę, bet ne pareigą teismui nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Spręsdamas šį klausimą, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę ir ligos pobūdį. Kolegija atsižvelgdama į nusikalstamų veikų ir O. P. asmenybę apibūdinančių aplinkybių visumą, sprendžia, kad nėra pagrindo taikyti BK 76 str. nuostatas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 4 p., 329 str. 1 p.,

nusprendžia:

O. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-04-26 nuosprendžio dalį, kuria O. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 222 str. 1 d., 220 str. 1 d., 182 str. 1 d. ( sukčiavimas dėl 1952 Lt ), 182 str. 1 d. (dėl sukčiavimo prieš G. P.), BK 233 str. 1 d. (dėl veikos, padarytos 2008-03-20) panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: O. P. pagal Baudžiamojo kodekso 222 str. 1 d., 220 str. 1 d., 182 str. 1 d. (sukčiavimas dėl 1952 Lt), 182 str. 1 d. (dėl sukčiavimo prieš G. P.), 233 str. 1 d. (dėl veikos, padarytos 2008-03-20) išteisinti jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Panaikinti skundžiamu nuosprendžiu O. P. taikytą bausmių subendrinimą pagal Baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 6 d. ir 64 str. 1 d., 3 d.

Kitą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-04-26 nuosprendžio dalį pakeisti.

Vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-04-26 nuosprendžiu O. P. paskirtas bausmes pagal Baudžiamojo kodekso 233 str. 1 d. ( 2008 m. balandžio 21 d. veika) ir 294 str. 1 d. subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirti jam subendrintą bausmę laisvės atėmimą vieneriems metams ir devyniems mėnesiams. Vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 64 str. 3 d. prie Panevėžio apygardos teismo 2004-03-18 nuosprendžiu, kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2004-09-10 nutartimi, paskirtos ir neatliktos bausmės dalies pridėti šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį ir O. P. paskirti galutinę subendrintą dviejų metų ir devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Į bausmės laiką įskaičiuoti kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo bausmės atlikimo laiką nuo 2009-11-10 iki 2011-10-13.

O. P. pradėjus vykdyti šiuo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę panaikinti kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iš gyvenamosios vietos, asmens kortelės paėmimą ir 10000 litų dydžio užstatą grąžinti V. P., a.k. (duomenys neskelbtini)

Civilinio ieškovo Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Nijolė SušinskienėTeisėjai Ričardas GilysAlgirdas Gaputis