- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-02-27
- Bylos Nr.
- 2A-173/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Marytė Mitkuvienė, Danutė Milašienė
- Atsakovas
- A. C., D. K., A. U.
- Ieškovas
- H. D.
- Advokatai
- Vladimiras Kononenka
- Kategorijos
- 44.5.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Marytės Mitkuvienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo H. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 2 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-1294-34/2006 pagal ieškovo H. D. ieškinį atsakovams D. K. , A. C. ir A. U. teisių perėmėjai A. U. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas H. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iš atsakovų D. K. , A. C. ir A. U. teisių perėmėjos A. U. solidariai priteisti ieškovui padarytą turtinę ir neturtinę 291 177, 98 Lt žalą. Nurodė, kad civilinėje byloje Nr. 2-597/2004 (ieškinio suma 274 000 Lt) ir civilinėje byloje Nr. 2-1996-32/2003 (ieškinio suma 17 177,98 Lt) advokatai A. U. , A. C. ir D. K. užkirto ieškovui kelią į teisingą nurodytų bylų išnagrinėjimą kasacinėje instancijoje – Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, pažeidė ieškovo registracijos, buto, darbo stažo, turto teisių atkūrimą ir ieškiniuose pareikštų reikalavimų patenkinimą iš atsakovo Lietuvos valstybės.
Ieškovas nurodė, kad Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. kovo 15 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2005 m. sausio 4 d. nutartimis ieškovui buvo skirtas 100 proc. valstybės apmokamas advokatas A. U. kasaciniams skundams surašyti dėl sprendimų civilinėse bylose Nr. 2-1996-32/2003 ir Nr. 2-597/2004. Advokatas 2005 m. gegužės 9 d. buvo atvykęs pas ieškovą, surašė du kasacinius skundus nurodytose bylose ir pažadėjo juos įteikti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Tačiau civilinėje byloje Nr. 2-1996-32/2003 kasacinio skundo neįteikė, o civilinėje byloje Nr. 2-597/2004 kasacinį skundą įteikė, praleidęs skundo padavimo terminą ir netinkamai surašęs (neįteikė skundo viduriniojo lapo), todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas skundo nepriėmė. Advokatui A. U. neįvykdžius pareigos, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorius 2005 m. rugsėjo 23 d. sprendimais Nr. 8 ir Nr. 9 papildomai skyrė du advokatus A. C. ir D. K. kasaciniams skundams surašyti. Tačiau pastarieji taip pat pareigų neįvykdė, pas ieškovą neatvyko ir skundų nesurašė. Advokatai A. U. , A. C. ir D. K. neteisėtai užkirto ieškovui kelią į teisingą bylų išnagrinėjimą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, t. y. neteisėtai praleido kasacinio skundo padavimo terminą, nesurašė kasacinių skundų, dėl ko padarė 291 177,98 Lt žalą. Žalos dydį ieškovas grindžia civilinėse bylose pareikštų ieškinių dydžiu, kurį, teisingai išsprendęs bylas, ieškovo naudai būtų priteisęs Lietuvos Aukščiausiasis teismas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškinio netenkino.
Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, konstatavo, kad, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. kovo 15 d. nutartimi paskyrus H. D. valstybinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-1996-32/2003, kasacinis skundas šioje civilinėje byloje buvo surašytas ir pateiktas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kuris 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartimi bylą kasacine tvarka išsprendė: panaikino Vilniaus apygardos teismo 2003 m. spalio 8 d. nutartį ir perdavė bylą Vilniaus apygardos teismui apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo. Teismas nustatė, kad ieškovas H. D. pakartotinai dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, surašant kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 2 d. nutarties, niekur nesikreipė, todėl teismas padarė išvadą, kad toliau teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, surašant kitus kasacinius skundus šioje byloje, nebuvo jokio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad, Vilniaus apygardos teismo 2005 m. sausio 4 d. nutartimi paskyrus H. D. valstybinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-597/2004, advokatas A. U. 2005 m. rugpjūčio 9 d. kasacinį skundą šioje byloje surašė. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovai buvo įgalioti pateikti kasacinės instancijos teismui paties ieškovo pasirašytus kasacinius skundus, kad advokatų surašytų ir pasirašytų kasacinių skundų jis nėra gavęs, todėl teismas padarė išvadą, kad už advokato surašyto kasacinio skundo savalaikį nepateikimą kasacinės instancijos teismui yra atsakingas pats ieškovas.
Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė atsakovų veiksmų neteisėtumo surašant kasacinius skundus civilinėse bylose Nr. 2-1996-32/2003 ir Nr. 2-597/2004, nes nei vienas iš atsakovų nebuvo įgaliotas ar įpareigotas atstovauti ieškovą kasacinės instancijos teisme, ieškovui buvo suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba tik surašant kasacinius skundus, kurie buvo surašyti, todėl civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė ir žalos atsiradimo fakto dėl atsakovų tariamai neteisėtų veiksmų bei priežastinio ryšio. Nurodė, kad kasacija nėra trečioji instancija, einanti po pirmosios ir apeliacinės instancijos, nes byla kasacine tvarka nėra nagrinėjama iš naujo. Ieškovas neįrodė nei kasacijos pagrindų, nei aplinkybių, jog kasatoriaus prašymai būtų buvę patenkinti, todėl pripažino nepagrįstais ieškovo teiginius, kad dėl neįvykusių kasacinių procesų jis neteko 291 177,98 Lt.
Šalies argumentai
Ieškovas H. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti Kauno apygardos teismui, nes Vilniaus apygardos teismo teisėjai, dėl šiame teisme išnagrinėtų su ieškovu susijusių bylų, gali būti šališki.
Nurodo, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neišsprendė šalies tinkamumo klausimo, kadangi atsakovais turėjo būti ne A. U. , A. C. ir D. K. , o Vilniaus viešosios advokatų kontoros teisių perėmėja Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba. Teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė CPK 45 straipsnio pirmąją dalį ir CK 6.264 straipsnį, kuriame nurodyta, kad samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. Pagal šį straipsnį darbuotojais laikomi asmenys, atliekantys darbą darbo sutarties arba civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie veikia atitinkamo juridinio ar fizinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami.
Atsiliepimas
Atsakovai atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Ieškovas H. D. civilinėje byloje pagal jo ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, VSDFV Kaišiadorių rajono skyriui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, valstybinio socialinio draudimo pensijų stažo pripažinimo prašė teismo kasacinio skundo parengimui suteikti jam valstybinę teisinę pagalbą. Vilniaus apygardos teismo 2005 m. sausio 4 d. nutartimi tokia valstybės teisinė pagalba jam buvo suteikta (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2⁵¹ -597-2004, b. l. 143). Teismas nutartyje nurodė, kad, esant advokato A. U. sutikimui, valstybinę teisinę pagalbą H. D. turi suteikti šis advokatas, o advokatui A. U. nesutinkant, teisinę pagalba H. D. turi suteikti advokatai iš Vilniaus viešosios advokatų kontoros. Teismo nutartis vykdymui buvo išsiųsta advokatui A. U. ir Vilniaus viešajai advokatų kontorai. Vėliau Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2005 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 9 bei 2005 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. 9-1/05 (b. l. 85-86) dėl to paties kasacinio skundo parengimo paskyrė advokatą D. K. . Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2005 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 8 bei 2005 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. 8-1/05 (b. l. 81-82) advokatas A. C. buvo paskirtas parengti ieškovui H. D. kasacinį skundą civilinėje byloje pagal jo ieškinį atsakovui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl žalos atlyginimo (Vilniaus miesto pirmos apylinkės teismo civ. byla Nr. 2-1996-32-2003).
Ieškovui 2005 m. sausio 4 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi skiriant valstybės teisinę pagalbą pagalbos skyrimo tvarką reglamentavo 2000 m. kovo 28 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas bei Teisingumo ministro, Vidaus reikalų ministro ir Generalinio prokuroro 2002 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 330/555/159 patvirtinta tvarka ,,Dėl advokato arba advokato padėjėjo paskyrimo teikti valstybinę teisinę pagalbą bylų procese“ (toliau - Tvarka). Pagal 2000 m. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą (toliau – 2000 m. Įstatymas) valstybė atitinkamam asmenų ratui suteikė teisinę pagalbą civiliniame procese (2000 m. Įstatymo 3 str. 3 d., 6 d., 4 str.). Tokią pagalbą skirdavo teismas, kurio žinioje būdavo civilinė byla (2000 m. Įstatymo 13 str. 1 d., Tvarkos 2 d. 1 p.). Pagal 2000 m. Įstatymo 19 straipsnį viešosios įstaigos (viešosios advokato kontoros) turėjo teisę teikti teisinę pagalbą ir koordinuoti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą šių įstaigų nustatyta tvarka, suderinta su Teisingumo ministerija. Valstybės teisinė pagalba buvo finansuojama iš valstybės biudžeto. Valstybės teisinei pagalbai teikti buvo skiriamas asmens, prašančio suteikti teisinę pagalbą, nurodytas konkretus advokatas, jeigu pastarasis sutikdavo, o jeigu advokatas buvo nenurodomas arba nesutikdavo, advokatas buvo skiriamas atitinkamos vietovės koordinatoriaus teikimu (2000 m. Įstatymo 13 str., Tvarkos 2 d. 1 p.). Tvarkos 1 dalies 4 punktu buvo nustatyta, kad advokatų, paskirtų teikti valstybinę teisinę pagalbą, darbą koordinuoja Advokatų Taryba arba jos įgaliota advokatų kontora ar atskiras advokatas. Vilniuje koordinatoriaus funkcijas atliko Vilniaus viešoji advokatų kontora.
Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai 2005 m. rugsėjo 23 d. bei rugsėjo 28 d. sprendimais ieškovui skiriant valstybės teisinę pagalbą, šios pagalbos skyrimo tvarką reglamentavo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 2005 m. sausio 20 d. redakcija Nr. X-78 (toliau - 2005 m. Įstatymas) bei 2005 m. balandžio 5 d. Teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-105 ,,Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų steigimo ir viešųjų įstaigų Vilniaus viešosios advokatų kontoros bei Šiaulių viešosios advokato kontoros pertvarkymo“. Šių norminių aktų pagrindu Vilniaus viešoji advokatų kontora buvo pertvarkyta ir įsteigta Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba valstybės garantuojamai teisinei pagalbai teikti.
Pagal 2005 m. Įstatymą valstybinės institucijos – tarnybos (biudžetinės įstaigos, kurių steigėjas ir dalyvis Teisingumo ministerija) organizuoja antrinę valstybės garantuojamą teisinės pagalbos teikimą, priima sprendimus dėl šios pagalbos teikimo, sudaro sutartis su advokatais, kurie teikia antrinę teisinę pagalbą, kontroliuoja advokatų, su kuriais sudaro sutartis, teisinės pagalbos teikimą, moka advokatams užmokestį (2005 m. Įstatymo 9 str.).
Taigi pagal 2000 m. Įstatymą antrinę valstybės teisinę pagalbą civilinėse bylose suteikdavo teismas, pagal 2005 m. Įstatymą – Teisingumo ministerijos įsteigtos Tarnybos. Ieškovui H. D. valstybės teisinė pagalba teismo nutartimi dėl kasacinio skundo paruošimo civilinėje byloje pagal jo ieškinį Lietuvos valstybei buvo suteikta iki 2005 m. Įstatymo, todėl jam nebereikėjo iš naujo kreiptis dėl šios pagalbos suteikimo. Tai reiškia, kad Vilniaus viešąją advokatų kontorą pertvarkius į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, pastaroji turėjo užtikrinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, suteiktos ieškovui teismo nutartimi, įvykdymą.
Ieškovas abiejose minėtose civilinėse bylose teisinę pagalbą (paruošti kasacinius skundus) įgijo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo pagrindu, o ne teisinės pagalbos sutarties su advokatu pagrindu. Šiuo atveju sutartis dėl teisinės pagalbos tarp asmens, kuriam teikiama teisinė pagalba, ir advokato nesudaroma, ir advokatui už suteiktą paslaugą moka ne asmuo, gavęs teisinę pagalbą, o valstybė.
Pagal 2000 m. Įstatymą valstybės antrinę teisinę pagalbą organizavo ir teikė viešosios advokatų kontoros bei Advokatų Taryba, atlyginimą advokatui mokėdavo valstybė 2001 m. sausio 22 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 69 ,,Dėl advokato ar advokato padėjėjo, teikiančių valstybinę teisinę pagalbą, darbo apmokėjimo dydžių ir tvarkos patvirtinimo bei sutikimo vykdyti viešąjį pirkimą iš vienintelio šaltinio“ nustatyta tvarka. Pagal 2005 m. Įstatymą valstybės antrinę teisinę pagalbą organizavo ir teikė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos. Tai reiškia, kad tiek pagal 2000 m. Įstatymą, tiek pagal 2005 m. Įstatymą teisinę pagalbą asmenims suteikia valstybė, kuri šią funkciją įgyvendina per samdytus konkrečius advokatus. Iš to seka, jeigu asmuo mano, kad jam valstybė nesuteikė tinkamos teisinės pagalbos ir dėl to jis patyrė žalą, reikalauti atlyginti žalą turėtų ne iš konkrečių advokatų, o iš valstybės, kurią atstovauja atitinkamos valstybinės institucijos (2005 m. Įstatymo 5 str.). Tuo tarpu ieškovas H. D. pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo advokatams A. C. , D. K. ir advokato A. U. teisių perėmėjai A. U. , kurie, jo manymu, netinkamai jam suteikė valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Tačiau apeliaciniame skunde teigia, kad teismas jo nurodytus netinkamus atsakovus turėjo pakeisti tinkamais. Atsakovė A. U. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad H. D. buvo išaiškinta teisė netinkamus atsakovus pakeisti tinkamais, tačiau jis su tuo nesutiko.
CPK 45 straipsnyje nustatyta, kad teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris pagal ieškinį turi atsakyti, gali vienas iš šalies prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį atsakovą tinkamu atsakovu. Byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas būtų nustatęs, kad ieškovo nurodyti atsakovai yra netinkami ir kad kuri nors iš šalių būtų pareiškusi prašymą netinkamą atsakovą pakeisti tinkamu, o ieškovas būtų su tuo nesutikęs. Kadangi teismo pareiga yra rūpintis išsamiu bylos aplinkybių atskleidimu ir tinkamu bylos išnagrinėjimu, tai teismas turi netinkamą šalį pakeisti tinkama šalimi. Pareiškus ieškinį netinkamam atsakovui, ieškinys yra atmetamas ir taip procesas yra baigiamas. Tačiau materialus teisinis ginčas lieka neišspręstas ir ieškovas vėl gali reikšti ieškinį dėl to paties dalyko kitiems atsakovams. Todėl siekiant įgyvendinti proceso koncentruotumo bei ekonomiškumo principą teismas turi išaiškinti netinkamos šalies pakeitimą tinkama šalimi ir, sutikus ieškovui, netinkamą atsakovą pakeisti tinkamu(CPK 47 str.).
Išdėstytų argumentų pagrindu Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 2 d. sprendimas naikintinas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui (CPK 329 str. 1 d.).
Apeliantas H. D. prašo bylą iš Vilniaus apygardos teismo perduoti nagrinėti Kauno apygardos teismui. Bylos perdavimo iš teismo, kuriam ji teisminga, kitam teismui tvarką nustato CPK 35 straipsnio normos. Kadangi klausimą dėl bylos perdavimo iš vieno apygardos teismo kitam sprendžia Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, apeliaciniame skunde nurodyto prašymo teisėjų kolegijai tenkinti nėra pagrindo (CPK 35 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 2 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.