Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2014-06-25 · Administracinė byla Nr. P-492-50-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-06-25
Bylos Nr.
P-492-50-14
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01355-2012-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Arūnas Sutkevičius, Virginija Volskienė (pran.)
Trečiasis asmuo
Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Neringos savivaldybės administracijai
Pareiškėjas
J. S., I. S.
Atsakovas
Neringos savivaldybei, atstovaujamai Neringos savivaldybės administracijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P492-50/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01355-2012-2Procesinio sprendimo kategorijos: 80.11; 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2014 m. birželio 25 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-1358/2013 pagal pareiškėjų J. S. ir I. S. skundą atsakovams Neringos savivaldybei, atstovaujamai Neringos savivaldybės administracijos, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Neringos savivaldybės administracijai ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl turtinės žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai J. S. ir I. S. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu (t. I, b. l. 1 8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, be kita ko, prašydami priteisti jiems iš atsakovų Neringos savivaldybės ir Lietuvos valstybės 1 304 273,53 Lt žalos atlyginimą, 1 500 Lt turto vertinimo išlaidų, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2006 m. vasario 3 d. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią UAB „Verslo investicijų projektų centras“ jiems pardavė 260,28 kv. m ploto „duomenys neskelbtini“ viešbutį, esantį „duomenys neskelbtini“, unikalus Nr. „duomenys neskelbtini“, kuriame pareiškėjai kartu su trimis savo vaikais gyvena. „duomenys neskelbtini“ viešbutis yra vienintelis pareiškėjų šeimos gyvenamasis būstas. Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-377-253/2009 pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ieškinį, 2009 m. balandžio 10 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė: pripažinti negaliojančia pirkimo-pardavimo sutartį, taikyti restituciją natūra: priteisti iš pareiškėjų UAB „Verslo investicijų projektų centras“ „duomenys neskelbtini“ viešbutį; priteisti iš UAB „Verslo investicijų projektų centras“ I. S. 700 000 Lt ir J. S. 1 150 000 Lt; įpareigoti statytojus AB poilsio namus „Ąžuolynas“ ir UAB „Verslo investicijų projektų centras“ per 12 mėnesių nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti „duomenys neskelbtini“ viešbutį; panaikinti „duomenys neskelbtini“ viešbučio teisinę registraciją VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke; pripažinti negaliojančiu 2002 m. liepos 19 d. Neringos savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 125, kuriuo buvo patvirtintas sklypo, esančio „duomenys neskelbtini“, detalusis planas; pripažinti negaliojančiu 2004 m. balandžio 26 d. Neringos savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos išduotą statybos leidimą Nr. 22 AB poilsio namams „Ąžuolynas“ statyti jachtklubą, žuvų restoraną, „duomenys neskelbtini“ viešbučius; pripažinti negaliojančiu 2004 m. gegužės 31 d. Neringos savivaldybės administracijos patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 43 prieplaukos namelio rekonstrukcijai, įrengiant jachtklubą, restoraną, „duomenys neskelbtini“ viešbučio naujai statybai sklype „duomenys neskelbtini“; pripažinti negaliojančiu 2005 m. gruodžio 2 d. Klaipėdos apskrities viršininko patvirtintą „duomenys neskelbtini“ viešbučio (antras etapas) „duomenys neskelbtini“, 2005 m. gruodžio 2 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. 115. Pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-135/2010 sprendimas buvo paliktas nepakeistas. Nutartyje buvo konstatuota, kad neteisėtos statybos objektus įsigiję asmenys turi teisę į žalos atlyginimą. Teigė, kad „duomenys neskelbtini“ viešbučio vertė nuo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dienos ženkliai išaugo, „duomenys neskelbtini“ viešbutis bus nugriautas, todėl pareiškėjai patyrė žalos. Klaipėdos apygardos teismo įsiteisėjusiu sprendimu buvo pripažinti neteisėtais ir panaikinti Neringos savivaldybės tarybos, Neringos savivaldybės administracijos, Klaipėdos apskrities viršininko administracijos priimti teisės aktai bei atlikti veiksmai. Klaipėdos apskrities viršininko administracija (vėliau jos teisių perėmėja – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija; toliau – ir Inspekcija) iš esmės sutiko su Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ieškinio reikalavimais ir argumentais, t. y. pripažino savo atliktus neteisėtus veiksmus. Neringos savivaldybės taryba, Neringos savivaldybės administracija bei Klaipėdos apskrities viršininko administracija pažeidė imperatyvias teisės normas, reglamentuojančias teritorijų planavimą, statybas ir saugomų teritorijų apsaugą. Imperatyvių teisės normų pažeidimas yra konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl yra pagrindas atsakovų civilinei atsakomybei atsirasti. Nurodė, kad jei Neringos savivaldybės taryba, Neringos savivaldybės administracija, Klaipėdos apskrities viršininko administracija būtų tinkamai įvykdžiusios imperatyviose teisės aktų normose nustatytas pareigas, J. S. nebūtų sudaręs 2006 m. kovo 3 d. kredito sutarties Nr. „duomenys neskelbtini“ „duomenys neskelbtini“ viešbučio pirkimo finansavimui, nebūtų sudaryta pirkimo pardavimo sutartis, o pareiškėjai nebūtų patyrę žalos. Taigi Neringos savivaldybės tarybos, Neringos savivaldybės administracijos bei Klaipėdos apskrities viršininko administracijos neteisėti veiksmai lėmė pareiškėjų patirtos žalos atsiradimą (priežastinis ryšys). Pažymėjo, kad pareiškėjams padarytos žalos dydis nustatytas 2012 m. balandžio 18 d. turto („duomenys neskelbtini“ viešbučio ir dalies žemės sklypo nuomos teisės) vertinimo ataskaitoje. Joje nurodyta „duomenys neskelbtini“ viešbučio rinkos vertė 2011 m. gruodžio 6 dienai yra 2 700 000 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad Klaipėdos apygardos teismo sprendimu pareiškėjams priteista 1 850 000 Lt, atsakovų padaryta žala yra 850 000 Lt. Kitą pareiškėjams padarytos žalos dalį patvirtina 2012 m. sausio 5 d. Danske Bank A/S pažyma Nr. klp 1200009, iš kurios matyti, jog J. S. nuo 2006 m. kovo 3 d. kredito sutarties Nr. „duomenys neskelbtini“ pasirašymo bankui sumokėjo 454 273,53 Lt palūkanų.

Atsiliepimas

Atsakovas Neringos savivaldybė, atstovaujama Neringos savivaldybės administracijos, atsiliepimu į pareiškėjų skundą (t. I, b. l. 147–150) prašė pareiškėjų skundo nagrinėjimą sustabdyti, kol Vilniaus apygardos administraciniame teisme bus išnagrinėta administracinė byla Nr. I-2970 437/2011; pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad Klaipėdos apygardos teismo sprendimu buvo visiškai išspręstas pareiškėjams padarytos žalos atlyginimo klausimas. Teigė, kad restitucija remiasi idėja, pagal kurią turi būti atkuriama neteisėto sandorio vykdymu sugriauta šalių turtinės padėties pusiausvyra. Pritaikius restituciją asmuo negali gauti daugiau, nei turėjo. Šiuo atveju, pareiškėjai patirtos žalos atlyginimo turi reikalauti iš UAB „Verslo investicijų projektų centras“, kuri sudarė sandorį ir pardavė jiems objektą. Be to, pareiškėjai niekaip nepagrindė žalos padarymo fakto ir dydžio. Kreipiantis į teismą neužtenka nurodyti, kad buvo patirta žala ir nurodyti jos sumą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjų skundą (t. I, b. l. 151–159), be kita ko, prašė pareiškėjų skundą atmesti. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog egzistuoja viešosios atsakomybės sąlygų visuma, būtina valstybės viešajai atsakomybei kilti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 6 d. sprendimu (t. II, b. l. 104 111) pareiškėjų skundą atmetė. Sprendė, kad tik nugriovus statinius bus aišku, kokią žalą patyrė pareiškėjas dėl neteisėtų institucijų veiksmų.

III.

Pareiškėjai, nesutikdami su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 120–125), kuriuo prašė šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Nurodė, kad pagrindinis skundžiamo pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvas yra aplinkybė, jog nėra aiški pareiškėjams padarytos žalos apimtis. Prieidamas tokią išvadą teismas rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-876-437/2012 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012, tačiau nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad skiriasi prieš tai paminėtos ir nagrinėjamos administracinės bylos esminės teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės. Pareiškėjams teises ir pareigas sukuria tik Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo dalis, kuria buvo pripažinta negaliojančia 2006 m. vasario 3 d. pirkimo-pardavimo sutartis bei taikyta restitucija natūra. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjai vengtų vykdyti minėtą Klaipėdos apygardos teismo sprendimo dalį, tuo tarpu UAB „Verslo investicijų projektų centras“ Klaipėdos apygardos teismo sprendimu yra nustatytas įpareigojimas per 12 mėnesių nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti „duomenys neskelbtini“ viešbutį, ir šis įpareigojimas yra nevykdomas. Teigė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjai neteko nuosavybės teisės į „duomenys neskelbtini“ viešbutį. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė CK 1.136 straipsnį, kuriame numatyta, kad sutartys ir teismų sprendimai yra nuosavybės teisės atsiradimo ir pasibaigimo pagrindas. Nuosavybės teisės atsiradimo ir/arba pasibaigimo teisinė registracija viešajame registre pati savaime teisių ir pareigų nesukuria. Todėl net ir esant viešajame registre registruotai nuosavybės teisei, esant teismo sprendimu pripažintam negaliojančiam nuosavybės teisės atsiradimo pagrindui – sandoriui, pripažintina, kad nuosavybės teisė neegzistuoja. Pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas itin pažeidžia pareiškėjų teises ir teisėtus interesus, nes teismas jų teisėto reikalavimo dėl žalos atlyginimo patenkinimą nepagrįstai ir neteisėtai susiejo su Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo įvykdymu – pareiškėjams nebepriklausančio „duomenys neskelbtini“ viešbučio nugriovimu, kas visiškai nepriklauso nuo pareiškėjų, taigi kartu neturėtų neigiamai paveikti jų teisių, t. y. negali būti priežastimi neatlyginti jiems padarytos žalos. Nurodė, kad teismo sprendimas negali būti paremtas prielaidomis, todėl hipotetiniai teiginiai apie galimą taikos sutartį (nors nėra jokių įrodymų apie derybas dėl jos sudarymo) negali būti pagrindas pareiškėjų skundui atmesti.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 130–132) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje vadovavosi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-876-437/2012 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012 nustatytomis aplinkybėmis, kadangi abiejų bylų faktinės aplinkybės labai panašios. Tiek prieš tai paminėtoje, tiek nagrinėjamoje byloje ginčo dalykas yra žalos atlyginimo klausimas, kilęs dėl tų pačių Klaipėdos apskrities viršininko administracijos ir Neringos savivaldybės veiksmų, taip pat tų pačių statinių, sutampa ir reikalavimas – priteisti prarandamo nekilnojamojo turto vertę. Esminis abiejų bylų panašumas yra tas, kad Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas nėra įvykdytas ir būtent ši aplinkybė yra esminė sprendžiant dėl galimybės nustatyti žalos apimtį. Šiuo atveju pareiškėjai byloje nepateikė jokių įrodymų, kad patys ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdami įvykdyti minėtą teismo sprendimą, priešingai, pareiškėjai gyvena „duomenys neskelbtini“ viešbutyje su savo šeima, t. y. toliau naudojasi turtu, byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjai būtų kreipęsi į RUAB „Verslo investicijų projektų centras“ dėl restitucijos vykdymo sąlygų, priteistų grąžinti lėšų pareikalavimo ir „duomenys neskelbtini“ viešbučio perdavimo RUAB „Verslo investicijų projektų centras“, išsikėlimo datos derinimo ar pan., todėl, manytina, kad ir patys pareiškėjai vengia vykdyti įsiteisėjusį Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą. Taigi pareiškėjų prašoma priteisti žala šiuo metu yra tik numanoma, todėl nėra galimybės pripažinti jos realaus dydžio, nes nepakanka duomenų nustatyti, kad prašomos priteisti žalos atsiradimas yra neišvengiamas.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų J. S. ir I. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimo, 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą: pareiškėjų J. S. ir I. S. skundą tenkino iš dalies. Solidariai iš Lietuvos valstybės ir Neringos savivaldybės J. S. ir I. S. priteisė: 454 273,53 Lt (keturis šimtus penkiasdešimt keturis tūkstančius du šimtus septyniasdešimt tris litus ir penkiasdešimt tris centus) žalai atlyginti; nuo šios sumos (454 273,53 Lt) penkių procentų dydžio metines palūkanas, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme - 2012 m. gegužės 16 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Likusią dalį skundo atmetė. Teismas rėmėsi Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu, kuriame konstatuota, kad 2002 m. liepos 19 d. Neringos savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 125, kuriuo buvo patvirtintas sklypo „duomenys neskelbtini“, detalusis planas; 2004 m. balandžio 26 d. Neringos savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos išduotas statybos leidimas Nr. 22 AB poilsio namams „Ąžuolynas“ statyti jachtklubą, žuvų restoraną, „duomenys neskelbtini“ viešbučius; 2004 m. gegužės 31 d. Neringos savivaldybės administracijos patvirtintas projektavimo sąlygų sąvadas Nr. 43 prieplaukos namelio rekonstrukcijai, įrengiant jachtklubą, restoraną, „duomenys neskelbtini“ viešbučio naujai statybai sklype „duomenys neskelbtini“; 2005 m. gruodžio 2 d. Klaipėdos apskrities viršininko patvirtintas „duomenys neskelbtini“ viešbučio (antras etapas) „duomenys neskelbtini“, pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. 115 yra neteisėti, nes juos priimant buvo pažeisti aukštesnės galios teisės aktų reikalavimai – Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 8 dalies nuostatos; Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniai, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 14 ir 20 straipsnių reikalavimai ir kt.. Šios aplinkybės patvirtina, kad minėtos valdžios institucijos, priimdamos anksčiau nurodytus administracinius teisės aktus, neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos turėjo veikti, vykdydamos joms priskirtas viešojo administravimo funkcijas. LVAT sprendė, kad šio juridinę reikšmę turinčio fakto konstatavimas savo ruožtu lemia, kad Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6. 271 straipsnio 4 dalies ir 6. 246 straipsnio taikymo prasme, byloje yra įrodyti atsakovų neteisėti veiksmai, priimant minėtus sprendimus. LVAT taip pat sprendė, kad neteisėti valdžios institucijų sprendimai yra priežastiniame ryšyje su pareiškėjų patirtu nuostoliu, kuris galėjo atsirasti tiek įsigyjant, naudojant bei vėliau prarandant minėtą nekilnojamąjį daiktą, nes šių neteisėtų veiksmų rezultate buvo sudarytos neteisėtos galimybės civilinėje apyvartoje atsirasti šiam nekilnojamojo daikto objektui, kuris dėl jo ydingumo buvo išimtas iš šios apyvartos, įpareigojant šio daikto statytojus jį nugriauti. Įvertinęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pasekmes, kurias byloje nagrinėjamu atveju sukėlė 2002 m. liepos 19 d. Neringos savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 125 patvirtintas sklypo „duomenys neskelbtini“ detalusis planas, darė išvadą, kad pareiškėjams žala atsirado abiejų šių valdžios institucijų veiksmų rezultate, todėl remdamasis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6. 6 straipsnio 3 dalimi „Solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su <...> kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu“ konstatavo, kad dėl jos atlyginimo atsakovai turi atsakyti solidariai. Pažymėjo, kad iš esmės identiškose bylose, t. y., tų pačių valdžios institucijų veiksmai, priimant tuos pačius administracinius teisės aktus, Civilinio kodekso 6.271; 6. 246; 6.247 straipsnių taikymo prasme, taip pat yra pripažinti neteisėtais, padaryti bendrais šių institucijų veiksmais (solidariai), bei esantys priežastiniame ryšyje su žalos kilimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012 ir 2013 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1603/2013). Teisėjų kolegija laikė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjams negalėjo atsirasti žala, kol nėra nugriautas statinys, yra nepagrįsta ir neteisinga. Konstatavo, kad pareiškėjų atveju, nuostoliai jau patirti – pareiškėjai po teisminio proceso prarado nekilnojamąjį turtą, kurį buvo įgiję nuosavybės teise, taikant restituciją neteko ir pačios nuosavybės teisės į tą nekilnojamąjį turtą, todėl jokie tolesni Klaipėdos apygardos teismo sprendimo vykdymo metu galimi veiksmai su aptariamu statiniu įtakos dabartinei pareiškėjų padėčiai neturės. LVAT pažymėjo, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjų atžvilgiu, taikyta restitucija ir tai lemia, kad pareiškėjų pažeistos teisės dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmių, buvo apgintos pagal teisės aktų reikalavimus pilna apimtimi, dėl ko jų reikalavimas priteisti papildomai iš atsakovų 850 000 Lt, kaip susidariusį skirtumą tarp statinio įsigijimo kainos – 1 850 000 Lt ir statinio rinkos vertės – 2 700 000 Lt, kuri buvo 2011 m. gruodžio 6 dienai, yra nepagrįstas, nes jiems jau yra priteistos iš statinio pardavėjo šio turto įsigijimo išlaidos. Netenkinus šios reikalavimo dalies, atmestas ir kitas su tuo susijęs prašymas – priteisti 1 500 Lt, kurias sudaro patirtos išlaidos dėl šio statinio rinkos vertės nustatymo. Tačiau likusioje dalyje pareiškėjų reikalavimas priteisti iš atsakovų 454 273,53 Lt laikytas pagrįstu. Pažymėta, jog tai, kad pareiškėjai, įsigiję neteisėtos statybos objektus, turi teisę į žalos atlyginimą yra konstatuota ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartyje, apeliacine tvarka patikrinus Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą. Teismas nustatęs, kad pareiškėjai byloje aptariamo statinio įsigijimui, be savo asmeninių lėšų panaudojo ir iš Danske Banko paimto kredito lėšas – 1 500 000 Lt, už kurias bankui sumokėjo 454 273,53 Lt dydžio palūkanas (I t., b. l. 57-61; 64; 65-71, II t., b. l. 31-32) sprendė, kad šios pareiškėjų patirtos papildomos išlaidos, Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalies taikymo prasme, priskirtinos turėtų išlaidų (tiesioginių nuostolių) kategorijai, jas solidariai priteisiant iš atsakovų. Remdamasis Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, teismas pareiškėjams nuo šios sumos (454 273,53 Lt) priteisė penkių procentų dydžio metines palūkanas, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme – 2012 m. gegužės 16 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

V.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-1358/2013 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10, 12 punktuose nurodytais pagrindais.

Inspekcija mano, kad administracinėje byloje buvo padaryti akivaizdūs civilinės teisės normų, reglamentuojančių viešosios atsakomybės taikymą, pažeidimai, taip pat nukrypta nuo susiformavusios LVAT praktikos.

Pažymi, kad neteisėtus Neringos savivaldybės ir Lietuvos valstybės veiksmus LVAT nepagrįstai konstatavo vien tik remdamasis Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendime nustatytomis aplinkybėmis. Nurodo, kad valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos išvada teritorijų planavimo dokumentą tvirtinančiai institucijai yra tik rekomendacinio pobūdžio. Tvirtina, kad Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu panaikinus Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2005 m. gruodžio 2 d. statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktą nebuvo nustatyti jokie Administracijos ar jos darbuotojų neteisėti veiksmai, šis dokumentas surašytas nepažeidžiant statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarką reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų ir teismas nenurodė savarankiškų šio administracinio akto neteisėtumo pagrindų. Dėl šios priežasties Inspekcija daro išvadą, kad 2005 m. gruodžio 2 d. statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktas buvo pripažintas negaliojančiu, kadangi jis buvo neteisėtai patvirtinto detaliojo plano pasekmė, o ne todėl, kad jį surašant būtų nesilaikyta teisės aktų reikalavimų. Mano, kad šiuo atveju nustatant veiksmų neteisėtumą institucijų kompetencija negalėjo būti aiškinama tik per bendrąją pareigą elgtis rūpestingai, kadangi institucijos veikia tik savo kompetencijos ribose. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes Inspekcija mano, kad valstybei negalėjo kilti viešoji atsakomybė nesant nustatytų konkrečių neteisėtų Administracijos veiksmų, taip pat nesant nustatytų prejudicinių faktų dėl šios civilinės atsakomybės sąlygos. Inspekcijos nuomone, negalima palikti galioti teismo sprendimo, kadangi jame nustatytos aplinkybės iš esmės neatitinka CK normų taip pat teismų praktikos dėl neteisėtų veiksmų įrodinėjimo (LAT 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008, 2011 m. liepos 14 d. išplėstinės LVAT kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011, 2008 m. sausio 25 d. LVAT sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-116/2008, 2009 m. spalio 12 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1155/2009 ir kt.).

Inspekcijos nuomone, LVAT taip pat nukrypo nuo teismų praktikos priežastinio ryšio bei atsakomybės rūšies nustatymo srityje. Nurodo, kad ginčo atveju susiklostė kompleksiniai teisiniai santykiai, kuriuose dalyvavo įvairios valstybės ir savivaldybių institucijos, veikiančios pagal aiškiai apibrėžtą kompetenciją, taip pat privatūs asmenys. Pažymi, kad institucijų veiksmai minėtuose procesuose skyrėsi savo svarba ir intensyvumu. Mano, kad nėra pagrindo išvadai, jog Neringos savivaldybės ir Administracijos veiksmai ginčo santykiuose buvo bendri. Tvirtina, kad pareiškėjų nurodomą žalą nulėmė ne 2005 m. gruodžio 2 d. statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktas, ar detaliojo plano patikrinimo aktas, nes „duomenys neskelbtini“ viešbučio neteisėtumą nulėmė detalusis planas ir statybos leidimas, kurių pagrindu jis buvo pastatytas, o pareiškėjams išlaidos kilo iš pirkimo-pardavimo sutarties. Inspekcijos manymu, 2005 m. gruodžio 2 d. akto priėmimas ir pareiškėjų nurodoma žala yra pernelyg teisiškai nutolę ir neleidžia konstatuoti nei tiesioginio, nei netiesioginio priežastinio ryšio. Pripažįstant, kad Administracijos veiksmai vis dėlto susiję su pareiškėjų patirta žala, Inspekcijos nuomone galėtų būti konstatuotas tik netiesioginis priežastinis ryšys. Inspekcija taip pat pažymi, kad pareiškėjų skunde nėra įrodymų dėl to, kad turi būti taikoma solidari atsakomybė, kuri nėra preziuomuojama, todėl teismas neturėjo peržengti skundo ribų ir įrodinėti reikalavimų pagrįstumo. Pažymi, kad pagrindinis subjektas, dalyvavęs teritorijų planavimo ir statybos teisiniuose santykiuose ir priėmęs lemiamus sprendimus buvo Neringos savivaldybė ir Lietuvos valstybės atsakomybės šiuo atveju negalima prilyginti šio savivaldybės administravimo subjekto atsakomybei. Nurodo, kad spręsdamas dėl atsakomybės rūšies teismas nukrypo nuo praktikos, suformuotos LVAT 2013 m. balandžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-701/2013, LVAT 2010 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1939/2010.

Inspekcija taip pat mano, kad LVAT netinkamai taikė turtinę žalą reglamentuojančias CK nuostatas. Pažymi, kad pareiškėjai, įsigiję „duomenys neskelbtini“ viešbutį, patyrė ne tik žalos, bet ir gavo naudos, todėl teismas nepagrįstai priteisė jiems bankui sumokėtų palūkanų dydžio žalos atlyginimą. Inspekcijos nuomone, net ir nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas, Lietuvos valstybės atžvilgiu atsakomybė neturėjo būti taikoma arba žalos dydis turėjo būti maksimaliai sumažintas dėl pačių pareiškėjų veiksmų ir kitų svarbių aplinkybių. Mano, kad pareiškėjai, prieš įsigydami viešbutį, ypač atsižvelgiant į tai, kad jis yra Kuršių Nerijoje, taip pat turėjo pareigą elgtis atidžiai, rūpestingai ir pasidomėti įsigyjamu turtu. Be to, pareiškėjai viešbutį įsigijo komerciniais tikslais, o tai lemia dar griežtesnius kriterijus jų elgesiui. Mano, kad atsakomybė turėtų būti taikoma ir detaliojo planavimo organizatoriui AB poilsio namams „Ąžuolynas“ bei turto pardavėjui RUAB Verslo investicijų projektų centrui, taip pat kitoms institucijoms, prisidėjusioms prie detaliojo planavimo ir statybų.

Inspekcija taip pat prašo sustabdyti LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo vykdymą, kol bus iš naujo išnagrinėta byla. Tvirtina, kad nesustabdžius sprendimo vykdymo būtų padaryta žala valstybei ir visuomenei, kadangi iš valstybės biudžeto būtų išmokėtos galimai neteisėtai priteistos sumos. Remiasi sunkia valstybės ekonomine padėtimi. Nurodo, kad šiuo metu dėl lėšų trūkumo įvykdyti teismo sprendimą nėra galimybių.

Atsiliepimas

Pareiškėjai pateikė atsiliepimą į Inspekcijos prašymą, prašydami jo netenkinti.

Nurodo, kad Inspekcijos raštai dėl LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo vykdymo (prašymas pareiškėjams nurodyti banko sąskaitą ir kt.) patvirtina, kad Inspekcija sutiko su teismo sprendimu, todėl jos prašymą dėl proceso atnaujinimo vertina kaip piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Nurodo, kad delsiant vykdyti teismo sprendimą valstybės nuostoliai kasdien auga (skaičiuojamos procesinės palūkanos), todėl yra pažeidžiamas viešasis interesas.

Mano, kad LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimas priimtas teisingai aiškinant ir taikant aktualias teisės normas, taip pat laikantis teismų praktikos. Pabrėžia proceso atnaujinimo išimtinumo svarbą. Inspekcijos prašymą vertina kaip siekį iš naujo išnagrinėti bylą. Pažymi, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Inspekcijos, nepateikė apeliacinio skundo dėl 2012 m. birželio 4 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo byloje dėl žalos atlyginimo tuo pačiu pagrindu ir dėl tų pačių statinių nugriovimo, todėl darytina išvada, kad ji sutiko su sprendimo motyvais, įskaitant ir tuos, kad byloje nurodyti statiniai buvo pastatyti esant tiek Neringos savivaldybės, tiek Administracijos kaltei. Pareiškėjai taip pat mano, kad proceso atnaujinimo pagrindu negali būti pripažįstama vien ta aplinkybė, kad byloje yra pareikšta teisėjo atskiroji nuomonė. Laiko nepagrįstais Inspekcijos argumentus dėl pareiškėjų pareigos domėtis įsigyjamu turtu, taip pat argumentus, kad iš pareiškėjai gavo naudos iš viešbučio, todėl jiems neturėjo būti atlyginta bankui sumokėtų palūkanų dydžio žala. Pareiškėjai taip pat nesutinka, kad būtų sustabdytas teismo sprendimo vykdymas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2014 m. vasario 10 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-1358/2013, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais. Inspekcija taip pat prašo sustabdyti skundžiamo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo vykdymą, kol bus iš naujo išnagrinėta byla.

ABTĮ 159 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu prašymas paduotas nepraleidus įstatymo nustatytų terminų ir yra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas priima nutartį dėl proceso atnaujinimo, kurioje nurodo, koks teismas nagrinės bylą iš esmės. Prireikus kolegija gali sustabdyti skundžiamo sprendimo, nutarimo ar nutarties vykdymą, kol bus iš naujo išnagrinėta byla. Nutartis dėl sprendimo, nutarimo ar nutarties vykdymo sustabdymo yra neskundžiama.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias skundžiamo sprendimo, nutarimo ar nutarties vykdymo, kol bus iš naujo išnagrinėta byla, sustabdymą, atsižvelgdamas į tai, kad: 1) teismo sprendimo juridinė galia prilygsta įstatymui, todėl teismo sprendimų niekas negali nevykdyti (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 30 d. nutarimas); 2) priimant ir vykdant teismo sprendimus, valstybėje yra realizuojamas teisingumas, garantuojamas įsiteisėjusių teismo sprendimų nustatytų ir patvirtintų teisinių santykių stabilumas. Tai stiprina teisės subjektų pasitikėjimą valstybės valdžia, įstatymais (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. sprendimas); tai reiškia, kad priėmus sprendimą dėl įsiteisėjusio baigiamojo teisės akto sustabdymo, nustatyti ir patvirtinti teisiniai santykiai praranda stabilumą, kuris iš esmės jau buvo garantuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu (bendrine prasme); 3) įsiteisėjus teismo sprendimui (bendrine prasme) buvo suderinti priešingi šalių interesai ir šitaip garantuotas asmens teisių saugumas, socialinė santarvė, socialinis stabilumas bei rimtis, o sustabdžius teismo sprendimo vykdymą, pastarojo teisinis poveikis tampa neveiksmingas, konstatavo, kad aptariamo teisinio instrumento pritaikymas eiliškumo prasme galimas tik išsprendus proceso atnaujinimo klausimą, t. y. iki to momento įsiteisėjusio skundžiamo sprendimo, nutarimo ar nutarties vykdymo sustabdymo aspektas, nepaisant laiko trukmės, nesvarstytinas (LVAT 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P556-230/2013).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes prašymas dėl skundžiamo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo vykdymo sustabdymo, kol bus iš naujo išnagrinėta byla, bus sprendžiamas iš esmės tik išsprendus Inspekcijos prašymą dėl proceso atnaujinimo ir jei jis bus patenkintas.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Iš minėtos nuostatos akivaizdu, jog vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais, t. y. nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausio administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., LVAT 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010; 2013 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byla Nr. P822-34/2013 ir kt.). Be to, teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos, nes kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą.

Inspekcija mano, kad teismas netinkamai taikė civilinę atsakomybę reglamentuojančias Civilinio kodekso normas, t. y. neteisėtus Neringos savivaldybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, veiksmus LVAT nepagrįstai konstatavo vien tik remdamasis Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendime nustatytomis aplinkybėmis; nepagrįstai nustatė priežastinį ryšį tarp Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, neteisėtų veiksmų ir pareiškėjų nurodytos žalos, be pagrindo priteisė pareiškėjams palūkanų dydžio žalą, neįskaitydamas į pareiškėjų nuostolius jų gautos naudos. Inspekcija taip pat nesutiko, kad atsakovų prievolė yra solidari. Inspekcija nurodo, kad spręsdamas dėl turtinės žalos atlyginimo teismas nukrypo nuo LVAT praktikos, suformuotos tokio pobūdžio bylose, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Be kita ko, remiasi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 14 d. nutartimi administracinėje byloje A502-3034/2011.

Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje, be kita ko, nurodė, kad administracinio akto panaikinimas savaime nėra pakankamas valstybės deliktinės atsakomybės pagrindas. Pabrėžė, kad pagal LVAT praktiką administravimo subjekto priimto administracinio akto panaikinimas teismine tvarka pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad administravimo subjekto veiksmai yra neteisėti ir dėl to kyla civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį; kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į priežastis, dėl kurių administracinis aktas buvo panaikintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1155/2009; taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2265/2011; 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1337/2010; 2008 m. sausio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-116/2008). Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis patvirtina, kad Neringos miesto savivaldybės ir buvusios Klaipėdos apskrities viršininko administracijos sprendimai dėl detaliojo plano „duomenys neskelbtini“, patvirtinimo, statybos leidimo, be kita ko, leidžiančio statyti „duomenys neskelbtini“ viešbutį, projektavimo sąlygų sąvado, „duomenys neskelbtini“ viešbučio pripažinimo tinkamu naudoti akto patvirtinimo buvo pripažinti negaliojančiais konstatavus, kad jie savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Teismas konstatavo akivaizdų minėtų administracinių sprendimų prieštaravimą Kuršių Nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniams, Saugomų teritorijų įstatymo, Teritorijų planavimo įstatymo, Statybos įstatymo, Apskrities valdymo įstatymo, kitų įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų imperatyviems reikalavimams. Įvertinęs šias aplinkybes LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. sprendime pagrįstai konstatavo, kad atsakovų padaryti pažeidimai, planuojant ginčo teritoriją, laikytini valdžios institucijų neteisėtais veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas taip pat tinkamai taikė priežastinį ryšį ir turtinę žalą reglamentuojančias CK normas ir pagrįstai sprendė, kad nustatytus neteisėtus atsakovų veiksmus ir pareiškėjų patirtą žalą sieja priežastinis ryšys, todėl Inspekcijos argumentai dėl netinkamo materialinės teisės taikymo atmestini kaip nepagrįsti, o jos motyvai šiuo klausimu iš esmės laikytini tik siekiu iš naujo įvertinti faktines bylos aplinkybes, o ne pagrindžiančiais akivaizdų materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimą. Atsižvelgiant į atsakovų pareigas detaliojo teritorijų planavimo ir statybų procesuose padaryta pagrįsta išvada, kad žalos pareiškėjams atsirado dėl Neringos savivaldybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities viršininko administracijos, bendrų veiksmų, kurie abu neatskiriamai susiję priežastiniu ryšiu su žalos atsiradimo faktu, todėl šiuo atveju kilo solidarioji civilinė atsakomybė. Priešingai nei nurodo Inspekcija, solidariosios atsakomybės taikymui pareiškėjo prašymas nereikalingas – kai byloje nustatoma solidarioji skolininkų pareiga, teismas solidariąją atsakomybę taiko ex officio.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. sprendime vadovavosi teismo precedentu, suformuotu iš esmės identiškoje administracinėje byloje Nr. A552-1603/2013. Inspekcijos nurodytos administracinės bylos, kuriose suformuotų taisyklių, pasak trečiojo suinteresuoto asmens, nepagrįstai nesilaikė LVAT, priešingai nei teigiama prašyme dėl proceso atnaujinimo, negali būti laikomos analogiškomis nagrinėjamai situacijai (nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjų įsigyto pastato Kuršių nerijos teritorijoje, kuriai taikomas ypatingas režimas, o administracinėse bylose Nr. A822-701/2013 ir Nr. A858-1939/2010 ginčas spręstas dėl Kauno miesto tarybai nuosavybės teise priklausiusios asfaltuotos sporto aikštelės nuomos). Taigi, prašyme atnaujinti procesą pateikti argumentai nesudaro pagrindo abejoti administracinių teismų formuojamos praktikos vienodumu minėtais klausimais, todėl prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu laikytinas nepagrįstu.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad Inspekcijos prašyme nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį nurodytų materialinės teisės normų pažeidimą. Inspekcija taip pat nepateikia jokių įrodymų, jog prašyme nurodomų administracinių bylų faktinės aplinkybės panašios arba tapačios nagrinėjamai bylai, taip pat nepateikia įrodymų, kad nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Įvertinus Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prašymą dėl proceso atnaujinimo, darytina išvada kad jis iš esmės yra orientuotas į bylos peržiūrėjimą iš esmės, o ne į konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų įrodinėjimą. Tuo tarpu proceso atnaujinimas nėra dar viena bylos nagrinėjimo iš esmės stadija, o šio instituto paskirtis – tik ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas. Tokių esminių ir akivaizdžių klaidų buvimo nagrinėjamu atveju Inspekcija nenurodė, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais ir atmestinas. Procesą administracinėje byloje Nr. A438-1358/2013 atnaujinti atsisakytina (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Proceso Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A438-1358/2013 neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasArūnas SutkevičiusVirginija Volskienė