Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Žindulienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal E. B. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. nutarimo, kuriuo E. B. pripažintas kaltu ir nubaustas:

pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 123 straipsnio 1 dalį 100 litų bauda;pagal ATPK 124¹ straipsnio 7 dalį 30 litų bauda;pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį 2100 litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams;pagal ATPK 134 straipsnio 1 dalį 150 litų bauda.

Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, E. B. paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 2100 litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. B. nubaustas už tai, kad jis 2014 m. balandžio 28 d. apie 14.40 val. (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, vengė nusistatyti girtumą, taip pat nepateikė vairuotojo pažymėjimo, vairavo neprisisegęs saugos diržo, kai jie yra įrengti, automobiliui neatlikta privalomoji techninė priežiūra. Tokiais savo veiksmais E. B. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14, 16, 202 ir 238 punktų reikalavimus ir įvykdė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, 124¹ straipsnio 7 dalyje, 134 straipsnio 1 dalyje ir 123 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Įvertinus byloje esančią medžiagą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teismo išvados padarytos pakankamai argumentuotai, teismas išsamiai išnagrinėjo visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus bei juos tinkamai įvertino. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina faktą, kad E. B. padarė jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, 124¹ straipsnio 7 dalyje, 134 straipsnio 1 dalyje.

E. B. teigia, kad jis nepadarė ATPK 124¹ straipsnio 7 dalyje numatyto pažeidimo, nes jis neprivalėjo pateikti vairuotojo pažymėjimo policijos pareigūnui, kadangi tuo metu, kai policijos pareigūnas paprašė pateikti vairuotojo pažymėjimą, jis automobilio nevairavo.

ATPK 124¹ straipsnio 7 dalyje numatyta atsakomybė asmeniui už kelių eismo taisyklių pažeidimus, išskyrus šiame kodekse numatytus. KET 16 punktas numato, kad motorinės transporto priemonės vairuotojas privalo su savimi turėti ir tikrinančio pareigūno reikalavimu pateikti galiojantį vairuotojo pažymėjimą, transporto priemonės registravimo, privalomosios transporto priemonių techninės apžiūros dokumentus, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimą (polisą) ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų ir Taisyklių nustatytus dokumentus. Apeliantas pripažino, kad jis įvykio metu su savimi neturėjo vairuotojo pažymėjimo, teigė jį palikęs kitame automobilyje, todėl jo ir nepateikė policijos pareigūnui (27 b. l.). Taigi, E. B., neturėdamas su savimi ir nepateikdamas tikrinančio pareigūno reikalavimu vairuotojo pažymėjimo, pažeidė KET 16 punkto reikalavimą. Už šio reikalavimo pažeidimą ir yra numatyta administracinė atsakomybė ATPK 124¹ straipsnio 7 dalyje. Tai, kad pateikti vairuotojo pažymėjimą buvo pareikalauta tada, kai E. B. sėdėjo degalinės aikštelėje sustojusiame automobilyje, nepaneigia apelianto kaltės padarius šį teisės pažeidimą, kadangi, vairuodamas automobilį pažeidėjas neturėtų jokios fizinės galimybės policijos pareigūnui pateikti vairuotojo pažymėjimą. Pažymėtina, kad ir apeliaciniame skunde apeliantas pripažino, jog prieš privažiuojant policijos pareigūnams jis automobiliu įvažiavo į degalinės automobilių stovėjimo aikštelę ir sustojo. Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, nėra pagrindo administracinio teisės pažeidimo bylą dėl ATPK 124¹ straipsnio 7 dalyje numatyto teisės pažeidimo E. B. atžvilgiu nutraukti.

Taip pat E. B. neigia savo kaltę padarius ATPK 134 straipsnio 1 dalyje numatytą teisės pažeidimą. ATPK 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už naudojimosi saugos diržais tvarkos pažeidimą. KET 196 punkte numatyta, kad važiuodami transporto priemone su įrengtais saugos diržais, vairuotojas ir keleiviai privalo juos užsisegti. Teisme iš pradžių apeliantas nurodė, jog įvykio metu galėjo vairuoti transporto priemonę neprisisegęs saugos diržo, bet vėliau teisme tvirtino, kad saugos diržą buvo užsisegęs. E. B. parodymus, jog jis automobilį vairavo prisisegęs saugos diržą, paneigia liudytojais teisme apklaustų policijos pareigūnų M. A. ir A. M. parodymai, jog jie matė, kad prasilenkiančios transporto priemonės vairuotojas vairavo automobilį neprisisegęs saugos diržo (28-29 b. l.), dėl to jie apsukę tarnybinį automobilį, nusivijo pažeidėją. Tokias pačias aplinkybes policijos pareigūnai nurodė iš karto po įvykio surašytuose tarnybiniuose pranešimuose (6, 7 b. l.). Taip pat policijos pareigūnų parodymus patvirtina pateiktas policijos automobilio registratoriaus vaizdo įrašas bei iš šio įrašo padaryta fotonuotrauka (45 b. l.), iš kurios matyti, kad automobilį „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojantis asmuo E. B. nėra prisisegęs saugos diržo. Be to, iš garso girdisi, kad pareigūnas prisistatė, informavo vairuotoją, kad buvo pastebėtas vairuojantis automobilį be diržo. Šių paminėtų aplinkybių visuma patvirtina, kad apeliantas, vairuodamas automobilį neprisisegęs saugos diržo, pažeidė KET 196 punkto reikalavimą, dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl E. B. kaltės padarius ATPK 134 straipsnio 1 dalyje numatytą teisės pažeidimą 2014-04-28 E. B. transporto priemonę vairavo neprisisegęs saugos diržo. Taigi, nėra pagrindo teisės pažeidimo bylą dėl ATPK 134 straipsnio 1 dalyje numatyto teisės pažeidimo E. B. atžvilgiu nutraukti, kaip to prašo apeliantas.

Taip pat apeliantas neigia kaltę, kad jis neblaivus vairavo automobilį ir atsisakė pasitikrinti neblaivumą, nurodydamas, jog tada, kai policijos pareigūnai siūlė pasitikrinti girtumą, jis automobilio nevairavo, sėdėjo stovinčiame automobilyje, kurio variklis buvo išjungtas. Taip pat apeliantas nurodė, kad jis su A. B. nuvažiavę į degalinę sustojo aikštelėje, pradėjo A. B. skųstis ir gerti degtinę, ir po kokių 9-10 min., kai jie jau buvo spėję degtinės butelį apsukti porą ratų ir išgerti gal pusę 0,7 l talpos butelio degtinės, išgirdo sirenos signalus ir prie jų priėjo policijos pareigūnas, kadangi jau buvo išgėręs, nebuvo tikslo nustatyti jam girtumo, teigė nežinojęs, kad stovinčiame automobilyje negalima sėdėti ir gerti alkoholio. Kartu su apeliantu važiavęs liudytojas A. B. patvirtino, kad nuvažiavus į degalinę sustojo, ištraukė raktelius iš užvedimo spynelės, ištraukė neprasuktą degtinės butelį ir E. B. pirmas išgėrė neišlipęs iš automobilio, kai buvo išgėrę pusę butelio, prie jų privažiavo pareigūnai, tai buvo po 7-10 minučių, kai buvo jau sustoję degalinėje. Nors liudytojas A. B. patvirtino apelianto parodymus, jog degtinę jie automobilyje gėrė tik po to, kai sustojo degalinės aikštelėje ir policijos pareigūnai prie jų privažiavo po 5-10 minučių, tačiau tokius E. B. ir liudytojo A. B. parodymus paneigia byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma. Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas A. M. parodė, kad 2014-04-28 kartu su patruliu M. A. patruliavo Turgaus gatvėje, kai pamatė atvažiuojantį automobilį, kurio vairuotojas nebuvo užsisegęs saugos diržo, todėl jie apsisuko ir matė kaip minėtas automobilis įsuko į Turgaus gatvėje esančią degalinės aikštelę ir sustojo. Liudytojas nurodė, kad jis su kolega prie minėto automobilio privažiavo po 20 sekundžių, priėjęs prie automobilio, prisistatė, informavo apie padarytą pažeidimą (vairavimą automobilio neprisisegus saugos diržo), paprašė vairuotojo pateikti vairuotojo pažymėjimą ir automobilio dokumentus, taip pat nurodė, kad apžiūrint vairuotojo pateiktus dokumentus (automobilio registracijos liudijimą, techninės apžiūros taloną ir draudimo poliusą) nuo vairuotojo sklido alkoholio kvapas, vairuotojo kalba buvo nerišli, todėl jam kilo įtarimas, jog asmuo yra išgėręs, ir dėl to paklausė vairuotojo, ar jis yra vartojęs alkoholio, ir kai vairuotojas atsakė, jog yra gėręs ir dar gers, vairuotojas paėmė nuo priekinių keleivio pusės grindų neprasuktą pilną degtinės butelį, atsisuko ir gėrė. A. M. taip pat nurodė, kad E. B. pasakė, kad pastarasis automobilį vairavo išgėręs, todėl reikės nusistatyti girtumą, tačiau vairuotojas tai padaryti atsisakė. Tokias pačias aplinkybes A. M. nurodė ir iš karto po įvykio surašytame tarnybiniame pranešime (7 b. l.). Tokius liudytojo A. M. parodymus patvirtino ir liudytoju apklaustas kartu patruliavęs policijos pareigūnas M. A. (6, 28–29 b. l.). Abu liudytojai nurodė apelianto anksčiau nepažinoję, žiną jį tik dėl šio pažeidimo. Netikėti šių liudytojų parodymais nėra pagrindo, nes byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad M. A. ar A. M. būtų suinteresuoti bylos baigtimi ar siektų apkalbėti apeliantą. Be to, liudytojų parodymus, jog jie prie pažeidėjo automobilio privažiavo ne po 5-10 minučių, kaip teigė apeliantas ir liudytojas A. B., o žymiai greičiau, patvirtina byloje esantis vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad policijos tarnybinis automobilis, po to, kai prasilenkė su automobiliu „Audi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apsisukęs nuvažiavo į tą pačią degalinę, į kurią nuvažiavo ir E. B., ir tam pareigūnai sugaišo tik 28 sekundes (34 b. l.). Įvertinus tai, kad policijos pareigūnai prie apelianto automobilio privažiavo po 28 sekundžių, kad E. B. prie policijos pareigūno paėmęs prie keleivio sėdynės ant grindų buvusį neprasuktą degtinės butelį, jį prasuko ir išgėrė, daroma išvada, kad per tokį labai trumpą laiko tarpą (28 sekundes) apeliantas bei liudytojas fiziškai negalėjo išgerti pusę degtinės butelio, todėl E. B. parodymai, jog jis degtinę gėrė tik po to, kai atvažiavo ir sustojo degalinės aikštelėje, vertinami kaip jo pasirinkta gynybos versija. Be to, pats apeliantas policijos pareigūnams, paklausus, ar jis yra vartojęs alkoholio, atsakė, jog yra gėręs ir dar gers, liudytojas A. M. nurodė, kad bendraujant su vairuotoju, nuo jo sklido alkoholio kvapas, jo kalba buvo nerišli, todėl įvertinus šias aplinkybes, daroma išvada, kad automobilį E. B. vairavo neblaivus. Pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 4 dalis numato, jog fiziniams asmenims draudžiama vartoti, laikyti ir gabenti alkoholio produktus atidarytoje pakuotėje automobilių salonuose, išskyrus autotransporto priemones, kurių salonas yra stacionariai atskirtas nuo vairuotojo vietos. O tai, kad apeliantas tvirtina nežinojęs, jog automobilio salone negalima vartoti alkoholinių gėrimų, jo atsakomybės nešalina, kadangi pagal Lietuvos Respublikos konstitucijos 7 straipsnio 3 dalį, įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Taigi, apelianto aiškinimas, jog jis nežinojo, jog automobilio salone negalima vartoti alkoholinių gėrimų, yra nepagrįstas.

Taip pat apelianto teiginiai, kad jis neprivalėjo tikrintis girtumo, yra nepagrįsti, nes Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 6 punktas numato, kad policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo leistis Vyriausybės nustatyta tvarka patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Šio įstatymo 13 straipsnio 7 punkte nustatyta, jog transporto priemonių vairuotojai privalo vykdyti šiame įstatyme, Policijos veiklos įstatyme, kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytus teisėtus tikrinančių pareigūnų ir reguliuotojų nurodymus, laikytis KET nustatytos elgesio tvarkos, kai šių institucijų įgalioti pareigūnai, reguliuotojai, policijos, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos ar muitinės pareigūnai sustabdo. Taigi, vairuotojo pareiga policijos pareigūno reikalavimu leistis patikrinamam, ar nėra neblaivus, kyla iš įstatymo. Analogišką pareigą vairuotojui numato ir Kelių eismo taisyklių 18 punktas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad po to, kai policijos pareigūnas pasiūlė apeliantui pasitikrinti girtumą, pastarasis, turėdamas pareigą vykdyti policijos pareigūno nurodymą ir leistis patikrinamas, sąmoningai atsisakė pasitikrinti girtumą, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad toks sąmoningas E. B. atsisakymas tikrintis girtumą yra vertinamas kaip neblaivumo patikrinimo vengimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N1-1185/200, N63-1992/2010). Kadangi apeliantas vengė pasitikrinti neblaivumą, tokie jo veiksmai atitinka ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtį.

Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, t. y. tai, kad įvykio metu E. B. automobilį vairavo neblaivus, kad sąmoningai vengė neblaivumo patikrinimo, daroma išvada, kad jis pagrįstai nubaustas pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį, todėl skundžiamo nutarimo nėra pagrindo naikinti.

Nors byloje esančiame vaizdo įraše ir apeliantui surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyti skirtingi laikai, kai buvo padarytas pažeidimas, tačiau Šiaulių AVPK Joniškio rajono policijos komisariato specialistas V. M. paaiškino, kad laikas registratoriuje nusistato automatiškai, kai įstatoma programinė įranga, bet šiuo atveju buvo naudojama senoji sistema, nupirkta įranga nebuvo pritaikyta Lietuvos laikui, todėl pagal priimtą nutarimą buvo nuspręsta įrašinėti failus jų tikruoju laiku, nors ekrane laikas ir skiriasi viena valanda. Liudytojas taip pat nurodė, kad šiuo atveju vaizdo registratoriuje nebuvo perstatytas vasaros laikas, todėl vaizdo registratoriaus ekrane rodomas laikas skiriasi viena valanda nuo vaizdo įrašo darymo laiko. Nors protokolą surašiusios institucijos atstovas nepateikė nutarimo, kuris patvirtintų, jog buvo leista įrašyti vaizdo įrašus tikruoju laiku nei registratoriuje rodomas laikas, tačiau aplinkybę, kad teisės pažeidimą E. B. padarė ne apie 13 val., o apie 14 val., patvirtina byloje surinkti įrodymai, tarp jų ir liudytojų M. A., A. M., A. B., J. M. ir G. V. parodymai, todėl pagrįstai E. B. suformuluotame kaltinime, kaip ir administracinio teisės pažeidimo protokole, nurodyta, kad pažeidimas padarytas apie 14.40 val.

Teisingai apeliantas skunde nurodo, kad degalinė, kurioje jis sustojo ir prie jo automobilio privažiavo policijos pareigūnai, yra (duomenys neskelbtini), o administracinio teisės pažeidimo protokole bei skundžiamame nutarime nurodyta pažeidimo vieta – (duomenys neskelbtini), tačiau šis netikslumas nėra esminis, dėl kurio reikėtų naikinti skundžiamą nutarimą. Šis klaidingai nurodytas pažeidimo įvykio vietos adresas tikslinamas, nurodant, kad teisės pažeidimus E. B. padarė vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini).

Skundžiamu nutarimu E. B. už jo padarytus teisės pažeidimus paskirtos nuobaudos artimos sankcijose numatytoms nuobaudų minimumams arba vidurkiams, todėl daroma išvada, kad apeliantui paskirtos nuobaudos už atskirus pažeidimus, o taip pat ir paskirta galutinė subendrinta nuobauda, nėra aiškiai per griežtos. Be to, apeliantas skunde neginčija jam paskirtų nuobaudų dydžio.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ir bylą nutraukti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

E. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. nutarime suformuluotą E. B. kaltinimą patikslinti, nurodant, kad teisės pažeidimus E. B. padarė vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini).

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.