Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. A. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai (tretieji suinteresuoti asmenys – Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija, R. K.) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas H. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisiją (toliau – ir Komisija) su skundu, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir atsakovas, Agentūra) 2022 m. rugsėjo 8 d. sprendimą neišduoti leidimo laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus Nr. A4E-9997 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Agentūrą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2022 m. rugpjūčio 10 d. prašymą gauti leidimą laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus Nr. 5 (toliau – ir Prašymas).

2. Komisija 2022 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 21R-556 (AG-541/06-2022) (toliau – ir Komisijos sprendimas) atmetė pareiškėjo skundą.

3. Pareiškėjas skunde teismui prašė panaikinti Komisijos sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

4.1. Pareiškėjas iš trečiojo suinteresuoto asmens R. K., nuo 2015 m. spalio 23 d. turinčio leidimą neribotam laikui laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus – danielius, aptvare, esančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), 2021 m. sausio 8 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. RS-104 ir 2021 m. sausio 5 d. mainų sutartimi Nr. RS-32 įsigijo nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, gyvenamąjį namą su priklausiniais, taip pat kitus inžinierinius statinius – 2 metrų aukščio bei 668,96 metrų ilgio tvorą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esančius Žemės sklype. 2022 m. sausio 8 d. perdavimo–priėmimo aktu R. K., be kita ko, perdavė pareiškėjui laukinius gyvūnus – 21 danielių (5 patinus, 10 patelių, 6 jauniklius).

4.2. 2021 m. sausio 14 d. R. K. atstovaujantis A. K. internetu Agentūros tinklalapyje užpildė standartinę prašymo panaikinti R. K. 2015 m. spalio 23 d. išduotą leidimą Nr. A-U-26/2015 laikyti laukinius gyvūnus formą. Kiek pareiškėjui yra žinoma, jokie papildomi dokumentai (nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo ir mainų sutartis, nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas, laukinių gyvūnų – danielių perdavimo–priėmimo aktas) Agentūrai nebuvo pateikti ir nebuvo nurodytos aplinkybės, kad laukiniai gyvūnai yra perduoti pareiškėjui. Agentūra 2021 m. vasario 24 d. panaikino minėtą leidimą R. K.

4.3. Pareiškėjas 2021 m. kovo 1 d. kreipėsi į Agentūrą, prašydamas jam išduoti leidimą laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus Žemės sklype. Pareiškėjas užpildė standartinę prašymo formą, esančią Agentūros tinklalapyje, jokių papildomų duomenų (apie tai, kad tvora (aptvaras) 2015 metais jau yra pastatyta ankstesnio nekilnojamojo turto savininko R. K., turėjusio leidimą laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus) jis į prašymo formą neįrašė bei papildomų dokumentų (sutarčių, danielių perdavimo–priėmimo akto) nepridėjo. Pareiškėjui Agentūra leidimo neišdavė. Pareiškėjas dėl leidimo išdavimo kreipėsi kelis kartus, tačiau leidimas jam laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus nebuvo išduotas. Leidimas nebuvo išduotas motyvuojant tuo, kad Anykščių regioninio parko direkcija (po reorganizavimo – Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija; toliau – ir Direkcija) nepritaria, kad valstybiniame parke būtų aptvare laikomi laukiniai gyvūnai. Pareiškėjas dar kartą 2022 m. rugpjūčio 10 d. pareiškimu kreipėsi į Agentūrą, prašydamas išduoti leidimą laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus jau esančiame įrengtame aptvare. Agentūra ginčijamu Sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė, leidimo neišdavė. Šis Agentūros Sprendimas buvo apskųstas Komisijai, kuri atmetė pareiškėjo skundą.

4.4. 2020 m. rugsėjo 24 d. buvo priimta nauja Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo (toliau – ir Laukinės gyvūnijos įstatymas) 8 straipsnio redakcija (ginčo išsprendimui yra aktualios šio įstatymo 8 straipsnio 12, 13, 14 dalys), įsigaliojusi nuo 2021 m. gegužės 1 d. Iki tol galiojusiame Laukinės gyvūnijos įstatyme (2010 m. birželio 22 d. įstatymo redakcija) apskritai nebuvo nurodyta pareiga buvusiam leidimo turėtojui savo lėšomis imtis priemonių pašalinti laukinių gyvūnų aptvarus ar jo teisė, pardavus nekilnojamąjį turtą kitam asmeniui, ir tam asmeniui pateikus žemės sklypo (statinio) nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus ar jų kopijas ir bendraturčių sutikimą, kreiptis į Agentūrą dėl leidimo pakeitimo. Be to, iki 2021 m. gegužės 1 d., įstatymu Agentūrai nebuvo suteikta net galimybė pakeisti leidimą pagal naujojo žemės sklypo savininko prašymą, nes pagal tuometinį įstatymą buvo galima tik panaikinti išduotą leidimą vienam asmeniui, o po to spręsti dėl naujo leidimo išdavimo kitam asmeniui.

4.5. Nors Agentūros darbuotojai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje numatytais principais – atsakomybės už priimtus sprendimus, efektyvumo, naujovių bei atvirumo permainoms, proporcingumo, turėjo pareigą konsultuoti ir teikti metodinę pagalbą galiojančio leidimo turėtojui R. K., kaip jam geriausiu būdu išspręsti problemas, susijusias su leidimo laikyti laukinius gyvūnus panaikinimu (pakeitimu), laukinių gyvūnų perdavimu kitam asmeniui, turinčiam teisę laikyti laukinius gyvūnus, Agentūros darbuotojai neinformavo leidimo turėtojo R. K. tuo metu, kai jis 2021 m. sausio 14 d. kreipėsi į Agentūrą su prašymu panaikinti leidimą, apie netrukus įsigaliosiančias Laukinės gyvūnijos įstatymo 8 straipsnio 12, 13, 14 dalis, kuriose numatytos papildomos pareigos leidimo turėtojui. Agentūros darbuotojai, nagrinėdami R. K. 2021 m. sausio 14 d. prašymą, vadovaudamiesi VAĮ 3 straipsnio nuostatomis, ypač atsižvelgdami į tai, kad neterminuoto leidimo turėtojo laukinių gyvūnų aptvaras yra sklype, patenkančiame į valstybės parko teritoriją, ir kad po leidimo 2015 metais išdavimo yra priimti net keli įstatymai, kurie uždraudžia naujų ūkinių veiklų (laukinių gyvūnų laikymo) vykdymą valstybės parkų teritorijoje, privalėjo paprašyti R. K. pateikti Agentūrai papildomą informaciją, kokiu tikslu jis siekia, kad jo vardu išduotas neterminuotas leidimas laikyti laukinius gyvūnus būtų panaikintas. Agentūros darbuotojai turėjo pasiteirauti, kaip jis numato pasielgti su nelaisvėje laikomais gyvūnais po to, kai jo paties prašymu leidimas juos laikyti bus panaikintas. Sužinoję papildomus duomenis, kad R. K. pardavė pareiškėjui ne tik nekilnojamąjį turtą, esantį valstybės parko teritorijoje, bet ir perdavė pareiškėjui visus laukinius gyvūnus, Agentūros darbuotojai privalėjo pakonsultuoti R. K., kad geriausiai jo interesus atitiktų bei mažiausiai papildomų pareigų ir nuostolių jam sukeltų jo paties 2021 m. sausio 14 d. prašymo atsiėmimas, prašymo nagrinėjimo procedūros Agentūroje nutraukimas, o nuo 2021 m. gegužės 1 d., įsigaliojus naujai įstatymo redakcijai, kartu su pareiškėju naujo prašymo ne panaikinti, o pakeisti leidimą laikyti laukinius gyvūnus Agentūrai pateikimas.

4.6. Agentūra Sprendime nurodo, kad R. K. turėjo vadovautis Laukinės gyvūnijos įstatymo 8 straipsnio 12 ir 14 dalimis, tačiau pati Agentūra nesivadovauja to paties straipsnio 13 dalimi, kurioje yra nurodyta, kad „leidimas laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus pakeičiamas <…>, kai pasikeičia fizinis asmuo, teisėtai naudojantis aptvarus, voljerus ar kitus statinius, <…>, o kitos leidimo laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus sąlygos nesikeičia“, nors visos šios įstatymo nuostatos įsigaliojo vienu metu. Iš viešoje erdvėje pateikto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2022 m. rugpjūčio 30 d. projekto Nr. 22-12039 „Įsakymas dėl laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių pakeitimo“ ir pateiktų taisyklių projekto taip pat matyti, kad R. K., atsižvelgiant į tai, kad Agentūra jam 2021 m. vasario 24 d. panaikino leidimą, o pareiškėjui leidimo neišdavė, turės ateityje nuostolių.

4.7. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad Komisija sprendimą priėmė apie nagrinėjamą bylą nepranešusi R. K., Komisijos sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl jis turėtų būti panaikintas.

2. Atsakovas Agentūra atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6.1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. D1-533/B1-310 „Dėl Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 23.2, 24 punktais, leidimo turėtojo prašymu leidimai laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus panaikinami pagal laisvos formos asmenų prašymus. R. K., teikdamas prašymą panaikinti leidimų laikyti laukinius gyvūnus nelaisvėje Nr. A-U-26/2015, Nr. A-U-27/2015, Nr. AU-28/2015 (toliau – ir Leidimai) galiojimą, Agentūrai neteikė informacijos ir dokumentų apie 2021 m. sausio 8 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu pareiškėjui perleistą Žemės sklypą su aptvaru ir jame laikomais laukiniais gyvūnais. Taip pat Agentūra kartu su prašymu panaikinti Leidimų galiojimą negavo nei pareiškėjo, nei R. K. prašymo pakeisti Leidimus. Aplinkybės apie pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu pareiškėjui perleistą Žemės sklypą su aptvaru ir jame laikomais laukiniais gyvūnais Agentūrai tapo žinomos tik pareiškėjui pateikus 2021 m. kovo 1 d. prašymą išduoti leidimą laikyti laukinius gyvūnus nelaisvėje.

6.2. Pareiškėjas, įsigijęs Žemės sklypą su aptvaru ir jame laikomais laukiniais gyvūnais, į atsakovą kreipėsi 2021 m. kovo 1 d., t. y. kai ankstesniam Žemės sklypo, aptvaro ir laukinių gyvūnų savininkui R. K. Agentūros direktoriaus 2021 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. AV-50 „Dėl leidimų laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus panaikinimo“ buvo panaikintas Leidimų galiojimas. Vadovaujantis Taisyklių 48 punkto nuostatomis, jei leidimo galiojimas panaikinamas, nesant teisės aktų pažeidimų, gyvūnai gali būti perduodami kitiems asmenims, turintiems leidimą ir sąlygas laikyti perduodamus gyvūnus. Pirkimo–pardavimo sutarties šalys, t. y. pareiškėjas ir R. K. turėjo pasirūpinti tinkamu laukinių gyvūnų perdavimu ir galiojusių Leidimų pakeitimu ar naujų leidimų laikyti laukinius gyvūnus nelaisvėje įsigijimu iki laikymo laukinių gyvūnų aptvare veiklos pradžios. Šiuo metu Žemės sklype nėra išduotų galiojančių leidimų laikyti laukinius gyvūnus nelaisvėje, kuriuos Agentūra galėtų pakeisti Laukinės gyvūnijos įstatymo 8 straipsnio 13 dalyje nustatyta tvarka.

6.3. Pareiškėjo skundo argumentai, kad Komisijos sprendimas yra neteisėtas, nes priimtas į administracinį ginčą neįtraukus buvusio Leidimų turėtojo R. K., yra nepagrįsti, kadangi R. K. neįtraukimas į administracinį ginčą teismui savaime nesudaro pagrindo panaikinti Komisijos sprendimą. R. K. Leidimai yra panaikinti, jų panaikinimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimai šioje byloje nenagrinėjami. R. K. ir pareiškėjas iki Leidimų panaikinimo nesikreipė į Agentūrą dėl Leidimų pakeitimo.

6.4. Pareiškėjo skunde nurodytas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymo „Dėl Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių patvirtinimo“ projektas nėra priimtas ir negaliojantis, todėl šioje byloje negalima vadovautis negaliojančiu teisės aktu kaip pagrindu dėl ateityje galbūt R. K. atsirasiančių nuostolių atlyginimo dėl laukinių gyvūnų perkėlimo, nugaišinimo ir t. t., pareiškėjui nesuteikus leidimo laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus ir spręsti, kad sprendimas šioje byloje gali turėti įtakos R. K. teisėms ar pareigoms.

6.5. Leidimuose nurodyti laukiniai gyvūnai Žemės sklype esančiame aptvare negali būti laikomi, aptvaras turėjo būti išmontuotas ir jame laikomi laukiniai gyvūnai perduoti Taisyklių 48 punkte nustatyta tvarka. Kadangi pareiškėjo 2022 m. rugpjūčio 10 d. prašyme pateikta informacija apie aptvarą laukinių gyvūnui laikymui atitinka ankstesnių prašymų duomenis, Agentūra, priimdama ginčijamą Sprendimą, atsižvelgė į Direkcijos 2021 m. balandžio 12 d. rašte Nr. G2-59(8.5), 2021 m. balandžio 19 d. rašte Nr. G2-63(8.5) išdėstytą poziciją nepritarti leidimo išdavimui, nes valstybiniuose parkuose draudžiama įrengti laukinių gyvūnų aptvarus.

6.6. Atsižvelgiant į Taisyklių 17 punkte nustatytą įpareigojimą neišduoti leidimų laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus, kai saugomos teritorijos direkcija nepritaria leidimų išdavimui bei vadovaujantis nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusiomis Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo (toliau – ir SŽNSĮ) nuostatomis, pareiškėjo pradėtai naujai laukinių gyvūnų laikymo aptvare veiklai leidimas negali būti išduoti, kai pagal galiojančius teisės aktus žemės sklype, patenkančiame į Anykščių regioninio parko teritoriją, draudžiama įrengti laukiniams gyvūnams laikyti skirtus aptvarus. Agentūros sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 ir 6 dalyse nurodytus bendruosius reikalavimus, taikomus individualiam administraciniam aktui, todėl yra teisėtas ir pagrįstas.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. atsiliepime į skundą prašė jį patenkinti.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. atsiliepime į skundą nurodė, kad:

8.1. Nagrinėjamu atveju turi būti taikomi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijai. Pareiškėjui teisėtai buvo perduotas Žemės sklypas, naujų statinių pareiškėjui nereikėjo statyti – aptvarą pareiškėjas įsigijo Žemės sklypo pirkimo–pardavimo ir mainų sutartimis. Pareiškėjui turi būti sudaryta galimybė laikyti teisėtai įsigytus laukinius gyvūnus dabartinėje jų laikymo vietoje tomis pačiomis sąlygomis kaip anksčiau išduotuose leidimuose.

8.2. 2021 m. sausio 14 d. prašyme dėl Leidimų panaikinimo yra nurodyta jų panaikinimo priežastis, t. y. nurodyta, kad Žemės sklypas su visais pastatais ir gyvūnais 2021 m. sausio 8 d. parduotas pareiškėjui bei pateikti pareiškėjo asmens duomenys. Leidimų panaikinimo metu Taisyklės nenumatė galimybės perleisti leidimą laikyti laukinius gyvūnus, tačiau buvo nusistovėjusi praktika, kad Agentūra tai atvejais, kai pasikeisdavo laukinių gyvūnų naudotojas, kuriam buvo perleidžiamas žemės sklypas su jau įrengtu aptvaru, leidimus naujam aptvaro savininkui ir laukinių gyvūnų turėtojui išduodavo neatlikdama jokių tikrinimo procedūrų, paprastai per vieną dieną.

8.3. SŽNSĮ 84 straipsnio 2 dalies 14 punkte nustatytas draudimas įrengti laukinių žvėrių aptvarus taikomas tik nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos ir netaikomas atgal. Todėl jau įrengtas laukinių gyvūnų aptvaras gali būti naudojamas pagal paskirtį ir po paminėto įstatymo įsigaliojimo, o nustatyti draudimai įrengti aptvarus neturi jokios įtakos jau pastatytam ir įregistruotam aptvarui. Pareiškėjui pateikus patikslintą prašymą, kad ketina laikyti laukinius gyvūnus jau įrengtame aptvare, nereikėjo gauti Direkcijos sutikimo. Teisės aktai neturi atgalinio veikimo galios, todėl negali būti taikoma Laukinės gyvūnijos įstatymo 8 straipsnio 12 dalis, įsigaliojusi nuo 2021 m. gegužės 1 d., nustatanti, kad buvęs leidimo laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus turėtojas privalo pašalinti aptvarus, voljerus (arba dalį jų) ar kitus statinius, esančius miško žemėje per Taisyklėse nustatytą terminą, jeigu juose nelaikomi kiti laukiniai gyvūnai, kadangi Žemės sklypas, aptvaras ir gyvūnai perleisti 2021 m. sausio 8 d., o Leidimai panaikinti 2021 m. vasario 24 d.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjo H. A. skundą.

10.1. Byloje keliamas ginčas dėl Agentūros Sprendimo, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo 2022 m. rugpjūčio 10 d. prašymą išduoti leidimą laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus Žemės sklype esančiame įrengtame aptvare.

10.2. Pareiškėjas, susipažinęs su Agentūros 2022 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. A4E-8294 „Pakartotinai nenagrinėti prašymo išduoti leidimą laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus“, kuriuo pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikyti laukinius gyvūnus nelaisvėje netenkintas ir pakartotinai nenagrinėtas, Agentūrai 2023 m. rugpjūčio 10 d. pateikė paaiškinamąjį raštą, pakartotinai prašydamas išduoti leidimą laikyti laukinius gyvūnus Žemės sklype. Pareiškėjas nurodė, kad Agentūros direktoriaus 2021 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. AV-50 panaikinus Leidimų galiojimą, pareiškėjas dėl naujo leidimo gavimo į Agentūrą kreipėsi nepraėjus ilgam laiko tarpui, t. y. po trijų darbo dienų, 2022 m. kovo 1 d., kadangi vienam aptvarui negali būti išduotas daugiau kaip leidimas, o Laukinės gyvūnijos įstatymo 8 straipsnio 13 punktas nauja redakcija įsigaliojo tik nuo 2021 m. gegužės 1 d., todėl pasikeitus savininkui iki 2021 m. gegužės 1 d. leidimas negalėjo būti perrašytas.

10.3. Agentūra pareiškėjui atsisakė išduoti leidimą Žemės sklype laikyti laukinius gyvūnus Agentūros 2021 m. kovo 24 d. raštu Nr. (26)-A4E-3560 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus“, Agentūros 2021 m. balandžio 27 d. raštu Nr. (26)-A4E-5215 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus“, Agentūros 2022 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. A4E-7645 „Nepakeisti leidimų laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus“, Agentūros 2022 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. A4E-8294 „Pakartotinai nenagrinėti prašymo išduoti leidimą laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus“ (toliau – ir Agentūros sprendimai neišduoti leidimo laikyti laukinius gyvūnus) ir skundžiamu Sprendimu.

10.4. Skundžiamame Sprendime pažymėta, kad pareiškėjo prašymai dėl leidimo laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus yra išnagrinėti, priėmus Agentūros sprendimus neišduoti leidimo laikyti laukinius gyvūnus. Sprendime nurodyta, kad panaikinus Leidimų galiojimą laukiniai gyvūnai Žemės sklype nebegalėjo būti laikomi, o esantis aptvaras turėjo būti išmontuotas, be to, panaikinus Leidimų galiojimą, buvęs Leidimų turėtojas negalėjo pareiškėjui perduoti aptvare laikytų gyvūnų, kadangi pareiškėjas neturėjo ir, priėmus Agentūros sprendimus neišduoti leidimo laikyti laukinius gyvūnus, neturi teisės laikyti laukinius gyvūnus Žemės sklype. Pagal nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusio SŽNSĮ 141 straipsnio 7 dalį, teritorijose, <...> specialiosios žemės naudojimo sąlygos taikomos ūkinei ir (ar) kitokiai veiklai, pradėtai planuoti ir (ar) vykdyti įsigaliojus šiam įstatymui, o 84 straipsnyje apibrėžiamos specialiosios žemės naudojimo sąlygos valstybiniuose parkuose, t. y. 84 straipsnio 2 dalies 14 punkto nuostatos nurodo, kad valstybiniuose parkuose draudžiama įrengti laukinių žvėrių aptvarus. Kadangi pareiškėjo prašymai Agentūrai pateikti galiojant SŽNSĮ, todėl minėtuose prašymuose nurodytai laukinių gyvūnų laikymui nelaisvėje veiklai yra taikomos šio įstatymo 84 straipsnio 2 dalies 14 punkto nuostatose nurodomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Be to, pareiškėjo 2022 m. rugpjūčio 10 d. prašyme pateikta informacija apie aptvaro laukinių gyvūnui laikymui duomenis pateikiama yra tokia pat kaip pateiktuose 2021 m. kovo 25 d., 2022 m. birželio 14 d., 2022 m. birželio 30 d. prašymuose, todėl Agentūra atsižvelgia į Anykščių regioninio parko direkcijos raštuose (2021 m. balandžio 12 d. raštas Nr. G2-59(8.5) ir 2021 m. balandžio 19 d. raštas Nr. G2-63(8.5)) išdėstytą poziciją nepritarti leidimo laikyti Žemės sklype laukinius gyvūnus išdavimui.

8. Teismas pažymėjo, kad Leidimai, išduoti ankstesniam Žemės sklypo savininkui, buvo panaikinti 2021 m. vasario 24 d., todėl situacija vertinama pagal pareiškėjo prašymų nagrinėjimo metu esančias faktines aplinkybes ir galiojančių teisės aktų reikalavimus.

9. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Taisyklių 48 punkto nuostatomis, jei leidimo galiojimas panaikinamas nesant teisės aktų pažeidimų, gyvūnai gali būti perduodami kitiems asmenims, turintiems leidimą ir sąlygas laikyti perduodamus gyvūnus, t. y. pareiškėjas ir R. K. turėjo pasirūpinti tinkamu laukinių gyvūnų perdavimu ir galiojusių Leidimų pakeitimu ar naujų leidimų laikyti laukinius gyvūnus nelaisvėje įsigijimu iki laikymo laukinių gyvūnų aptvare veiklos pradžios. Be to, šiuo metu Žemės sklype nėra išduotų galiojančių leidimų laikyti laukinius gyvūnus nelaisvėje, kuriuos Agentūra galėtų pakeisti Laukinės gyvūnijos įstatymo 8 straipsnio 13 dalyje nustatyta tvarka.

10. Teismas pažymėjo, kad neigiamos pasekmės pareiškėjui kilo būtent dėl jo paties pasirinkto elgesio modelio, tačiau jokiu būdu ne dėl to, kad Leidimų panaikinimo metu negalėjo kreiptis ir / ar konsultuotis dėl leidimo laikyti laukinius gyvūnus Žemės sklype gavimo ar galiojančių Leidimų pakeitimo, pasikeitus savininkui. Pareiškėjas nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, veikė savo rizika, nors turėjo ir galėjo numatyti galimas pasekmes, įvertinti riziką ir iki įsigyjant laukinius gyvūnus nesidomėjo sąlygomis bei tvarka, ar Žemės sklype įrengtame aptvare turės galimybę laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus.

11. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) teisės principą – teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas. Agentūra, nagrinėdama pareiškėjo 2021 m. kovo 25 d., 2022 m. birželio 14 d., 2022 m. birželio 30 d. ir 2022 m. rugpjūčio 10 d. prašymus, taikė šių prašymų metu galiojančias teisės aktų normas, ir nustačiusi, kad pareiškėjo prašymų patenkinimas pažeistų galiojančių teisės aktų reikalavimus ir draudimus, Agentūra turėjo teisę ir pareigą neišduoti leidimo laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus.

12. Teismas darė išvadą, kad Agentūros Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytus reikalavimus. Agentūra pagrįstai netenkino pareiškėjo 2022 m. rugpjūčio 10 d. prašymo dėl leidimo laikyti laukinius gyvūnus Žemės sklype esančiame įrengtame aptvare išdavimo. Agentūros sprendimas ir Komisijos sprendimas yra teisėti, todėl nėra pagrindo juos naikinti pareiškėjo nurodytais ir / ar kitais argumentais.

III.

13. Pareiškėjas H. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Agentūros Sprendimą ir Komisijos sprendimą.

14. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

17.1. Tiek Agentūra, tiek pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė SŽNSĮ 84 straipsnio 2 dalies 14 punktą. Pareiškėjo teigimu, ši įstatymo norma nagrinėjamu atveju negali būti taikoma, nes ji draudžia atitinkamose valstybinių parkų zonose naujai įrengti stacionarius laukinių žvėrių aptvarus. Pareiškėjo atveju laukinių žvėrių aptvaras jau buvo įrengtas 2015 metais, šį aptvarą pareiškėjas teisėtai įgijo 2021 m. sausio 5 d. mainų ir 2021 m. sausio 8 d. pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu. Nagrinėjamu atveju yra kilęs ne laukinių žvėrių aptvaro įrengimo, o leidimo laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus pasikeitus savininkui išdavimo klausimas. Iki SŽNSĮ įsigaliojimo specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimas Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“, kurio XXXIV skyriuje „Nacionaliniai ir regioniniai parkai“ nebuvo draudimo įrengti laukinių gyvūnų aptvarus.

17.2. Iš teisinio reguliavimo (Laukinės gyvūnijos įstatymo (pirmųjų prašymų pateikimo redakcijos, galiojusios 2018 m. liepos 1 d.–2021 m. balandžio 30 d.) 7 straipsnio 2, 4 dalių, Taisyklių 13, 14, 16 punktų) yra akivaizdžiai matyti, kad teisės aktuose numatyti reikalavimai, susiję su leidimo sąlygų derinimo su atitinkamos teritorijos direkcija, nustatyti tik numatomam / planuojamam įrengti aptvarui laukiniams gyvūnams laikyti, o ne jau įrengtam aptvarui, kuriame daug metų buvo laikomi laukiniai gyvūnai. Esant įrengtam aptvarui ir pasikeitus šio aptvaro savininkui, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos įgaliota institucija pati turėjo vertinti naujo savininko pasirengimą laikyti laukinius gyvūnus, o ne kreiptis suderinimo į atitinkamą saugomos teritorijos direkciją.

17.3. Agentūra, turėdama informacijos iš R. K. (jo 2021 m. sausio 14 d. Agentūrai pateiktas prašymas dėl leidimų laikyti laukinius gyvūnus panaikinimo), kad Žemės sklypą su visais pastatais ir gyvūnais (21 vnt. danielių) jis pardavė H. A. (pareiškėjui) ir, gavusi pareiškėjo 2021 m. kovo 1 d. prašymą, žinojo, kad pareiškėjas įgijo būtent R. K. įrengtą aptvarą ir jame laikomus laukinius gyvūnus. Jei Agentūrai kilo abejonės, atsižvelgiant į pareiškėjo 2021 m. kovo 1 d. prašyme nurodytus realios faktinės situacijos neatitinkančius duomenis apie aptvarą ir jo dydį ar laukinius gyvūnus, Agentūra, kaip viešo administravimo subjektas, privalantis laikytis gero administravimo principo, turėjo išsiaiškinti, kokiems laukiniams gyvūnams laikyti ir kokiame aptvare pareiškėjas prašo išduoti leidimą, ar jis prašo išduoti leidimą naujai ūkinei veiklai, ar jau esamame aptvare dėl žemės savininko pasikeitimo, jam suteikti visą reikalingą informaciją apie leidimo laikyti laukinius gyvūnus išdavimo tvarką ir teisės aktų reikalavimus, tačiau to nepadarė. Agentūra, gavusi pareiškėjo 2021 m. kovo 25 d. patikslintą prašymą, kuriame pareiškėjas nurodė, kad jis prašo leidimo laikyti laukinius gyvūnus jau įrengtame aptvare, taip pat nurodė tikslius šio aptvaro duomenis, kurie sutapo su R. K. 2021 m. sausio 14 d. prašyme nurodytais duomenimis, privalėjo nedelsiant imtis veiksmų, kad R. K. perduoti pareiškėjui laukiniai gyvūnai toliau būtų laikomi teisėtai ir išduoti leidimą pasikeitus fiziniam asmeniui, teisėtai naudojančiam aptvarą.

17.4. Tuo metu galiojančiuose teisės aktuose nebuvo nustatyta tvarka ir sąlygos, kaip, pasikeitus fiziniam asmeniui, Agentūra turi išduoti leidimus laikyti laukinius gyvūnus, kurie jau yra laikomi teisėtai įrengtame aptvare. Taip pat galiojantys teisės aktai nenustatė termino, per kurį po leidimo laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus galiojimo panaikinimo gali būti išduotas leidimas laikyti laukinius gyvūnus kitam asmeniui, teisėtai naudojančiam aptvarus. Be to, pareiškėjui prašant išduoti leidimą laikyti laukinius gyvūnus jau esamame įrengtame aptvare, galiojantys teisės aktai nenumatė, kad tokiu atveju reikalingas saugomos teritorijos direkcijos pritarimas.

17.5. Komisijoje nagrinėjant administracinį ginčą Agentūra pateikė informaciją, kad R. K. Agentūra išdavė leidimus laikyti laukinius gyvūnus Žemės sklype 2015 m. spalio 23 d., t. y. po to, kai Agentūra 2015 m. spalio 22 d. panaikino leidimus laikyti laukinius gyvūnus šiame Žemės sklype uždarajai akcinei bendrovei „Litkirta“ jos prašymu. Šie duomenys patvirtina, kad Agentūra, pasikeitus aptvaro savininkui, išduodavo leidimus laikyti laukinius gyvūnus kitam asmeniui po to, kai buvusiam savininkui leidimo laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus galiojimas jau būdavo panaikintas. Pareiškėjas tikėjosi, kad ši įprasta praktika bus taikoma ir jo atveju, buvo patikintas buvusio savininko, kad leidimo laikyti laukinius gyvūnus pakeitimo procedūra nėra sudėtinga. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, o tai rodo, kad teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, neįvertino visų byloje surinktų įrodymų, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui.

17.6. Pirmosios instancijos teismas susidariusioje situacijoje neigiamai vertino pareiškėjo pasirinktą elgesio modelį ir konstatavo jo bei R. K. nepakankamą rūpestingumą, atidumą, tačiau visiškai nenagrinėjo, ar Agentūra, kaip viešojo administravimo subjektas, spręsdama pareiškėjui leidimo laikyti laukinius gyvūnus išdavimo klausimą, laikėsi gero administravimo principo, ar suinteresuotiems asmenims suteikė pakankamai informacijos nagrinėjamu klausimu, atsižvelgė į susiklosčiusią faktinę situaciją ir pan.

17.7. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pernelyg formaliai ir sprendime atkartojo nepagrįstus Sprendimo argumentus, kad R. K. turėjo išmontuoti aptvarą, kai jam buvo panaikinti leidimai laikyti laukinius gyvūnus, nors tokio reglamentavimo, kai R. K. pareiškėjui 2021 m. sausio 8 d. pardavė nekilnojamąjį turtą, taip pat aptvarą, ir kai jam 2021 m. vasario 24 d. Agentūra panaikino turėtus Leidimus, nebuvo (Laukinės gyvūnijos įstatymo redakcija, galiojusi 2018 m. liepos 1 d.–2021 m. balandžio 30 d.). Laukinės gyvūnijos įstatymas įsigaliojo 2021 m. gegužės 1 d., ir šio įstatymo 8 straipsnio 12 dalies nuostatos, numatančios buvusiam leidimo laikyti laukinius gyvūnus pareigą pašalinti aptvarus, R. K. negali būti taikomos, nes pagal lex retro non agit teisės principą įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas. Teismas, nagrinėdamas bylą, neatsižvelgė į teisinio reguliavimo raidą.

15. Atsakovas Agentūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, papildomai pažymi, kad:

19.1. Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo Nr. VIII-498 pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalis nustatė, kad leidimų išdavimo procedūros, pradėtos iki 2021 m. gegužės 1 d., baigiamos pagal prašymų išduoti leidimus pateikimo metu galiojusius teisės aktus. Pareiškėjas prašymus išduoti leidimus laikyti laukinius gyvūnus nelaisvėje teikė 2021 m. kovo 1 d., 2021 m. kovo 25 d., 2022 m. birželio 14 d., 2022 m. birželio 30 d., 2022 m. rugpjūčio 10 d. Agentūra, nagrinėdama pareiškėjo prašymus, taikė prašymų nagrinėjimo metu galiojusias SŽNSĮ ir Laukinės gyvūnijos įstatymo nuostatas.

19.2. Po to, kai ankstesniam žemės sklypo, aptvaro ir laukinių gyvūnų savininkui R. K. Agentūros direktoriaus 2021 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. AV-50 „Dėl leidimų laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus panaikinimo“ buvo panaikintas Leidimų galiojimas, Agentūra negali tenkinti pareiškėjo 2022 m. rugpjūčio 10 d. prašymo ir pakeisti Leidimus, vadovaudamasi prašymo pateikimo metu galiojančia Laukinės gyvūnijos įstatymo 8 straipsnio 13 dalimi. Pagal Laukinės gyvūnijos įstatymo 8 straipsnio 13 dalį gali būti pakeisti tik galiojantys leidimai.

19.3. Esant situacijai, kai, panaikinus Leidimų galiojimą, pagal teisės aktų reikalavimus ūkinė veikla turėjo būti nutraukta, pareiškėjas teikia prašymus naujai ūkinei veiklai, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad ginčas yra kilęs dėl leidimo laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus pasikeitus savininkui dėl esamo aptvaro neatitinka realios situacijos, prieštarauja teisės aktų nuostatoms ir yra nepagrįsti. Taip pat nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad Agentūra nagrinėjamu atveju neturėjo Taisyklių 16 punkte nustatyta tvarka kreiptis į saugomos teritorijos direkciją, o prašymus įvertinti savarankiškai.

19.4. Laukinės gyvūnijos įstatymo ir Taisyklių nuostatos nenustato Agentūrai pareigos savo iniciatyva išsiaiškinti ir įvertinti leidimo turėtojų prašymų panaikinti išduotų leidimų galiojimą priežastis. Teisės aktai Agentūrai nenustato pareigos konsultuoti ar teikti metodinę pagalbą leidimų pakeitimo, išdavimo klausimais asmenims, kai jie nesikreipia į Agentūrą dėl leidimų pakeitimo, išdavimo ir nepateikia jokios informacijos apie laukinių gyvūnų ir aptvarų perleidimą. Tai patvirtina Taisyklių 42 punkto nuostatos.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Direkcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Direkcija atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pritaria atsakovo pozicijai, papildomai pažymi, kad Žemės sklypas patenka į Anykščių regioninio parko teritoriją, todėl, prieš Agentūrai priimant sprendimus neišduoti leidimų laikyti laukinius gyvūnus, buvo kreiptasi į Anykščių regioninio parko direkciją, kuri 2021 m. balandžio 12 d. raštu Nr. G2-59(8.5) ir 2021 m. balandžio 19 d. raštu Nr. 02-63(8.5) išdėstė poziciją nepritarti leidimo laikyti Žemes sklype laukinius gyvūnus išdavimui. Išvados grindžiamos SŽNSĮ 84 straipsnio 2 dalies 14 punktu, kuris numato „įrengti stacionarius medžioklės įrenginius, laukinių žvėrių aptvarus, išskyrus atvejus, kai statomi ar įrengiami aptvarai, reikalingi gamtotvarkos priemonėms įgyvendinti ir yra numatyti saugomų teritorijų planavimo dokumentuose“, valstybiniuose parkuose draudžiama įrengti laukinių žvėrių aptvarus. Šiuo atveju saugomų teritorijų planavimo dokumentuose pareiškėjo Žemės sklype laukinių žvėrių aptvarų įrengimas nenumatytas.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo prašymą išspręsti iš esmės.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, papildomų argumentų nenurodo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo 2022 m. rugpjūčio 10 d. prašymą išduoti leidimą laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus Žemės sklype esančiame įrengtame aptvare, teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą.

22. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Agentūros Sprendimą ir Komisijos sprendimą. Nurodo, jog tiek Agentūra, tiek pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė SŽNSĮ 84 straipsnio 2 dalies 14 punktą. Pareiškėjo teigimu, ši įstatymo norma nagrinėjamu atveju negali būti taikoma, nes ji draudžia atitinkamose valstybinių parkų zonose naujai įrengti stacionarius laukinių žvėrių aptvarus. Pareiškėjo atveju laukinių žvėrių aptvaras jau buvo įrengtas 2015 metais, šį aptvarą pareiškėjas teisėtai įgijo 2021 m. sausio 5 d. mainų ir 2021 m. sausio 8 d. pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu. Iš teisinio reguliavimo (Laukinės gyvūnijos įstatymo (pirmųjų prašymų pateikimo redakcijos, galiojusios 2018 m. liepos 1 d.–2021 m. balandžio 30 d.) 7 straipsnio 2, 4 dalių, Taisyklių 13, 14, 16 punktų) yra akivaizdžiai matyti, kad teisės aktuose numatyti reikalavimai, susiję su leidimo sąlygų derinimo su atitinkamos teritorijos direkcija, nustatyti tik numatomam / planuojamam įrengti aptvarui laukiniams gyvūnams laikyti, o ne jau įrengtam aptvarui, kuriame daug metų buvo laikomi laukiniai gyvūnai. Agentūra, turėdama informacijos iš R. K. (jo 2021 m. sausio 14 d. Agentūrai pateiktas prašymas dėl leidimų laikyti laukinius gyvūnus panaikinimo), kad Žemės sklypą su visais pastatais ir gyvūnais (21 danielius) jis pardavė H. A. (pareiškėjui) ir, gavusi pareiškėjo 2021 m. kovo 1 d. prašymą, žinojo, kad pareiškėjas įgijo būtent R. K. įrengtą aptvarą ir jame laikomus laukinius gyvūnus. Jei Agentūrai kilo abejonės, atsižvelgiant į pareiškėjo 2021 m. kovo 1 d. prašyme nurodytus realios faktinės situacijos neatitinkančius duomenis apie aptvarą ir jo dydį ar laukinius gyvūnus, Agentūra, kaip viešo administravimo subjektas, privalantis laikytis gero administravimo principo, turėjo išsiaiškinti, kokiems laukiniams gyvūnams laikyti ir kokiame aptvare pareiškėjas prašo išduoti leidimą, ar jis prašo išduoti leidimą naujai ūkinei veiklai, ar jau esamame aptvare dėl žemės savininko pasikeitimo, jam suteikti visą reikalingą informaciją apie leidimo laikyti laukinius gyvūnus išdavimo tvarką ir teisės aktų reikalavimus, tačiau to nepadarė. Agentūra, gavusi pareiškėjo 2021 m. kovo 25 d. patikslintą prašymą, kuriame pareiškėjas nurodė, kad jis prašo leidimo laikyti laukinius gyvūnus jau įrengtame aptvare, taip pat nurodė tikslius šio aptvaro duomenis, kurie sutapo su R. K. 2021 m. sausio 14 d. prašyme nurodytais duomenimis, privalėjo nedelsiant imtis veiksmų, kad R. K. perduoti pareiškėjui laukiniai gyvūnai toliau būtų laikomi teisėtai ir išduoti leidimą pasikeitus fiziniam asmeniui, teisėtai naudojančiam aptvarą. Pirmosios instancijos teismas susidariusioje situacijoje neigiamai vertino pareiškėjo pasirinktą elgesio modelį ir konstatavo jo bei R. K. nepakankamą rūpestingumą, atidumą, tačiau visiškai nenagrinėjo, ar Agentūra, kaip viešojo administravimo subjektas, spręsdamas pareiškėjui leidimo laikyti laukinius gyvūnus išdavimo klausimą, laikėsi gero administravimo principo, ar suinteresuotiems asmenims suteikė pakankamai informacijos nagrinėjamu klausimu, atsižvelgė į susiklosčiusią faktinę situaciją ir pan.

23. Apeliaciniame skunde pareiškėjas akcentuoja, kad tuo metu galiojančiuose teisės aktuose nebuvo nustatyta tvarka ir sąlygos, kaip pasikeitus fiziniam asmeniui Agentūra turi išduoti leidimus laikyti laukinius gyvūnus, kurie jau yra laikomi teisėtai įrengtame aptvare. Taip pat galiojantys teisės aktai nenustatė termino, per kurį po leidimo laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus galiojimo panaikinimo gali būti išduotas leidimas laikyti laukinius gyvūnus kitam asmeniui, teisėtai naudojančiam aptvarus.

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

25. Pirmiausia akcentuotina, kad proceso dalyviai bandė išspręsti ginčą taikiu būdu, naudojosi mediatoriaus paslaugomis, tačiau atsakovas, įvertinęs bylos aplinkybes, savo 2025 m. birželio 9 d. rašytiniuose paaiškinimuose nesutiko bylą spręsti taikiai, todėl bylą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėja iš esmės neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

26. Šioje byloje ginčas kyla dėl laukinių gyvūnų (danielių) laikymo nelaisvėje tęsimo galimybės, t. y. dėl specifinės nuosavybės (laukinių gyvūnų) laikymo kaip ypatingos ūkinės veiklos formos, reguliuojamos valstybės, tęsimo galimybės Anykščių regioniniame parke.

27. Paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo: „Su Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostata „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“ tiesiogiai yra susijusi ir šio straipsnio 3 dalies nuostata „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“. Aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įgyvendinant asmens ūkinės veiklos laisvę (kuri <...> nėra absoliuti) įvairiais atžvilgiais yra paliečiami visuomenės interesai, todėl valstybė reguliuoja ūkinę veiklą; Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad nuostatoje „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas. Konstitucinis Teismas, sistemiškai aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą (inter alia siedamas jį su teisiniu reguliavimu, įtvirtintu šio straipsnio 1 dalyje), yra konstatavęs, kad valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai). Ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat ir su tam tikrais šios veiklos ribojimais ar draudimais. Konstitucinis Teismas 1994 m. kovo 31 d. nutarime konstatavo, kad kai asmuo dalyvauja ūkinėje veikloje, jam gali būti taikomi specialūs įstatymų nustatyti ribojimai (inter alia nuosavybės teisės apribojimai). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ir ūkinės veiklos laisvę, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Pažymėtina, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies formuluotė „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą“ reiškia ne valstybės teisę savo nuožiūra administruoti visą ar tam tikrą ūkinę veiklą, bet jos teisę nustatyti ūkinės veiklos teisinį reguliavimą, t. y. ūkinės veiklos ribojimų (draudimų), sąlygų nustatymą, procedūrų reglamentavimą teisės aktuose, taip pat tokią ūkinės veiklos kontrolę, kuri yra grindžiama teisės aktuose nustatytais ūkinės veiklos ribojimais (draudimais), sąlygomis, procedūromis. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, 1999 m. spalio 6 d. nutarime konstatavo: „Teisinis reguliavimas – tai tam tikros socialinės tvarkos nustatymo forma. Teisinio reguliavimo ypatumai priklauso nuo reguliuojamų visuomeninių santykių specifikos. Viena iš šių santykių sričių – ūkinė veikla. Konstitucinis asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principas sąlygoja tai, kad ūkinės veiklos reguliavimui būdingas bendrojo leidimo metodas: leidžiama viskas, kas nėra draudžiama. Taigi draudimai yra vienas iš ūkinės veiklos reguliavimo būdų. Asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama, kai yra būtina ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Įstatyme nustatyti draudimai turi būti pagrįsti, adekvatūs siekiamam tikslui, nediskriminaciniai, aiškiai suformuluoti. Dėl ūkinės veiklos įvairiapusiškumo ir dinamiškumo konkrečių santykių šioje srityje reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, t. y. draudimų ir leidimų santykis gali kisti, tačiau besikeičiant teisinio reguliavimo turiniui negali būti paneigiami Konstitucijoje įtvirtinti tautos ūkio reguliavimo principai.“ Šiame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad „asmuo gali verstis bet kokia įstatymų neuždrausta ūkine veikla. Įstatyme nustatytas asmens ūkinės veiklos laisvės draudimas kiekvienu atveju turi būti aiškus, skirtas Konstitucijoje įtvirtintų vertybių (sąžiningos konkurencijos, vartotojų interesų ir kt.) apsaugai“. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostatoje „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ yra įtvirtinta ne tik valstybės teisė, bet ir jos priedermė teisės aktais reguliuoti ūkinę veiklą, kad ši tarnautų bendrai tautos gerovei. Taigi Konstitucijoje yra įtvirtinta valstybės priedermė siekti bendros tautos gerovės, taip pat valstybės pareiga, siekiant bendros tautos gerovės, reguliuoti ūkinę veiklą šalyje. Nei įstatymų leidžiamoji, nei vykdomoji valdžia, turinčios atitinkamus įgaliojimus ūkinės veiklos reguliavimo srityje, negali nuo šios konstitucinės priedermės nusišalinti. Ūkinės veiklos teisinis reguliavimas nėra savitikslis dalykas, jis yra socialinės inžinerijos priemonė, būdas per teisę siekti tautos gerovės. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės teisė reguliuoti ūkinę veiklą sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais reaguojama į tautos ūkio būklę, ekonominio ir socialinio gyvenimo įvairovę bei pokyčius (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1996 m. kovo 15 d., 2000 m. spalio 18 d. nutarimai). Pabrėžtina, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje yra aiškiai nurodyta ūkinės veiklos teisinio reguliavimo kryptis: ūkinė veikla turi tarnauti bendrai tautos gerovei. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad bendra tautos gerovė – tai gana bendras ir platus kriterijus, kurį taikant gali būti remiamasi tiek bendros gerovės samprata, tiek tikslingumo argumentais (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas). Tautos gerovę paprastai atspindi materialinių gėrybių vartojimas; tačiau sąvokos „bendra tautos gerovė“ nederėtų aiškinti atsižvelgiant tik į individo materialinių poreikių tenkinimą, nes apie bendrą tautos gerovę galima spręsti pagal įvairius kriterijus ir iš įvairių apraiškų – tautos socialinės raidos, žmogaus saviraiškos galimybių ir kt.; sąvokos „bendra tautos gerovė“ turinys kiekvienu konkrečiu atveju atskleidžiamas atsižvelgiant į ekonominius, socialinius bei kitus svarbius veiksnius (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad tautos gerovė neturi būti suvokiama vien materialine (ar finansine) prasme, taip pat tai, kad kažin ar būtų teisinga ir dora siekti materialinės gerovės tokiu būdu, kuris kenkia žmonių sveikatai (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas). Kartu pabrėžtina, jog Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies sąvoka „bendra tautos gerovė“ suponuoja tai, kad ūkinės veiklos reguliavimu valstybė privalo siekti ne atskirų asmenų gerovės, o būtent bendros tautos gerovės. Kita vertus, Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nurodyta „bendra tautos gerovė“ neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto, t. y. to subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams. Atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų derinimo principą, taip pat į tai, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva Konstitucijoje yra siejama su privačios nuosavybės teise, Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nurodytu ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai būtų ribojami daugiau nei tai būtina viešajam interesui užtikrinti, konstitucinėms vertybėms apsaugoti; ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima pateisinti ir tokio teisinio reguliavimo, kai tam tikra ūkinė veikla yra pernelyg ribojama arba draudžiama dėl to, kad įstatymų leidėjo požiūriu ji esą nėra naudinga visuomenei, nors ir nėra jai žalinga. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nurodyta ūkinės veiklos teisinio reguliavimo kryptis aiškintina kaip konstitucinis įpareigojimas įstatymų leidėjui, kitoms teisėkūros institucijoms ūkinės veiklos teisiniu reguliavimu užtikrinti palankią teisinę terpę tokiai ūkinei veiklai, kuri, tenkindama ūkio subjekto interesus, tarnautų ir bendrai tautos gerovei. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad reguliuodama ūkinę veiklą valstybė negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma jų iniciatyva, nesudaromos galimybės jai reikštis (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 9 d. nutarimas). Paminėtina ir tai, kad, kaip Konstitucinis Teismas konstatavo 2002 m. kovo 14 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimuose, pagal Konstituciją negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo ūkinės veiklos laisvei įgyvendinti būtų sudarytos netinkamos sąlygos. Konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, yra glaudžiai susijusios su kitomis konstitucinėmis vertybėmis, Konstitucijos 46 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos jas siejant ir su kitomis Konstitucijos nuostatomis. Antai Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad visos Konstitucijos 46 straipsnio dalys pirmiausia yra skirtos privačiai nuosavybei šalies ūkyje įtvirtinti bei stiprinti (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas). Jeigu teisės aktais būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo yra paneigiama nuosavybės teisė, tai būtų ir iš esmės apribota Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva, sąžiningos konkurencijos laisvė, pažeistos kitos Konstitucijos 46 straipsnio nuostatos (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarimas). Pagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu. Priešingu atveju ūkinės veiklos teisinis reguliavimas būtų nelaikytinas tarnaujančiu bendrai tautos gerovei. Kita vertus, Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad konstitucinis asmenų (šiuo atveju ūkio subjektų) lygybės principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų (šiuo atveju ūkio subjektų), priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų (šiuo atveju ūkio subjektų) yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, nėra laikytinas diskriminaciniu (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimas). Atskirų ūkio subjektų išskyrimą, jų teisinės padėties diferencijuotą nustatymą reikia sieti su valstybės keliamais tikslais ūkio srityje, siekiu atitinkamai sutvarkyti šalies ūkį, tad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į reguliuojamų ūkio santykių svarbą ir pobūdį, gali diferencijuotai reguliuoti ūkinę veiklą arba nustatyti tam tikras jos sąlygas (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarimas). Minėta, kad dėl ūkinės veiklos specifikos, įvairumo ir dinamiškumo konkrečių santykių šioje srityje reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, t. y. draudimų ir leidimų santykis gali kisti. Šiame kontekste pažymėtina, kad ūkinės veiklos santykių teisinis reguliavimas gali būti keičiamas ir siekiant užtikrinti viešąjį interesą. Keisdama ūkinės veiklos santykių teisinį reguliavimą, valstybė gali keisti ir ūkinės veiklos sąlygas ar apskritai nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikra ūkinė veikla turi būti nutraukta. Tačiau keisdama ūkinės veiklos sąlygas ar nutraukdama tam tikrą ūkinę veiklą valstybė turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, taip pat ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo. <...> <...> jeigu ūkio subjektas pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus įgijo teisę užsiimti tam tikra ūkine veikla ir šią teisę įgyvendino, tai tokios ūkinės veiklos teisinį reguliavimą keičiant taip, kad yra pabloginamos šios ūkinės veiklos sąlygos arba ši ūkinė veikla apskritai nutraukiama, atsižvelgiant į tai, dėl ko yra keičiamas minėtos ūkinės veiklos teisinis reguliavimas ir kokiu mastu jis yra keičiamas, taip pat atsižvelgiant į kitas reikšmės turinčias aplinkybes, valstybei gali atsirasti pareiga atlyginti (kompensuoti) ūkio subjektams ir kitiems asmenims praradimus, kuriuos jie patiria dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo. <...> Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti tautos ūkio pagrindai aiškintini ir atsižvelgiant į 54 straipsnio nuostatas. Valstybė turi ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad nepaneigiant tautos ūkio pagrindų – privačios nuosavybės teisės, asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos – būtų užtikrintas ir Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtintas viešasis interesas – natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga bei gamtos išteklių [racionalus naudojimas, atkūrimas ir gausinimas], kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė“.

28. Šioje byloje yra ypač svarbu pažymėti tai, kad laukinių gyvūnų (nagrinėjamoje byloje – danielių) įsigijimas ir laikymas nelaisvėje paprastai (išskyrus įstatymo nustatytas išimtis) negali būti atliekamas be valstybės įgaliotos institucijos leidimo (žr. Laukinės gyvūnijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalį). Tuo siekiama viešo intereso – laukinių gyvūnų gerovės užtikrinimo. Todėl atsakovas, kaip viešojo administravimo institucija, turi ne formaliai, o iš tikrųjų kontroliuodamas laukinių gyvūnų laikymą nelaisvėje užtikrinti, kad jie būtų laikomi nepažeidžiant imperatyvių teisės nuostatų, nustatančių reikalavimus laukinių gyvūnų gyvensenai nelaisvėje. Todėl tiek išduodant, tiek keičiant, tiek panaikinant leidimus laikyti laukinius gyvūnus nelaisvėje atsakovas turi veikti aktyviai, išsiaiškinti asmenų, siekiančių užsiimti, tęsti ar nutraukti laukinių gyvūnų laikymą nelaisvėje, siekius, aktyviai kontroliuoti ir konsultuoti šiuos asmenis. Tokia atsakovo pareiga kyla tiesiogiai iš Laukinės gyvūnijos įstatymo prasmės, bendrojo Europos Sąjungos teisės gerojo administravimo principo, o šiuo metu paraidžiui (lot. expressis verbis) nustatyta ir Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2023 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. D1-262 „Dėl Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių patvirtinimo“, jų 42 punkte, kuriame, be kita ko, įtvirtinta, kad atsakovas „konsultuoja ir pagal kompetenciją teikia metodinę pagalbą leidimų laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus turėtojams ir asmenims, ketinantiems gauti leidimą laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus, įgyvendina kitas prevencinio pobūdžio priemones, padedančias leidimų laukinių gyvūnų nelaisvėje turėtojams laikytis teisės aktų reikalavimų“.

29. Šioje byloje nustatyta, kad trečiasis suinteresuotas asmuo atsakovui 2021 m. sausio 14 d. pateikė prašymą dėl leidimų laikyti laukinius gyvūnus panaikinimo, tačiau jo tekste aiškiai nurodė, kad Žemės sklypas su visais pastatais ir gyvūnais (5 danieliai patinai, 10 patelių, 6 jaunikliai) 2021 m. sausio 8 d. parduotas pareiškėjui. Taigi, nors formaliai buvo prašoma panaikinti leidimus laikyti laukinius gyvūnus nelaisvėje, bet iš tikrųjų iš prašymo turinio akivaizdžiai matyti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo siekė perleisti pareiškėjui laukinius gyvūnus, o tų gyvūnų situacijos (ar jie bus toliau auginami, ar kt.) nenurodė. Atsakovas pareigos užtikrinti viešąjį interesą – užtikrinti laukinių gyvūnų gerovę – nevykdė, t. y. nesiaiškino, ar toliau bus tęsiama Žemės sklype laukinių gyvūnų laikymo nelaisvėje veikla. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2021 m. kovo 1 d. kreipėsi į Agentūrą, prašydamas jam išduoti leidimą laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus Žemės sklype. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, bylos medžiaga įrodo, kad trečiojo suinteresuoto asmens 2021 m. sausio 14 d. prašymas dėl leidimų laikyti laukinius gyvūnus panaikinimo ir pareiškėjo 2021 m. kovo 1 d. prašymas išduoti leidimą laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus savo prasme yra pareiškėjo siekis toliau tęsti Žemės sklype laukinių gyvūnų laikymo ūkinę veiklą.

30. Minėta, kad ūkinės veiklos reguliavimui būdingas bendrojo leidimo metodas: leidžiama viskas, kas nėra draudžiama (žr. šio sprendimo 30 punktą). Taigi, šioje byloje kyla du esminiai klausimai: pirma, ar kitas fizinis asmuo (pareiškėjas) galėjo tęsti laukinių gyvūnų (danielių) laikymo nelaisvėje veiklą, ir, antra, ar ta veikla tame pačiame Žemės sklype, kuriame jokių naujų aptvarų nereikia statyti (nes įrengtas 2015 m.), gali būti tęsiama. Šiame kontekste yra svarbus Laukinės gyvūnijos įstatymo šiuo metu galiojantis 8 straipsnio 13 dalyje (įsigaliojo 2021 m. gegužės 1 d.) įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį, be kita ko, leidimas laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus pakeičiamas, kai pasikeičia fizinis asmuo, teisėtai naudojantis aptvarus, voljerus ar kitus statinius, o kitos leidimo laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus sąlygos nesikeičia; aplinkos ministerijos įgaliota institucija, gavusi asmens prašymą ir žemės sklypo (statinio) nuosavybės teisę ar kitą valdymo teisę patvirtinančius dokumentus ar jų kopijas ir bendraturčių sutikimą (jeigu žemės sklypas (statinys) valdomas, naudojamas ir disponuojamas bendrosios nuosavybės teise), per 5 darbo dienas nuo prašymo, visų tinkamai įformintų dokumentų ir informacijos, reikalingų leidimui pakeisti, gavimo dienos pakeičia prašymą pateikusiam asmeniui leidimą laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus. Pabrėžtina, kad nors pareiškėjo siekio toliau tęsti Žemės sklype laukinių gyvūnų laikymo ūkinę veiklą išreiškimo metu minėtas teisinis reguliavimas dar negaliojo, tačiau atsakovas sprendimą leisti tęsti Žemės sklype laukinių gyvūnų laikymo ūkinę veiklą galėjo ir turėjo priimti, nes draudimo tęsti šią veiklą Laukinės gyvūnijos įstatyme nebuvo. Tačiau atsakovas buvo neaktyvus, visiškai nevykdė pareigos užtikrinti laukinių gyvūnų gerovę.

31. Pažymėtina, kad Žemės sklypas yra Anykščių regioninio parko teritorijoje. Pagal SŽNSĮ 84 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybiniuose parkuose esančiose konservacinio funkcinio prioriteto zonose (rezervatuose, draustiniuose), gamtos ir kultūros paveldo objektų teritorijose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, nustatytos šiame įstatyme atitinkamai nurodytose teritorijose (rezervatuose, draustiniuose, kultūros paveldo objektų ir vietovių teritorijose ir jų apsaugos zonose, gamtos paveldo objektų teritorijose). Šio straipsnio 1 dalyje nenurodytose valstybinių parkų funkcinio prioriteto (ekologinės apsaugos, rekreacinio, ūkinio ir kito prioriteto) zonose draudžiama įrengti stacionarius medžioklės įrenginius, laukinių žvėrių aptvarus, išskyrus atvejus, kai statomi ar įrengiami aptvarai, reikalingi gamtotvarkos priemonėms įgyvendinti ir yra numatyti saugomų teritorijų planavimo dokumentuose (SŽNSĮ 84 str. 2 d. 14 p.). Pagal SŽNSĮ 141 straipsnio 7 dalį teritorijose, kuriose iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos buvo vykdoma ūkinė ir (ar) kitokia veikla, pastatyti statiniai ir (ar) išduoti statybą leidžiantys dokumentai, patenkančiose į įsigaliojus šiam įstatymui nustatytas šiame įstatyme nurodytas teritorijas, specialiosios žemės naudojimo sąlygos taikomos tik ūkinei ir (ar) kitokiai veiklai, pradėtai planuoti ir (ar) vykdyti įsigaliojus šiam įstatymui, jeigu kituose įstatymuose nenustatyta kitaip. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad paminėtos SŽNSĮ nuostatos neaktualios šioje byloje ir negali būti taikomos, nes pareiškėjas siekia tęsti laukinių gyvūnų laikymo nelaisvėje veiklą, ji nepradėta planuoti ir (ar) vykdyti įsigaliojus SŽNSĮ.

32. Vadinasi, atsakovas, netinkamai įvertinęs trečiojo suinteresuoto asmens 2021 m. sausio 14 d. prašymą dėl leidimų laikyti laukinius gyvūnus panaikinimo ir pareiškėjo 2021 m. kovo 1 d. prašymą išduoti leidimą laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus, nenustatė pareiškėjo siekio toliau tęsti Žemės sklype laukinių gyvūnų laikymo ūkinę veiklą, todėl administracinį sprendimą priėmė visiškai formaliai, nes pažeidė gerojo administravimo principą, pareiškėjo konstitucinę teisę užsiimti ūkine veikla, taip pat neužtikrino viešojo intereso – nekontroliavo laukinių gyvūnų (danielių) būklės. Todėl tiek Aplinkos apsaugos agentūros 2022 m. rugsėjo 8 d. sprendimas neišduoti leidimo laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus Nr. A4E-9997, tiek Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2022 m. spalio 25 d. sprendimas Nr. 21R-556 (AG-541/06-2022), tiek pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomi pagrįstais ir teisėtais, jie naikinami.

33. Taip pat pabrėžtina, kad šios bylos dalyku nebuvo kiti Agentūros sprendimai, kuriais ji panaikino trečiajam suinteresuotam asmeniui išduotus leidimus, kuriais atsisakinėjo išduoti leidimą pareiškėjui. Minėtieji sprendimai negali saistyti Agentūros iš naujo svarstant pareiškėjo prašymą gauti leidimą tęsti veiklą laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus, juolab kad šiame teismo sprendime konstatuota, kad ji pareigos užtikrinti viešąjį interesą – užtikrinti laukinių gyvūnų gerovę – nevykdė, t. y. nesiaiškino, ar toliau bus tęsiama Žemės sklype laukinių gyvūnų laikymo nelaisvėje veikla.

34. Pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo iki bylinėjimosi pabaigos nepateikė prašymų priteisti bylinėjimosi išlaidas, todėl, nors laikytina, kad byla išspręsta jų naudai, šių išlaidų priteisimo klausimas nesvarstomas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo H. A. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. gegužės 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros 2022 m. rugsėjo 8 d. sprendimą neišduoti leidimo laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus Nr. A4E-9997 bei Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2022 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 21R-556 (AG-541/06-2022) ir įpareigoti Aplinkos apsaugos agentūrą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2022 m. rugpjūčio 10 d. prašymą gauti leidimą tęsti veiklą laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus Nr. 5.

Sprendimas neskundžiamas.