- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-01
- Bylos Nr.
- A-143-906-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Antanas Ablingis
- Pareiškėjas
- S. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamam Valstybės dokumentų technologinės apsaugos tarnybos prie Finansų ministerijos, Valstybės
- Kategorijos
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Ž. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamam Valstybės dokumentų technologinės apsaugos tarnybos prie Finansų ministerijos, Valstybės dokumentų technologinės apsaugos tarnybai prie Finansų ministerijos dėl darbo užmokesčio priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas S. Ž. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 2), kurį patikslino (b. l. 40), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų Valstybės dokumentų technologinės apsaugos tarnybos prie Finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) vidutinį darbo užmokestį už visą atsiskaityti uždelstą laiką, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamo Valstybės dokumentų technologinės apsaugos tarnybos prie Finansų ministerijos, – 20 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 1998 m. rugsėjo 10 d. iki 2003 m. rugsėjo 15 d. dirbo Tarnyboje vyresniuoju specialistu, 2003 m. rugsėjo 15 d. buvo atleistas iš tarnybos. Pažymėjo, kad 2002 m. neteisėtai, pažeidžiant Darbo įstatymų kodekso 97 straipsnį, jam buvo sumažinta pareiginė alga, o naujos darbo apmokėjimo sąlygos nustatytos atgaline data. 2003 m. birželio 24 d., 2003 m. rugsėjo 4 d., 2003 m. rugsėjo 12 d. ir vėliau su prašymais kreipėsi į Tarnybą, kad ji jam išmokėtų neteisėtai nusavintą jo darbo užmokestį, tačiau ši tokio jo prašymo iš esmės ilgai nevykdė. Nusavintą darbo užmokestį – 2 436,09 Lt – Tarnyba jam pervedė 2006 m. pabaigoje (atsiskaitymo lapelio neišdavė), o dar papildomą jo dalį – 29,84 Lt – pervedė 2008 m. Pareiškėjo nuomone, darbo užmokestis jam buvo išmokėtas pavėluotai, ir dėl to kalta Tarnyba. Teigė, kad ginčo atveju jis buvo diskriminuojamas, t. y. Tarnyba, keršydama, jog jis kreipėsi į teismą, darbo užmokesčio nepriemoką jam išmokėjo žymiai vėliau nei visiems kitiems Tarnybos darbuotojams. Kadangi Tarnyba sąmoningai ir kantriai neatsakė į jo 2003 m. birželio 24 d., 2003 m. rugsėjo 4 d., 2003 m. rugsėjo 12 d. ir kitus prašymus, todėl dėl tokių Tarnybos veiksmų jis patyrė tarnybinį ir psichologinį spaudimą. Tarnyba 2003 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 11P-47 atleido jį iš tarnybos, sąmoningai neatsakiusi į jo 2003 m. rugpjūčio 27 d. prašymą pratęsti tarnybos laiką. Pareiškėjo nuomone, Tarnyba, neatsakydama į jo pagrįstus klausimus, nepranešdama jam apie deponuotus 29,84 Lt (sąmoningai jų nepervesdama į jo sąskaitą banke), neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymo jai suteiktą kompetenciją, sąmoningai paviešindama jo ligos diagnozę, sukėlė jam emocinę depresiją, dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, dvasinius išgyvenimus ir kt. Todėl, vadovaujantis Darbo kodekso (toliau – DK) 249 ir 250 straipsniais bei Civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis, dėl nurodytų Tarnybos veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 20 000 Lt. Remiantis DK 141 straipsniu, Tarnyba privalo sumokėti jam vidutinį darbo užmokestį už visą uždelstą laiką.
Atsiliepimas
Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujamas Tarnybos, ir Tarnyba (toliau – ir atsakovai) atsiliepimu į skundą (b. l. 4 – 10, 42 – 45) su skundu nesutiko.
Atsakovai nurodė, kad pareiškėjas nuo 1998 m. rugsėjo 10 d. iki 2003 m. rugsėjo 15 d. buvo valstybės tarnautojas. Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pareiškėjas 2003 m. rugsėjo 15 d. buvo atleistas iš pareigų suėjus 62 metams ir 6 mėnesiams. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai apie jam neteisėtai sumažintą 2002 m. pareiginę algą, pažeidžiant Darbo įstatymų kodekso 97 straipsnį, naujų darbo apmokėjimo sąlygų nustatymą atgaline data ir neatsakymą į 2003 m. birželio 24 d., 2003 m. rugsėjo 4 d., 2003 m. rugsėjo 12 d. prašymus bei ilgą jų nevykdymą, išnagrinėti ir ginčas išspręstas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-643/2004). Klausimas dėl sumažintos pareiškėjo pareiginės algos išnagrinėtas Vilniaus apygardos administraciniame teisme (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3356-11/2006). Pareiškėjo nurodyta neišmokėto darbo užmokesčio dalis – 2 436,09 Lt – jam išmokėta įsiteisėjus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 3 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. I-3356-11/2006. Pažymėjo, kad, 2007 m. kovo 2 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. vasario 13 d. nutarimui Nr. 209 „Dėl neišmokėtos socialinių ir valstybinio socialinio draudimo išmokų, kurių dydis priklausė nuo valstybės tarnautojo darbo užmokesčio, dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, Tarnyba perskaičiavo pareiškėjui mokėtas ligos pašalpas iš darbdavio lėšų už 2 pirmąsias laikinojo nedarbingumo dienas ir ligos socialinio draudimo pašalpas, kurioms įtakos turėjo darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymas. Kadangi pareiškėjas nepateikė rašytinio prašymo išmokėti neišmokėtos išmokos dalį, kurio pateikimas numatytas paminėtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinto Neišmokėtos socialinių ir valstybinio socialinio draudimo išmokų, kurių dydis priklausė nuo valstybės tarnautojo darbo užmokesčio, dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 26.1 punkte, apskaičiuotas pašalpų dydžio skirtumas buvo deponuotas ir laikomas Tarnybos depozitinėje sąskaitoje banke. Pareiškėjas 2007 m. gruodžio 4 d. kreipėsi į Tarnybą elektroniniu paštu pateikdamas prašymą „Dėl vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio sumažėjimo nusavinto darbo užmokesčio išdavoje“. Tarnyba nedelsdama 2007 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. 7-06-2029 pareiškėjui išaiškino, kad apskaičiuota pašalpų dydžio skirtumo suma yra deponuota ir laikoma Tarnybos depozitinėje sąskaitoje banke, bei informavo apie priklausančios deponuotos sumos atsiėmimo tvarką. 2008 m. sausio 2 d. pareiškėjas elektroniniu paštu pateiktu prašymu „Dėl deponuotų išmokų“ prašė pranešti, kada buvo priskaičiuotos išmokos, kokia suma, bei pareiškė, kad, tai žinodamas, apsispręs, kokiu būdu atsiims pinigus. Tarnyba 2008 m. sausio 7 d. raštu Nr. 7-06-22 pareiškėjui pateikė prašomą informaciją. Pareiškėjas 2008 m. vasario 8 d. pateikė rašytinį prašymą „Dėl deponuotų išmokėjimų ir delspinigių“ su nurodyta banko sąskaita, į kurią Tarnyba 2008 m. vasario 13 d. banko mokėjimo nurodymu Nr. 2 pervedė 29,84 Lt bei 2008 m. vasario 21 d. raštu Nr. 7-06-398 informavo pareiškėją apie apskaičiuoto ir deponuoto mokėtų ligos socialinio draudimo pašalpų už laikinąjį nedarbingumą skirtumo pervedimą į nurodytą banko sąskaitą. 2008 m. liepos 1 d. elektroniniame laiške pareiškėjas išreiškė nepasitenkinimą dėl priskaičiuoto darbo užmokesčio užsitęsusio gavimo. Tarnyba 2008 m. liepos 14 d. raštu Nr. 4-1445 pateikė pareiškėjui paaiškinimą dėl apskaičiuotų sumų bei jų išmokėjimo. Atsakovų nuomone, pareiškėjo teiginys, kad Tarnyba, neatsakydama į jo pagrįstus klausimus, nepranešdama jam apie deponuotus 29,84 Lt (sąmoningai jų nepervesdama į pareiškėjo sąskaitą banke), neveikė pagal kompetenciją, yra nepagrįstas ir neatitinka tikrovės. Nepagrįstas ir pareiškėjo skundo argumentas, kad Tarnyba paviešino jo ligos diagnozę. Tarnyba, 2004 m. vasario 12 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikdama atsiliepimą į pareiškėjo skundą ir atsiliepimo priedą – nedarbingumo pažymėjimo kopiją, nepaskelbė diagnozės viešai. Tarnyba turėjo teisę pateikti įrodymus, kuriais remiantis teismas galėtų nustatyti, ar reikalavimas atlyginti gydymo išlaidas yra pagrįstas. Nedarbingumo pažymėjimą pareiškėjas Tarnybai pateikė kaip neatvykimo į darbą 2003 m. rugsėjo 15 d. pateisinantį dokumentą (pareiškėjas Tarnybos direktoriaus 2003 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 11P-47 buvo atleistas iš pareigų nuo 2003 m. rugsėjo 15 d., ir ši diena buvo paskutinė jo darbo diena). Nedarbingumo pažymėjime nurodyto diagnozės kodo F 10.20 (Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį. Priklausomybės sindromas) išaiškinimas pateikiamas Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2003 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. 1K-87 patvirtintame Stacionarinių pirmos grupės paslaugų sąraše (toliau – Sąrašas). Šis įsakymas ir Sąrašas buvo paskelbti 2003 m. lapkričio 7 d. ,,Valstybės žiniose“ Nr. 105-4742, elektroninė versija viešai skelbiama internete. Todėl, atsakovų nuomone, pareiškėjo teiginys, kad Tarnyba, sąmoningai paviešindama jo ligos diagnozę, sukėlė jam emocinę depresiją, dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą bendravimo galimybių sumažėjimą, dvasinius išgyvenimus ir kt., yra nepagrįstas. Akcentavo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. liepos 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3356-11/2006 konstatavo, kad Tarnyba, neišmokėdama pareiškėjui viso priklausančio darbo užmokesčio, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais ir kitaip elgtis negalėjo, vadinasi, jos kaltės nėra, todėl reikalavimą dėl delspinigių išmokėjimo teismas atmetė. Teigė, kad pareiškėjo reikalavimas sumokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką, motyvuojant darbdavio kalte, yra analogiškas reikalavimui sumokėti delspinigius už tą patį uždelsimo laiką dėl darbdavio kaltės, todėl, teismui nusprendus, kad darbdavio kaltės nėra, ir atmetus reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, pareiškėjo reikalavimas išmokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą laiką yra nepagrįstas. Be kita ko, pareiškėjo nurodyti DK 249 ir 250 straipsniai, pagal kurių nuostatas darbdaviui gali atsirasti teisinė atsakomybė, ginčo atveju netaikytini, o DK 249 straipsnyje nurodytos žalos atsiradimo aplinkybės neatitinka faktinių aplinkybių. Atkreipė dėmesį, kad dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, dėl Tarnybos nepateiktų atsakymų į pareiškėjo prašymus, dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas, tokius reikalavimus motyvuodamas darbdavio kalte, reiškia jau ne pirmą kartą. Vilniaus apygardos administracinis teismas paminėtu 2006 m. liepos 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3356-11/2006 nustatė, kad darbdavio kaltės dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies nėra, priskaičiuotos sumos pareiškėjui išmokėtos. Ginčas dėl Tarnybos pareiškėjui nepateiktų atsakymų į prašymus išspręstas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Taigi pareiškėjas nesąžiningai pareiškė skundą dėl darbo užmokesčio priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo, tokiais veiksmais jis piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Pažymėjo, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis ir mokėtų laikinojo nedarbingumo pašalpų skirtumas susidarė ne dėl Tarnybos kaltės. Priskaičiuotos sumos pareiškėjui išmokėtos vadovaujantis Darbo užmokesčio dalies, nesumokėtos valstybės tarnautojams, remiantis Konstitucijai prieštaravusiomis Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies nuostatomis, grąžinimo įstatymu (toliau – Įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 720 patvirtintomis Valstybės tarnautojams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo taisyklėmis (toliau – Taisyklės) ir Aprašu. Neturtinei žalai atsirasti pagal pareiškėjo pateiktus argumentus ir motyvus nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 26 d. sprendimu (b. l. 75 – 81) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl vidutinio darbo užmokesčio sumokėjimo už pavėluotai ne dėl darbuotojo kaltės uždelstą laiką sumokėti visą jam priklausantį darbo užmokestį jo atleidimo dieną bei dėl tokių veiksmų patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Teismas atkreipė dėmesį į Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį. Pažymėjo, jog nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra Tarnybos veiksmų atleidžiant pareiškėją iš darbo ir atsiskaitant su juo teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjamos bylos ginčo objektas – atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarka ir neturtinės žalos atlyginimo sąlygos. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 1998 m. rugsėjo 10 d. iki 2003 m. rugsėjo 15 d. Tarnyboje dirbo valstybės tarnautoju – vyresniuoju specialistu. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 6 punktą 2003 m. rugsėjo 15 d. jis buvo atleistas iš tarnybos, t. y. valstybės tarnautojui suėjus 62 metams ir 6 mėnesiams. Teismas taip pat nustatė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. liepos 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3356-11/2006 pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš Tarnybos 2 436, 09 Lt dydžio darbo užmokesčio nepriemoką, o reikalavimą dėl delspinigių priteisimo atmetė kaip nepagrįstą. Šis Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 19 d. nutartimi paliktas nepakeistas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-2501/2006). Įsiteisėjus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 3 d. sprendimui, pareiškėjui nurodyta neišmokėta darbo užmokesčio dalis 2 436,09 Lt buvo išmokėta. Ginčo dėl šios faktinės aplinkybės byloje nėra (ABTĮ 14 str. 1 d., 58 str. 2 d.). Teismas nurodė, jog pareiškėjas, remdamasis DK 141 straipsniu, prašė priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti su juo laiką Tarnyboje jam einant vyriausiojo specialisto (valstybės tarnautojo) pareigas. Pareiškėjas teigė, kad jam priklausantis darbo užmokestis buvo išmokėtas pavėluotai, t. y. nusavinta darbo užmokesčio dalis 2 436,09 Lt buvo išmokėta 2006 m., o kita papildoma jo dalis 29,84 Lt – tik 2008 m., todėl jis prašė priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą uždelstą laiką. Pareiškėjas, be to, pagal DK 250 straipsnio ir CK nuostatas prašė priteisti jam neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų, t. y. dėl pavėluoto darbo užmokesčio išmokėjimo, ir kurią jis įvertino 20 000 Lt. Teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad šiuo metu jam yra išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis, t. y. su juo yra visiškai atsiskaityta. Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija), DK 12 straipsniu (redakcija, aktuali nuo 2003 m. birželio 26 d. iki 2004 m. birželio 21 d., ir šiuo metu aktuali redakcija), 141 straipsnio 3 dalimi (redakcija, aktuali nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2008 m. liepos 30 d.), 207 straipsnio 1 dalimi. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai pareiškė reikalavimą priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už visą atsiskaityti uždelstą laiką pagal DK 141 straipsnio 1 dalį, nes, pirma, atleidžiant pareiškėją iš Tarnybos, tokia teisės norma negaliojo, ji įsigaliojo tik 2005 m. gegužės 28 d., todėl pareiškėjas, vadovaujantis šia teisės norma, neturi jokio teisinio pagrindo reikalauti priteisti vidutinį darbo užmokestį. Antra, pareiškėjas teismui nepateikė jokių prejudicinę reikšmę turinčių įrodymų, kad su juo jo atleidimo iš Tarnybos dieną nebuvo visiškai atsiskaityta, kaip tai buvo numatyta DK. Trečia, darbo užmokesčio pagal taikytą indeksavimo koeficientą nepriemoka, jos priteisimas ir išmokėjimas, remiantis DK nuostatomis, nelaikytina uždelstu atsiskaitymu su darbuotoju atleidžiant jį iš darbo. Vilniaus apygardos administracinis teismas paminėtu 2006 m. liepos 3 d. sprendimu konstatavo, kad Tarnyba, neišmokėdama pareiškėjui viso jam priklausančio darbo užmokesčio, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais ir kitaip elgtis negalėjo, jos kaltės nėra, o priteista darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjui buvo išmokėta įsiteisėjus šiam sprendimui. Teismas taip pat vadovavosi Įstatymo 1 straipsniu, Taisyklių 13, 14 punktais, Aprašo 26.1 punktu. Teismas nustatė, kad, įsigaliojus Aprašui, Tarnyba perskaičiavo pareiškėjui mokėtas ligos pašalpas iš darbdavio lėšų už 2 pirmąsias laikinojo nedarbingumo dienas ir ligos socialinio draudimo pašalpas, kurioms įtakos turėjo darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymas. Pareiškėjas per Apraše nustatytą terminą prašymo nepateikė. Apskaičiuotas pašalpų dydžio skirtumas buvo deponuotas ir laikomas Tarnybos depozitinėje sąskaitoje banke. Pareiškėjas 2007 m. gruodžio 4 d. kreipėsi į Tarnybą elektroniniu paštu pateikdamas prašymą „Dėl vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio sumažėjimo nusavinto darbo užmokesčio išdavoje“. Tarnyba 2007 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. 7-06-2029 pareiškėjui atsakė, kad apskaičiuota pašalpų dydžio skirtumo suma yra deponuota ir laikoma depozitinėje sąskaitoje banke, bei informavo apie priklausančios deponuotos sumos atsiėmimo tvarką. Pareiškėjas 2008 m. sausio 2 d. elektroniniu paštu vėl kreipėsi į Tarnybą ir prašė pranešti, kada buvo priskaičiuotos išmokos, kokia suma, bei pareiškė, kad, tai žinodamas, apsispręs, kokiu būdu atsiims pinigus. Tarnyba 2008 m. sausio 7 d. raštu Nr. 7-06-22 pareiškėjui pateikė prašomą informaciją. 2008 m. vasario 12 d. pareiškėjas pateikė rašytinį prašymą „Dėl deponuotų išmokėjimų ir delspinigių“ su nurodyta banko sąskaita, į kurią Tarnyba 2008 m. vasario 13 d. banko mokėjimo nurodymu Nr. 2 pervedė 29,84 Lt bei 2008 m. vasario 21 d. raštu Nr. 7-06-398 informavo pareiškėją apie apskaičiuoto ir deponuoto mokėtų ligos socialinio draudimo pašalpų už laikinąjį nedarbingumą skirtumo pervedimą į nurodytą banko sąskaitą. Pareiškėjas 2008 m. liepos 1 d. elektroniniame laiške išreiškė nepasitenkinimą dėl priskaičiuoto darbo užmokesčio užsitęsusio gavimo. Tarnyba 2008 m. liepos 14 d. raštu Nr. 7-1445 pateikė pareiškėjui paaiškinimą dėl apskaičiuotų sumų bei jų išmokėjimo. Teismas padarė išvadą, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis ir mokėtų laikinojo nedarbingumo pašalpų skirtumas susidarė ne dėl Tarnybos kaltės, pareiškėjui priskaičiuotos sumos išmokėtos laikantis anksčiau paminėtų teisės aktų nuostatų. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginys, jog Tarnyba, pavėluotai išmokėdama nusavintą darbo užmokestį 2 436,09 Lt, neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus, atmestinas kaip nepagrįstas. Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas ir pareiškėjo teiginys, kad Tarnyba, nepranešdama jam apie deponuotus 29,84 Lt, sąmoningai jų nepervesdama į jo sąskaitą banke, kaip tai buvo daroma su visomis kitomis išmokomis, neveikė pagal jai priklausančią kompetenciją. Teismas pabrėžė, kad Tarnybos veiksmai, išmokant pareiškėjui jam priklausantį darbo užmokestį, yra teisėti ir pagrįsti. Tarnyba nepažeidė teisės aktų, neviršijo kompetencijos, jos veiksmai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių ji buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.). Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai, reikšdamas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, vadovavosi DK 250 straipsniu. Ginčo atveju ši teisės norma netaikytina, nes pareiškėjas buvo valstybės tarnautojas, o Tarnyba yra viešojo administravimo subjektas. Teismas atsižvelgė į Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio, CK 6.250 straipsnio 1 dalies, 6.271 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas. Pažymėjo, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai ar nuostoliams (CK 6.249 str.). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika – nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš paminėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Analogiškos pozicijos yra laikomasi ir suformuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A756-559/2007, Nr. A143-913/2008, Nr. A822-619/2009). Pabrėžė, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, turi nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (ABTĮ 57 str. 6 d.). Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nurodė, kad Tarnyba, neatsakydama į jo pagrįstus klausimus, nepranešdama jam apie deponuotus 29,84 Lt (sąmoningai jų nepervesdama į jo sąskaitą banke), sąmoningai paviešindama jo ligos diagnozę, sukėlė jam emocinę depresiją, dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, dvasinius išgyvenimus ir kt., padarė jam neturtinę (20 000 Lt) žalą, tačiau nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šių aplinkybių buvimą. Pareiškėjas apsiribojo tik neturtinės žalos dydžio įvardijimu, abstrakčiu teiginiu, kad ji atsirado dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų, nepaisant jam tenkančios pareigos ne tik suformuluoti konkretų skundo reikalavimą, nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimą, bet ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (ABTĮ 23 str. 2 d. 5, 6 p., 57 str. 4 d.). Nenustačius būtinų civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį atsiradimo sąlygų – neteisėtų Tarnybos veiksmų ir žalos, pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimą taip pat atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.). Teismas akcentavo, kad, atmetęs pareiškėjo skundą anksčiau nurodytais motyvais, nepasisako dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, nes juos laiko teisiškai nereikšmingais nagrinėjamos bylos kontekste, t. y. jie nėra susiję su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 84 – 85) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 26 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas neteisingai taikė Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 417, 418 straipsnius, netaikė CPK 3 straipsnyje įtvirtintų teisės principų. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į nelygiavertį darbuotojo ir darbdavio ekonominį ir socialinį statusą, nustatė tam tikrus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Šie ypatumai nustatyti siekiant labiau apsaugoti darbuotojo, kaip ekonomine ir socialine prasme silpnesnės darbo santykių šalies, interesus. Vienas tokių ypatumų yra teismo pareiga būti aktyviam (CPK 414, 417 str.). Nepakankamas teismo aktyvumas nagrinėjant bylą sudaro sąlygas nesąžiningam darbdaviui išnaudoti darbuotojus. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje darbuotojams garantuojama teisė į teisingą apmokėjimą už darbą.
2. Pareiginė alga sumažinta Tarnybos direktoriui išleidžiant neteisėtus įsakymus. Darbo užmokesčio deficitas susidarė dėl perteklinio ir neracionalaus Tarnybos padalinių ir etatų įsteigimo bei gerai apmokamų darbuotojų skaičiaus reikšmingo padidinimo. Tarnyba iš esmės apie tai jam neatsakė, o teismai atitinkamai šiuo klausimu nepasisakė.
3. Prašė pridėti prie bylos administracinę bylą Nr. I2-129/2004, kurioje yra rašytiniai įrodymai, tačiau tai nebuvo padaryta.
4. Teismas kai kuriais atvejais pateikė savo nuomonę, o ne išvadas.
5. Teiginys, kad DK 250 straipsnis netaikytinas, yra neteisingas, nes Valstybės tarnybos įstatymas šio dalyko nereglamentuoja ir tokiais atvejais taikomos darbo teisės normos.
6. Dėl Tarnybos kaltės darbo užmokestis buvo išmokėtas pavėluotai. Jis buvo diskriminuojamas. Teismas nenustatė, kada panašios išmokos buvo išmokėtos kitiems Tarnybos darbuotojams.
7. Dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų patyrė 20 000 Lt neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovai atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 89 – 92) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. liepos 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3356-11/2006 nustatė, kad darbdavio kaltės dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies nėra, priskaičiuotos sumos pareiškėjui išmokėtos. Ginčas dėl, pareiškėjo teigimu, Tarnybos nepateiktų atsakymų į prašymus išspręstas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-643/2004). Pareiškėjas, nesąžiningai pakartotinai teikdamas nepagrįstus ieškinius ir skundus, piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, nepagrįstai eikvodamas teismų bei Tarnybos valstybės tarnautojų darbo laiką ir valstybės lėšas.
2. Neturtinei žalai atsirasti pagal pareiškėjo pateiktus argumentus ir motyvus nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėjas savo reikalavimus priteisti iš Tarnybos vidutinį darbo užmokestį už visą atsiskaityti uždelstą laiką, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, – 20 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą sieja su valstybės tarnybos teisiniais santykiais su Tarnyba, buvusiais iki jo atleidimo iš tarnybos 2003 m. rugsėjo 15 d. Tačiau šie skundo reikalavimai pagal jų pobūdį bei aplinkybes, kuriomis jie yra pareiškėjo grindžiami, siejami su darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojančių įstatymų taikymu. Todėl, vadovaujantis tokią teisinę situaciją reglamentuojančiu Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu bei atsižvelgiant į tai, kad paminėti pareiškėjo tarnybos santykiai priklauso ne viešojo, o vidaus administravimo sričiai, nagrinėjant šią administracinę bylą taikytinos atitinkamos DK normos: 141 straipsnio 3 dalis, sprendžiant klausimą dėl pirmojo iš nurodytų pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo, ir 250 straipsnis, sprendžiant antrojo iš paminėtų pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą. Pažymėtina, kad teisės taikymo požiūriu pirmąjį iš paminėtų reikalavimų pareiškėjas grindžia DK 141 straipsnio 3 dalies 2005 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. X-188 redakcija, todėl nagrinėjamoje byloje yra spręstinas būtent šios redakcijos DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo klausimas.
Pagal aptariamą DK 141 straipsnio 3 dalį, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Kolegija pažymi, kad nurodytos materialinės teisės normos taikymas tiesiogiai yra siejamas su šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta darbdavio pareiga visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, t. y. pareiga išmokėti atleidžiamam iš darbo darbuotojui visas jam priklausančias pinigų sumas. Todėl aptariamos DK 141 straipsnio 3 dalies nuostata taikytina tuo atveju, kai ji galiojo darbuotojo atleidimo iš darbo dieną. Tokią išvadą galima daryti atsižvelgiant į paminėtą DK 141 straipsnio 1 – 3 dalių tarpusavio sąsają bei vadovaujantis DK 12 straipsniu, pagal kurį darbo įstatymai ir kiti darbo santykius reglamentuojantys norminiai teisės aktai neturi atgalinio veikimo galios. Kaip pažymėta aukščiau, pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos 2003 m. rugsėjo 15 d., t. y. iki aptariamos DK 141 straipsnio 3 dalies redakcijos įsigaliojimo (nuo 2005-05-28). Todėl vien to pakanka pripažinti pirmąjį pareiškėjo reikalavimą nepagrįstu.
Pagal DK 250 straipsnį, darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą; jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis CK. Nurodyta blanketinio pobūdžio nuostata nagrinėjamai situacijai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir neteisingai remdamasis Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, iš esmės teisingai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Aiškindama išvardintų CK 6.250 straipsnio nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas, taip pat kaip ir pačio neturtinės žalos atlyginimo instituto taikymas, yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, be kita ko, teismas turi taikyti minėtus, tik teismui adresuotus žalos dydžio nustatymo kriterijus, nurodytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus. Kolegija taip pat pažymi, kad CK 6.250 straipsnis yra viena iš civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų, todėl ji yra taikytina tik esant kitoms civilinės atsakomybės instituto taikymo sąlygoms, tarp jų, nustačius atsakomybėn trauktino asmens (šiuo atveju Tarnybos) neteisėtų veiksmų faktą (CK 6.246 str. 1 d.) ir šio asmens kaltės buvimo faktą (CK 6.248 str.).
Pasisakydama dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių bei byloje esančių įrodymų įvertinimo, kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo šiais klausimais nurodytų motyvų, su jais sutinka ir pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms. Atsižvelgdama į aukščiau pateiktus argumentus dėl materialinės teisės normų taikymo, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė teisingai.
Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.