Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI2-920-811/2022 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02528-2021-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 7.2.3; 55.1.3

2022 m. spalio 24 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. H. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. H. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde prašo: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valdyba) 2021 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. (9.8E) I-2021-R95-I-38011 (toliau – Valdybos sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – Skyrius) 2021 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. (7.2E) DV_S-35830 (toliau – Skyriaus sprendimas); 3) įpareigoti Skyrių perskaičiuoti darbdavių už pareiškėją per 2019 ir 2020 kalendorinius metus sumokėtas valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) įmokas, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kurios viršijo Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme (toliau – ir Įstatymas) 2019 ir 2020 kalendoriniams metams numatytą socialinio draudimo įmokų bazę, t. y. 120 ir 84 vidutinius darbo užmokesčius (toliau – VDU), grąžinti šią permoką pareiškėjui; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pažymi, kad 2019 ir 2020 m. dirbo pagal tris darbo sutartis trijose įmonėse, t. y. uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (visos trys kartu – Bendrovės). Bendrovės skaičiavo ir mokėjo VSD įmokas nuo pareiškėjo darbo užmokesčio. Valstybinio socialinio draudimo fondui (toliau – ir Sodra) pateikta visa informacija apie pareiškėjo darbo užmokestį bei nuo jo apskaičiuotas ir sumokėtas VSD įmokas. Pateikta ataskaita patvirtina, kad 2019 m. pareiškėjo su darbo santykiais susijusios pajamos viršijo 120 VDU, t. y. 136 344 Eur, o 2020 m. pareiškėjo su darbo santykiais susijusių pajamų suma viršijo 84 VDU, t. y. 104 277,60 Eur.

Pastebi, jog iki 2020 m. gruodžio 31 d. galiojusio Įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje buvo nustatyta, kad pagal šio įstatymo 4 straipsnį draudžiamų asmenų socialinio draudimo įmokos, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo įmokas, pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo sumos, ne didesnės kaip 2019 metais – 120 VDU suma, 2020 metais – 84 VDU suma, 2021 ir vėlesniais metais – 60 VDU suma, o šias sumas viršijančiai pajamų daliai taikomas 0 procentų įmokų tarifas. Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai. Nepaisant to, kad pareiškėjo bendros pajamos viršijo numatytas lubas, VSD įmokos buvo sumokėtos nuo visų pareiškėjo pajamų, taip pat ir nuo dalies, viršijančios Įstatyme numatytą pajamų ribą. Tik UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškėjui 2020 m. išmokėto darbo užmokesčio suma viršijo įstatymo numatytą ribą, todėl nuo viršijančios dalies 2020 m. VSD įmokos neskaičiuotos. Kitų draudėjų išmokėtos darbo užmokesčio sumos neviršijo Įstatymo numatytos ribos, todėl darbdaviai per asmeninę Sodros paskyrą nebuvo informuoti apie tai, kad pareiškėjo pajamos pasiekė nurodytą ribą ir VSD įmokos nebuvo perskaičiuotos automatiškai.

Akcentuoja Įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, 32 straipsnio 1 dalies 2 punktu įtvirtintą reguliavimą ir pažymi, kad, kaupdama visus duomenis, reikalingus teisingam įmokų apskaičiavimui, o taip pat privalėdama grąžinti nustatytas ribas viršijančias VSD įmokas, Valdyba turi teisingai identifikuoti priklausančių mokėti įmokų dydį, o šį dydį viršijančią sumą grąžinti apdraustajam asmeniui. Pareiškėjo skaičiavimais, Valdybos permoka siekia 20 901,12 Eur (10 442,88 Eur už 2019 m. ir 10 458,24 Eur už 2020 m.), tačiau tikslų permokėtų įmokų apskaičiavimą turėtų atlikti atsakovas. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatomis, pareiškėjo su darbo santykiais susijusios 2019–2020 m. metinės pajamos, viršijančios nustatytus VDU dydžius, buvo apmokestintos padidintu atitinkamai 27 proc. (2019 m.) ir 32 proc. (2020 m.) gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) tarifu. Taigi, pradėjus taikyti taip vadinamas Valdybos „lubas“ ir neapmokestinat atitinkamas sumas viršijančių pajamų VSD įmokomis, šiai viršijančiai daliai yra pradedamas taikyti padidintas GPM tarifas. Akcentuoja, kad pareiškėjo atveju, nustatant GPM prievoles, į tai, kad pajamos buvo gautos iš kelių darbdavių, niekaip neatsižvelgta, o VSD įmokų atžvilgiu tenkančią didesnę mokestinę naštą lėmė vienintelė aplinkybė – darbo sutarčių skaičius. Tuo tarpu didesnė mokestinė našta pareiškėjui nesuteikia jokių papildomų socialinio draudimo garantijų. 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojo Įstatymo 10 straipsnio 10 dalis, kuri numato, jog apdraustųjų socialinio draudimo įmokos, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kurios per kalendorinius metus sumokėtos didesnės, negu šio straipsnio 9 dalyje nustatyta atitinkamų kalendorinių metų socialinio draudimo įmokų bazė, grąžinamos draudėjams iki kitų metų gegužės 31 d.

Pažymi, kad remdamasis tuo metu galiojančio Įstatymo 10 straipsnio 10 punktu, Valdybai pateikė prašymą grąžinti nustatytus maksimalius dydžius viršijančias už pareiškėją sumokėtas VSD įmokas už 2019–2020 metus. Skyrius sprendimu prašymo netenkino. Pareiškėjas 2021 m. birželio 1 d. pateikė skundą Valdybai, prašydamas panaikinti Skyriaus sprendimą ir perskaičiuoti bei atitinkami grąžinti permokėtas VSD įmokas, tačiau Valdybos sprendimu tą buvo atsisakyta padaryti. Akcentuoja, kad toks atsisakymas prieštarauja teisiniam reguliavimui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintam teisinės valstybės principui, jos 46 ir 48 straipsniuose įtvirtintai ūkinės veiklos laisvei ir laisvei pasirinkti darbą, taip pat Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsnyje įtvirtintam mokesčių mokėtojų lygybės principui.

Atsakovas Skyrius atsiliepime nurodo su pareiškėjo skundu nesutinkantis ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Akcentuoja Įstatymo 10 straipsnio 9, 10 dalimis (redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.) įtvirtintą reglamentavimą. Nurodo, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2019 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 4 straipsniu patvirtintas vidutinio šalies darbo užmokesčio, taikomo apdraustųjų asmenų 2019 metų socialinio draudimo įmokų bazei skaičiuoti, dydis – 1 136,20 Eur. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2020 m. rodiklių patvirtinimo įstatymo 4 straipsniu patvirtintas vidutinio šalies darbo užmokesčio, taikomo apdraustųjų asmenų 2020 metų socialinio draudimo įmokų bazei skaičiuoti, dydis – 1 241,40 Eur. Taigi, Įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje 2019 metų nustatyta socialinio draudimo įmokų bazė sudarė 136 344 Eur (120×1 136,20), o 2020 m. nustatyta socialinio draudimo įmokų bazė sudarė 104 277,60 Eur (84×1 241,40 Eur).

Nurodo, kad pareiškėjas 2021 m. balandžio 6 d. pateikė Skyriui 2021 m. kovo 31 d. prašymą dėl 2019 ir 2020 m. sumokėtų socialinio draudimo įmokų perskaičiavimo ir įmokų permokos grąžinimo, nurodydamas, kad 2019 m. jo pajamų suma, nuo kurios sumokėtos įmokos, viršijo 120 VDU, o 2020 m. jo pajamų suma, nuo kurios yra sumokėtos socialinio draudimo įmokos, viršijo 84 VDU. Skyrius, patikrinęs Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – Registras) duomenų bazėje įrašytus pareiškėjo draudėjų UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ Skyriui pateiktus duomenis apie pareiškėjo pajamas, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos (draudžiamąsias pajamas), bei turimą informaciją apie sumokėtas socialinio draudimo įmokas, dėl 2019 metų laikotarpio nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė duomenis apie pareiškėjo 177 450,50 Eur draudžiamąsias pajamas laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė duomenis apie pareiškėjo 83 323,32 Eur draudžiamąsias pajamas laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., o UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė duomenis apie pareiškėjo 86,27 Eur draudžiamąsias pajamas laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. Dėl 2020 metų laikotarpio nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė duomenis apie pareiškėjo 180 006,75 Eur draudžiamąsias pajamas laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d., UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė duomenis apie pareiškėjo 83 432,34 Eur draudžiamąsias pajamas laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d., o UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė duomenis apie pareiškėjo 100 Eur draudžiamąsias pajamas laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. Nustatęs, kad laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo darbo užmokesčio suma pas draudėjus UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atskirai 2019 metais neviršijo 120 VDU sumos (136 344,00 Eur) ir 2020 metais neviršijo 84 VDU sumos (104 277,60 Eur), o darbo užmokesčio suma UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 ir 2020 metais pasiekė socialinio draudimo įmokų bazės maksimalų dydį, t. y. 2019 metais viršijo 120 VDU sumą ir 2020 metais viršijo 84 VDU sumą, tačiau vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio 10 dalies nuostata (redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.), apskaičiuota socialinio draudimo įmokų permoka gali būti grąžinta tik draudėjui UAB „(duomenys neskelbtini)“, Skyrius 2021 m. balandžio 29 d. raštu Nr. (7.2E) DV_S-35830 apie tai informavo pareiškėją ir nurodė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti jo 2021 m. kovo 31 d. prašymo dėl socialinio draudimo įmokų už 2019 ir 2020 metus perskaičiavimo ir permokos grąžinimo.

Pažymi, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Skyriaus 2021 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. (7.2E)DV_S-35830, apskundė jį Valdybai, kuri 2021 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. (9.8E)I-4705 pareiškėjo skundo netenkino ir konstatavo, kad Skyriaus sprendimas atsisakyti grąžinti pareiškėjui socialinio draudimo įmokas dirbant pas kelis darbdavius ir veiksmai atlikti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais ir jiems neprieštarauja.

Pažymi, kad Valdyba ir jos teritoriniai skyriai yra viešojo administravimo institucijos, kurios, atlikdamos Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų pavestas funkcijas, turi vadovautis galiojančiais, jų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais ir juos vykdyti. Nurodo, kad tinkamai pritaikė ginčui aktualias galiojančias Įstatymo 10 straipsnio 9 ir 10 dalių (redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.) nuostatas, todėl pareiškėjos skunde nurodyti reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į skundą nurodo su skundu nesutinkanti, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad Skyrius, įvertinęs Registre įrašytus duomenis nustatė, kad pareiškėjo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, suma 2019 ik 2020 m. valstybinio socialinio draudimo įmokų bazės maksimalų dydį pasiekė tik pas draudėją UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Akcentuoja Įstatymo 10 straipsnio 9, 10 dalimis įtvirtintą reguliavimą (redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.) ir pažymi, kad Įstatymo 10 straipsnio 9 ir 10 dalys yra materialios teisės normos. Pagal bendrąją materialinių teisės normų galiojimo taisyklę (lex retro non agit) jos yra taikomos tiems teisiniams santykiams, kurie atsiranda jų galiojimo metu, jeigu įstatymų leidėjas nenustato kitaip, ir atgalinio galiojimo laike galios neturi. Įstatymų leidėjas nėra nustatęs, kad nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojusios pakeistos įstatymo 10 straipsnio 9 ir 10 dalių nuostatos dėl VSD įmokų mokėjimo tvarkos tuo atveju, kai apdraustasis asmuo dirba pas kelis draudėjus ir asmens draudžiamosios pajamos viršija maksimalų VSD įmokų bazės dydį, turėtų būti taikomos ir už ankstesnius metus. Vadovaujantis materialine minėtos Įstatymo teisės normos prigimtimi, apdraustųjų asmenų draudžiamosioms pajamoms, gautoms per 2019 ir 2020 m. laikotarpį, turi būti taikomos Įstatymo 10 straipsnio 9 ir 10 dalių nuostatos, kurios buvo išdėstytos Įstatymo 2019 ir 2020 metais galiojusioje redakcijoje.

Pažymi, kad Skyrius tinkamai pritaikė ginčui aktualias galiojančias Įstatymo 10 straipsnio 9 ir 10 dalių (redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.) nuostatas bei 2021 m. balandžio 29 d. sprendime Nr. (7.2E)DV_S-35830 padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo 2021 m. kovo 31 d. prašymo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Skyriaus ir Valdybos sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

Administracinės bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. kovo 31 d. Skyriui pateikė prašymą perskaičiuoti darbdavių už pareiškėją per 2019 ir 2020 kalendorinius metus sumokėtas socialinio draudimo įmokas, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kurios viršijo Įstatymo numatytą socialinio draudimo įmokų bazę, t. y. atitinkamai 120 ir 84 VDU.

Skyrius, patikrinęs Registro duomenų bazėje įrašytus pareiškėjo duomenis, nustatė, kad laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo darbo užmokesčio suma pas draudėjus UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atskirai 2019 metais neviršijo 120 VDU sumos (136 344,00 Eur) ir 2020 metais neviršijo 84 VDU sumos (104 277,60 Eur), o darbo užmokesčio suma UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 ir 2020 metais pasiekė socialinio draudimo įmokų bazės maksimalų dydį, t. y. 2019 metais viršijo 120 VDU sumą ir 2020 metais viršijo 84 VDU sumą, ir vadovaudamasis Įstatymo 10 straipsnio 10 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.), nustatė, kad apskaičiuota socialinio draudimo įmokų permoka gali būti grąžinta tik draudėjui UAB „(duomenys neskelbtini)“. Skyrius 2021 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. (7.2E) DV_S-35830 apie tai informavo pareiškėją ir nurodė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti jo 2021 m. kovo 31 d. prašymo dėl socialinio draudimo įmokų už 2019 ir 2020 metus perskaičiavimo ir permokos grąžinimo.

Nesutikdamas su Skyriaus sprendimu, pareiškėjas 2021 m. birželio 1 d. pateikė skundą Valdybai.

Valdyba 2021 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. (9.8E)I-4705 pareiškėjo skundo netenkino ir konstatavo, kad Skyriaus sprendimas atsisakyti grąžinti pareiškėjui socialinio draudimo įmokas dirbant pas kelis darbdavius ir veiksmai atlikti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais ir jiems neprieštarauja.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Skyriaus ir Valdybos sprendimais, 2021 m. rugpjūčio 2 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti minėtus sprendimus. Pareiškėjas savo skunde teismui taip pat prašė stabdyti administracinę bylą pagal jo skundą, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priims nutarimą pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą administracinėje byloje Nr. eI2-1127-595/2021 dėl iki 2020 m. gruodžio 31 d. galiojusios Įstatymo 10 straipsnio 9 dalies redakcijos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Taigi ginčo teisiniams santykiams yra aktuali Įstatymo 10 straipsnio 9 dalies 2018 m. gruodžio 11 d. redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.

Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 29 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) prašydamas ištirti, ar Įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostata „Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas 2022 m. liepos 7 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame konstatavo, kad Įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija, TAR, 2018-12-20, Nr. 20974) nuostata „Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai“ tiek, kiek pagal ją darbo santykius arba santykius, savo esme atitinkančius darbo santykius, turėjusio apdraustojo asmens, drausto daugiau negu vieno draudėjo, valstybinio socialinio draudimo įmokos turėjo būti skaičiuojamos pagal kiekvieną draudėją atskirai, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas 2022 m. liepos 7 d. nutarime nurodė, kad pagal ginčijamoje Įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatoje „Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai“ įtvirtintą teisinį reguliavimą 2019 ir 2020 metais vieno draudėjo drausto darbuotojo pajamų daliai, viršijusiai atitinkamai 120 VDU ir 84 VDU sumas, 0 procentų socialinio draudimo įmokų tarifas turėjo būti taikomas viršijus nurodytas maksimalias sumas, tačiau tais pačiais 2019 ir 2020 metais daugiau negu vieno draudėjo drausto darbuotojo pajamų daliai, viršijusiai minėtas 120 VDU ir 84 VDU sumas, 0 procentų socialinio draudimo įmokų tarifas turėjo būti taikomas tik tuo atveju, jeigu nurodytas sumas sudariusios ir jas viršijusios pajamos buvo gautos iš kiekvieno draudėjo atskirai, ir tik šioms iš atskiro (atskirų) draudėjo (draudėjų) gautoms nurodytas sumas viršijusioms pajamoms. Atsižvelgiant į tai, kad didesnis pajamų šaltinių skaičius nebūtinai reiškia didesnes (papildomas) pajamas, pažymėtina, kad ginčijamoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos atsirasti situacijoms, kai darbuotojai, gavę vienodo dydžio pajamas, privalėjo mokėti skirtingo dydžio socialinio draudimo įmokas dėl to, kad jų pajamos buvo gautos iš skirtingo skaičiaus pajamų šaltinių; tokiu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos atsirasti ir tokioms situacijoms, kai darbuotojai, gavę mažesnes pajamas, tačiau iš daugiau negu vieno pajamų šaltinio, privalėjo mokėti didesnes socialinio draudimo įmokas nei darbuotojai, gavę didesnes pajamas, tačiau iš vieno pajamų šaltinio, kai tos pajamos viršijo įstatyme nustatytas maksimalias sumas, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, t. y. kai pasiekus minėtas įstatyme nustatytas maksimalias sumas, jas viršijančiai pajamų daliai turėjo būti taikomas 0 procentų įmokų tarifas. Taigi, ginčijamoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu darbuotojams, draustiems daugiau negu vieno draudėjo (pajamas gavusiems iš daugiau negu vieno pajamų šaltinio), buvo nustatytas nevienodas, t. y. mažiau palankus, pareigos mokėti socialinio draudimo įmokas teisinis reguliavimas, palyginti su įtvirtintuoju darbuotojams, draustiems vieno draudėjo (pajamas gavusiems iš vieno pajamų šaltinio). Pažymėjo, kad tarp vienodo dydžio pajamas iš tokių pat darbo santykių arba santykių, savo esme atitinkančių darbo santykius, gavusių apdraustųjų asmenų, draustų vieno draudėjo, ir asmenų, draustų daugiau negu vieno draudėjo, jų pareigos mokėti socialinio draudimo įmokas aspektu nebuvo tokio pobūdžio ir tokios apimties teisinės padėties skirtumų, kad jų nevienodas traktavimas, neatsižvelgiant į, be kita ko, asmenų, draustų daugiau negu vieno draudėjo, gaunamų pajamų bendrą dydį, būtų objektyviai pateisinamas. Konstatavo, kad įstatymų leidėjas, ginčijamoje Įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatoje nustatęs, jog socialinio draudimo įmokos darbuotojams, draudžiamiems daugiau negu vieno draudėjo, skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų maksimalių sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai, darbuotojų, draudžiamų daugiau negu vieno draudėjo, atžvilgiu įtvirtino kitokį, mažiau palankų socialinio draudimo įmokų skaičiavimo teisinį reguliavimą, palyginti su įtvirtintuoju darbuotojams, draudžiamiems vieno draudėjo, tarp šių vienodoje (panašioje) padėtyje esančių asmenų kategorijų nesant tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kurie objektyviai pateisintų nevienodą jų traktavimą, taigi nepaisė Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, taip pat pažeidė konstitucinį teisinės valstybės principą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (1 dalis); Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams (2 dalis); visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu (3 dalis); neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (4 dalis).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šiuo atveju pareiškėjas skunde teismui prašo panaikinti Valdybos 2021 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. (9.8E) I-4705 ir Skyriaus 2021 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. (7.2E) DV_S-35830, kurie buvo priimti iš esmės remiantis Įstatymo 10 straipsnio 9 dalimi (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija), kuri Konstitucinio Teismo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Valdybos 2021 m. liepos 13 d. sprendimas Nr. (9.8E) I-4705 ir Skyriaus 2021 m. balandžio 29 d. sprendimas Nr. (7.2E) DV_S-35830 yra naikintini.

Pareiškėjas prašo įpareigoti Skyrių perskaičiuoti darbdavių už pareiškėją per 2019 ir 2020 kalendorinius metus sumokėtas VSD įmokas, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kurios viršijo Įstatyme 2019 ir 2020 kalendoriniams metams nustatytą socialinio draudimo įmokų bazę, t. y. 120 ir 84 VDU, ir grąžinti permoką pareiškėjui.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skyrius įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. kovo 31 d. prašymą.

Pareiškėjas skunde prašo priteisti bylinėjimo išlaidas – žyminį mokestį. Kaip matyti iš byloje esančio 2021 m. rugpjūčio 2 d. mokėjimo nurodymo Nr. 26, pareiškėjas sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnyje 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, o 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Pareiškėjui iš atsakovo priteistini 22,50 Eur pareiškėjo sumokėto žyminio mokesčio.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. H. skundą patenkinti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 2021 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. (7.2E) DV_S-35830 „Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų grąžinimo“.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. (9.8E) I-4705 „Prašymas netenkintas teisėtai ir pagrįstai“.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. kovo 31 d. prašymą.

Priteisti pareiškėjo A. H. naudai iš atsakovės 22,50 (dvidešimt du eurai ir penkiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.