- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-07
- Bylos Nr.
- 2A-76-413/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintautas Koriaginas, Izolda Nėnienė, Birutė Bobrel
- Atsakovas
- Justinui J
- Trečiasis asmuo
- A. P. S., S. B.
- Ieškovas
- V. V.
- Advokatai
- Edita Marija Šlapikienė, Neringa Milašienė
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Birutės Bobrel ir Izoldos Nėnienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. V. ir atsakovo Justino J. V. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1164-199/2010 pagal ieškovės V. V. ieškinį atsakovui Justinui J. V., tretieji asmenys A. P. S., S. B., dėl santuokos nutraukimo ir santuokoje įgyto turto padalijimo bei atsakovo Justino J. V. priešieškinį dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė V. V. ieškiniu (t.1, b. l.3-4) prašė nutraukti šalių santuoką, sudarytą 1996 m. rugsėjo 27 d. Vilkaviškio CMS, akto įrašo Nr 233, dėl atsakovo kaltės; palikti jai santuokinę pavardę „V.“; padalinti santuokoje įgytą turtą ir priteisti ieškovei ½ dalį 0,0791 ha žemės sklypo, ½ dalį gyvenamojo namo, ½ kitų statinių, esančių Naujakurių g. 57, Kaune. Atsakovui priteisti ½ dalį 0,0791 ha žemės sklypo, ½ dalį gyvenamojo namo, 1/2 dalį kitų statinių, esančių Naujakurių g.57, Kaune, bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad gyvenant santuokoje su atsakovu bendrų vaikų nesusilaukė. Šeima iširo dėl atsakovo kaltės, kadangi dėl jo nesugyvenamo charakterio, nuolatinio psichologinio bei fizinio smurto ir pavydo 2005 m. birželio mėnesį buvo priversta palikti namus ir išvyko pas savo sūnų į Airiją. Atsakovas, sužinojęs apie jos buvimo vietą, prašė sugrįžti, žadėjo pasikeisti, tačiau jau kitą savaitę po jos išvykimo pradėjo gyventi su kita moterimi ir iki šiol su ja gyvena. 2006 m. vasario mėnesį sugrįžus jai į Lietuvą, atsakovas į namus neįsileido. Tik pagrasinus iškvieti policijos pareigūnus, vyras jai atidarė namo duris. Ieškovė pastebėjo, kad jų namuose gyvena kita moteris, o vienas kambarys išnuomotas studentui. Atsakovas pasiūlė santuoką nutraukti, išmokant jai už priklausančią turto dalį 30 000 litų piniginę kompensaciją. Su tokiomis sąlygomis ji nesutiko, todėl buvo priversta kreiptis į teismą ir prašyti nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės (santuokinės neištikimybės). Gyvendami santuokoje jie įsigijo prašomą padalinti turtą: 0,0791 ha žemės sklypą, kurio vertė 33 222 litai, pastatą - gyvenamąjį namą 245 000 litų vertės, kitus statinius 3 390 litų vertės, esančius Naujakurių g 57, Kaune, kurie yra bendroji jungtinė santuokinė nuosavybė, registruota atsakovo vardu. Jos ir atsakovo dalintino santuokoje įgyto turto masė 281 612 litų. Į kitą santuokos metu užgyventą turtą – kilnojamuosius daiktus - ji nepretenduoja.
Atsiliepimas
Atsakovas priešieškiniu prašė gyvenamąjį namą, jo priklausnius ir žemės sklypą, esančius Naujakurių g. 57, Kaune, pripažinti atsakovo asmenine nuosavybe (t.1, b.l.110-112), o atsiliepime į ieškinį teigė, kad šalių santuoka iširo dėl atsakovės kaltės (t.1, b.l 30-33). Atsakovas nurodė, kad visą ieškovės prašomą padalinti turtą jis įgijo už savo asmenines lėšas, pardavęs jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą: 1,86 ha žemės sklypą, esantį Vilkaviškio raj., Kybartų apyl., Daugėlaičių k.; butą, esantį Tarybų g. 7-17, Kybartuose; 671/1396 žemės sklypo dalį su jame esančiu ½ dalimi gyvenamojo namo Vasario 16-osios 27, Kybartuose; 469209 vienetus UAB „Kybartų skalda" akcijų . UAB „Kybartų skalda“ akcijas pardavė 2000 m. lapkričio 3 d. už 5 000 Lt. 2000 m. gruodžio 20 d. pardavė 1,86 ha žemės sklypą bei gyvenamąjį namą Vilkaviškio raj., Kybartų apyl., Daugėlaičių k. už 88 000 Lt. Už šias lėšas jis nusipirko žemės sklypą, esantį Naujakurių g. 57, Kaune. Po 9 990,00 Lt namo statybai padovanojo jo tėvai A. V. ir M. V., o sūnus R. V. padovanojo 40 000,00 Lt. Gyvenamasis namas Naujakurių g. 57, Kaune buvo pastatytas ne tik už atsakovui dovanotus pinigus, bet ir pinigus, likusius pardavus atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, bei iš trečiųjų asmenų pasiskolintas lėšas. Be to, prie šio namo statybos ne tik materialiai, bet ir savo darbu ženkliai prisidėjo atsakovo sūnus R. V.. Atsakovas sutinka nutraukti santuoką, tačiau nesutinka, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės ir teigia, kad šeima iširo dėl ieškovės kaltės, kuri, pažeisdama sutuoktinio pareigas, paliko šeimą ir išvyko gyventi kitur. Teismui nusprendus, jog santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, prašė uždrausti ieškovei pasilikti santuokinę „V." pavardę.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. kovo 18 d. sprendimu (t.3, b. l. 67-78 ) ieškinį bei priešieškinį tenkino iš dalies. Teismas nusprendė nutraukti Justino J. V. ir V. V. santuoką, sudarytą 1996 m. rugsėjo 27 d., dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Ieškovei V. V. po santuokos nutraukimo paliko santuokinę pavardę “ V. ”. Padalino ieškovės V. V. ir Justino J. V. santuokoje įgytą turtą - gyvenamąjį namą, pažymėtą plane 1A1p, kiemo statinius ir 0,0791 ha žemės sklypą, esančius Naujakurių g.57, Kaune, tokiu būdu: pripažino ieškovei V. V. nuosavybės teises į 1/3 idealiąją dalį gyvenamojo namo, į 1/3 idealiąją dalį kitų statinių - kiemo statinių, į 1/3 idealiąją dalį 0,0791 ha žemės sklypo, esančių Naujakurių g.57, Kaune; pripažino atsakovui Justinui J. V. nuosavybės teises į 2/3 idealias dalis gyvenamojo namo, į 2/3 idealias dalis kitų statinių – kiemo statinių, ir į 2/3 idealias dalis 0,0791 ha žemės sklypo, esančių Naujakurių g.57, Kaune. Priteisė iš atsakovo Justino J. V. ieškovės V. V. naudai 1 000 Lt už advokatės teisinę pagalbą. Priteisė iš ieškovės V. V. atsakovo Justino J. V. naudai 3 000 Lt už advokatės padėjėjos teisinę pagalbą. Likusiose dalyse ieškinį bei priešieškinį atmetė. Priteisė valstybei iš atsakovo Justino J. V. 31,50 Lt, o iš V. V. 45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas byloje surinktų rašytinių įrodymų ir liudytojų parodymų pagrindu nustatė, kad šalys ginčo turtą įgijo gyvendami santuokoje. Šio turto įgijimui buvo panaudotos abiejų sutuoktinių asmeninės lėšos, gautos už parduotą ir jiems asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą. Teismas pripažino neįrodytais atsakovo teiginius, jog ieškovė už jai priklausantį turtą gautas lėšas panaudojo tik savo asmeninėms reikmėms ir atkreipė dėmesį, kad šalims nuo 2005 m. birželio 4 d. pradėjus gyventi skyrium, atsakovas toliau tęsė gyvenamojo namo statybą iš savo asmeninių lėšų, todėl sprendė, kad jo indėlis į namo statybą yra didesnis už ieškovės, dėl ko teismas nukrypo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir ieškovui priteisė didesnę turto dalį. Teismas nurodė, jog šalių santuoka yra formali, šalys kartu negyvena ir bendro ūkio neveda nuo 2005 m. birželio 4 d., savo reikalavimų ir atsikirtimų, jog santuoka iširo dėl kito sutuoktino kaltės, šalys neįrodė, todėl konstatavo, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė V. V. (t.3, b.l. 88-97) prašo iš dalies panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti jai 1/2 idealines dalis gyvenamojo namo lAlp, 1/2 dalis 0,0791 ha žemės sklypo ir 1/2 dalį kitų statinių - kiemo statinių, esančių Naujakurių g. 57, Kaune, bei priteisti iš atsakovo J.J. V. bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė sutinka, kad santuoka nutrauktina dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir santuokinės pavardės jai palikimo, tačiau nesutinka su teismo sprendimu dėl santuokos metu įgyto turto padalinimo, kadangi teismas nukrypo nuo sutuoktinių lygių dalių prezumpcijos. Tokiu būdu buvo pažeistos CK 3.117, 3.123 straipsnių ir 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos bei bendrosios įrodymų vertinimo taisyklės. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) 0,0731 ha žemės sklypas 21 600 Lt vertės Naujakurių g. Nr. 57 įgytas už bendras lėšas, ieškovei pardavus savo butą ir garažą. Gyvendami kartu ketino statytis gyvenamąjį namą, todėl neprieštaravo, kad žemės sklypas būtų registruotas atsako vardu. Atsakovas neįrodė, kad jis išreiškė valią įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Atsakovo pateiktos dovanojimo ar pinigų paskolos sutartys yra sudarytos jau po žemės sklypo įsigijimo (po 2001 m. balandžio 27 d.), be to, iš dovanojimo ir paskolos sutarčių turinio matyti, kad gauti pinigai turėjo būti panaudoti gyvenamojo namo statybai, o ne žemės sklypo įsigijimui. Todėl teismas neturėjo pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo ir privalėjo žemės sklypą padalinti lygiomis dalimis.
2) Nustatydamas gyvenamojo namo dalis, teismas vadovavosi dviems argumentais: a) kad ji nuo 2005 m. birželio 4 d. išvyko gyventi į Airiją, o toliau statybą užbaigė jos vyras; b) kad atsakovas daugiau prisidėjo prie namo statybų asmeninėmis lėšomis. Su teismo išvadomis apeliantė nesutinka, kadangi teismo metu apklausti tiek jos, tiek atsakovo liudytojai patvirtino, kad namas jau buvo baigtas statyti. Be to, šalys buvo pardavę už 50 000 litų jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą – butą, easntį Baltų pr. 121-58, Kaune, ir nuo 2005 m. vasario 8 d. apsigyveno kartu ginčo name. Šią aplinkybę patvirtino liudytoja I. K.. Be to, teismas neatsižvelgė, kad gyvenamojo namo baigtumas 2005 spalio 18 d. sudarė 94 procentus, o kitų statinių (priestato) tik 84 procentus. Atsakovas nepateikė nei vienos remonto ar statybos darbų sutarties, prekių pirkimo kvitų ar sąskaitų už laikotarpį nuo jos išvykimo į Airiją – 2005 m. birželio 4 d. iki namų valdos kadastrinių matavimų atlikimo datos 2005 m. spalio 18 d. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovui turėtų būti priteistina didesnė turto dalis, nes atsakovas daugiau prisidėjo prie gyvenamojo namo statybos, turėjo daugiau savo asmeninių, dovanotų ir paskolintų lėšų. Apeliantės nuomone, ši teismo išvada neteisinga. Kaip patvirtino pats atsakovas teismo posėdžio metu, gyvenamasis namas pastatytas už 130 000 litų. Tokiomis lėšomis jie, kaip sutuoktiniai, disponavo, todėl jiems nereikėjo piniginių lėšų skolintis iš trečiųjų asmenų. Nors atsakovas turėjo daugiau asmeninių lėšų nei ji, kurias gavo iš savo asmeninio turto pardavimo, bet ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės, kadangi asmeninių lėšų turtui santuokos metu įsigyti panaudojimas teisinę reikšmę turėtų ir turtas būtų pripažintas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe tik tuo atveju, jeigu leistinomis įrodinėjimo priemonėmis būtų įrodyta, kad ginčo nekilnojamojo turto įgijimo metu atsakovas buvo aiškiai išreiškęs valią įgyti turtą savo asmeninėn nuosavybėn, o ne bendrojon jungtinėn nuosavybėn (CK 3.98 str.l d.7 p.). Teismas, padalindamas turtą, neatsižvelgė į tai, kad šalys santuokoje pragyveno 20 metų, nuo santuokos sudarymo ji dirbo daugiau už atsakovą, tvarkė namus, dirbo šiltnamyje, augino daržoves, gėles, prižiūrėjo namo aplinką. Be to, atsakovas nuolat rėmė savo vaikus iš pirmos santuokos.
3) Apeliantei nėra žinoma, kokiam tikslui atsakovas skolinosi lėšas iš trečiųjų asmenų, nes apie tai ji sužinojo tik teismo proceso metu, jos parašų ant šių sutarčių nėra, todėl ji negali būti laikoma skolininke. Įvertinus tai, kad namų valda kainavo iki 160 000 Lt ( namo statyba 130 000 Lt, o žemės slypas 25 221 Lt), akivaizdu, kad tokiomis ir dar didesnėmis lėšomis jie su atsakovu disponavo jau pardavę savo asmeninius turtus, todėl nei dovanoti lėšų, o juo labiau nei skolintis jų namo statybai nebuvo reikalo. Pateikdamas metinę turto ir pajamų deklaraciją už 2007 m. atsakovas joje nenurodė, kad turi paskolų, kas leidžia manyti, kad sutartys su savo draugais ir giminaičiais buvo sudarytos tik dėl akių.
Apeliaciniu skundu atsakovas Justinas J. V. (t.3, b.l. 117-122) prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - nutraukti santuoką dėl ieškovės kaltės; uždrausti ieškovei V. V. pasilikti santuokinę „V.“ pavardę; pripažinti 0,0791 ha žemės sklypą, unikaliu Nr. 191-0032-0099, ir 0,763 idealines dalis gyvenamojo namo, unikaliu numeriu 1900-2069-1019, su kiemo statiniu (tvora), unikaliu numeriu 4400-0708-1348, esančius Naujakurių g. 57, Kaune, asmenine atsakovo nuosavybe; priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:
1) Teismas, pažeisdamas LR CPK 185 straipsnio nuostatas, netinkamai vertino įrodymus, todėl sprendime neteisingai nustatė, jog santuoka iširo ne tik dėl ieškovės, bet ir dėl atsakovo kaltės. Tokia teismo išvada pagrįsta tik formaliu įrodymų vertinimu. Ieškovės kaltė pasireiškė tuo, jog ji paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpino, todėl galioja prezumpcija, jog santuoka iširo dėl ieškovės kaltės pagal LR CK 3.60 straipsnio 3 dalį. Šios prezumpcijos ieškovė nenuginčijo. Tai, kad ieškovė 2005 m. birželio 4 d. paliko šeimą ir ja daugiau kaip metus nesirūpino patvirtina bylos įrodymai. Teismas nepagrįstai nustatė, jog ieškovei išvykus į Airiją, atsakovas susirado draugę. Draugę jis susirado daug vėliau, t.y. po to, kuomet suprato, jog ieškovė neketina sugrįžti į šeimą. Šias aplinkybes patvirtino liudytojas R. R. (t.3, antra pusė b.l. 58). Tokiu būdu, teismas netaikė įstatymo, kurį turėjo taikyti.
2) Teismas nepagrįstai netenkino atsakovo reikalavimo atimti ieškovei teisę pasirinkti santuokinę „V“ pavardę. V. V., būdama nelojali sutuoktinė, neturėdama jokios objektyvios priežasties, nieko nepranešusi, 2005 m. birželio 4 d. paliko sutuoktinį ir išvyko į Airiją, todėl toks jos elgesys yra nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu.
3) Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė įstatymus, todėl iš dalies neteisingai padalino santuokoje įgytą turtą - gyvenamąjį namą su kitais statiniais bei žemės sklypą, esančius Naujakurių g. 57, Kaune, nepagrįstai nepripažino paskolų, panaudotų bendriems šeimos poreikiams tenkinti įsigyjant bendrąją jungtinę nuosavybę. Teismas nustatė, jog iki susituokiant su ieškove atsakovas asmeninės nuosavybės teise buvo įgijęs 11,86 ha žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir kiemo statiniais, esančius Vilkaviškio raj., Kybartų apyl., Daugėlaičių k., kuriuos 2000 m. gruodžio 20 d. jis pardavė. Iš pardavimo sutarties 2 punkto matyti, jog už parduotą nekilnojamąjį turtą atsakovas gavo 88 000 litų. Pagal pateiktą į bylą pirkimo-pardavimo sutartį 2000 m. lapkričio 3 d. jis pardavė visas jam asmeninės nuosavybės teise priklausančias UAB „Kybartų skalda" akcijas už 5 000,00 Lt, o 2001 m. balandžio 27 d. už 21 600 Lt įgijo gyvenamojo namo statybai 0,06 ha žemės sklypą, esantį Naujakurių g. 57, Kaune ir 2002 m. birželio 3 d. už 3 892,26 Lt nupirko iš valstybės 191 kv.m. žemės prie žemės sklypo Naujakurių g. 57. Iš viso už žemę sumokėjo 25 492,26 litų, todėl mano, kad žemės sklypus įsigijo išimtinai už asmenines lėšas, kurias gavo pardavęs akcijas ir asmeninės nuosavybė teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą bendros 93 000 Lt vertės. Likusius 67 500 Lt panaudojo gyvenamojo namo ir kiemo statinių statybi. Be to, jo tėvai A. V. ir motina M. V. gyvenamojo namo statybai padovanojo po 9 990,00 Lt, o sūnus R. V. padovanojo 40 000,00 Lt. Dovanotos tikslinės lėšos sudaro 59 980 litų. 2005 m. vasario 8 d. kartu su ieškove pardavė butą, esantį Baltų pr. 121-58, Kaune, kuriame iki to laiko kartu gyveno. Buto pirkimo pardavimo sutartis patvirtina, jog jis ir ieškovė gavo po 25 000.00 Lt (sutarties 2p.). Ieškovės aiškiai išreikštas noras iš buto pirkėjų gauti asmeniškai pinigus už jai priklaususią buto dalį patvirtina ne tik jos išankstinį ketinimą palikti šeimą ir išvykti gyventi į užsienį su gautais pinigais, bet ir faktą, kad jo gauti pinigai (25 000 litų) priklausė jam asmeninės nuosavybės teise. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad jos gauti pinigai buvo panaudoti namo statybai. Teismas netenkino atsakovo prašymo padalinti turtą, įgytą iki 2005 m. birželio 4 d., kuomet šalys pradėjo gyventi skyrium, tuo pažeisdamas CK 3.127 straipsnio 2 dalį. Kadangi ieškovė paliko šeimą ir ja daugiau nesirūpino, atsakovo siekis sukurti asmeninę nuosavybę neprieštarauja sąžiningumo principui (CK 1.5 straipsnis, 3.3 straipsnio 1 dalis). Teismas nepagrįstai nevertino atsakovo apteiktų suvestinių apie panaudotas lėšas prekių pirkimui, nes jos patvirtina pirktų įvairių medžiagų pavadinimus ir jų panaudojimą.
Žemesnės instancijos teismas
4) Teismas nustatęs dalintiną turtą, sprendimu nepadalino skolų ir be pagrindo netaikė CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų, nors pinigai buvo skirti ginčo gyvenamojo namo statybai. 2004 m. vasario 23 d. paskolos sutartis įrodo, jog iš trečiojo asmens A. P. S. atsakovas pasiskolino 60 000 Lt, o 2006-2009 metais, gyvenant su ieškove skyrium, dalį skolos - 18000 Lt jis grąžino. 2004 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutartis patvirtina, jog iš trečiųjų asmenų S. B. ir jos sutuoktinio Petro J. B. ginčo namo statybai jis pasiskolino 70 000 Lt, iš kurių 12000 Lt 2009 m. jis grąžino. Be to, pagal AB Ūkio banko kasos pajamų orderį 2009 m. lapkričio 13 d. jis sumokėjo A.P. S. 1500 Lt palūkanas už suteiktą paskolą. Iš viso 2004 metais ginčo namo statybai jis su ieškove pasiskolino 130 000 Lt, iš kurių 100 000 Lt liko negrąžinti. Šios paskolos buvo gautos gyvenant santuokoje su ieškove, apie jas ieškovė žinojo ir šią aplinkybę patvirtino tretysis asmuo St.B. Pinigai buvo panaudoti bendriems šeimos interesams tenkinti, įsigyjant bendrąją jungtinę nuosavybę, todėl šiuo atveju prievolė turi būti vykdoma iš bendro sutuoktinių turto ir už ją yra atsakingi abu sutuoktiniai. Ieškovė nepaneigė CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos prezumpcijos, kad sutuoktinis sandorius sudaro su kito sutuoktinio sutikimu, todėl iš tokio sandorio atsiradusi prievolė laikytina bendra sutuoktinių prievole.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinius skundus tretysis asmuo A. S. (t.3, b.l. 140-142) prašo J. J. V. apeliacinį skundą tenkinti, o V. V. atmesti. Teismui patenkinus V. V. skundą, įpareigoti sutuoktinius J. J. V. ir V. V. skubiai grąžinti jam likusią skolą, t.y. 60 405 Lt. Atsiliepime nurodoma, jog 2004 m. vasario 23 d. pagal išankstinį susitarimą su Justinu ir V. V., tuo metu gyvenusiais Baltų pr. 121-58, Kaune, jis atvežė sutartus skolinti gyvenamojo namo Naujakurių g. 57 statybai pinigus - 60 000 Lt. Dalyvaujant V. V. jie aptarė sutarties sąlygas ir pasirašė sutartį. Ant sutarties V. V. nepasirašė, nurodydama, jog tai turi padaryti šeimos galva. Dalį skolos, t.y. 20 500 Lt., jam asmeniškai grąžino J. J. V.. Kadangi nuo paskolos suteikimo praėjo nemažai laiko, t.y. virš šešių metų, o sutartyje buvo sutarta dėl 5 proc. metinių palūkanų, dalis skolos ir palūkanų buvo grąžinta, todėl šiai dienai skola yra 60 405 Lt. Jam yra žinoma, jog atsakovas dažnai lankydavosi Naujakurių gatvės 57 namo statybose, J.J. V. už skolintus pinigus mokėjo už medžiagas bei atliekamus statybos darbus. Skolą turėtų grąžinti abu sutuoktiniai, nes su jais abiem buvo sudaryta sutartis. Dėl skolos grąžinimo jis negalėjo asmeniškai kreiptis į teismą, nes yra labai silpnos sveikatos, neįgalus ir jam reikalinga gydytojų priežiūra.
Atsiliepimu į apeliacinius skundus tretysis asmuo S. B. (t.3, b.l. 145) prašo Justino J. V. apeliacinį skundą patenkinti, V. V. apeliacinį skundą atmesti. Jeigu teismas nuspręstų V. V. skundą tenkinti, teismo prašoma ieškovę įpareigoti sumokėti jai pusę skolintos sumos, t.y. 29 000 Lt. Nurodė, kad sklypas buvo pirktas už J.J. V. asmeninius pinigus, pardavus ūkį Daugėlaičių km., Vilkaviškio r. Gyvenamojo namo statybą Naujakurių g. Nr. 57 Kaune J.J. V. vykdė už savo asmeninius, dovanotus tėvų ir skolintus pinigus. Teigia, kad santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, kuri paslapčia pabėgo iš namų. Atsiimti pinigų atvyko abu sutuoktiniai kartu, todėl nesuprantamas ieškovės paaiškinimas, kad J.J. V. pinigus skolino asmeniškai sau.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmetami
Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių santuokos nutraukimą dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės, taip pat dėl turto padalijimo būdo nustatymo, taikymo ir aiškinimo.
Dėl santuokos nutraukimo dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės
Pagal CK trečiosios knygos IV skyriaus ketvirtojo skirsnio nuostatas santuoka gali būti nutraukta tiek dėl vieno, tiek dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė santuoką nutraukti dėl atsakovės kaltės, o atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad šeima iširo dėl ieškovės kaltės. Esant pareikštam reikalavimui dėl santuokos nutraukimo, atsakovas savo interesus gali ginti pasinaudodamas atsiliepimo į ieškinį procesine forma. Toks požiūris grindžiamas šeimos bylų specifika ir materialinės teisės normomis, pagal kurias sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės, o teismas turi teisę pagal byloje nustatytas aplinkybes pripažinti, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 str. 1, 2 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2005).
Apeliantas (atsakovas) kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, ir nurodo, jog buvo pažeista ieškovės kaltę pagrindžianti įstatyminė prezumpcija, numatyta CK 3.60 straipsnio 3 dalyje. Atsakovas nurodė, kad ieškovė 2005 m. birželio 4 d. paliko šeimą, išvyko gyventi į užsienį ir daugiau kaip metus laiko kitu sutuoktiniu visiškai nesirūpino. Taigi apelianto nurodyta aplinkybė galėtų būti pagrindas konstatuoti ieškovės kaltę dėl santuokos iširimo, remiantis paminėto įstatymo prezumpcija – kai sutuoktinis palieka šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Tačiau šiai šiai aplinkybei nustatyti būtina įvertinti objektyviųjų ir subjektyviųjų kriterijų visetą: sutuoktinių tarpusavio psichologinius santykius, šių santykių įtaką ir galimas pasekmes kitiems šeimos nariams, sutuoktinio valios dėl gyvenimo (ar negyvenimo) šeimoje savanoriškumą. Nustatant antrosios sąlygos – visiško nesirūpinimo šeima daugiau kaip vienerius metus – egzistavimą, svarbu įvertinti šeimą palikusio sutuoktinio objektyvias galimybes rūpintis šeima. Be to, teismas turi kompleksiškai įvertinti ir kitas aplinkybes: sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį ir pastangas santuokai išsaugoti tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas galinčias būti reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes.
Ieškovė neginčija, kad 2005 m. birželio 4 d. paliko šeimą ir išvyko laikinai pagyventi į užsienį pas savo sūnų. Tačiau tokį apsisprendimą, kaip nurodo apeliantė, sąlygojo netinkamas atsakovo elgesys šeimoje. Nurodytą aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino liudytoja I. K. (t.3, b.l. 54-56). Atsakovas ieškovės nurodytų aplinkybių, dėl ko ji buvo priversta palikti šeimą, nepaneigė. Be to, šalių paaiškinimais ir liudytojų parodymais byloje nustatyta, kad išvykus ieškovei į užsienį, atsakovas apsigyveno su kita moterimi. Atsakovo argumentai dėl ieškovės išvykimo gyventi į užsienį daugiau kaip vieneriems metams prieštarauja ne tik ieškovės atsikirtimams, bet ir rašytiniams įrodymams, iš kurių matyti, kad ieškovė grįžo iš Airijos ne po metų laiko, kaip nurodo atsakovas, bet 2006 m. sausio 26 d. (b.l. 83, t.1). Todėl labiau tikėtinais laikytini ieškovės argumentai, kad jai sugrįžus į namus, atsakovas jos neįsileido, kad nurodytu laiku jis gyveno su kita moterimi. Todėl teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju sutuoktinių pareigas pažeidė abu sutuoktiniai, todėl teismas pagrįstai šalių santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės.
Dėl turto padalijimo
Ieškovė prašė padalinti santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą natūra, atsakovas – pripažinti, kad šis turtas yra asmeninė jo nuosavybė.
CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Pagal to paties straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. CK 3.88 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Vadovaujantis CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktu, asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. CK 3.89 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Aiškindamas ir taikydamas pirmiau nurodytas CK normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal CK 3.88 ir 3.89 straipsnius turto priskyrimui prie asmeninės ar bendrosios jungtinės reikšmingi šie kriterijai: turto įsigijimo laikas ir pagrindas, turto pobūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2005). Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatyminis, preziumuojama, jog turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 str. 1 d., 3.88 str. 2 d.). Ši prezumpcija įtvirtinta siekiant teisinio apibrėžtumo dėl turto teisinio režimo. Kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, pateikiant rašytinius įrodymus, įstatymui leidžiant įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba įrodyti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2008). Netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (CK 3.89 str. 1 d. 7 p., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2005). Sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl CK 3.88 straipsnio 3 dalies norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Kadangi byloje nustatyta, jog gyvenamasis namas, jo priklausiniai ir 0,0791 ha žemės sklypas įgytas šalių santuokos metu, tai tokiam turtui galioja CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta prezumpcija ir atsakovui , teigiančiam, kad nurodytas turtas yra jo asmeninė nuosavybė, tenka procesinė pareiga šią prezumpciją paneigti. Siekdama paneigti aptariamą prezumpciją, ieškovė rėmėsi asmeninių lėšų panaudojimo gyvenamajam namui įgyti faktu. Atsakovas nurodytą aplinkybę ginčijo rašytiniais įrodymais.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog namų valdos Naujakurių g. 57, Kaune įgijimui buvo panaudotos ne tik atsakovo, bet ir ieškovės asmeninės lėšos. Be to, atsakovas nebuvo išreiškęs aiškios valios įgyti ginčo turtą asmeninėn nuosavybėn. Nurodyti teiginiai grindžiami šiais bylos įrodymais. Visų pirma, byloje neginčytinai nustatyta, kad gyvenant santuokoje su atsakovu, ieškovė pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį 48 000 Lt vertės nekilnojamąjį turtą (b.l. 50-54, 73-74, t.1.). Ieškovei nepripažinus, kad nurodytos lėšos buvo panaudos jos asmeninėms reikmėms ir teigiant priešingai, kad gauti pinigai buvo panaudoti žemės sklypo įgijimui ir gyvenamojo namo apstatymui, atsakovui leistinomis įrodinėjimo priemonėmis šių aplinkybių nepaneigus, o bylos įrodymais nustačius, kad gyvenamasis namas pradėtas statyti šalims gyvenant santuokoje, kad šalys jame apsigyveno kartu ir iki 2005 m. birželio 4 d. vedė bendrą ūkį, kad namo baigtumas 2006 m. spalio 23 d. sudarė 91 proc., yra pagrindas išvadai, kad ginčo turtas atitinka CK 3.88 straipsnyje įtvirtintą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sampratą. Antra, atsakovas apeliaciniame skunde pats pripažįsta, kad skolintos ir dovanotos piniginės lėšos buvo panaudotos šeimos bendrų poreikių tenkinimui. Trečia, kaip jau buvo minėta, atsakovas neišreiškė aiškios savo valios įgyti ginčo turtą asmeninėn nuosavybėn.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad byloje surinkti duomenys nesudaro pagrįsto pagrindo išvadai, jog ginčo turtas įgytas tik už atsakovo asmenines lėšas.
Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esantis turtas dalijamas laikantis lygių dalių principo (CK 3.117 str. 1 d.). Tai reiškia, kad po sutuoktinių bendro turto padalijimo, nesant įstatyminių pagrindų nukrypti nuo lygių dalių principo, buvę sutuoktiniai turi gauti vienodos vertės turtą. Nuo turto lygių dalių principo leidžiama nukrypti tik konkrečiai įstatyme įvardytais atvejais ( CK 3.117 str. 2 d., 3.123 str.). Atsižvelgiant į tai, jog CK 3.123 straipsnio 1 dalyje pateiktas aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, teismas gali pripažinti svarbiomis bei įgalinančiomis nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir kitas aplinkybes, tačiau, nukrypdamas nuo šio principo „kitų svarbių aplinkybių“ pagrindu, teismas turi nustatyti, kad toks nukrypimas pagrįstas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.) Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovas ginčo turtui įgyti panaudojo didesnę asmeninių lėšų dalį, tęsė (finansavo) namo statybos darbus, kai šalys faktiškai kartu negyveno, todėl turėjo pagrįstą pagrindą nukrypti nuo lygių dalių pricipo ir priteisti atsakovui didesnę turto dalį.
Kadangi šalys prašė padalyti turtą natūra, tai turto vertės nustatymo klausimas nagrinėjamu atveju nėra aktualus. Dalijant turtą natūra, turto vertės nustatymo klausimas iš esmės neįtakoja turtą besidalijančių sutuoktinių teisių.
Teisėjų kolegija nepagrįstais laiko atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad teismas privalėjo padalinti sutuoktinių skolas remdamasis CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija. Pažymėtina, kad apeliantas, siekdamas, kad jo prisiimta prievolė (paskolos sutartys su trečiaisiais asmenims) būtų pripažinta bendra sutuoktinių prievole ir padalyta tarp sutuoktinių, turėjo procesinę pareigą - pirma, tokį reikalavimą pareikšti, ir antra, įrodyti, jog šios sutartys buvo sudarytos šeimos interesais (CPK 178 straipsnis). Atsakovas tokio reikalavimo nepareiškė ir šių aplinkybių neįrodinėjo (b.l. 110-112, t.1). Šalims tokių reikalavimų nekėlė ir į bylą trečiaisiais asmenimis patraukti kreditoriai (85-91, t.1.) CK 3.126 str.)). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2010 m. gegužės 20 d. nutartyje Nr. 3K-P-186/2010 pažymėjo, kad CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar visų byloje pareikštų reikalavimų apimtyje. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose. Nagrinėjamoje byloje nei vienai iš šalių ir kreditoriams nepareiškus reikalavimų dėl sutuoktinių bendrų prievolių padalijimo, teismas neturėjo pagrindo jas dalinti. Apeliantas ir tretieji asmenys nurodytą klausimą iškėlė tik apeliacinės instancijos teisme, todėl šio teismo negali būti nagrinėjami CPK 312 straipsnio pagrindu.
Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas.
Apeliacinius skundus atmetus, iš šalių priteistinos 13,50 Lt bylinėjimosi išlaidos valstybei, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str., 93 str., 96 str.)
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės V. V., a.k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovo Justino J. V., a.k. (duomenys neskelbtini) po 6,75 Lt (šešis litus 75 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.