- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-10-13
- Bylos Nr.
- I-6924-244/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07545-2013-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Egidija Puzinskaitė, Violeta Balčytienė, Liudmila Zaborovska (pran.)
- Trečiasis asmuo
- E. N., J. N.
- Pareiškėjas
- E. T. I.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Liudmilos Zaborovskos, teisėjų Egidijos Puzinskaitės ir Violetos Balčytienės, dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei E. T., atsakovės atstovei L. K., trečiajam suinteresuotam asmeniui E. N., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo E. T. I. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims E. N. ir J. N. dėl sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. T. I. skunde (T. I, b. l. 19–20) prašo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 40S-86.
Skunde pareiškėjas paaiškino, kad Nacionalinės žemės tarnybos Molėtų skyriaus vedėjo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 40S-86 O. N. buvo atkurtos nuosavybės teisės į tenkančią nekilnojamojo turto dalį 1,97 ha J. M. nuosavybės teise valdytos žemės, perduodant neatlygintinai 0,15 ha ir 2,14 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypus. Ginčo sklypasO. N. buvo suteiktas pastatams eksploatuoti. Nesutinka su sprendimu. Nurodo, kad jam ir jo seseriai 1995 m. gruodžio 29 d. ir 1996 m. gegužės 6 d. Utenos apskrities viršininko sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės į 82,41 ha žemės plotą (jam – į 70,41 ha žemės, likusi dalis atkurta seseriai), esantį (duomenys neskelbtini), kurį nuosavybės teisėmis valdė jų tėvai I. ir T. J. I. 2001 m. birželio 7 d. ir rugpjūčio 6 d. prašymuose jis pakeitė valią dėl nuosavybės grąžinimo būdo ir prašė visą laisvą tėvų žemę, esančią (duomenys neskelbtini), kuri yra neužimta asmeniniu ūkiu, ir tą, kur yra nuomojamas asmeninis ūkis, gražinti natūra. Utenos apskrities viršininkas 2003-03-27 pažymoje Nr. 16323 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų nurodė, kad jis pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą turi teisę atkurti nuosavybės teises į 47,046 ha žemės (1,82 ha – grąžinama natūra, o 45,226 ha – rengiama išvada). Utenos apskrities viršininkas 2003-08-07 išvadoje Nr. 6445 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn nurodė, kad „3,50 ha (vertė 4 238 Lt) priskirta grąžintinai žemei, 41,726 ha (vertė 50 552 Lt) priskirta valstybės išperkamai žemei, iš jos užimta asmeniniu ūkiu 29,716 ha (vertė 35 986 Lt)“. Mano, kad Utenos apskrities viršininko administracijos 2003-08-07 išvadoje Nr. 6445 pateikta neteisinga informacija ir nenurodytos visos galimos susigrąžinti (neužimtos asmeniniais ūkiais) arba laisvos žemės. Nekilnojamojo turto registro įrašai patvirtina, kad 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 40S-86 pagrindu iš neva dar pagal 2003 m. duomenis neužimto asmeniniu ūkiu 29,716 ha žemės ploto (bent tokią informaciją jis turėjo) buvo suformuotas naujas žemės sklypas, kuriam suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir įregistruotos daiktinės teisės asmenims, kurie žemės sklypą įgijo per paveldėjimo teisinius santykius. Pateikus klaidingą informaciją apie neužimtą asmeniniais ūkiais arba laisvą žemę buvo sukurtas pagrindas asmenims įgyti nuosavybės teises į žemės sklypą, kuriuo jie niekada nesinaudojo ir nevaldė ir kuris prieš 10 metų, kaip nurodė Utenos apskrities viršininkas savo 2003-08-07 išvadoje Nr. 6445, jau tada buvo užimtas asmeniniu ūkiu. Tik dabar paaiškėja, kad tai buvo nesuformuotas, niekieno nenaudojamas ir niekam nepriskirtas žemės plotas, t. y. neužimtas jokiu asmeniniu ūkiu, vadinasi, laisvas, tačiau galimai dėl atsakingų asmenų aplaidaus ar sąmoningo veikimo ar neveikimo neįtrauktas į Laisvos valstybinės žemės fondą iki pat 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo priėmimo. Mano, kad 29,716 ha žemės plote iki šiol yra pakankamai laisvų ir nenaudojamų žemės plotų, kurie deklaratyviai Nacionalinės žemės tarnybos Molėtų skyriaus vadinami asmeniniais ūkiais. Teismai yra nurodę, kad žemė, pagal galiojusius įstatymus suteikta gyventojų asmeniniam ūkiui, buvo valstybės išperkama ir natūra savininkams negrąžinama. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuostatos, kad asmenų, kuriems žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami, nei asmenų, kurie į šią žemę pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra, tik tuo atveju, jei ši žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta teisėtai, t. y. nepažeidžiant žemės suteikimo metu galiojusių norminių aktų, reglamentavusių šių žemės sklypų suteikimo sąlygas ir tvarką (LAT 2001-06-20 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-665/2001, 2003-10-20 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-984/2003). Šiuo atveju jo tėvų nuosavybės teise turėtame iki nacionalizacijos žemės sklype esantis žemės plotas, suformuotas kaip 0,1500 ha žemės sklypas, iki pat 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo buvo laisvas, nenaudojamas ir iki pat 2003 m. kaip asmeninio ūkio žemė niekam nebuvo suteiktas, todėl jau tada privalėjo būti grąžintas jam natūra, o ne priskiriamas valstybės išperkamai žemei. Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. balandžio 11 d. sprendimas Nr. 40S-86 pažeidė jį priimant galiojantį Žemės reformos įstatymą, nes ginčo žemės valda nebuvo naudojamasi, ji nebuvo užimta asmeninio ūkio ar namų valda ir todėl ji ginčijamu sprendimu buvo suteikta kitiems asmenims pažeidžiant žemės sklypų suteikimo sąlygas ir tvarką nustatančius teisės aktus. Atkreipia dėmesį, kad E. ir J. N. jau anksčiau (2009, 2011 m.) nežinomais pagrindais yra aptariamoje teritorijoje įregistravę nuosavybės teises į žemės sklypus buvusio Bijutiškio dvaro teritorijoje, t. y. minėti asmenys turi žemės ir, beje, su pastatais, todėl laikyti būtina atkurti nuosavybės teises dar į vieną žemės sklypą jo tėvams priklausiusioje žemėje nėra jokio pagrindo.
Atsiliepimas
Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į skundą (T. I, b. l. 86–91) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą atsakovė paaiškino, kad pats pareiškėjas patvirtina savo teiginį, kad susigrąžino galimą natūra grąžinti žemę. Likusi žemės dalis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsniu (toliau – Atkūrimo įstatymas), kuri užimta asmeninio ūkio žeme, namų valdų, privačia žeme ir bendro naudojimo keliais, priskiriama valstybės išperkamai žemei ir piliečiams natūra negrąžinama. Tai išaiškino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 2 d. nutartyje. Pabrėžė, kad pareiškėjo skundo reikalavimai panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2003 m. rugpjūčio 7 d. išvadą Nr. 6445 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ ir įpareigoti Utenos apskrities viršininko administraciją atkurti pareiškėjui nuosavybės teises gražinti žemę natūra yra nepagrįsti. Utenos apskrities viršininko 2003 m. rugpjūčio 7 d. išvada Nr. 6445 yra galiojanti, pagrįsta ir teisėta. Pareiškėjas pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį (tuo metu galiojusi reakcija) jau buvo išreiškęs valią iki teisės aktų nustatyto termino, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., ir pagal jo valią jau yra suformuotas lygiavertis turėtajam žemės sklypas. Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, nenumatytos galimybės piliečiams, kurie buvo pasirinkę atlyginimo būdą, kai atlyginama už turėtą žemę perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą, pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo būdo. Todėl nesvarbu, ar žemė šiuo metu yra valstybės išperkama, ar priskirta Laisvos valstybinės žemės fondui, ar tame fonde suformuoti ar nesuformuoti sklypai kitiems asmenims ir ar žemė jiems privatizuota, ar neprivatizuota, pareiškėjui natūra žemė negali būti grąžinama. Jam už Utenos apskrities viršininko 2003 m. rugpjūčio 7 d. išvadoje Nr. 6445 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlyginamai nuosavybėn“ nurodytą vertę (35 986 Lt) jau yra suformuoti lygiaverčiai turėtiesiems žemės sklypai. Pareiškėjas su šio formuojamo sklypo ribomis sutiko, pasirašė žemės reformos žemėtvarkos projekto dokumentacijoje. Šiuo metu vykdomi sklypų ženklinimo darbai. Kadangi ginčo sklypas nebuvo priskirtas Laisvos valstybinės žemės fondo žemei, t. y. jis kaip tik buvo priskirtas valstybės išperkamai žemei, todėl Nacionalinės žemės tarnybos Molėtų skyrius ir neinformavo pareiškėjo, nes šiuo atveju neturėjo ir neprivalėjo to daryti. Todėl ir šio sklypo, šiuo metu nuosavybės teise priklausančio tretiesiems suinteresuotiems asmenims, negalėjo, negali ir nebūtų galimybės ateityje pareiškėjui grąžinti natūra, kadangi jis buvo priskirtas valstybės išperkamai žemei, kadangi yra po pastatais ir reikalingas pastatams eksploatuoti. Pareiškėjui Utenos apskrities viršininko 2008 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. 13-25080 jau atkurtos nuosavybės teisės į šią žemę 2005–2006 metais vykdant Bijutiškių žemės reformos žemėtvarkos projektą, statiniai ginčo sklype jau stovėjo ir ši žemė buvo priskirta valstybės išperkamai žemei ir buvo įbraižyta valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės plane. Minėtas planas patvirtintas Utenos apskrities viršininko 1998-12-31 įsakymu Nr. 10-08-20, t. y. dar prieš rengiant išvadą Nr. 6445. Tuo metu buvusi statinių savininkė O. N., būdama atidi, rūpestinga bei suinteresuota, kad būtų visi dokumentai, reikalingi disponuoti ginčo žemės sklypu, esančiu po pastatais, domėjosi vykstančiu žemėtvarkos projektu, jame dalyvavo ir pateikė visus reikalingus dokumentus įrodyti, kad tais statiniais naudojasi jau seniai, taip pat patvirtino, jog tais statiniais naudojosi ir jos motina, todėl jai buvo suformuotas ir Nacionalinės žemės tarnybos Molėtų skyriaus vedėjo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 40S-86 perduotas neatlygintinai nuosavybėn ginčo sklypas pastatams eksploatuoti. Utenos apskrities viršininko 2006 m. birželio 20 d. įsakymas Nr. 16-453 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo Molėtų rajone“ nėra nuginčytas nei administracine, nei teismine tvarka, jo sprendimai yra galiojantys. Vykdant žemės reformą, tvirtinant žemės reformos žemėtvarkos projektus dėl ginčo sklypo, O. N. buvo pateikusi dokumentus, įrodančius, kad statiniai nuosavybės teise priklauso būtent jai, o šiuo metu paveldėtojams (tretiesiems suinteresuotiems asmenims), todėl pareiškėjo teiginiai, kad žemės sklypu niekas nesinaudojo ir nevaldė, visiškai neatitinka faktinių aplinkybių. Pareiškėjas savo skunde analizuoja trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teises į turimus žemės sklypus ir pats dar kartą patvirtina faktą, kad minėti asmenys aptariamoje teritorijoje turi žemės su pastatais. Vadinasi, pareiškėjas žinojo ir žino, kad šie asmenys naudoja žemę ir pastatus asmeninėms reikmėms ir jiems teisėtai ir laikantis visų teisės aktų reikalavimų buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypas po pastatais.
Trečiasis suinteresuotas asmuo E. N. atsiliepime į skundą (T. I, b. l. 74–76) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad pareiškėjas klaidina teismą, pateikdamas klaidingą informaciją. Tai, kad žemės sklypas (sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priklauso jam ir jo seseriai, pareiškėjo sūnus žinojo jau 2013 m. rugpjūčio mėnesį. Pareiškėjo sūnus minėtą mėnesį ir vėliau teiravosi, ar jis neplanuoja ir ar nenori jam parduoti minėto sklypo. Pareiškėjas, prašydamas teismo panaikinti ginčijamą sprendimą, siekia, kad sklypas atitektų jam, kadangi ribojasi su ežeru.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 40S-86 teisėtumo ir pagrįstumo. Skundžiamu sprendimu O. N. buvo atkurtos nuosavybės teisės į tenkančią nekilnojamojo turto dalį 1,97 ha J. M. nuosavybės teise valdytos žemės, perduodant neatlygintinai 0,15 ha ir 2,14 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypus.
Byloje nustatyta, kad Janė A. S. 2000 m. gruodžio 6 d. sutartimi perleido O. N. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą. O. N. 2001 m. sausio 18 d. Molėtų rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą Nr. 187 suteikti lygiavertį žemės sklypą pagal 2001-01-16 išvadą Nr. 187.
Utenos apskrities viršininko 2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 16-453 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo Molėtų rajone“ buvo patvirtintas Bijutiškių kadastro vietovės projektas, kuriame buvo suprojektuoti žemės, miško, vandens telkinių, kitos paskirties žemės sklypai, reikalingi esamų pastatų eksploatacijai. Minėto įsakymo priede 10 eilės sąrašo eilutėje Nr. 167 buvo įrašyta O. N.. O. N. buvo suprojektuotas 0,15 ha ploto kitos paskirties žemės sklypas Nr. 501-2 mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai (toliau – Ginčo sklypas).
2008-08-16 O. N. mirus, turtą pagal įstatymą paveldėjo O. N. įpėdiniai, t. y. tretieji suinteresuoti asmenys E. N. ir J. N..
Byloje nustatyta, kad Bijutiškių kadastro vietovės projekto autorė A. U., rengdama nuosavybės teisių atkūrimo bylą, O. N. vardu 2011-10-18 kadastro duomenų lentelėje įrašė, kad iš 0,15 ha Ginčo sklype esančio ploto 0,05 ha plotas yra po pastatais. A. U. parengto Ginčo žemės sklypo plano eksplikacijoje taip pat pažymėta, kad užstatyta teritorija užimta 0,05 ha. Kadangi šiame Ginčo sklype niekada nebuvo ir nėra gyvenamojo, o tik ūkio pastatai, todėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Molėtų skyriaus vedėjo 2012 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 40VĮ-(14.40.2.)-1582 „Dėl Utenos apskrities viršininko 2006 m. birželio 20 d. įsakymo Nr. 16-453 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo Molėtų rajone“ pakeitimo“ buvo patikslinti Bijutiškių kadastro vietovės sprendiniai, t. y. vietoj kitos paskirties Ginčo žemės sklypui buvo įrašyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio.
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Molėtų skyriaus vedėjo skundžiamu 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 40S-86 O. N. buvo atkurtos nuosavybės teisės į tenkančią nekilnojamojo turto dalį 1,97 ha J. M. nuosavybės teise valdytos žemės, perduodant neatlygintinai 0,15 ha ir 2,14 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypus (T. I, b. l. 23). Ginčo sklypas skundžiamu sprendimu O. N. buvo suteiktas pastatams eksploatuoti.
Nekilnojamojo turto registro centro duomenų banko išraše nurodyta, kad žemės ūkio paskirties 0,15 ha ginčo žemės sklypas (kadastrinis Nr. 6210/0004:53), esantis Bijutiškio k., Dubingių sen., Molėtų r., nuosavybės teise priklauso tretiesiems suinteresuotiems asmenims (T. I, b. l. 33–37). Iš kito Nekilnojamojo turto registro centro duomenų banko išrašo matyti, kad ginčo sklype yra du ūkio pastatai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), šiuo metu nuosavybės teise priklausantys tretiesiems suinteresuotiems asmenims (T. 2, b. l. 48–49).
Pareiškėjas E. T. I. skunde teigia, kad Utenos apskrities viršininko administracija 2003-08-07 išvadoje Nr. 6445 nenurodė visos galimos susigrąžinti (neužimtos asmeniniais ūkiais) arba laisvos žemės.
Atsakovė teigia, kad Ginčo sklypo, šiuo metu nuosavybės teise priklausančio tretiesiems suinteresuotiems asmenims, negalėjo, negali ir nebūtų galimybės ateityje pareiškėjui grąžinti natūra, kadangi jis buvo priskirtas valstybės išperkamai žemei, nes yra po pastatais ir reikalingas pastatams eksploatuoti.
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 6, 10, 12, 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas Nr. IX-489) 2 straipsnio 3 dalimi buvo pakeista Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis ir išdėstyta taip: „Žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja“; 11 dalis išdėstyta taip: „Kaimo vietovėje žemė, kuri naudojama arba nuomojama fiziniams ir juridiniams asmenims, personalinėms įmonėms nuosavybės teise turimų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai ir kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnį nepriskirta valstybės išperkamai žemei, grąžinama natūra šio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip.“
Kaip minėta, pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą atsisakyti grąžinti žemę natūra pagrindas yra tik tuomet, jei žemės susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja arba atitinkama žemė laikytina valstybės išperkama.
Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje pagal įstatymus yra užimta: namų valdų (sodybų) sklypų; valstybinių įstaigų ir organizacijų bei visuomeninės paskirties pastatams ir įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų sklypų, išskyrus poilsiaviečių pastatų ir statinių užimtus žemės sklypus; kitų visuomenės poreikiams naudojamų teritorijų (gatvių, aikščių, skverų, kapinių, vandenviečių, paplūdimių ir kt.); yra suteikta individualių gyvenamųjų namų statybai. Šių žemės sklypų (teritorijų) plotai ir ribos nustatomi žemėtvarkos projektuose.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą įrodymų visumą, daro išvadą, kad skundžiamų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu 0,15 ha žemės sklypas nebuvo suformuotas kaip namų valda, nebuvo priskirtas valstybės išperkamai žemei, todėl nebuvo pagrindo pareiškėjui neatkurti nuosavybės teisių natūra į ginčo žemės sklypą. Pareiškėjo tėvų nuosavybės teise turėtame iki nacionalizacijos žemės sklype esantis žemės plotas, suformuotas kaip 0,15 ha žemės sklypas, iki pat 2013 m. balandžio 11 d. skundžiamo sprendimo priėmimo buvo laisvas.
Įvertinęs nustatytas nagrinėjamosios bylos aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos skundžiamo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 40S-86 dalis, kuria nuspręsta atkurti nuosavybės teises O. N. perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,15 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą Nr. 501-2, yra neteisėta, todėl naikintina. Kita sprendimo dalis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 2 p., 127 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo E. T. I. skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 40S-86 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei O. N.“ dalį, kurią nuspręsta atkurti nuosavybės teises O. N. perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,15 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą Nr. 501-2.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.