Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės akcinės bendrovės (toliau – AB) SEB banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. L., I. L. ir R. P. ieškinį atsakovei AB SEB bankui dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šioje byloje nenustatyta absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų.Tarp šalių kilo ginčas dėl prievolės atlyginti žalą, kurią ieškovai, investavę savo lėšas į atsakovės pasiūlyto Fondo vienetus, patyrė po to, kai Fondo vienetų išpirkimas buvo nutrauktas ir Fondas buvo likviduotas. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovė kaip finansų tarpininkė pagal sudarytas sutartis su ieškovais netinkamai vykdė savo pareigas, todėl iš dalies yra atsakinga už ieškovų patirtą žalą.Apeliaciniame skunde atsakovė nesutinka su teismo išvadomis tiek dėl nustatytų atsakovės neteisėtų veiksmų, tiek ir dėl kitų nustatytų civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovės kaltės ir priežastinio ryšio tarp atsakovės neteisėtų veiksmų bei ieškovų patirtos žalos. Apeliantė taip pat ginčija teismo priteistų procesinių palūkanų dydį. Šiais aspektais, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, teisėjų kolegija patikrina skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl finansų tarpininko pareigos atskleisti klientams visą reikalingą informaciją

Pagal CK 6.256 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Jeigu sutarties vykdymas vienai iš šalių tuo pačiu yra ir profesinė veikla, ši šalis privalo vykdyti sutartį ir pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus (CK 6.256 str. 3 d.). Finansų tarpininko profesinės veiklos reikalavimai nustatyti FPRĮ ir šį įstatymą įgyvendinančiuose teisės aktuose.Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2007 m. kovo 9 d. ieškovas R. L., 2007 m. gegužės 10 d. ieškovas I. L., 2007 m. spalio 15 d. ieškovas R. P. su atsakove sudarė Investicijų portfelio valdymo konsultavimo pagrindais sutartis (toliau – Konsultavimo sutartys), kurias vykdydama atsakovė pasiūlė ieškovams investuoti į Fondo vienetus. Pagal Konsultavimo sutarčių Bendrosios dalies 4.1 punktą, teikdamas konsultacijas dėl kliento investuojamo turto valdymo, bankas įsipareigoja veikti protingai, atidžiai ir sąžiningai, siekti didžiausios naudos klientui; 4.2 punkte klientas patvirtina, kad iki sutarties pasirašymo bankas supažindino ir informavo jį apie galimą su investuojamo turto valdymu susijusią riziką ir, pasirašydamas sutartį, klientas įsipareigoja prisiimti šiame punkte nurodytą riziką.Konsultavimo sutarčių sudarymo metu galiojusios redakcijos FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Įgyvendindama šiuos reikalavimus, finansų maklerio įmonė, be kita ko, privalo pateikti informaciją apie finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras finansines priemones (FPRĮ 22 str. 4 d. 2 p.).Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nei šalių sudarytose sutartyse, nei kituose atsakovės pateiktuose dokumentuose ieškovams nėra nurodyta informacijos apie tai, kad Fondo vienetų išpirkimas gali būti sustabdytas ar atsisakyta juos išpirkti. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad tokia rizika ieškovams buvo atskleista prieš siūlant įsigyti Fondo vienetus. Pagal minėtus FPRĮ reikalavimus, investavimo priemonėms būdinga rizika turi būti atskleista aiškiai ir nedviprasmiškai, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad šalių pasirašytose sutartyse esantys bendro pobūdžio ieškovų patvirtinimai apie jiems žinomą ir suprantamą investavimo riziką neatitinka tokių reikalavimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2014, kuri pagal faktines aplinkybes ir taikytiną teisę iš esmės yra analogiška nagrinėjamai bylai (toje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl žalos atlyginimo kitam AB SEB banko klientui, investavusiam savo lėšas į Fondo vienetus), 2014 m. gruodžio 19 d. nutartimi konstatavo, kad bankas tinkamai neinformavo ieškovo apie galimybę Fondui sustabdyti investicinių vienetų išpirkimą, todėl pažeidė Konsultavimo sutarties 4.1 ir 4.2 punktus, FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį, šio straipsnio 4 dalies 2 punktą. Šie pažeidimai minėtoje byloje įvertinti kaip atsakovės neteisėti veiksmai civilinės atsakomybės taikymo aspektu.Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime Nr. 26/07 yra išaiškinęs, kad žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose.Šiuo atveju apeliantės argumentai nesudaro pagrindo nukrypti nuo kasacinio teismo suformuoto precedento minėtoje byloje. Apeliantės teigimu, minėta rizika yra būdinga visų fondų platinamiems investavimo vienetams ir šios rizikos suvokimas yra toks akivaizdus kaip savaime suprantamas dalykas yra nemokumo rizika versle. Nurodydama šį argumentą, apeliantė remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-185/2014. Toks argumentas atmestinas, nes, visų pirma, nurodytu Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu, kaip ir nagrinėjamoje byloje skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, buvo patenkinta 50 proc. ieškovo reikalavimų AB SEB bankui dėl žalos atlyginimo. Antra, būtent tą Lietuvos apeliacinio teismo sprendimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko nepakeistą kasacine tvarka išnagrinėjęs jau minėtą civilinę bylą Nr. 3K-3-559/2014. Trečia, teismo išvada, kuria apeliantė remiasi, padaryta kitame kontekste, t. y. sprendžiant dėl paties ieškovo kaltės dėl jam kilusios žalos ir tuo pagrindu mažinant nuostolius, kuriuos turi atlyginti atsakovė. Ginčui aktualios redakcijos FPRĮ 21 straipsnyje buvo nustatyta finansų tarpininko pareiga vengti interesų konfliktų, kylančių tarp finansų tarpininko ir jo klientų. Pagal FPRĮ 13 straipsnio 2 dalį, finansų tarpininkas privalo įgyvendinti ir taikyti veiksmingas organizacines ir administracines priemones, skirtas užkirsti kelią interesų konfliktams. Tačiau jei šios priemonės yra nepakankamos užtikrinti žalos klientų interesams prevenciją, finansų tarpininkas, prieš pradėdamas teikti investicines ir (arba) papildomas paslaugas, turi aiškiai atskleisti klientui interesų konflikto turinį ir šaltinį (FPRĮ 21 str. 2 d.).Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė 2008 m. sausio 1 d. sudarė Platinimo sutartį su Fondą valdančia įmone, pagal kurią už išplatintus Fondo vienetus gaudavo užmokestį, kurio dydis buvo susietas su išplatintų fondo vienetų verte (6 t., e. b. l. 48–63). Apeliaciniame skunde neneigiama, kad atsakovė buvo suinteresuota išplatinti kuo daugiau ir didesnės vertės Fondo vienetų, tačiau teigiama, kad tokios platinimo sutartys yra įprastinė praktika, kuri jokiems teisės aktams neprieštarauja. Dėl šio argumento teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra konstatuota, jog minėtos Platinimo sutarties sudarymas prieštarautų sprendime nurodytoms įstatymo nuostatoms. Teismas tik konstatavo, kad atsakovė neatskleidė ieškovams informacijos apie šį interesų konfliktą. Apeliaciniame skunde atsakovė nepateikė jokių argumentų, kuriais ginčytų patį tokio interesų konflikto egzistavimo faktą. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė šio interesų konflikto turinį ir šaltinį aiškiai atskleidė ieškovams prieš pasiūlydama jiems įsigyti Fondo vienetų (CPK 178 str.). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovė šios aplinkybės neneigia. Todėl pritartina teismo išvadai, kad tokiu neteisėtu neveikimu atsakovė pažeidė tiek FPRĮ 21 straipsnio 2 dalį, tiek ir bendrąją pareigą veikti sąžiningai, teisingai, profesionaliai ir geriausiomis klientui sąlygomis.Apeliantė akcentuoja, kad su ieškovu R. L. buvo sudaryta investicinio portfelio valdymo patikėjimo pagrindais sutartis, pagal kurią atsakovei buvo suteikta teisė savarankiškai priimti investicinius sprendimus. Apeliantė teigia, kad neturėjo pareigos informuoti šį klientą apie ketinamas įsigyti konkrečias finansines priemones, todėl neturėjo ir pareigos atskleisti jam su atitinkamu sandoriu susijusios investavimo rizikos. Šie apeliacinio skundo argumentai atmestini. Bylos duomenys patvirtina, kad 2007 m. kovo 9 d. ieškovas R. L. su atsakove sudarė dvi sutartis – Investicijų portfelio valdymo patikėjimo pagrindais sutartį (1 t., e. b. l. 52–56) ir Investicijų portfelio valdymo konsultavimo pagrindais sutartį (1 t., e. b. l. 59–63). Šių sutarčių turinys labai panašus, o esminis skirtumas tas, kad pagal pirmąją sutartį bankas kliento perduotą investuojamą turtą valdo patikėjimo teise ir turi teisę sudaryti sandorius dėl investuojamo turto be išankstinio kliento pritarimo (Patikėjimo sutarties Bendrosios dalies 3.1, 3.5, 3.6 p.), o pagal antrąją sutartį – bankas įsipareigoja pirkti bei parduoti vertybinius popierius tik gavęs tinkamai pateiktą Kliento pavedimą (Konsultavimo sutarties Bendrosios dalies 3.2 p.). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas R. L. pateikė atsakovei pavedimą pirkti Fondo vienetus, tačiau pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovė iš esmės neneigia ieškovo nurodytos aplinkybės, kad faktiškai Fondo vienetų pirkimas buvo derinamas su R. L. ir atsakovė jam rekomendavo įsigyti Fondo vienetų. Tokių aplinkybių atsakovė neginčija ir apeliaciniame skunde. Be to, teisėjų kolegija, taip pat kaip ir pirmosios instancijos teismas, pritaria ieškovų argumentui, kad FPRĮ nuostatose nėra numatyta išimčių, kurios atleistų atsakovę nuo pareigos atskleisti klientui investavimo rizikas tais atvejais, kai neprofesionalaus investuotojo investicijų portfelis valdomas patikėjimo pagrindais.

Dėl priežastinio ryšio tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovų patirtos žalos

Byloje neginčijama, kad ieškovai, įsigiję Fondo vienetų, patyrė ieškinyje nurodyto dydžio nuostolių, nes likvidavus Fondą, ieškovai nebeatgavo savo investuotų lėšų. Ieškovai teigia, kad jų tikslas buvo saugiai investuoti pinigus, todėl jie nebūtų įsigiję Fondo vienetų, jeigu atsakovė būtų tinkamai atskleidusi visas rizikas. Apeliantė laikosi pozicijos, kad informacija apie tai, jog Fondo vienetų prekyba gali būti sustabdyta ar nutraukta, arba tai, kad atsakovė už išplatintus Fondo vienetus gauna užmokestį iš Fondo valdytojos, nebūtų turėjusi įtakos ieškovų sprendimui įsigyti Fondo vienetus. Todėl, apeliantės teigimu, šios informacijos neatskleidimas ieškovams nelėmė jiems kilusios žalos.CK 6.247 straipsnyje reglamentuotas priežastinis ryšys, kaip būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga, reiškia, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę taip, jog nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad taikant civilinę atsakomybę profesionalių paslaugų srityje, pažeidus pareigą informuoti laikoma, kad tarp neteisėtų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys, nes ieškovas galbūt nebūtų priėmęs sprendimo, jei būtų žinojęs visą reikšmingą informaciją. Atsakovui tenka pareiga įrodyti priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2014; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-686/2017).Nagrinėjamu byloje nustatyta, kad ieškovas I. L. investavimo strategijoje nurodė teikiantis pirmenybę mažos ir vidutinės rizikos investicijoms, priimtina portfelio vertės svyravimo rizika nurodė 8–12 proc. per metus (1 t., e. b. l. 119), o R. L. ir R. P. – vidutinės ir didelės rizikos investicijoms, priimtina portfelio vertės svyravimo rizika nurodė 15–20 proc. per metus (1 t., e. b. l. 63, 150). Ieškovas R. L. dar prieš įsigydamas Fondo vienetus buvo investavęs į kitas atsakovės pasiūlytas finansines priemones, kurių vertė po to krito, ir, kaip matyti iš byloje pateiktų el. laiškų, ieškovui labiau buvo priimtina patirti mažesnį nuostolį pasitraukiant iš tokių investicijų, nei rizikuoti prarasti dar daugiau savo lėšų (1 t., e. b. l. 66–70). Atsakovė neneigė šios ieškovo nurodytos aplinkybės, kad po nesėkmingų investicijų dalį savo lėšų R. L. laikė terminuotame indėlyje, tačiau atsakovės darbuotojas vietoj to pasiūlė ieškovui įsigyti Fondo vienetus, kuriuos apibūdino kaip saugią investiciją. Ieškovas I. L., kaip matyti iš jo pakeistos investavimo strategijos (1 t. , e. b. l. 118–119), sumažino pageidaujamą gauti investicijų grąžą nuo 10–20 proc. per metus iki 10–15 proc. per metus, o tai patvirtina jo nurodytą aplinkybę, kad jis siekė iš parduoto verslo gautas lėšas investuoti saugiai, nerizikuojant jas visas prarasti. Atsakovė nepaneigė, kad ir ieškovas R. P. savo lėšas laikė terminuotame indėlyje, o įsigyti Fondo vienetus kaip saugią investiciją jam pasiūlė atsakovės darbuotoja. Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoju apklaustas atsakovės darbuotojas M. Č. paaiškino, kad investavimas į Fondo vienetus buvo pristatomas labiau kaip saugi, nerizikinga priemonė.Teisėjų kolegijos vertinimu, iš minėtų aplinkybių visumos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad labiau tikėtina, jog žinodami informaciją apie riziką, jog gali būti sustabdytas ar nutrauktas Fondo vienetų išpirkimas, taip pat informaciją apie egzistuojantį interesų konfliktą (t. y. aplinkybę, kad atsakovė gauna atlygį iš Fondo valdymo įmonės už Fondo vienetų platinimą), ieškovai nebūtų sutikę investuoti į Fondo vienetus (CPK 185 str.). Apeliantė nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų šią teismo išvadą. Apeliaciniame skunde atsakovė tas pačias aplinkybes vertina kitaip, teigdama, kad jos patvirtina ieškovų pasirinkimą investuoti rizikingai, taip pat teigdama, kad ieškovų investicijos buvo prarastos dėl objektyvių priežasčių, kurių nebuvo galima iš anksto numatyti, ir kad tokią riziką prisiėmė patys ieškovai, įsigydami Fondo vienetus. Šie argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo spręsti priešingai, todėl sutiktina su teismo išvada, kad byloje įrodytas priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovės veiksmų ir ieškovams kilusios žalos. Pažymėtina ir tai, kad šiuo aspektu skundžiamas sprendimas atitinka kasacinio teismo praktiką, formuojamą pagal faktines aplinkybes iš esmės analogiškose bylose (žr. 24 punkte nurodytas nutartis).

Dėl atsakovės kaltės

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad skundžiamame sprendime neatskleista, kaip pasireiškė atsakovės kaltė, kuri yra viena iš būtinų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. Šiuo ginčo aspektu pirmiausia pažymėtina, kad sprendžiant civilinės atsakomybės taikymo klausimą, skolininko kaltė yra preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (CK 6.248 str. 1 d.). Tai reiškia, kad atsakovė, nesutikdama su ieškovų pareikštais reikalavimais dėl žalos atlyginimo, turi procesinę pareigą įrodyti, kad žala padaryta ne dėl atsakovės kaltės.Šiai bylai aktualioje kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad banko kaip finansų tarpininko pareiga tinkamai suteikti informaciją klientui kvalifikuotina kaip prievolė dėti maksimalias pastangas, todėl atsakomybė už šios pareigos nevykdymą bankui kyla pagal bendrąją civilinės atsakomybės taisyklę (CK 6.200 str. 4 d. ir 6.248 str. 1 d.) – su kalte (žr. 24 punkte nurodytas nutartis). Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina.Nagrinėjamu atveju byloje konstatuota, kad atsakovė, teikdama ieškovams investicines paslaugas, t. y. siūlydama įsigyti Fondo vienetus, pažeidė FPRĮ 21 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies 2 punkto reikalavimus, nes neatskleidė reikšmingos informacijos apie egzistuojantį interesų konfliktą ir investavimo į minėtą finansinę priemonę riziką. Tai reiškia, kad atsakovė, vykdydama savo sutartines prievoles ieškovams, nesielgė taip, kaip tokiomis aplinkybėmis turėjo elgtis profesionalus finansų tarpininkas. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje įrodyta atsakovės kaltė dėl ieškovams padarytos žalos.Apibendrinant, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, konstatuodamas, kad yra visos būtinos sąlygos taikyti atsakovei civilinę atsakomybę, ir šiuo aspektu nenukrypo nuo aukščiausios instancijos teismo formuojamos praktikos analogiškose bylose. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kurie teisiškai nereikšmingi sprendžiant dėl ginčo esmės.

Dėl procesinių palūkanų dydžio

Pirmosios instancijos teismas ieškovams iš atsakovės priteisė 6 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.). Ši norma sistemiškai taikoma kartu su CK 6.210 straipsniu, kuriame reglamentuotas mokėtinų palūkanų dydis tuo atveju, kai skolininkas praleidžia terminą įvykdyti piniginę prievolę. Pagal bendrąją taisyklę, tokiu atveju mokamos 5 proc. dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 str. 1 d.). Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta šios taisyklės išimtis – kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tokiu atveju mokamos 6 proc. dydžio metinės palūkanos.Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad ieškovai yra (ginčui aktualiu laikotarpiu buvo) verslininkai (R. L. dirbo vadovaujantį darbą; I. L. buvo (duomenys neskelbtini) akcininkas, R. P. 2007 m. lapkričio 15 d. konsultavimo anketoje nurodė gaunantis dividendų; Finansinių priemonių tinkamumo anketose ieškovai nurodė esatys verslininkai, užsiimantys individualia veikla ar verslu). Pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes atsižvelgė spręsdamas atsakovės atsakomybės mažinimo klausimą dėl pačių ieškovų kaltės (CK 6.248 str. 4 d.). Tačiau nustatant priteistinų procesinių palūkanų dydį, svarbu atsižvelgti į tai, kokio pobūdžio teisiniai santykiai sieja ginčo šalis. Šiuo atveju ieškovai Konsultavimo ir kitas sutartis, kurių pagrindu atsakovė jiems teikė investicines bei papildomas paslaugas, sudarė kaip fiziniai asmenys, investuojantys savo asmenines lėšas, o ne kaip verslo subjektai, sudarantys sandorius, susijusius su jų kaip verslininkų vykdoma veikla. Todėl sutiktina su atsakovės apeliacinio skundo argumentu, kad teismas nepagrįstai priteisė ieškovams 6 proc., o ne 5 proc. dydžio procesines palūkanas. Juolab kad patys ieškovai savo procesiniuose dokumentuose nepagrindė prašomo priteisti palūkanų dydžio, o pirmosios instancijos teismo sprendime taip pat nėra motyvuota, kodėl priteisiamas būtent toks palūkanų dydis.Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad yra pagrindas sumažinti ieškovams iš atsakovės priteistas 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas iki 5 proc., todėl ši skundžiamo sprendimo dalis atitinkamai patikslintina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamas sprendimas iš esmės paliekamas nepakeistas (patikslinant tik priteistų procesinių palūkanų dydį, o tai yra išvestinio pobūdžio reikalavimas), laikytina, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas priimamas ieškovų naudai, todėl jiems iš atsakovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant šios instancijos teisme, o atsakovei tokios išlaidos iš ieškovų nepriteistinos (CPK 93 str. 1 d.).Ieškovai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos apeliaciniame teisme pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame nurodė, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ieškovai už advokatų profesinės bendrijos suteiktas teisines paslaugas patyrė tokio dydžio išlaidas: R. L. – 504,95 Eur, I. L. – 3 136,03 Eur; R. P. – 568,01 Eur. Prie prašymo pridėjo šias išlaidas patvirtinančius dokumentus.Atsižvelgiant į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta rašytinio proceso tvarka, o ieškovai šioje instancijoje pateikė tik vieną bendrą atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, iš atsakovės priteistina ieškovų patirtų išlaidų dalis, neviršijanti Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), nustatyto tokių išlaidų dydžio, t. y. 1 090,31 Eur (CPK 98 str.). Atsižvelgiant į šalių tarpusavio susitarimą dėl bylinėjimosi išlaidų pasiskirstymo atitinkamomis proporcijomis, iš atsakovės priteistina ieškovui R. L. 130,72 Eur; ieškovui I. L. 812,28 Eur; ieškovui R. P. 147,08 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 31 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti teismo sprendimo dalį, kuria ieškovams R. L., I. L. ir R. P. iš atsakovės AB SEB banko priteistos 6 proc. metinės palūkanos už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2016 m. birželio 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, sumažinant priteistų palūkanų dydį iki 5 proc.

Priteisti iš atsakovės AB SEB banko (įmonės kodas 112021238) ieškovui R. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 130,72 Eur (vieną šimtą trisdešimt eurų 72 ct); ieškovui I. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 812,28 Eur (aštuonis šimtus dvylika eurų 28 ct), ieškovui R. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 147,08 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt septynis eurus 08 ct) bylinėjimosi išlaidų.