- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-24
- Bylos Nr.
- I-356-283/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01748-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- R. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Procesinių sprendimų kategorijos: 20.1; 20.2.1.1; 20.2.1.2; 20.2.3.2; 37.3; 55.1.3
2019 m. balandžio 24 d.
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
pareiškėjas R. R. (toliau – ir R. R., ir pareiškėjas) skundu (1 t., b. l. 2-50) ir patikslintu skundu (1 t., b. l. 66-112) kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, ir atsakovės atstovas), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija), priteisti 768 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, atlyginti už 2016 m. birželio 22 d. - 2017 m. liepos 7 d. laikotarpį (toliau – ginčo laikotarpis).
R. R. neturtinės žalos atsiradimą ginčo laikotarpiu kildino iš Teisingumo ministerijos kuriamų nekokybiškų įsakymų, Kalėjimų departamento pareigų nevykdymo, nekontroliuojant pavaldžios institucijos Pravieniškių PN-AK veiklos, neteisėtų Maitinimo organizavimo taisyklių ir daug kartų keistų valgiaraščių. Be to, pareiškėjas nurodė, kad ginčo laikotarpiu atliko nuobaudas patalpose, kurios įrengtos negyvenamosios paskirties pastatuose. Tvirtino, kad buvo netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, jie neizoliuoti nuo likusios patalpos, praustuvas ir spintelė iškelti į kamerą. Tvirtino, kad patalpose nuo sienų ir lubų krisdavo tinkas, grindys buvo suirusio ir išdaužyto betono, vėdinimo sistemų nebuvo, tvyrojo drėgmė ir smarvė, jose nuolat būdavo šalta, nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų, neužtikrintas natūralus apšvietimas. Teigė, kad patalpos įrengtos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, jose trūko baldų, vietoje lovų duoti savadarbiai gultai. Teigė, kad buvo netinkamai aprūpinamas higienos priemonėmis, vertino, kad buvo diskriminuojamas, kadangi vyrams išduodamas vienas rulonas tualetinio popieriaus, o moterims – du rulonai; aprūpinimas muilu buvo nereguliarus ir nepakankamas, nebuvo išduodamos indų plovimo priemonės. Teigė, kad neišduodavo antros paklodės, antro pagalvės užvalkalo, minkštasis inventorius buvo tik dezinfekuojamas, bet niekada nebuvo skalbiamas. Kameroje nebuvo užtikrintas minimalus 5 kv. m plotas vienam asmeniui, didžiąją dalį ploto užėmė baldai. Visose patalpose sienos paveiktos pelėsio, šlapios lubos virš sanitarinių mazgų, patalpose nuolat būdavo parazitų. Tvirtino, kad buvo tiekiamas netinkamas maitinimas, nustatytos per mažos normos, dėl ko nuolat jausdavo alkį. Nurodė, kad nebuvo aprūpinamas pajamomis, dėl to nebuvo užtikrintas orus jo paties ir jo šeimos pragyvenimas. Pareiškėjas tokias kalinimo sąlygas vertino kaip kankinančias, nežmoniškas, pažeidžiančias Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teisingumo ministerija nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1054 įgaliojo Teisingumo ministeriją atstovauti valstybę bylose dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė. Teisingumo ministerija vertino, kad pareiškėjas aukščiau nurodytame nutarime išvardintose srityse valstybės deliktinės atsakomybės klausimo nekelia, todėl dėl skundo reikalavimų pagrįstumo nepasisakė (1 t., b. l. 127-128).
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Kalėjimų departamentas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie įrodytų, kad Kalėjimų departamentas savo veiksmais (neveikimu) pareiškėjui padarė tiesioginės žalos. Vertino, kad pareiškėjas savo nusiskundimus išdėstė abstrakčiai, nepateikė duomenų apie sutrikdytą fizinę ar psichinę sveikatą, nepagrindė neturtinės žalos, nepateikė jokių žalą patvirtinančių įrodymų (1 t., b. l. 131-133).
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepimu prašė skundą atmesti. Pravieniškių PN-AK nurodė, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu minimalus gyvenamasis plotas buvo užtikrintas. Teigė, jog nuteistieji patys turi rūpintis gyvenamųjų patalpų švara ir tvarka, tai numato teisės aktai. Tvirtino, kad sanitariniai mazgai atskirti siena iki lubų, juose įrengta atskira mechaninė vėdinimo sistema, sumontuoti veidrodžiai, sifonai, kamerų tipo patalpose įrengta mechaninė vėdinimo sistema. Nuteistųjų gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos baldais, apranga, asmens higienos priemonėmis, kitu inventoriumi ir švaros priemonėmis iki 2017 m. birželio 7 d. buvo aprūpintos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“. Nurodė, kad patalpose įrengtos standartinės dviejų aukštų lovos, gyvenamosiose patalpose užtikrinama tinkama temperatūra, o esant būtinumui, išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Iki 2017 m. sausio 1 d. kiekvienam nuteistajam buvo išduodamos higienos priemonės pagal teisės aktų reikalavimus, kiekvieną kartą einant į dušą, būdavo išduodama po 30 g muilo, o nuo 2017 m. sausio 1 d. higienos priemonės išduodamos tik nemokiems nuteistiesiems ir tik paprašius raštu. Teigė, kad pataisos įstaigoje nuolat naikinami buitiniai parazitai. Maistas nuteistiesiems gaminamas ir tiekiamas laikantis teisės aktų reikalavimų. Kamerų tipo patalpose sumontuota prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Tvirtino, kad Nacionalinis sveikatos centras, patikrinęs kamerų tipo patalpas, higienos normų pažeidimų nenustatė. Pabrėžė, kad bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos, pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pravieniškių PN-AK teigė, kad pareiškėjas nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis, pareiškėjo argumentai yra nekonkretūs, deklaratyvūs. Pabrėžė, kad pareiškėjui reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai. Atsakovės atstovas tvirtino, kad laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (1 t., b. l. 135-143).
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų pataisos įstaigoje, atlyginimo.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad Teisingumo ministerija priima netinkamus, nekokybiškus įsakymus, kuriuos vykdant, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Teisingumo ministerijos veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatai (toliau – Nuostatai), patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 13 d. nutarimo Nr. 1464 redakcija). Teisingumo ministerijos veiklos tikslai apibrėžti Nuostatų 7 punkte, pavestos vykdyti funkcijos - 8 punkte. Atsižvelgus į Nuostatuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, daroma išvada, kad Teisingumo ministerija, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų, vykdo įvairias funkcijas, tarp jų – ir susijusias su bausmių vykdymą reglamentuojančių teisės aktų projektų rengimu, šioje srityje priimtų teisės aktų sisteminimu, Lietuvos Respublikos teisės aktų atitikties asmens teisėms ir laisvėms analizavimu ir kt.
Išanalizavus R. R. skundą, vertinama, kad pareiškėjas aplinkybes, susijusias su Teisingumo ministerijos veiksmais (neveikimu) nurodė itin abstrakčiai, jis neįvardino konkrečių Teisingumo ministerijos priimtų teisės aktų, pareiškėjo manymu, pažeidusių jo teises ir sukėlusių neturtinę žalą, skundo reikalavimo nepagrindė teisiniais argumentais.
Be to, pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą jam sukėlė Kalėjimų departamento priimti teisės aktai, reglamentuojantys minimalios gyvenamojo ploto normą bei maitinimo taisykles.
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos įstaiga prie Teisingumo ministerijos, kurios paskirtis yra metodiškai vadovauti ir kontroliuoti probacijos tarnybų ir laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą. Kalėjimų departamento veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1R-58 patvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatai. Šių nuostatų 8.18 punkte numatyta, kad viena iš Kalėjimų departamentui pavestų funkcijų yra pagal kompetenciją rengti ir tvirtinti Lietuvos Respublikos įstatymams, Vyriausybės nutarimams ir ministrų įsakymams įgyvendinti reikalingus teisės aktus, kitus bausmių vykdymo ir probacijos sistemos veiklą reglamentuojančius teisės aktus, kontroliuoja, kaip jie vykdomi.
Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą, daroma išvada, kad Kalėjimų departamento patvirtinti teisės aktai yra norminiai teisės aktai, kurių atitiktis aukštesnės galios Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos įstatymams, Vyriausybės nutarimams gali būti tikrinama tik nustatyta tvarka. Išanalizavus skundo teiginius, konstatuojama, jog pareiškėjas nenurodė jokių duomenų, kad jo minimi teisės aktai (jų dalys), reglamentuojantys minimalios gyvenamojo ploto normą bei maitinimo taisykles, yra pripažinti neatitinkančiais aukštesnės galios teisės aktams ir panaikinti. Be to, vertinama, kad pareiškėjo argumentai dėl Kalėjimų departamento veiksmų (neveikimo) yra deklaratyvūs, nekonkretūs ir nepagrįsti objektyviais bylos duomenimis.
Pareiškėjui nepateikus argumentų ir įrodymų, pagrindžiančių, kad atsakovės atstovai Teisingumo ministerija ir Kalėjimų departamentas veikė neteisėtai, nėra pagrindo konstatuoti šių atsakovės atstovų neteisėtų aktų CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme. Nagrinėjamu atveju nekonstatavus valstybės institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) kaip būtinos ir privalomos sąlygos neturtinei žalai kilti, nėra pagrindo pasisakyti apie kitų neturtinės žalos atsiradimo sąlygų.
Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo skundo dalis atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento, dalis netenkinama.
Pareiškėjas teigė, kad jam neturtinę žalą sukėlė tai, kad jam tekęs minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).
Taisyklių 11¹.2 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuojamas konkrečios patalpos, į kurią buvo paskirtas pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš jame įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus.
Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko nuobaudas Pravieniškių PN-AK 2-ojo sektoriaus uždarosios zonos baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose. Pareiškėjas nuo 2016 m. birželio 23 d. iki 2016 m. birželio 27 d. buvo paskirtas į kamerą Nr. 13, kurios plotas 5,13 kv. m, joje įrengta viena gyvenamoji vieta; nuo 2016 m. birželio 30 d. iki 2016 m. rugsėjo 27 d. ir nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2017 m. kovo 17 d. – į kamerą Nr. 7, kurios plotas 12,72 kv. m, joje įrengtos 3 gyvenamosios vietos, vienam asmeniui teko 4,24 kv. m ploto; nuo 2017 m. balandžio 7 d. iki 2017 m. liepos 7 d. – į kamerą Nr. 18, kurios plotas 12,90 kv. m, joje įrengtos 2 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 6,45 kv. m ploto (I t., b. l. 150, 154).
Teismas neturi pagrindo abejoti Pravieniškių PN-AK pateiktais duomenimis apie aukščiau nurodytų kamerų plotus bei įrengtų miegamųjų vietų skaičių jose, todėl šiais duomenimis remiasi.
Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, daroma išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog Pravieniškių PN-AK veikė netinkamai, todėl daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma.
Vertinant pareiškėjo prašymą atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą, atsižvelgiama tai, jog, vadovaujantis EŽTT (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) praktika ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Minėta, kad taikomi teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Teisminėje praktikoje yra nurodyta, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau pažymėjo, kad tai savaime nesuponuoja, jog, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Pagal suformuotą teisminę praktiką, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant padarytus teisės pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamoje byloje minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimas nenustatytas, nėra pagrindo iš kameros ploto atimti joje esančių baldų užimamą plotą.
Pareiškėjas neturtinę žalą siejo su aplinkybe, kad kamerų tipo patalpos buvo priskirtos negyvenamosioms patalpoms.
Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“, galiojusio iki 2017 m. sausio 1 d., 6 punktą, statiniai buvo skirstomi į dvi rūšis – pastatus ir inžinierinius statinius. Šio reglamento 6.1 punkte buvo nurodyta, kad pagal paskirtį pastatai skirstomi į dvi pagrindines grupes: gyvenamuosius pastatus ir negyvenamuosius pastatus, o pagal minėto reglamento 8 punktą, negyvenamieji pastatai skirstomi į keletą pogrupių, tarp jų, ir į specialiosios paskirties pastatus, kuriems priskiriami karinių vienetų pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai ir kt. (8.16 punktas). Iš esmės analogiškas statinių ir pastatų skirstymas numatytas ir nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančio Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 5, 6 ir 7 punktuose.
Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, jog tai, kad Pravieniškių PN-AK, kaip pataisos įstaigos, pastatai registruoti kaip negyvenamosios paskirties pastatai, atitinka teisės aktų reikalavimus. Toks teisinio reguliavimo aiškinimas pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018.
Įvertinus bylos faktines aplinkybes ir taikomą teisinį reglamentavimą, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų.
Pareiškėjas neturtinę žalą siejo su aplinkybe, kad kamerose nuo sienų krito tinkas, kalkės, dažai, grindys buvo išdaužytos, buvo neįmanoma atidaryti langų.
Atsakovės atstovas į bylą nepateikė duomenų apie kamerų, į kurias pareiškėjas buvo paskirtas, būklę.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui, laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.).
Atsižvelgus į tai, daroma išvada, kad Pravieniškių PN-AK tinkamais įrodymais nepaneigė R. R. teiginių, kad jis ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į kameras, kuriose nuo sienų krito tinkas, kalkės, dažai, grindys buvo išdaužytos, buvo neįmanoma atidaryti langų.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad sanitariniame mazge nebuvo ventiliacijos, todėl iš jo sklidę kvapai jautėsi ir kameroje, sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo likusios patalpos, praustuvė ir veidrodis įrengti ne sanitariniame mazge, o kameroje.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.5 punktas nustato, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos, kuriose įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas; sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą, daroma išvada, kad Eksploatavimo taisyklės nenustato reikalavimo sanitariniame mazge įrengti atskirą vėdinimo sistemą.
Ginčo laikotarpiu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarką nustatė Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos, redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) ir Teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir 2017 m. Aprūpinimo normos, galiojančios nuo 2017 m. birželio 8 d.). Pagal 2004 m. Aprūpinimo normas ir 2017 m. Aprūpinimo normas, kamerų tipo patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė).
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą ir 2018 m. lapkričio 20 d. pažymoje Nr. 77-1663 nurodė, kad 2-ojo sektoriaus kamerų tipo patalpose sanitariniai mazgai atskirti siena iki lubų, juose įrengta atskira mechaninė vėdinimo sistema, yra spintelė, praustuvas (1 t., b. l. 151). Pareiškėjas neginčijo aplinkybės, kad sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti sienelėmis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką, kad sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto vizualiai aukštesne nei 1,5 metro sienele ir durimis pareiškėjui užtikrina pakankamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr. pvz., 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2467-525/2017, 2017 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2323-602/2017 ir kt.).
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog patalpose nebuvo jokios ventiliacijos, drėgna, veisėsi pelėsis, buvo šalta, patalpose netinkamas natūralus apšvietimas.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal HN 134:2015 39 punkto reikalavimus, ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.
Pravieniškių PN-AK atsiliepime nurodė, kad 2-ojo sektoriaus kamerų tipo patalpose įrengta mechaninė vėdinimo sistema, ir tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus.
Be to, Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Pagal Pravieniškių PN direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 4 punktą, gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį (1 t., b. l. 170-172). Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, reguliariai prižiūrintys, tvarkantys patalpas, užkerta kelią pelėsiui veistis. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2017 m. birželio 22 d. patikrinimo akto Nr. PA.2-792(16.3.187.2.12) duomenimis, patikrintose kamerose, tarp jų - ir Nr.7 ir Nr. 18, sudaryta galimybė vėdinti jas per langus (1 t., b. l. 175). Byloje nebuvo nustatyta duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebūtų turėjęs galimybių rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu kamerose ir dėl to būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją.
Higienos normos HN 134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad gyvenamosiose patalpose įrengta centrinė šildymo sistema ir kad, esant būtinumui, pagal nuteistųjų prašymus išduodami elektriniai šildytuvai ar ventiliatoriai. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2016 m. lapkričio 3 d. patikrinimo akto Nr. PA.2.-1473 (17.4.1.2.12) duomenys patvirtina, kad atlikto patikrinimo metu kameroje Nr. 7 oro temperatūros, drėgmės ir dirbtinės apšvietos matavimų rezultatai atitiko Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus (1 t., b. l. 177-1748).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Nagrinėjant bylą, nenustatyta duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją dėl netinkamos temperatūros, ar šildytuvo neišdavimo, į Visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamos oro temperatūros.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 14 punktą, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, natūralios apšvietos Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą ir 2018 m. lapkričio 20 d. pažymoje Nr. 77-1663 (1 t., b. l. 155) nurodė, kad kamerų tipo patalpose sumontuoti plastikiniai langai su skaidriu stiklu.
Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl drėgmės ir pelėsio, netinkamos temperatūros ir nepakankamo natūralaus apšvietimo nepagrįsti bylos duomenimis, todėl atmetami.
Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog kamerose nebuvo įrengtų iškvietimo mygtukų.
Eksploatacijos taisyklių 16.11 punkte nurodyta, jog kamerose įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą ir 2018 m. lapkričio 20 d. pažymoje Nr. 77-1663 nurodė, kad kamerų tipo patalpose iškvietimo mygtukai sumontuoti. Teismas neturi pagrindo netikėti Pravieniškių PN-AK pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi. Vertinant pareiškėjo teiginius apie kamerose neįrengtus iškvietimo mygtukus, sprendžiama, kad jie yra abstraktūs, skunde konkrečiai nenurodyta, kuriose kamerose ir kuriuo laiku neveikė iškvietimo mygtukai, kada, dėl kokių aplinkybių ir koks pavojus jam buvo kilęs, kai pareiškėjas galbūt negalėjo pasikviesti pagalbos.
Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo teiginiai dėl kamerose neįrengtų iškvietimo mygtukų atmetami kaip nepagrįsti byloje nustatytais duomenimis.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad ginčo laikotarpiu patalpose būdavo pilna tarakonų.
Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 (2016 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. V-1045 redakcija; toliau – ir Aprašas), 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.).
Atsakovės atstovas pateikė 2016 m. lapkričio 23 d. Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 76-203 (1 t., b. l. 155-158), sudarytą su UAB „Utenos deratizacija“. Teismas vertina, kad vien nurodyta sutartis nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog patalpose buvo kenkėjų (tarakonų, pelių ir kt.).
Vertinant ginčo šalių pateiktus įrodymus, vadovaujamasi teismų praktikoje suformuotu negatyviojo įrodinėjimo naštos aspekto aiškinimu pagal kurį, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Kadangi Pravieniškių PN-AK turi pareigą laikytis nuteistųjų laikymo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų ir užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai, todėl, atsakovės atstovui nepateikus informacijos ir ją patvirtinančių dokumentų dėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog gyvenamosiose patalpose veisėsi buitiniai parazitai, ši aplinkybė vertinama pareiškėjo naudai.
Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, jog ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK neužtikrino tinkamo Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų įgyvendinimo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad gyvenamosiose patalpose trūko baldų, per mažai gaudavo tualetinio popieriaus, duše neišduodavo muilo, neišduodavo valymo priemonių patalpoms valyti, priemonių indams plauti.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą ir 2018 m. lapkričio 20 d. pažymoje Nr. 77-1663 (1 t., b. l. 152) nurodė, kad patalpos inventoriumi buvo aprūpintos, vadovaujantis 2004 m. Aprūpinimo normomis. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi. Vertinant pareiškėjo teiginius, daroma išvada, kad skunde nėra konkrečiai nurodyta, kiek, kada ir kokių baldų trūko pareiškėjui, be to, byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją prašymais aprūpinti trūkstamais baldais.
Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundo teiginiai dėl baldų gyvenamojoje patalpoje trūkumo vertinami kaip deklaratyvūs, nepagrįsti objektyviais duomenimis ir todėl atmetami.
Ginčo laikotarpiu iki 2017 m. sausio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (toliau – ir Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos). Pagal šias normas, vyrams per mėnesį turėjo būti išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo, priemonės indams plauti į kameras išduodamos pagal jų vartojimo instrukcijose nurodytas normas. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132, 4 ir 5 punktai, be kita ko, numato, jog pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis), o vėliau higienos reikmenys, avalynė, drabužiai išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą ir 2018 m. lapkričio 20 d. pažymoje Nr. 77-1663 nurodė, kad iki 2017 m. sausio 1 d. kiekvienam nuteistajam vieną kartą per mėnesį buvo išduodama 200 g skalbiamojo muilo, 100 g tualetinio muilo, 1 rulonas tualetinio popieriaus, einančiam į dušą nuteistajam kiekvieną kartą buvo išduodama po 30 g muilo, o nuo 2017 m. sausio 1 d. higienos priemonės išduodamos tik nemokiems nuteistiesiems ir esant jų rašytiniam prašymui. Teismas neturi pagrindo abejoti Pravieniškių PN-AK pateiktais duomenimis ir jais vadovaujasi.
Pravieniškių PN-AK nepateikė dokumentais pagrįstų duomenų apie pareiškėjui išduotas indų plovimo priemones. Vadovaujantis minėtu teisminėje praktikoje suformuotu negatyviojo įrodinėjimo naštos aspekto aiškinimu, daroma išvada, kad Pravieniškių PN-AK turi pareigą laikytis nuteistųjų laikymo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų ir užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai. Taigi, atsakovės atstovui nepateikus informacijos, paneigiančios pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad jam nebuvo išduota indų plovimo priemonė, sprendžiama, kad ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK neužtikrino pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytą materialinį aprūpinimą.
Pagal Pravieniškių PN direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 4 punktą, gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį (1 t., b. l. 170-172). Pravieniškių PN-AK atsiliepime nurodė, kad valymo komplektus ir valymo priemones iš sandėlio paima Socialinės reabilitacijos skyrių būrių viršininkai ir išduoda jas nuteistiesiems; dalyvaujant pareigūnams, kamerų budėtojai nuolat palaiko švarą patalpose, jas vėdina, plauna grindis, sanitarinius įrengimus (1 t., b. l. 136-137). Teismas neturi pagrindo abejoti tokiais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, jie neprieštarauja Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2017 m. birželio 22 d. patikrinimo aktui Nr. PA.2-792(16.3.187.2.12), kuriame užfiksuota, jog patikrintose kamerose, tarp jų – ir Nr. 7 ir Nr. 18, vizualiai matomo pelėsio nebuvo (1 t., b. l. 175). Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją skundais dėl negalėjimo palaikyti švarą kamerose ir prašymais skirti švaros palaikymui skirtas priemonės.
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo teiginiai dėl netvarkingų patalpų ir neišduodamų valymo priemonių atmetami kaip nepagrįsti byloje nustatytais duomenimis.
Pareiškėjas tvirtino, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad ginčo laikotarpiu patalynė buvo skalbiama tik vieną kartą per savaitę, minkštasis inventorius neskalbiamas, o tik dezinfekuojamas, nesudarytos galimybės skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius.
Higienos normos HN 134:2015 41 punkte nustatyta, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. HN 134:2015 42 punktas draudžia laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims.
Pravieniškių PN-AK atsiliepime nurodė, kad nuteistasis, pageidaujantis gauti dezinfekavimo paslaugą, turi kreiptis į būrio, kuriame gyvena, specialistą, kuris su dezinfekavimą atliekančiu asmeniu suderina paslaugos suteikimo laiką ir užtikrina nuteistojo patalynės pristatymą bei atsiėmimą. Teismas sprendžia, kad atsakovės atstovas buvo sudaręs realias galimybes dezinfekuoti nuteistojo naudojamą čiužinį, pagalvę, antklodę. Byloje nenustatyta duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu apie dezinfekavimo reikalaujantį minkštąjį inventorių nustatyta tvarka būtų pranešęs pataisos įstaigos administracijai, prašęs jį dezinfekuoti ir gavęs neigiamą atsakymą.
Higienos normos HN 134:2015 43 punkte nustatyta, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.
Pareiškėjas skunde iš esmės pripažino, kad ginčo laikotarpiu patalynė buvo keičiama vieną kartą per savaitę. Byloje nenustatyta duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją prašymais pakeisti patalynę dažniau, nes ji užsiteršė, o atsakovės atstovas šių prašymų būtų netenkinęs. Be to, teismas vertina, kad pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis negalėjo pasinaudoti savo teise gauti švarią patalynę bei pasinaudoti teise į drabužių skalbimą, skunde aplinkybės apie neužtikrintą teisę į švarią patalynę ir minkštąjį inventorių yra nekonkrečios ir deklaratyvios. Atsakovės atstovo pateiktas Patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos aprašas leidžia daryti išvadą, kad pataisos įstaigoje yra sudaryta galimybė pasinaudoti nuosavos patalynės ir drabužių skalbimo paslauga (1 t., b. l. 162).
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad ginčo laikotarpiu jam buvo tiekiamas nepilnavertis ir nekokybiškas maistas.
Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami, vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 patvirtintais Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintomis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės) ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (galiojusiu iki 2018 m. sausio 1 d.).
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog pataisos įstaigoje išduoti maistą draudžiama be Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio patikrinimo ir įstaigos direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo; duomenys apie maisto temperatūrą įrašomi į Gautų patiekalų temperatūros ir laiko registravimo žurnalą; nuteistiesiems suteikta galimybė pasirinkti valgiaraštį.
Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes apie maisto išdavimą, teismas neturi pagrindo netikėti Pravieniškių PN-AK pateiktais duomenimis, todėl jais vadovaujasi. Sprendžiant dėl skundo argumentų, daroma išvada, kad jie yra itin abstraktūs ir nedetalizuoti, todėl pareiškėjo teiginiai dėl nepilnaverčio ir nekokybiško maisto atmetami kaip abstraktūs ir nepagrįsti.
Pareiškėjas tvirtino, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad jis dušu galėjo pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę.
Higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas skunde pripažino, kad buvo vedamas praustis po šiltu dušu kartą per savaitę.
Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad Pravieniškių PN-AK Higienos normos HN 134:2015 44 punkto reikalavimų nepažeidė.
Pareiškėjas nurodė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad bausmės atlikimo metu nebuvo aprūpintas darbinėmis pajamomis, jam nebuvo mokamos pašalpos iš socialinės paramos fondų.
Pagal Bausmių vykdymo kodekso 111 straipsnio nuostatas, darbas yra viena iš nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pataisos priemonių. Kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Bausmių vykdymo kodekso 125 straipsnis nustato, kad pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę; nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas; pataisos įstaigų ir valstybės įmonių prie pataisos įstaigų gamybinė ūkinė veikla privalo tarnauti tik pagrindiniam tikslui – išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymų leidėjas nuteistajam nustatė imperatyvią pareigą dirbti (galimybė reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito asmens), o pataisos įstaigos administracijai numatė teisę siūlyti darbą (galimybę turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą). Administracinių teismų praktikoje aiškinant minėtas teisės normas yra konstatuota, kad pataisos įstaigų administracijai teisės aktai nenustato imperatyvios pareigos įtraukti visus nuteistuosius į darbo sąrašus, nėra nustatytos sąlygos ar kriterijai, kuriems esant, nuteistiesiems būtų garantuojamas darbas ar jie būtų šalinami iš dirbančių sąrašų. Todėl pataisos įstaigos administracija, įgyvendindama jai suteiktą diskrecijos teisę, sprendimą įtraukti asmenis į darbą arba išbraukti iš dirbančių sąrašo atitinkamo asmens atžvilgiu, gali priimti atsižvelgdama į konkrečios situacijos aplinkybes – esamas laisvas pareigas ir darbo vietas, aprūpinimo darbu tikslus, asmens padarytus vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-407/2014). Byloje nenustatyta įrodymų, kurie galėtų objektyviai patvirtinanti, kad Pravieniškių PN-AK piktnaudžiavo jai suteikta diskrecijos teise ir dėl to neįdarbino pareiškėjo.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 patvirtino Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašą. Šio aprašo 7.1 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietos direktorius iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti vienkartines mėnesines iki 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie einamąjį mėnesį asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų arba turi joje mažiau kaip 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Konkretų pašalpos dydį pagal suimtojo ar nuteistojo prašymą nustato laisvės atėmimo vietos direktorius, atsižvelgdamas į turimas atitinkamo fondo (Socialinės paramos suimtiesiems fondo ar Socialinės paramos nuteistiesiems fondo) lėšas. Nuteistiesiems, perkeltiems į tardymo izoliatorių iki 15 parų pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1 punktą, pašalpos nemokamos.
Byloje nenustatyta duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl socialinės pašalpos skyrimo į Pravieniškių PN-AK administraciją. Pareiškėjo teiginiai apie pažeistą teisę gauti išmokas iš socialinės paramos fondų yra abstraktūs ir nekonkretizuoti, kadangi jis skunde nenurodė, kada kreipėsi prašymais dėl pašalpos skyrimo, kokiems konkretiems būtiniausiems reikmenims įsigyti prašė pašalpos.
Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, pareiškėjo argumentai dėl jo neįdarbinimo ir socialinės paramos nesuteikimo atmetami kaip nepagrįsti.
Nagrinėjant bylą nustačius, kad pataisos įstaiga nesudarė tinkamų kalinimo sąlygų, sprendžiama, jog pareiškėjas patyrė papildomą diskomfortą, nepatogumų, išgyvenimų, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 768 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, daro išvadą, kad dėl nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimų pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nesukėlė ilgalaikių ir nepataisomų padarinių pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, jie nebuvo tokio masto ir pobūdžio, kad būtų galima spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo piniginėmis lėšomis. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteisiamas, konstatuojama, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už jo patirtą neturtinę žalą, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo R. R. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje 2016 m. birželio 22 d. - 2017 m. liepos 7 d. laikotarpiu buvo pažeista.
Skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.
Skundo dalį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.