- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-11
- Bylos Nr.
- 1N-13/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Regina Gaudutienė
- Nukentėjusysis
- D. P.
- Kategorijos
teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjų nukentėjusiųjų D. P. ir D. P. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nutarties, kuria atmestas nukentėjusiųjų D. P. ir D. P. skundas dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros generalinio prokuroro 2009 m. spalio 19 d. nutarimo, kuriuo atsisakyta pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių D. B. baudžiamojoje byloje, panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu D. B. pripažino kalta ir nuteisė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu devyniems mėnesiams, pagal BK 140 straipsnio l dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, bausmės subendrintos jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas penkiolikai mėnesių, įpareigojant D. B. be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos. Iš nuteistosios D. B. nukentėjusiajai D. P. priteista 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 1200 Lt teismo išlaidų.
D. B. buvo nuteista už tai, kad 2003 m. birželio 1 d., apie 22.15 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme, perdrėskė veidą ir kaklą D. P., sudavė jam keletą smūgių į įvairias kūno vietas, spyrė į šoną ir taip nežymiai sutrikdė jam sveikatą.
D. B. taip pat buvo nuteista už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, spyrė koja D. P. į dešinės pusės krūtinės ląstą bei sulaužė devintą šonkaulį ir taip nesunkiai sutrikdė jos sveikatą.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 16 d. nutartimi nukentėjusios D. P. ir nuteistosios D. B. apeliaciniai skundai buvo atmesti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. spalio 17 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 16 d. nutartį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų kolegija pakartotinai išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, 2007 m. gegužės 4 d. nutartimi panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nuosprendį ir bylą nutraukė konstatavusi, kad D. B. neperžengė būtinosios ginties ribų. Išanalizavęs bylos įrodymus, apygardos teismas nusprendė, kad D. B. konflikto nepradėjo ir nebuvo jo iniciatorė, todėl turėjo teisę gintis nuo prie jos pribėgusio ir smurtauti pradėjusio D. P. bei jam padėjusios D. P. panaudotų kūno sužalojimus sukėlusių veiksmų. Teismas konstatavo, kad gindamasi nuo pradėto smurto ir sužalodama nukentėjusiuosius, D. B. būtinosios ginties ribų neperžengė.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. spalio 15 d. nutartimi nukentėjusiosios D. P. kasacinį skundą atmetė.
Nukentėjusieji D. P. ir D. P. kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, prašydami baudžiamojoje byloje pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.
Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2009 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 10/66 atsisakė pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, nes tokių aplinkybių nenustatė.
Nukentėjusieji D. P. ir D. P., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 447 straipsnio 2 dalimi, Vilniaus apygardos teismui padavė skundą.
Šalies argumentai
Skundu D. P. ir D. P. prašo panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2009 m. spalio 19 d. nutarimą, kuriuo buvo atsisakyta pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių D. B. baudžiamojoje byloje, ir įpareigoti pradėti procesą procesą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja 2009 m. gruodžio 17 d. nutartimi D. P. ir D. P. skundą atmetė, motyvuojant tai tuo, kad pareiškėjų teiginiai yra teisiškai nepagrįsti. Skunde nurodytos aplinkybės, kad D. B. nesigydė, neturėjo nedarbingumo lapelio, anksčiau jau yra patyrusi galvos traumą, nėra pakankamas pagrindas abejoti specialisto išvada, o tuo labiau nėra laikytinos naujai paaiškėjusiomis, dėl kurių turėtų būti atnaujinta baudžiamoji byla. Jų nesutikimas su teismo sprendimais, iš kurių vienas yra galutinis ir neskundžiamas, tai, kad prokurorė apygardos teisme prašė skundą atmesti, nors nagrinėjant bylą Lietuvos Aukščiausiame Teisme tvirtino, jog D. B. kaltė įrodyta, taip pat negali būti pagrindu atnaujinti bylą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Taip pat pažymėjo, kad procesas negali būti atnaujintas ir dėl to, kad suėję D. B. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai.
Šalies argumentai
Pareiškėjai nukentėjusieji D. P. ir D. P. skunde, paduotam Lietuvos apeliaciniam teismui, prašo šią apygardos teismo nutartį panaikinti kaip nepagrįstą ir neteisėtą. Jų įsitikinimu, teismas skundą išnagrinėjo paviršutiniškai, vadovaudamasis tik tomis nutartimis, kuriose padarytos išvados prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, taip pat pažeidžiant jų teises, nepašalinant prieštaravimų tarp jų skunde nurodytų aplinkybių ir prokuroro nutarime išdėstytų motyvų, šališkai. Toliau nukentėjusieji skunde detalizuoja aplinkybes, kurios, jų nuomone, yra pagrindas pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Visų pirma, jų nuomone, būtų tai, kad teismas vadovavosi tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, kuri prieštarauja byloje surinktiems dokumentams ir liudytojų parodymams, ir kuria nemotyvuotai palikta galioti Kauno apygardos teismo priimta nutartis. Nukentėjusieji yra įsitikinę, kad visi baudžiamojoje byloje esantys duomenys prieštarauja D. B. išteisinimo versijai, tai yra būtinosios ginties sąvokos aiškinimui, ir byloje neginčijamai yra įrodyta D. B. kaltė, kaip ir tai, kad ši buvo konflikto iniciatorė ir pirma puolė D. P. mušti, o D. P. laikė A. P., taip sudarydamas galimybę D. B. sužaloti D. P.. D. P. atbėgo norėdama apginti sūnų, tačiau taip pat buvo sužalota. Nukentėjusieji nesupranta, dėl kokių priežasčių nei generalinis prokuroras, nei apygardos teismas nevertino fakto, jog A. P. (D. B. sugyventiniui) dėl 2003 m. birželio 1 d. konflikto buvo iškelta baudžiamoji byla, bet vėliau, atsižvelgiant į tai, kad jis ir sūnus šiam atleido, buvo nutraukta, ir į tai, kad pagal liudytojų parodymus ir specialisto išvadas nustatyta, jog D. B. nurodė, kad ją sumušė iš matymo pažįstamas asmuo, o po kelių dienų šiuos parodymus jau pakeitė pradėdama tvirtinti, jog sumušė D. P. su D. P. Nukentėjusieji taip pat nesutinka ir su teismo išvada, kad negali būti laikoma aplinkybe, dėl kurios galėtų būti atnaujinta byla, prokurorės D. Miliūtės prašymas skundą atmesti, atsižvelgiant į tai, kad prokurorė anksčiau pasisakė už tai, kad D. B. turi būti nubausta, nes šios kaltė pilnai įrodyta. Taip pat, jų nuomone, svarbi aplinkybė proceso atnaujinimui yra ir ta, kad nagrinėjant D. B. civilinį ieškinį paaiškėjo duomenys, kurie paneigia, jog 2003 m. birželio 1 d. D. B. buvo padaryti sužalojimai. Nukentėjusieji yra įsitikinę, kad atsižvelgiant į tai, jog D. B. vienuose dokumentuose nurodė, jog buvo praradusi sąmonę, kituose, jog ne, trečiuose, kad jai buvo spardyta į galvą, yra pagrindas nesutikti su teismo padaryta išvada dėl specialisto išvados teisingumo, kurią jie skunde prašė pripažinti melaginga, motyvuojant tuo, kad D. B. nesigydė, neturėjo nedarbingumo lapelio, anksčiau jau buvo patyrusi traumą. Teismas, jų nuomone, iš esmės tik dėl padarytos spausdinimo klaidos skunde (skunde nurodyta, kad sužalojimai padaryti 2006 m. birželio 1 d., o turėjo būti – 2003 m. birželio 1 d.) nelaikė tai reikšminga aplinkybe pripažinti specialisto išvadą melaginga ir dėl to atnaujinti procesą, o tai rodo, kad nebuvo įsigilinta į skunde nurodytus motyvus. Nukentėjusieji skunde taip pat nesutinka ir teismo išvada, kad yra suėję D. B. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai ir procesas negali būti atnaujinamas. Skunde yra prašoma senaties terminą skaičiuoti vadovaujantis BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunkčiu.
Lietuvos apeliacinio teismo posėdyje skundo pareiškėja D. P. prašo skundą patenkinti, prokurorė pašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiųjų D. P. ir D. P. skundas atmetamas.
Kaip matyti iš D. P. ir D. P. skundo, iš esmės pagrindinis argumentas, dėl ko turėtų būti atnaujintas procesas baudžiamojoje byloje, yra nesutikimas su teismuose priimtais ir įsiteisėjusiais sprendimais nustatytų bei patvirtintų aplinkybių įvertinimu, pateikiant savo samprotavimus apie byloje surinktus įrodymų įvertinimą. D. P. ir D. P. skunde nesutinka su Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 4 d. nutartimi, kuria buvo panaikintas Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 22 d. nuosprendis, ir baudžiamoji byla D. B. nutraukta nustačius, kad ji neperžengė būtinosios ginties ribų, kaip ir su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 15 d. nutartimi, kuria D. P. kasacinis skundas buvo atmestas. Jie yra įsitikinę, kad teismai, priimdami tokius sprendimus, byloje surinktus įrodymus išnagrinėjo neišsamiai. Be to, teismams tuo metu nebuvo žinoma ta aplinkybė, kad D. B. sunkią galvos traumą buvo patyrusi anksčiau (1999-2000 metais), kas, jų nuomone, atsižvelgiant į D. B. parodymų apie šios sužalojimo aplinkybes prieštaringumą, kitus byloje surinktus įrodymus, verčia abejoti teismo medicinos specialisto išvada dėl D. B. 2003 m. birželio 1 d. padarytų sužalojimų ir kartu teismo išvadų dėl D. B. padarytų sužalojimo laiko ir tai, jog smurtą D. B. prieš juos naudojo neperžengdama būtinosios ginties ribų, teisingumu. D. P. ir D. P. tvirtina, kad D. B. buvo konflikto iniciatorė, pirma puolė D. P. mušti, kurį laikė A. P., tuo sudarydamas galimybę D. B. sužaloti D. P., o D. P. D. B. sužalojo, nes ši atbėgo ginti D. P.. Tačiau pastebėtina, kad nagrinėjame skunde išdėstyti argumentai yra beveik identiški jau išnagrinėtame skunde Vilniaus apygardos teisme, kuriuo buvo skundžiamas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2009 m. spalio 19 d. nutarimas Nr. 10/66. D. P. ir D. P., skųsdami generalinio prokuroro nutarimą atsisakyti pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, taip pat tvirtino, jog 2003 m. birželio 1 d. D. B. sužalota nebuvo ir ginčijo teismuose priimtais ir įsiteisėjusiais sprendimais nustatytų bei patvirtintų aplinkybių įvertinimą. Tačiau apygardos teismas, išnagrinėjęs jų skundą, sutiko su prokuroro padarytomis išvadomis ir nutarimą paliko galioti, pažymėdamas, jog D. P. ir D. P. skunde nurodytos aplinkybės nėra laikytinos naujai paaiškėjusiomis, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti baudžiamąją bylą. Lietuvos apeliacinis teismas sutinka su teismo nutartyje padarytomis išvadomis ir D. P. bei D. P. skundo argumentų atmetimo motyvais. Vilniaus apygardos teismas tinkamai išanalizavo baudžiamosios bylos medžiagą ir pagrįstai konstatavo, kad pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių nėra pagrindo. Lietuvos apeliacinio teismo nuomone, D. P. ir D. P. neteisūs skunde teigdami, kad apygardos teismo nutartyje nebuvo tinkamai įvertintos jų nurodytos aplinkybės, dėl to nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta. D. P. ir D. P. skunde nurodytos aplinkybės neatitinka BPK 444 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų, todėl apygardos teismas priėmė teisingą sprendimą nepripažindamas jų naujai paaiškėjusiomis. Pažymėtina, kad skunde pagrįsdami galimą naujai paaiškėjusių aplinkybių buvimą, įsiteisėjusia ir galiojančia nutartimi nustatytas aplinkybes iš esmės D. P. ir D. P. vertina iš naujo, nors baudžiamojo proceso įstatymai tokios galimybės nenumato. Apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai, nagrinėdami šią baudžiamąją bylą, konstatavo, jog byloje esantys įrodymai (taip pat ir skunde minimi D. B. parodymai, teismo medicinos specialisto išvada ir kt.) ištirti išsamiai ir visapusiškai, įvertinti objektyviai, nepažeidžiant BPK reikalavimų. Todėl dar kartą iš naujo ar kitaip (taip kaip nori D. P. ir D. P.) vertinti šių pakopų teismuose jau priimtais ir įsiteisėjusiais sprendimais nustatytas ir patvirtintas aplinkybes, skundą nagrinėjantis teismas neturi teisnių galių. Ta aplinkybė, kad D. B. buvo patyrusi sunkią galvos traumą ankščiau iki 2003 m. birželio 1 d. įvykio, apie kurią, kaip tvirtina D. P. ir D. P., teismams nebuvo žinoma ir į kurią jie apeliuoja skunde prašydami atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, taip pat niekaip neįrodo, jog D. B. nebuvo sužalota 2003 m. birželio 1 d. BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punkte įstatymas nurodo, kad naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima atnaujinti baudžiamąją bylą, yra kitos aplinkybės, kurios teismui nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį ar nutartį, nors ikiteisminis tyrimas bei bylos nagrinėjimas teisme buvo atliktas išsamiai, ir kurios vienos ar kartu su anksčiau nustatytomis aplinkybėmis įrodo, kad nuteistasis yra nekaltas arba kad jis padarė lengvesnę ar sunkesnę nusikalstamą veiką negu ta, už kurią jis nuteistas, taip pat kurios įrodo, kad išteisintasis arba asmuo, kurio byla nutraukta, yra kaltas. Taigi, aptariamuoju atveju, net ir pripažinus tai, kad D. P. ir D. P. skunde nurodyta aplinkybė atitinka BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą sąlygą, kad ji nebuvo žinoma priimant nuosprendį ir nutartis, to nepakanka. Minėtas įstatymas reikalauja, kad naujos aplinkybės atitiktų abi šiame įstatyme nurodytas sąlygas, t. y. ir sąlygą, kad naujos aplinkybės vienos arba su jau anksčiau nustatytomis aplinkybėmis įrodytų asmens, kuriam byla nutraukta, kaltumą. D. P. ir D. P. skunde nurodyta aplinkybė neatitinka minėto įstatymo reikalavimų, todėl D. P. ir D. P. visai be pagrindo nesutinka su apygardos teismo išvada, jog ši aplinkybė nėra laikytina naujai paaiškėjusia, dėl kurios būtų atnaujinta baudžiamoji byla. Negalima neatkreipti dėmesio ir į tai, kad baudžiamojoje byloje D. B. padarytų sužalojimų laikas ir įvykio aplinkybės buvo nustatytos ir padaryta išvada, jog D. B., vartodama fizinį smurtą prieš D. P. ir D. P., neperžengė būtinosios ginties ribų, ne tik remiantis teismo medicinos specialisto išvadomis, kurių objektyvumu teismai nesuabejojo, bet remiantis visų įrodymų visetu, atsižvelgus į visą konfliktinę situaciją, konfliktuojančių pusių jėgų santykį, panaudoto smurto intensyvumą ir kitas aplinkybes. D. P. ir D. P. subjektyvūs teiginiai dėl teismo medicinos specialisto išvados melagingumo, neduoda pagrindo teigti apie ikiteisminio tyrimo metu atliktos teismo medicinos specialisto išvados nepatikimumą ar nepagrįstumą. Lietuvos apeliaciniam teismui nekelia jokių abejonių paminėtos ikiteisminio tyrimo metu atliktos teismo medicinos specialisto išvados, pagal kurias nustatyta, jog D. B. 2003 m. birželio 1 d. buvo padaryti daugybiniai kūno sužalojimai – kraujosruvos ir gleivinės nubrozdinimai lūpų vidiniuose paviršiuose, poodinės kraujosruvos kaktoje, pasmakrėje, kairiame žaste, kairėje alkūnėje, kairiame dilbyje, dešiniame žaste, dešinėje plaštakoje, kairėje šlaunyje, kairėje blauzdoje, krūtinėje, juosmenyje, odos nubrozdinimai dešiniame rieše, galvos smegenų sukrėtimas, ir kuri buvo teismų įvertinta visų byloje surinktų įrodymų kontekste. Pažymėtina, kad specialisto išvadoje nėra konstatuota, jog D. B. galvos smegenų sužalojimas padarytas anksčiau, tai yra ne 2003 m. birželio 1 d., kaip ir tai, jog jai tyrimo metu nustatyti kiti sužalojimai padaryti ne įvykio metu.
Skunde D. P. ir D. P. minima aplinkybė, kad prokurorė, dalyvavusi nagrinėjant jų skundą apygardos teisme, prašė jų skundą atmesti, nors nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme tvirtino, jog D. B. kaltė pilnai įrodyta, taip pat nėra ta, dėl kurios būtų pagrindas atnaujinti bylą. Prokuroras, spręsdamas klausimą dėl proceso dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių pradėjimo, vadovaujasi BPK 446 straipsnio nuostatomis, kurios reikalauja, kad prokuroras įvertintų pateiktus naujus duomenis ir manydamas, kad juose yra bent viena iš BPK 444 straipsnyje nurodytų aplinkybių, priimtų nutarimą pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių arba, neradęs pagrindo pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, priimtų nutarimą atsisakyti pradėti procesą. Akivaizdu, kad prokuroras naujus duomenis turi vertinti BPK 444 straipsnio prasme ir aptarti naujai paaiškėjusių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Nagrinėdamas prašymą pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, prokuroras nenustatė pagrįstų duomenų apie galimą tokių aplinkybių buvimą. Todėl D. P. ir D. P. apskundus šį nutarimą apygardos teismui teismo posėdyje dalyvavusi prokurorė ir prašė jų skundą atmesti.
Atmestinas ir skundo teiginys dėl šališko teismo. Šiam teiginiui pagrįsti D. P. ir D. P. nenurodė jokių argumentų, todėl jis yra nepagrįstas ir deklaratyvus.
Apygardos teismas taip pat teisingai pastebėjo, jog D. B. byloje 2008 m. birželio 1 d. yra suėjęs senaties terminas, dėl ko, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, baudžiamasis procesas negali būti atnaujintas ir dėl šios priežasties.
Remiantis išdėstytais motyvais, daroma išvada, kad Vilniaus apygardos teismas D. P. ir D. P. skundą dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros generalinio prokuroro 2009 m. spalio 19 d. nutarimo atsisakyti pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių panaikinimo atmetė pagrįstai. Vilniaus apygardos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, todėl nenaikintina.
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjų nukentėjusiųjų D. P. ir D. P. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nutartį, kuria D. P. ir D. P. skundas dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros generalinio prokuroro 2009 m. spalio 19 d. nutarimo atsisakyti pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atmestas.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.