Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Donato Jatužio ir Bronės Vidzėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. I. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo S. I. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 2 dalį: dėl 2014-06-18 įvykdytos nusikalstamos veikos - laisvės apribojimu devyniems mėnesiams, dėl 2015-03-29 įvykdytos nusikalstamos veikos - laisvės apribojimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant, S. I. paskiriant galutinę bausmę – laisvės apribojimą vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 daies 9 punktu, 3 dalimi, 72² straipsniu, kartu su bausme paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – vienerių metų dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Priteista iš S. I. 400 Eur nukentėjusiajai J. I., jos turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti, bei 13,72 Eur proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu nuosprendžiu S. I. nuteistas už tai, kad jis, 2014 m. birželio mėn. 18 d., apie 21.30 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini) , Panevėžyje, miegamajame, asmeninio konflikto su savo šeimos nare – sutuoktine J. I. metu, tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu į veido sritį, po to nukentėjusiajai J. I. užsidengus veidą antklode dar sudavė ne mažiau keturių smūgių į galvą, taip mušdamas ir smurtaudamas padarė J. I. poodines kraujosruvas dešinio smilkinio ir dešinės akies viršutinio voko srityje, dešinės akies viršutiniame voke, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to, jis nuteistas už tai, kad 2015 m. kovo mėn. 29 d., apie 09.55 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini) , Panevėžyje, konflikto metu su savo šeimos nare – sutuoktine J. I. metu, sugriebdamas J. I. už abiejų rankų riešų ir jas sukdamas, taip pat atlenkinėdamas J. I. rankos pirštus, sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą, padarė J. I. poodines kraujosruvas plaštakose, dėl buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiosios J. I. sveikata.

Apeliaciniu skundu nuteistasis skundžia apylinkės teismo nuosprendį dėl, jo nuomone, padarytų BPK pažeidimų vertinant įrodymus, prašo nuosprendį panaikinti ir priimti jį išteisinamąjį nuosprendį.

Pripažįsta, jog 2014 m. birželio mėn. 18 d. nukentėjusios atžvilgiu vartojo smurtą, tačiau dėl šios veikos su nukentėjusiaja susitaikius ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas, tačiau nesutinka su jo nuteisimu dėl 2015 m. kovo mėn. 29 d. veikos, nes tą dieną nukentėjusios atžvilgiu nesmurtavo, buvusi žmona jį apkalba. Pažymi, kad minimu laiku tarp jų vyko skyrybų procesas ir buvusi sutuoktinė visais įmanomais būdais siekė jam pakenkti, turėdama savų interesų, norėjo jį kuo skubiau iškeldinti iš jų bendrai įgyto buto. Pažymi, kad teismas nesutiko prijungti prie bylos dokumentų, susijusių su jų skyrybų procesu, nesutariant dėl vaiko gyvenimo vietos ir turto dalybų, tuo pažeisdamas rungimosi principą ir mano, kad tai tuo pačiu rodo teismo šališkumą.

Tai, kad jis apkaltintas nepagrįstai, rodo prieštaringi ir nenuoseklūs J. I. parodymai, nes ji tik teisme „prisiminė“ papildomas aplinkybes, kad be riešų sukimo jis tariamai jai dar ir laužė pirštus, nors nei bylą tyrusiai pareigūnei nei ją apžiūrėjusiam ekspertui iš karto po įvykio ji to nenurodė. Pareigūnams fiksuojant įvykį nukentėjusios apžiūros protokole taip pat užfiksuota tik tai, kad matyti paraudę riešai, kitų sužalojimų, nustatytų specialisto išvadoje, užfiksuota nebuvo. Svarbu ir tai, kad specialisto išvadoje užfiksuoti nukentėjusiai padaryti sužalojimai delnuose, o teisme apklausti ekspertai parodė, kad nukentėjusiai padarytas sveikatos sutrikdymas pagal nustatytų sužalojimų pobūdį negalėjo būti padaromas paimant ją už rankų riešų, sužalojimai padaryti buku ar galimai smailu daiktu, suduodant plaštakas į kietą paviršių. Tai rodo, kad nukentėjusioji galimai pati save sužalojo, siekdama jį nepagrįstai apkaltinti.

Nukentėjusios suinteresuotumą jį apkalbėti siekiant pagreitinti jų skyrybų procesą, rodo ir jos rašytos žinutės, kurių išrašą jis pateikė teismui. Nukentėjusioji aiškiai rašė, jog atsisakys savo kaltinimų, jei jis sutiks skirtis taikiai. Be to, ji žinutėmis ir atsiprašė už visus jam sukeltus rūpesčius. Nukentėjusios grąsinimus dėl kaltinimų teisme paliudijo A. M. ir R. M., tačiau teismas nepagrįstai šiais jų parodymais nesirėmė, patikėdamas melagingais nukentėjusios parodymais.

Kad policija 2015 m. kovo mėn. 29 d. buvo kviečiame be jokio pagrindo ir melagingai, patvirtina J. I. ir bendrosios pagalbos operatorės telefonionio pokalbio išrašas, iš kurio matyti, kad J. I. skambino ne dėl smurto jos atžvilgiu pavartojimo, o todėl, kad negali patekti į savo namus, kuriuose jis buvo likęs su mažamete dukra, su kuria tarp kitko jo santykiai puikūs.

Iš visų šių paminėtų aplinkybių akivaizdu, kad jį kaltinantys įrodymai prieštaringi, melagingi ir remiantis jais negalima daryti neginčytinos išvados dėl jo kaltės padarius kaltinime nurodytą veiką, todėl teismas nepagrįstai jo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Atkreipia dėmesį ir į tai, kad kaltinime nurodytu metu J. I. tik formaliai buvo jo sutuoktinė, nes tuo metu vyko jų skyrybų procesas. Minimu laikotarpiu jie jau nebuvo giminaičiai, nevedė ir bendro ūkio, todėl jam įtarimai galėjo būti pareikšti nebent tik pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kuomet procesas pradedamas tik esant nukentėjusiojo skundui ir tokio pobūdžio bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas. Dėl to prokuratūra ir pirmos instancijos teismas šioje byloje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Mano, kad atsižvelgiant į aukščiau išdėstytų įrodymų visumą ir į tai, kad nukentėjusios parodymai akivaizdžiai melagingi, jis turi būti išteisintas, o dėl nukentėjusios veiksmų jį nepagrįstai apkaltinus nusikaltimo padarymu, prokuratūra turi būti informuota dėl ikiteisminio tyrimo jos atžvilgiu pradėjimo. Jį išteisinus, J. I. patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti taip pat negali būti iš jo priteistos.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Apeliantas neginčija, kad 2014 m. birželio mėn. 18 d. nukentėjusiosios J. I. atžvilgiu vartojo smurtą, dėl ko, jam su nukentėjusiaja susitaikius, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, tačiau nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad vartojojo smurtą prieš J. I. 2015 m. kovo 29 d.

Viso proceso metu nuteistasis S. I. vienodai ir nuosekliai teigė, kad jokio fizinio smurto savo sutuoktinės J. I. atžvilgiu 2015 m. kovo 29 d. jis nenaudojo, jos nelietė, jokių sužalojimų jai nepadarė ir fizinio skausmo nesukėlė.

Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad S. I. kaltė šiame epizode grindžiama iš esmės nuosekliais viso proceso metu nukentėjusiosios J. I. parodymais, kuriuos patvirtino kiti bylos duomenys – liudytojo A. D. parodymai, specialisto išvada apie nukentėjusiajai nustatytus sužalojimus, teismo medicinos eksperto G. S. parodymai, policijos pareigūno tarnybinis pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje fakto. Nuosprendyje taip pat nurodyta, kad „kad kaltinamasis S. I. konflikto metu suko nukentėjusiajai J. I. riešus teisiamojo posėdžio metu patvirtino liudytojas A. D., kuris buvo įvykio vietoje ir matė ant nukentėjusiosios rankų paraudimus, tai užfiksuota ir tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje. Nors specialisto išvadoje tai nėra užfiksuota, tačiau kaip teisiamojo posėdžio metu parodė teismo medicinos ekspertas G. S., jis J. I. apžiūrėjo praėjus parai po įvykio, todėl ant jos rankų paraudimų nebesimatė. Kad S. I. lenkdamas nukentėjusiosios J. I. pirštus padarė jai poodines kraujosruvas plaštakose, įrodo specialisto išvada ir paties teismo medicinos eksperto G. S. parodymai duoti teisiamojo posėdžio metu. Kad tokie kaltinamojo veiksmai sukėlė nukentėjusiajai nustatytus sužalojimus nepaneigė ir nepriklausomas teismo medicinos ekspertas P. P.. Smurto panaudojimą faktą prieš nukentėjusiąją J. I. įrodo ir ta aplinkybė, kad S. I. ir ankščiau yra smurtavęs prieš J. I.. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių rodančių, kad nukentėjusioji J. I. turėjo objektyvių priežasčių ir motyvų apkalbėti kaltinamąjį S. I.. Nors kaltinamasis nurodė, kad nukentėjusioji jį apkalbėjo, taip norėdama jį iškeldinti iš buto, tačiau tai nėra patvirtinta jokiais objektyviais duomenimis. Teismas atmeta liudytojų A. M. ir R. M. parodymus, kad jie girdėjo, kaip J. I. grasino S. I. su juo susidoroti, jei jis su ja neišsiskirs, nes minėti liudytojai yra kaltinamojo pažįstami, todėl teismas įvertinęs jų parodymus, sugretinęs juos su kitais bylos duomenimis, negali jais remtis kaip objektyviais duomenimis. Nešališkais liudytojais šiuo atveju teismas laiko policijos pareigūnus J. B. bei A. D., kurie atvyko į įvykio vietą iš karto po konflikto“.

Su tokiu įrodymų vertinimu kolegija nesutinka ir daro išvadą, kad byloje nėra neginčijamų ir abejonių nekeliančių įrodymų, paneigiančių S. I. parodymus ir įrodančių jo kaltę 2015 m. kovo 29 d. padarius kokią nors nusikalstamą veiką.

Ir S. I., ir J. I. viso proceso metu vienodai nurodė, kad 2015 m. kovo 29 dieną tarp jų įvyko žodinis konfliktas dėl kakavos, kad S. I. konflikto metu metė kakavos pakelį link virtuvėje stovėjusios J. I..

J. I. viso ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai ir vienodai parodė, kad 2015 m. kovo 29 d. S. I. jos atžvilgiu naudotas fizinis smurtas pasireiškė tuo, kad po kilusio žodinio konflikto, kurio metu S. I. metė į jos pusę kakavos pakelį, ji paėmė telefono aparatą, norėdama įjungti diktofoną, ir tada S. I. sugriebė jai už abiejų rankų riešų ir suko jos rankas per riešus taip sukeldamas jai fizinį skausmą, kol telefonas jai iš rankų iškrito, po ko ji, pasiėmusi kitą telefono aparatą, iš buto, kuriame vyko konfliktas, išbėgo. Tokias esmines aplinkybes J. I. nurodė ir tyrėjui J. B., įvykio vietoje surašiusiam pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolą (1 t. b.l. 32-33), ir į įvykio vietą atvykusiam vyriausiajam patruliui V. V., surašiusiam tarnybinį pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje fakto, kuriame pastarasis pažymėjo, kad buvo paraudę J. I. rankų riešai (1 t., b.l. 36-37), taip pat ir sekančią dieną po nagrinėjamo įvykio (2015-03-30) apklausinėjama liudytoja (1 t. b.l. 47-48), ir 2015-05-12 parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t. b.l. 61-78), ir 2015-06-17 bei 2015-07-22 akistatų su S. I. metu (1 t., b.l. 81-88, 96-100).

Į įvykio vietą pagal J. I. pranešimą atvykusių policijos pareigūnų rašytuose dokumentuose nurodyta, kad įvykio metu bute, kuriame vyko konfliktas, buvo mažametė I. I. gim. (duomenys neskelbtini) , tačiau jos parodymai apie įvykį dokumentuose nėra užfiksuoti.

Įvykio vietoje buvęs policijos pareigūnas A. D., apklaustas liudytoju pirmos instancijos teisiamajame posėdyje parodė, kad jis įvykio neprisimena, o pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metu, 2015-05-08 duotus parodymus (1 t., b.l. 39-40), patvirtino, kad bute buvusi mažametė mergaitė sakė, kad tėvas skriaudė mamą, kad jie barasi, o ikiteisminio tyrimo metu surašytame protokole užfiksuota, kad mergaitė liudytojui sakė, kad ir tėvas yra negeras. Smulkiau apie įvykį mergaitės neklausinėjo.

Pirmos instancijos teisme buvo apklaustas ir kitas įvykio vietoje buvęs policijos pareigūnas J. B., kuris pareiškė, kad nagrinėjamo įvykio neprisimena ir nurodė, kad tvirtina savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. J. B. ikiteisminio tyrimo pareigūno liudytoju buvo apklaustas 2015-05-14 (t. 1 b.l.42-43) , tačiau šios apklausos protokole užfiksuota, jog liudytojas apklausos metu nurodė, kad pamena, jog įvykio vietoje buvo nukentėjusi moteris bei maža mergaitė, kuri kažką pasakojo apie įvykį, tačiau ką konkrečiai – jis neprisiminė, tik minėjo apie fizinio smurto panaudojimą šeimoje.

Tuo tarpu J. I., apklausiama teisiamajame posėdyje parodė, kad nagrinėjamas konfliktas įvyko dėl kakavos pakelio. Tuo metu jų santykiai buvo pakankamai įtempti ir konflikto metu S. I. rėkė, bei metė kakavos pakelį į ją. Ji, norėdama konfliktą įrašyti, pasiėmė telefoną, dėl ko S. I. prišoko prie jos, suko abi rankas į išorę, paėmęs už riešų, nuo to abiejų rankų riešai buvo paraudę. Po to pradėjo atlenkinėti po vieną pirštą nuo telefono, pirštus bandė atplėšti, ant piršto buvo susidariusi taško formos kraujosruva. Du pirštus tikrai pažeidė, nes bandė atplėšti 4 ir 3 pirštus. Daugiau sužalojimų buvo dešinėje rankoje. Dėl sužalojimų į medikus nesikreipė. Ji iš skausmo paleido telefoną. Telefonas nebuvo įjungtas, nebuvo spėjusi įjungti ir diktofono. Kai iš buto išbėgo, išsikvietė policijos pareigūnus, su kuriais grįžo į butą ir ten buvusi dukra pasakė, kad tėtis naudojo smurtą ir mušė mamą. Policijos komisariate dukra pasakė, kad ji matė smurtą prieš ją. Paraudimus rodė ją apklausinėjusiems policijos pareigūnams. Tyrėjai sakė apie pirštų atlenkinėjimą. Pareigūnai neklausė, kuriuos pirštus atlenkė. Jos parodymai nebuvo užfiksuoti žodis į žodį, tačiau ikiteisminio tyrimo metu jos parodymai buvo užrašyti teisingai.

2015-03-30 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad apžiūrint J. I. nustatyti sužalojimai: dešinės plaštakos penkto delnakaulio srities nugariniame paviršiuje taško formos, antro piršto pamatinio pirštakaulio srities nugariniame paviršiuje 0,4x0,2 cm dydžio poodinės kraujosruvos, kairės plaštakos pirmo delnakaulio srities nugariniame paviršiuje minkštųjų audinių patinimas ir melsvos spalvos neryškiomis ribomis poodinės kraujosruvos, kurios vertinamos kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Poodinės kraujosruvos plaštakose padarytos kieto buko daikto poveikyje, galimai aplinkybėse nurodytu laiku, t.y. 2015-03-29. S. I. veiksmai sukėlė J. I. fizinį skausmą (b.l. 1 t. 104).

Ekspertas G. S., surašęs šią specialisto išvadą, teisiamajame posėdyje pirmos instancijos teisme ją patvirtino. Nurodė, kad J. I. užfiksavo iš viso tris poodines kraujosruvas. Viena kraujosruva buvo taško formos, jos dydis nematuotas. Nustatė, kad kairėje plaštakoje pirmo delnakaulio srities nugariniame paviršiuje ištinę minkštieji audiniai, ką užfiksavo kaip sužalojimą. Kitos kraujosruvos dydis 0,4x 0,2 cm, o pirštas palieka 0,5 x 1,0 cm dydžio kraujosruvas, tačiau laužiant pirštus nebūtinai kraujosruva turi atspindėti laužiančiojo piršto matmenis. Vienintelė ši kraujosruva rasta piršte, kitos kraujosruvos delnakaulyje. Dešinės plaštakos sužalojimas galėjo būti padarytas paveikiant plaštakos antro piršto pirštakaulį iš nugarinės pusės. Šis sužalojimas patvirtintų piršto laužimo faktą, o kitos kraujosruvos plaštakose galėjo atsirasti ir kitu būdu, pvz. žmogui atsitrenkiant delnais į kokią nors briauną, ar stipriai spaudžiant. Abi plaštakos buvo paveiktos buka traumine veika. Tokie sužalojimai galėjo būti padaryti ir stipriai atlenkinėjant pirštus, esant dešinėje rankoje telefonui. Kad iš jos buvo atiminėjamas telefonas nukentėjusioji apžiūros metu nesakė, nerodė, kaip buvo sužalota, jei nukentėjusioji būtų sakiusi, kad jai buvo atlenkinėjami pirštai, būtų tai pažymėjęs išvadoje. Surašant specialisto išvadą jam įvykio aplinkybės nebuvo aiškios ir buvo konstatuota, kad sužalojimai padaryti buka fizine jėga. Tuo tarpu odos paraudimas galėjo būti matomas tuojau pat po įvykio, bet per parą, nuo konflikto iki nukentėjusiosios apžiūros paraudimas, kas netraktuotina kaip sužalojimas, išnyko. Paraudimai riešuose galėjo atsirasti ir laikant pačiai už savo rankos. Sužalojimų J. I., kurie rodytų, kad buvo jai suimta už rankų riešų ir sukamos rankos, nerado, o suėmus už riešų ir sukiojant rankas plaštakos nėra veikiamos traumuojančia jėga.

Pirmos instancijos teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas P. P. parodė, kad taškinės kraujosruvos yra intraodinės, ne poodinės, jos nėra būdingos sumušimams, o būdingos užspaudimams. Sužalojimų, būdingų riešų sukimui – apžiūrint J. I. nebuvo, nors sukinėjant riešus, sužalojimai atsiranda. Pirštų lenkimams būdinga tai, kad pirštas paprastai lenkiamas už viršutinės falangos ir piršto šonuose atsiranda sužalojimai dėl suspaudimo ir nagų žymės, o nagrinėjamu atveju nustatyti sužalojimai tik plaštakų nugariniuose paviršiuose, viena kraujosruva yra tik taškinė, kurios padaryti suspaudus pirštu negalima. Dešinėje plaštakoje yra labai smulki poodinė kraujosruva, kuri galėjo būti padaryta pirštu, nagu, ar kur nors trenkiant. Šis sužalojimas galėjo būti padarytas į sužalojimo vietą atsiremiant piršto nagu, vykdant piršto laužimą sverto principu. Kairėje plaštakoje nustatytas patinimas, poodinė kraujosruva – šis sužalojimas padarytas šią sritį paveikus smūgiu kietu buku daiktu, kurio patikslinti negalima. Tokį sužalojimą nukentėjusioji galėjo pasidaryti ir pati. Rastos kraujosruvos nebūdingos pirštų suspaudimui, taip pat jos negalėjo būti padarytos sukant riešus ir pirštus, nes pažeistos ne tos vietos. Taigi, pirštų laužimui, riešų sukimui būdingų sužalojimų nėra.

Iš išdėstytų aplinkybių akivaizdu, kad ir pagal J. I. iškvietimą 2015 m. kovo 29 d. atvykusiems policijos pareigūnams ir vėliau viso ikiteisminio tyrimo metu J. I. vienodai nurodė, kad tą dieną įvykusio konflikto metu jos atžvilgiu S. I. naudotas smurtas pasireiškė tuo, kad S. I., suėmęs J. I. abi rankas už riešų, suko jas į išorę, dėl ko jai buvo sukeltas skausmas ir dėl skausmo ji paleido dešinėje rankoje laikytą telefoną, tačiau pirmos instancijos teisiamajame posėdyje apklausti du teismo medicinos specialistai vienodai ir kategoriškai nurodė, kad 2015 m. kovo 30 d., kai teismo medicinos specialistas J. I. apžiūrėjo, ant J. I. rankų rasti sužalojimai negalėjo būti padaryti laikant (spaudžiant) ir sukant rankas už riešų. Byloje esančiu J. I. pokalbio su Bendrojo pagalbos centro (toliau – BPC) darbuotojais įrašu neginčijamai nustatyta, kad nuo konflikto pabaigos (kai J. I., išėjusi iš buto, kuriame liko S. I., pirmą kartą paskambino į BPC – 9 val. 55 min.) iki kol pagal šį iškvietimą atvyko policijos pareigūnai ( tai įvyko po to, kai J. I. paskutinį kartą paskambino į BPC 10 val. 43 min.) praėjo apie valanda laiko, o toks laiko tarpas yra pakankamas, kad J. I. galėtų suvokti, kokią žalą savo veiksmais jai padarė S. I., tačiau J. I. tiek pagal jos iškvietimą atvykusiems policijos pareigūnams, tiek, kaip minėta, viso ikiteisminio tyrimo metu vienodai ir nuosekliai tvirtino, jog S. I. jai fizinį skausmą sukėlė tik laikydamas ją už abiejų rankų riešų ir sukdamas rankas ir rodė atvykusiems policijos pareigūnams paraudusius riešus, tačiau niekada ir niekam iki pat apklausos teisiamojo posėdžio metu nenurodė, kad S. I. jai būtų lenkęs dešinės rankos pirštus, siekdamas atimti telefoną ir atvykusiems į įvykio vietą policijos pareigūnams nerodė, ir policijos pareigūnai nematė sužalojimų J. I. plaštakose, kuriuos sekančią dieną po nagrinėjamo įvykio rado teismo medicinos specialistas ir kurie, atsižvelgiant į teismo medicinos specialistų paaiškinimus, nėra būdingi padaromiems atlenkiant rankos pirštus. Be to, pastebėtina ir tai, kad nelogiškas J. I. teisiamajame posėdyje nurodytas jai padarytų sužalojimų mechanizmas, nes fiziškai neįmanoma, laikant abi rankas už riešų, į ką rodytų policijos pareigūnų matyti šių kūno dalių paraudimai, tuo pačiu atlenkinėti ir vienos rankos pirštus. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, bei į tai, kad S. I. pagal J. I. iškvietimą atvykusių policijos pareigūnų buvo sulaikytas ir išvežtas į policijos komisariatą, akivaizdu, kad jis pas J. I. teismo medicinos specialisto rastų sužalojimų nepadarė. Todėl J. I. parodymai ir apie tai, kad S. I. jai laikė (spaudė) riešus ir taip sukėlė jai fizinį skausmą negali būti vertinami kaip nekeliantys abejonių savo teisingumu, juo labiau, kad, kaip nurodė teismo medicinos specialistai, riešų paraudimas galėjo atsirasti ir pačiai nukentėjusiajai suspaudus šias sritis.

Minėta, kad S. I. ir J. I. mažametės dukros parodymai apie nagrinėjamą įvykį niekaip nėra užfiksuoti, o jos įvykio vietoje buvusiems policijos pareigūnams pasakyti žodžiai, kad tėvas yra negeras, kad jis skriaudė mamą niekaip neįrodo, kad S. I. smurtavo prieš J. I., nes nei S. I., nei J. I. neneigė, kad tą dieną tarp jų buvo kilęs konfliktas dėl to, kad J. I. buvo paėmusi S. I. priklausantį kakavos pakelį, todėl ir tokio pobūdžio konfliktas mažametei galėjo sudaryti įspūdį, kad J. I. yra skriaudžiama.

Pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė visiškai niekuo nepagrįstą ir byloje esantiems įrodymams prieštaraujančią išvadą, kad J. I. neturėjo priežasčių ir motyvų apkalbėti S. I., kadangi tuo metu vyko jų skyrybų procesas ir J. I. turėjo akivaizdų motyvą sudaryti neigiamą S. I. įvaizdį ir dėl to tikėtis jai palankesnio teismo sprendimo. Tai, kad J. I., kaltindama S. I. smurto prieš ją naudojimu, siekė norimo, sau palankesnio sprendimo ištuokos byloje įrodo ir S. I. pirmos instancijos teisme pateiktos jo iš J. I. 2015-06-22 gauta SMS žinutė „Tau tavo advokatas perdavė, kad jeigu sudarom taikos sutartį dėl santuokos nutraukimo, nekelsiu tau pretenzijų dėl baudž.(iamosios bylos). Ar nori kariauti toliau?“ Taigi, priešingai nei nustatė pirmos instancijos teismas, J. I. turėjo ir priežastį, ir motyvą apkalbėti S. I..

Apibendrinant išdėstytą kolegija daro išvadą, kad byloje nėra jokių abejonių nekeliančių įrodymų, kad 2015 m. kovo 29 d. buvo padaryta S. I. inkriminuota nusikalstama veika, todėl šiame epizode jis išteisinamas (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Skundžiamu nuosprendžiu S. I. buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį bei nuteistas ir dėl veikos, padarytos 2014 m. birželio 18 d., dėl kurios baudžiamoji byla jo atžvilgiu 2014 m. liepos 7 d. prokuroro nutarimu, patvirtintu 2014 m. liepos 21 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi, buvo nutraukta kaltininkui susitaikius su nukentėjusiuoju ir S. I. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės (BK 38 straipsnio 1 dalies pagrindu) (1 t., b.l. 27-29), o ikiteisminis tyrimas šioje byloje 2015 m. gegužės 19 d. nutarimu buvo atnaujintas vadovaujantis BK 38 straipsnio 4 dalimi, t.y. padarius išvadą, kad S. I. per vienerius metus po atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, 2015 m. kovo 29 d. padarė naują tyčinį nusikaltimą. Kadangi, kaip minėta, nėra įrodymų, kad 2015 m. kovo 29 d. buvo padaryta S. I. inkriminuota nusikalstama veika ir jis šiame epizode išteisinamas, nėra teisinio pagrindo naikinti sprendimą atleisti S. I. nuo baudžiamosios atsakomybės, šis sprendimas turi likti galioti, todėl skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria S. I. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas dėl veikos, padarytos 2014 m. birželio 18 d., taip pat naikinama ir byla šioje dalyje nutraukiama (BPK 327 straipsnio 2 punktas).

Tuo pačiu, priimant išteisinamąjį nuosprendį dėl to, kad S. I. 2015 m. kovo 29 d. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje požymių, naikinama ir nuosprendžio dalis, kuria iš S. I. priteistos proceso išlaidos valstybei bei J. I. išlaidos advokato pagalbai apmokėti ir J. I. prašymas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atmetamas, o proceso išlaidos valstybei nepriteisiamos (BPK 105 straipsnio 5 dalis, 106 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

S. I. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2015-03-29 veikos išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria S. I. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2014-06-18 įvykdytos nusikalstamos veikos ir šioje dalyje palikti galioti 2014 m. liepos 7 d. prokuroro nutarimą, patvirtintą 2014 m. liepos 21 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi, nutraukti baudžiamąją bylą ir S. I. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui susitaikius su nukentėjusiuoju.

S. I. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, bei paskirtus įpareigojimus – laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) , Panevėžyje ir nesiartinti prie nukentėjusiosios J. I., nebendrauti ir neieškoti ryšių su ja panaikinti.

J. I. prašymą priteisti iš S. I. jos turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti atmesti.