- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-23
- Bylos Nr.
- 1S-797-519/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Gražvydas Poškus
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. K. skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutarties, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. nuosprendžiu A. K. (Ž.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 155 str. 1 d. ir jam paskirta 9 MGL (1170 Lt) bauda, įpareigojant ją sumokėti per 4 (keturių) mėnesių laikotarpį, po nuosprendžio įsiteisėjimo. Nukentėjusiojo S. G. civilinis ieškinys patenkintas dalinai ir priteista iš A. K. (Ž.) 500 Lt (penki šimtai litų) nukentėjusiajam S. G. neturtinei žalai atlyginti, likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.
Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartimi nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmestas ir paliktas galioti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. nuosprendis.
Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015 m. spalio 6 d. nutartimi panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. nuosprendis ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 9 d. nutartis ir byla nutraukta. Nutartyje nurodyta, kad A. K. Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 155 str. 1 d. už tai, kad 2014 m. birželio 6 d., apie 12 val., Šiaulių apylinkės teismo salėje ir laukiamajame kitų žmonių akivaizdoje įžeidė nukentėjusįjį S. G., neigiamai, nepadoriai pavadindamas jį užgauliais, žeminančiais žodžiais. Nagrinėjamos veikos padarymo metu galiojusi BK 155 str. 1 d. numatė baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Lietuvos Respublikos 2015 m. birželio 25 d. įstatymu Nr. XII-1888, įsigaliojusiu nuo 2015 m. liepos 10 d., BK 155 str. pripažintas netekusiu galios. BK 3 str. 1 d. numatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, 2 dalyje – kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Veikos nusikalstamumą panaikina tas įstatymas, kuris visiškai nebenumato buvusios nusikalstamos veikos sudėties arba susiaurina nusikalstamos veikos sudėtį numatydamas naujų arba atsisakydamas buvusių šios sudėties požymių, dėl to tam tikros veikos tampa nenusikalstamos. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 3 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Šiaulių apylinkės teisme 2015 m. lapkričio 11 d. gautas A. K. skundas dėl proceso išlaidų išieškojimo iš S. G..
Šalies argumentai
Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 26 d. nutartimi netenkintas A. K. prašymas dėl proceso išlaidų išieškojimo, motyvuojant tuo, kad S. G. su privataus kaltinimo skundu kreipėsi būdamas įsitikinęs A. K. veiksmų neteisėtumu, nežinodamas apie būsimą BK 155 str. 1 d. dekriminalizavimą, be to, pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai pripažino, kad A. K. įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o kasacinis teismas A. K. neišteisino, bet bylą nutraukė BPK 3 str. 1 d. 1 p., t. y. nepriklausomai nuo S. G. pareiškimo privataus kaltinimo tvarka.
Pareiškėjas A. K. skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo prašymą ir priteisti jam visas turėtas proceso išlaidas 1170,31 Eur sumoje iš S. G. arba apmokėti jam šias išlaidas iš valstybės lėšų.
Skunde nurodo, kad teismas teisingai pažymėjo, jog privataus kaltinimo bylų procese atsakomybė už proceso išlaidas turi daug panašumų su bylinėjimosi išlaidų institutu civiliniame procese, kur bylinėjimosi išlaidos atlyginamos vadovaujantis taisykle „pralaimėjęs moka“ (CK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.). Teigia, kad proceso išlaidų atlyginimas laikytinas privataus kaltintojo procesinės atsakomybės forma, nes atsakomybė už proceso išlaidas priklauso nuo privataus kaltintojo kaltinamosios veiklos rezultatų ir vertintina kaip teisinės pasekmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-338/2014). Tačiau teismas šio kasacinio teismo išaiškinimo netaikė spręsdamas jo prašymą. S. G. iniciavo jo atžvilgiu baudžiamąją bylą, palaikė kaltinimus, įtraukė jį į teisminius ginčus, kurie truko ilgiau nei metus pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau šių privataus kaltintojo S. G. veiksmų ir visos jo kaltinamosios veiklos rezultatas – baudžiamoji byla buvo nutraukta. Teigia, kad jis nėra nuteistas įsiteisėjusiu nuosprendžiu, todėl jis yra nekaltas. Pasak pareiškėjo, esant tokioms aplinkybėms, S. G. jo atžvilgiu iniciavęs baudžiamąją bylą, kurią Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutarė nutraukti, turi prisiimti su tuo susijusią savo kaltinamosios veiklos riziką ir kompensuoti visas dėl to jam atsiradusias proceso išlaidas.
Teigia, kad teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasacinį skundą, pripažino jį pagrįstu, nurodė, jog jo kasacinis skundas tenkintinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-10-06 nutartimi buvo panaikinti visi žemesniųjų instancijų teismų priimti procesiniai sprendimai, o jo atžvilgiu inicijuotas baudžiamasis procesas nutrauktas. Priežastys, motyvai, dėl kurių byla nesibaigė apkaltinamuoju nuosprendžiu nėra svarbūs, svarbus yra tik pats rezultatas, proceso baigtis jo nutraukimu. Todėl atsižvelgus į šias aplinkybes, pareiškėjo nuomone, jam turi būti kompensuojamos visos turėtos proceso išlaidos.
Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamąją bylą nutraukė remdamasis BPK 3 str. 1 d. 1 p., numatančiu, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Esant šiam bylos nutraukimo pagrindui, kasacinis teismas net nenagrinėjo jokių kitų jo kasacinio skundo argumentų, dėl jų nepasisakė, nes jie, įstatymų leidėjui dekriminalizavus įžeidimą, tapo teisiškai nebereikšmingi. Bet ši situacija neleidžia abejoti jo nekaltumu remiantis jau panaikintais teismų sprendimais ar pasisakant, jog jis nebuvo išteisintas. Pažymi, kad šioje situacijoje kasacinis teismas neturėjo teisinio pagrindo priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį pagal BPK 382 str., nes šiuo atveju baudžiamasis procesas apskritai negalimas (BPK 3 str. 1 d. 1 p.). Pasak pareiškėjo, bylos nutraukimas šiuo pagrindu yra toks pat reabilituojantis kaip ir išteisinimas.
Taip pat skunde nurodo, kad Europos Tarybos Ministrų komitetas 1981-05-14 rekomendacijoje Nr. R(81)7 „Dėl priemonių, lengvinančių galimybes naudotis teisingumo sistema“ išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą nurodė kaip vieną iš priemonių, garantuojančių teisės kreiptis į teismą realumą ir veiksmingumą. Šios rekomendacijos priedo 14 punkte nurodyta, kad, išskyrus ypatingas aplinkybes, laimėjusi šalis turėtų iš esmės gauti iš pralaimėjusios šalies protingų bylinėjimosi išlaidų, įskaitant advokatų honorarus, atlyginimą. Atkreipia dėmesį į tai, kad pralaimėjusi bylą šalis, atsisakydama pripažinti laimėjusios šalies poziciją, sukelia bylinėjimąsi ir su tuo susijusias laimėjusios šalies išlaidas. Protingą išlaidų advokato darbui apmokėti kompensavimą skatina ir visuotinis teisingumo principas. Todėl privataus kaltintojo įpareigojimas padengti visas jo turėtas proceso išlaidas turėtų būti vertinamas kaip teisingas ir deramas tokiomis aplinkybėmis.
Teigia, kad prašymą nagrinėjęs teismas atsisakė priteisti proceso išlaidas iš privataus kaltintojo S. G. motyvuodamas tuo, kad jis buvo įsitikinęs mano veiksmų neteisėtumu ir nežinojo apie įstatymo leidėjo ketinimus dekriminalizuoti BK 155 str. 1 d. numatytą veiką, kitaip tariant, veikė sąžiningai. Tačiau net ir tokiu atveju jam tenka pareiga kompensuoti jo patirtas proceso išlaidas, nes jo kaltinamosios veiklos rezultatas buvo jam nepalankus, jo kaltinimai nepatvirtinti įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu, jo civilinis ieškinys netenkintas, byla nutraukta. Sąžiningas elgesys negali būti laikomas privataus kaltintojo privalumu, nes veikti sąžiningai yra jo pareiga bet kokiu atveju.
Pasak pareiškėjo, teismas nemotyvuotai atmetė jo prašymą proceso išlaidas atlyginti iš valstybės lėšų, nenurodė jokių tokios nutarties argumentų. Jis turėjo gintis nuo jam pareikštų kaltinimų ir dėl to patyrė išlaidų, mokėdamas už gynėjo advokato paslaugas pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, bylos medžiagos kopijas. Šios išlaidos, iš viso 1170,31 Eur (724,05+8,18+438,08) pripažintinos proceso išlaidomis (BPK 103 str. 6 p.) ir priteistinos iš S. G. arba turi būti apmokėtos iš valstybės lėšų.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo A. K. skundas atmetamas
Bylose, kurios pradedamos pagal nukentėjusiojo skundą dėl BPK 407 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų (privataus kaltinimo bylos) ir kuriose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, gali būti taikoma BPK 105 str. 6 d. nuostata ir kaltinamąjį išteisinus teismas gali nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas.
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. nuosprendžiu A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 155 str. 1 d. Minėtas nuosprendis įsiteisėjo nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos, t. y. 2015 m. vasario 9 d., kai Šiaulių apygardos teismas nutartimi atmetė A. K. apeliacinį skundą. Lietuvos Aukščiausiasis teismas nagrinėdamas A. K. kasacinį skundą nutartyje konstatavo, kad nuo 2015 m. liepos 10 d. įstatymų leidėjas panaikino baudžiamąją atsakomybę už įžeidimą pagal BK 155 str., jog A. K., nuteisto pagal šį straipsnį, veika – įžeidimas – tapo nebenusikalstama, todėl jam taikytinos BK 3 str. 2 d. nuostatos ir baudžiamąją bylą nutraukė.
Pažymima, kad pagal BK 3 str. 1 d. veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. S. G. privataus kaltinimo skundu kreipėsi į teismą tuo metu, kai baudžiamasis įstatymas numatė baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamą veiką, numatytą BK 155 str. 1 d. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai buvo priimti tinkamai pritaikius sprendimų priėmimo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą. Todėl nėra pagrindo pripažinti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo vien tuo pagrindu, kad jau po procesinių sprendimų priėmimo buvo priimtas ir įsigaliojo šią veiką dekriminalizuojantis įstatymas.
Įvertinęs tai, kad po procesinių sprendimų priėmimo (Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ir Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. nutarties, kuria atmestas A. K. skundas priėmimo) buvo priimtas ir įsigaliojo šią veiką dekriminalizuojantis įstatymas, kurio pagrindu A. K. kasacinis skundas buvo patenkintas, aukštesnysis teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad privataus kaltinimo byla nutraukta todėl, kad veika, numatyta BK 155 str. 1 d., kurios padarymu A. K. buvo pripažintas kaltu, nebėra laikoma nusikalstama, o ne todėl, kad A. K. buvo išteisintas.
Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis bei atsižvelgiant į tai, jog baudžiamojo proceso įstatyme nenumatyta galimybė prisiteisti proceso išlaidas, kai asmenų atžvilgiu veikos dekriminalizuotos ir procesas nutrauktas, aukštesnysis teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas pagrįstai netenkino A. K. prašymo ir nepriteisė jo turėtų proceso išlaidų – 1170,31 Eur iš S. G. arba apmokėti jam šias išlaidas iš valstybės lėšų. Todėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, naikinti jos A. K. skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
pareiškėjo A. K. skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartį.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.