Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgitos Kolyčienės, Ernesto Rimšelio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. R. (toliau ir – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo T. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį (Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutartimi, patikslinta 2007 m. birželio 18 d. nutartimi, veika perkvalifikuota iš 1961 m. Baudžiamojo kodekso (toliau ir – senasis BK, 1961 m. BK) 225 straipsnio 2 dalies) ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, skirta bausmė subendrinta su Vilniaus rajono apylinkės teismo 1999 m. kovo 18 d. nuosprendžiu skirta ir neatlikta bausme, prie neatliktos 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmės pridedant nauju nuosprendžiu skirtos bausmės dalį, tai yra 3 (tris) mėnesius laisvės atėmimo, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 2 (dveji) metai ir 3 (trys) mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. T. R. nuteistas už tai, kad 1999-07-07, apie 4.30 val., P. Žvirkos g. 4, Vilniuje, būdamas girtas, įsibrovė į AB „Vilniaus melioracija“ priklausančią sargo patalpą ir iš chuliganiškų paskatų, šiurkščiai pažeisdamas viešąją tvarką ir rodydamas aiškų visuomenės negerbimą, sudavė sargui M. S. ne mažiau nei 2 smūgius metaliniu strypu į galvos sritį, ne mažiau nei 2 smūgius į rankas, ne mažiau nei 2 smūgius į pilvą, tokiais savo veiksmais padarė nukentėjusiajam M. S. lengvą kūno sužalojimą, pasireiškusį tuo, kad M. S. buvo sumušta galva ir veidas, padarytos poodinės kraujosruvos veide, kraujosruva ir paviršinė muštinė žaizda apatinės lūpos gleivinėje, viršutinio II dešiniojo danties vainiko lūžis, poodinė kraujosruva dešiniame žaste.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

7. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis kaltės bei veikos kvalifikavimo neginčija, nesutinka tik su tuo, kad baudžiamoji byla buvo išnagrinėta jam nedalyvaujant ir teigia, kad yra suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, dėl ko byla jo atžvilgiu turėtų būti nutraukta.

8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, pateiktą baudžiamąją bylą, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus ir atlikusi dalinį įrodymų tyrimą konstatuoja, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. spalio 25 d. nuosprendis yra keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

9. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia apeliantas, išnagrinėdamas baudžiamąją bylą nuteistajam T. R. nedalyvaujant pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė BPK 246 straipsnio nuostatas, BPK 7 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo nepažeidė ir neatėmė galimybės kaltinamajam pasinaudoti BPK 22 straipsnyje numatytomis procesinėmis teisėmis. Nutraukti baudžiamąją bylą vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, tai yra suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, šiuo atveju pagrindo taip pat nėra.

10. BPK 246 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad byla pirmosios instancijos teismo posėdyje nagrinėjama dalyvaujant kaltinamajam. Kaltinamajam atvykti į teismą privaloma. Nagrinėti bylą, kai nedalyvauja kaltinamasis, leidžiama tik tuo atveju, jeigu kaltinamasis yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje ir vengia atvykti į teismą. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai kaltinamasis šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju nedalyvauja teismo posėdyje, bylos nagrinėjimas vyksta bendra tvarka, išskyrus BPK XXXII skyriuje nustatytas išimtis.

11. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, 1999 m. rugsėjo 20 d. T. R. asmeniškai buvo įteiktas teismo šaukimas atvykti į 1999 m. spalio 12 d., 9 val., vyksiantį teisiamąjį posėdį (t. 1, b. l. 163), tačiau, kaip matyti iš 1999 m. spalio 12 d. teisiamojo posėdžio protokolo, žinodamas apie teismo posėdžio laiką bei vietą, į minėtą teismo posėdį T. R. neatvyko, jokių neatvykimo priežasčių nenurodė ir savo neatvykimą pateisinančių dokumentų nepateikė (t. 1, b. l. 166). Dėl to, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1999 m. spalio 12 d. nutartimi buvo paskelbta T. R. paieška ir jam skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (t. 1, b. l. 109), kurią jis pažeidė, – pakeista į suėmimą (t. 1, b. l. 167). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas periodiškai užklausinėjo T. R. paiešką vykdančią instituciją apie paieškos duomenis. 1999 m. gruodžio 24 d., 2000 m. birželio 5 d., 2001 m. balandžio 11 d., 2002 m. sausio 3 d., 2004 m. sausio 14 d. teismui pateiktais atliekamos paieškos duomenimis, T. R. buvimo vieta buvo nenustatyta ir nežinoma, jo giminės ir pažįstami apie jo buvimo vietą teigė nieko nežinantys (t. 1, b. l. 170, 172, 174, 177, 185), o 2002 m. sausio 3 d., 2004 m. sausio 14 d. pranešimuose teismui papildomai nurodyta, kad yra pagrindas manyti, kad T. R. šiuo metu yra Rusijoje (t. 1, b. l. 177, 185). Iš esmės analogiškos aplinkybės nurodytos ir Asmenų paieškos skyriaus 2004 m. spalio 6 d. pranešime teismui (t. 1, b. l. 187), o 2006 m. birželio 2 d. pranešime nurodyta, kad T. R. šiuo metu gali slapstytis Jungtinėje Karalystėje (t. 1, b. l. 188). 2007 m. kovo 23 d. Asmenų paieškos skyriaus duomenimis, nustatyta, kad T. R. šiuo metu gyvena Vokietijoje (t. 1, b. l. 190), o 2008 m. birželio 11 d. duomenimis, T. R. iki šiol nesulaikytas (t. 1, b. l. 210). 2008 m. lapkričio 24 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Asmenų paieškos skyrius informavo teismą, kad T. R. šiuo metu yra deklaravęs gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini) ir jam yra suteikta Rusijos pilietybė (t. 1, b. l. 221). Taigi šie byloje esantys duomenys rodo, kad T. R. žinojo apie jo atžvilgiu pradėtą nagrinėti baudžiamąją bylą (teismo šaukimas jam buvo įteiktas asmeniškai), tačiau atvykti į bylos nagrinėjimą vengė jau nuo pirmojo teismo posėdžio, be to, ką patvirtina jo paieškos duomenys, sužinojęs, kad bus nagrinėjama jo baudžiamoji byla, iš Lietuvos Respublikos iš karto išvyko ir tiksli jo buvimo vieta užsienio valstybėje buvo nustatyta tik 2008 metų pabaigoje. Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu T. R. taip pat patvirtino, kad iš Lietuvos Respublikos jis išvyko, nes bijojo atsakomybės, su tėvais būdamas Rusijoje nebendravo. Taigi teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad T. R. į teismo posėdį neatvyko ir išvyko iš Lietuvos Respublikos ne dėl objektyvių priežasčių, o vengdamas baudžiamosios atsakomybės.

12. Apelianto nurodomos aplinkybės, kad būdamas Rusijoje jis deklaravo savo gyvenamąją vietą, oficialiai dirbo, kad gyvendamas Rusijoje negavo teismo jam siųstų šaukimų atvykti į 2010 m. liepos 8 d., 2010 m. rugsėjo 6 d., 2010 m. spalio 20 d. teisiamuosius posėdžius, nagrinėjamu atveju nepaneigia to, kad T. R. vengė baudžiamosios atsakomybės Lietuvos Respublikoje ir neleidžia teigti, kad byla jo atžvilgiu jam nedalyvaujant buvo nagrinėjama nepagrįstai. Nors T. R. apie minėtus teismo posėdžius nebuvo informuotas įteikiant jam teismo šaukimus, tačiau pažymėtina, kad apie patį bylos nagrinėjimą T. R. žinojo nuo 1999 m. rugsėjo 20 d., tačiau iš Lietuvos išvyko ir bylos eiga visiškai nesidomėjo, be to, deklaruotu gyvenamosios vietos adresu Rusijoje teismo šaukimų neatsiėmė, manytina, kad tuo adresu tuo metu netgi negyveno, kadangi apklaustas apeliacinės instancijos teisme nurodė, jog Rusijoje gyvena kitu adresu, be to, kad yra Rusijoje gyvenęs ne vienoje vietoje. Apygardos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytus byloje esančius duomenis, taip pat paties apelianto parodymus apeliacinės instancijos teisme, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė BPK 246 straipsnio nuostatas, konstatuodamas, jog T. R. yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje ir vengia atvykti į teismą, bei pagrįstai išnagrinėjo baudžiamąją bylą kaltinamajam T. R. nedalyvaujant.

13. Apelianto argumentai, kad apylinkės teismas išnagrinėdamas bylą nedalyvaujant T. R. pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, atėmė galimybę jam pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis, numatytomis BPK 22 straipsnyje, atmestini kaip nepagrįsti. Iš bylos duomenų matyti, kad T. R. žinojo, kuo jis yra kaltinamas, taip pat jam buvo žinoma apie bylos nagrinėjimą (jis žinojo pirmojo teismo posėdžio datą ir vietą), tai yra jis žinojo apie jo atžvilgiu vykstantį procesą, be to, buvo užtikrinta kaltinamojo teisė į gynybą – jo interesus gynė advokatas, taip pat jo teisė paduoti apeliacinį skundą, todėl teigti, kad gynybos teisės šiuo atveju buvo kaip nors suvaržytos, pagrindo nėra.

14. Apeliantas taip pat prašo baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti, nes suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, yra išvardytos BPK 3 straipsnyje. Viena iš jų nurodyta šio straipsnio 1 dalies 2 punkte – suėję baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis pagal BK 95 straipsnį – tai baudžiamajame įstatyme nustatytas terminas, kuriam suėjus nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis. BK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos.

15. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, T. R. 1999 m. liepos 7 d. padarė vieną nesunkų nusikaltimą, o apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2010 m. spalio 25 d. Pagal BK 95 straipsnio 1 dalį (iki 2010 m. birželio 29 d. galiojusi redakcija), asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėjo penkeri metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas, ir per šį laiką asmuo nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo ir nepadarė naujos nusikalstamos veikos. Kaip nustatyta byloje, T. R. naujos nusikalstamos veikos per šį laiką nepadarė, tačiau praėjus keliems mėnesiams po nusikalstamos veikos padarymo jis pasislėpė nuo teismo. Pagal skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusią BK 95 straipsnio 4 dalį, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, senaties eiga sustoja. Senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar į teismą. Atsižvelgiant į tai, kad T. R. pasislėpė nuo teismo ir buvo sulaikytas tik 2018 m. gruodžio 7 d. (t. 1, b. l. 341), jam senaties eiga buvo sustojusi iki pat skundžiamo nuosprendžio priėmimo, todėl minėtas penkerių metų terminas jam nebuvo suėjęs. Šiuo atveju apeliantas teigia, kad yra suėjęs kitas – penkiolikos metų senaties terminas. Pažymėtina, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusioje BK 95 straipsnio 4 dalyje yra numatyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, jeigu nuo to laiko, kai asmuo padarė nusikalstamą veiką, praėjo dvidešimt penkeri metai, o <...> ir senaties eiga nenutrūko dėl naujos tyčinės nusikalstamos veikos padarymo. Ankstesnėje, tai yra iki 2010 m. birželio 29 d. galiojusioje BK 95 straipsnio redakcijoje (šio straipsnio 3 dalyje), taip pat nusikalstamos veikos, už kurios padarymą buvo nuteistas T. R., padarymo metu (1999 m. liepos 7 d.) galiojusio 1961 m. BK 49 straipsnio 3 dalyje, buvo numatytas trumpesnis, tai yra penkiolikos metų terminas, skaičiuojamas nuo nusikaltimo padarymo, kuomet asmeniui, atitinkamai, negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis arba jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu (taip pat ir šiuo metu) galiojančio BK 95 straipsnio nuostatos sunkina T. R. teisinę padėtį, nes senaties terminai yra ilgesni, todėl, vadovaujantis BK 3 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo atveju taikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas, tai yra įvertintina, ar nagrinėjamu atveju nėra suėjęs penkiolikos metų senaties terminas. Kaip jau minėta, T. R. nusikaltimą padarė 1999 m. liepos 7 d., o apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu priimtas 2010 m. spalio 25 d. Be to, kaip nustatyta, byla išnagrinėta kaltinamajam T. R. nedalyvaujant teisėtai ir pagrįstai. Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, kad apkaltinamasis nuosprendis T. R. atžvilgiu priimtas nesuėjus penkiolikos metų nuosprendžio priėmimo senaties terminui, todėl pagrindo nutraukti T. R. baudžiamąją bylą, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nėra.

16. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, skirdamas bausmę T. R. pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apelianto asmenybę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei nagrinėjamu atveju pagrįstai pripažino, kad bausmės paskirtis bus įgyvendinta tik paskyrus T. R. realią laisvės atėmimo bausmę. Apylinkės teismo T. R. skirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra artimesnė BK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sankcijoje numatytam šios bausmės minimumui, todėl, kolegijos vertinimu, nėra per griežta ir individualizuota tinkamai.

17. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, pagal BK 78 straipsnio nuostatas, nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo visos ar dalies bausmės atlikimo Seimo priimtu amnestijos aktu. Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. balandžio 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą dėl amnestijos akto (įsigaliojo nuo 2000-04-28) (toliau ir – Amnestijos aktas). Šio Amnestijos akto 1 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies atleidžiami asmenys, nuteisti iki 2 metų imtinai už nesunkius nusikaltimus. To paties Amnestijos akto 6 straipsnyje įtvirtinta, kad asmenims, kuriems šio įstatymo įsigaliojimo dieną dar nėra įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, amnestija taikoma, jei nusikaltimas yra padarytas iki 2000 m. vasario 29 d. imtinai ir remiantis Amnestijos akto 10 straipsnio 1 punktu, tokiu atveju šį Amnestijos įstatymą taiko ir vykdo teismai. Atsižvelgiant į tai, kad Amnestijos įstatymo įsigaliojimo dieną T. R. dar nebuvo priimtas ir įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, nusikaltimą jis padarė 1999 m. liepos 7 d., tai yra iki 2000 m. vasario 29 d., padarė nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), už kurį jam buvo skirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios, skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu jis nebuvo atlikęs, o šis Amnestijos aktas galiojo ir 2010 m. spalio 25 d. nuosprendžio priėmimo metu, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, priimdamas 2010 m. spalio 25 d. nuosprendį apylinkės teismas T. R. atžvilgiu turėjo taikyti šį Amnestijos aktą, tačiau nepagrįstai to nepadarė. Įvertinusi tai, kad 2000 m. balandžio 11 d. Amnestijos aktas šiuo metu taip pat yra galiojantis, T. R. jam skirtos bausmės nėra atlikęs ir atitinka visus asmens, kuris pagal šį Amnestijos aktą gali būti atleistas nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies, požymius, amnestijos netaikymo pagrindų nenustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad T. R. turi būti atleistas nuo skundžiamu nuosprendžiu jam skirtos 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės neatliktos dalies. Pažymėtina, kad T. R. skirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė skundžiamu nuosprendžiu, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, subendrinta su Vilniaus rajono apylinkės teismo 1999 m. kovo 18 d. nuosprendžiu skirta ir neatlikta bausme ir T. R. skirta galutinė 2 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Atsižvelgiant į tai, kad pritaikius T. R. 2000 m. balandžio 11 d. Amnestijos aktą ir atleidus jį nuo paskirtos 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės neatliktos dalies, nebėra pagrindo taikyti bausmių bendrinimo taisykles, todėl skundžiamo nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo turi būti panaikinta.

18. Vilniaus rajono apylinkės teismo 1999 m. kovo 18 d. nuosprendis, su kuriuo buvo subendrinta skundžiamu nuosprendžiu skirta bausmė, turi būti vykdomas įprastine tvarka, toks koks jis yra priimtas 1999 m. kovo 18 d.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, 2000 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl amnestijos akto 1 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 6 straipsniu, 10 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. spalio 25 d. nuosprendį.

Į T. R. skirtos 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 1999 m. liepos 7 d. iki 1999 m. rugpjūčio 13 d., taip pat bausmės dalį atliktą nuo 2018 m. gruodžio 7 d. iki šio nuosprendžio priėmimo dienos.

Taikyti 2000 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl amnestijos akto 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir atleisti T. R. nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie Vilniaus rajono apylinkės teismo 1999 m. kovo 18 d. nuosprendžiu skirtos ir neatliktos 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. spalio 25 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės, t. y. 3 (trys) mėnesiai laisvės atėmimo, ir T. R. paskirta galutinė 2 (dvejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

T. R. nedelsiant paleisti iš laisvės atėmimo bausmės vykdymo vietos.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.