Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-672-190/2011

Teisėjas Ovidijus Ramanauskas Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00143-2010-2

2011 m. lapkričio 14 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo T. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 8 mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 3 d., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Kauno apygardos teismo 2004-06-03 nuosprendžiu paskirta bei neatlikta bausme ir T. D. paskirta galutinė ir subendrinta 4 (keturių) metų 6 (šešių) mėnesių) ir 23 dienų laisvės atėmimo bausmė. Bausmė skirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. D. nuteistas už tai, kad 2007-09-27 ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas ir davęs teisingus parodymus, apie tai, kad A. B. jam papasakojo, jog S. M. kartu su E. P. spaudė A. B., reikalavo pinigų, vertė, kad šis sumokėtų pinigus, nustatinėjo pinigų mokėjimo terminus, apie tai, kad jis matydavo, jog A. B. būdavo sužalotas, su mėlyne (kraujosruva) po akimi, 2009-01-26 pirmosios instancijos – Vilniaus apygardos – teisme, Gedimino pr. 40/1, Vilniuje, apklaustas liudytoju baudžiamojoje byloje Nr. 1-23/09, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės pagal LR BK 235 str. už melagingų parodymų davimą, siekdamas padėti kaltinamiesiems išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl turto prievartavimo, davė melagingus parodymus teisme, kad su nukentėjusiuoju A. B. nebendravo ir A. B. apie turto prievartavimą jam nieko nepasakojo, kad nežino, jog S. M. ir E. P. būtų reikalavę iš A. B. pinigų, bei neatsimena to, kad A. B. buvo sumuštas; taip pat teismo posėdžio metu melagingai parodė, jog po ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos protokolu pasirašė priverstinai dėl Vilniaus pirmųjų pataisos namų direktoriaus pavaduotojo R. S. grasinimo, o apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu jis tik bendrai pasakojo, tačiau apklausęs asmuo protokolą surašė taip, kaip jam reikėjo, protokolo jis neskaitė, jam buvo liepta protokolą pasirašyti. Tokiu būdu, T. D., kaip liudytojas davė melagingus parodymus ir įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 235 str. 1 d.

Įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės, Vilniaus apygardos teisme įvykusiame posėdyje, jis davė melagingus parodymus. Jo parodymų melagingumas pasireiškė tuo, kad T. D. atsisakė ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų jog pataisos namuose nuteistasis A. B. jam papasakojo, jog S. M. bei E. P. jo atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, reikalavo iš jo pinigų bei, kad matė sumuštą A. B.. Duodamas parodymus Vilniaus apygardos teisme T. D. pareiškė, kad pataisos namuose nebendravo su A. B. bei neatsimena, kad S. M. bei E. P. iš jo būtų reikalavę pinigų. Ikiteisminio tyrimo metu jo (T. D.) parodymai buvo „sukurti“, su jo apklausos protokolo turiniu jis nebuvo supažindintas ir ji pasirašė neskaitęs. Jį privertė pasirašyti liudytojo apklausos protokolą, pagrasinus, jog priešingu atveju nebus lygtinai paleistas iš pataiso namų. Teismo nuomone, T. D. Vilniaus apygardos teisme davė melagingus parodymus, kuriais akivaizdžiai siekė palankaus teismo sprendimo kaltinamųjų S. M. bei E. P. atžvilgiu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Savo parodymais T. D. norėjo parodyti, kad duomenys, surinkti tiriant turto prievartavimo bylą yra surinkti pažeidžiant nustatytus reikalavimus, jo apklausą vykdęs prokuroras protokole nurodė aplinkybes kurių jis neminėjo, jo atžvilgiu buvo naudojamas psichologinis smurtas. T. D., suvokdamas, kad savo parodymais gali suklaidinti Vilniaus apygardos teismą, priversti suabejoti ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų patikimumu, tai darė sąmoningai ir siekdamas Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, duoti kaltinamiesiems S. M. bei E. P. palankius parodymus.

Teismas, anot apelianto, vertindamas jo ikiteisminio tyrimo apklausos metu ir teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus, rėmėsi parodymais, pagal kuriuos jis galimai žinojo apie nusikalstamą veiką. Teismas neanalizavo objektyvios situacijos, kad jis pats asmeniškai nematė nusikalstamų veikų atlikimo, nedalyvavo kaltinamiesiems S. M. bei E. P. galimai vykdant neteisėtus veiksmus prieš A. B., apie tokių įvykių aplinkybes tik žinojo iš nuogirdų, iš pataisos namuose sklidusių apkalbų. Ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (pažymėtina, jog teismo posėdis vyko po pusantrų metų nuo ikiteisminio tyrimo apklausos) jis nurodė, jog neprisimena ir dėl to nežino aplinkybių, kurias nurodė ikiteisminio tyrimo apklausoje, negali būti laikoma melagingais parodymais.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, T. D. manymu, teismas įvertinęs jo duotus parodymus, neteisingai nustatė, kad jo veiksmuose yra LR BK 235 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis T. D. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. D. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė T. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. Nuteistojo kaltumą dėl jam inkriminuotos veikos padarymo patvirtina įrodymai, surinkti ikiteisminio tyrimo metu, patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu, aptarti nuosprendyje.

Apeliacinį skundą nagrinėjančiam teismui nekyla abejonių, kad nuteistasis, 2007-09-27 ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas, davęs teisingus parodymus, jog nukentėjusysis A. B. jam papasakojo, jog S. M. kartu su E. P. spaudė jį (A. B.), reikalavo pinigų, vertė, kad šis sumokėtų pinigus, nustatinėjo pinigų mokėjimo terminus, apie tai, kad jis matydavo, jog A. B. būdavo sužalotas, su mėlyne (kraujosruva) po akimi (b.l. 33-35), 2009-01-26 Vilniaus apygardos teisme, Gedimino pr. 40/1, Vilniuje, apklaustas liudytoju nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-23/09, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės pagal Lietuvos baudžiamojo kodekso 235 str. už melagingų parodymų davimą, siekdamas padėti kaltinamiesiems išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl turto prievartavimo, davė melagingus parodymus teismui, nurodydamas, kad su nukentėjusiuoju A. B. nebendravo ir A. B. apie turto prievartavimą jam nieko nepasakojo, kad nežino, jog S. M. ir E. P. būtų reikalavę iš A. B. pinigų, bei neatsimena to, kad A. B. buvo sumuštas; taip pat teismo posėdžio metu melagingai parodė, jog po ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos protokolu pasirašė priverstinai dėl Vilniaus pirmųjų pataisos namų direktoriaus pavaduotojo R. S. grasinimo, o apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu jis tik bendrai pasakojo, tačiau apklausęs asmuo protokolą surašė taip, kaip jam reikėjo, protokolo jis neskaitė, jam buvo liepta protokolą pasirašyti.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje esančius įrodymus nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų ir tinkamai kvalifikavo T. D. nusikalstamą veiką. Visos bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, atitinkančiais BPK reikalavimus. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktais įrodymais, tarp kurių R. S., Ž. R. bei A. B. parodymais, kurių pakako daryti pagrįstą išvadą, kad T. D. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė byloje esančią medžiagą. BPK reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 5 d.).

Pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. atsako tas, kas ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme, būdamas liudytoju ar nukentėjusiu asmeniu, davė melagingus parodymus. Šiomis nusikalstamomis veikomis trukdoma normaliam ikiteisminio tyrimo subjektų ar teismo darbui. BK 235 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padaromos tiesiogine tyčia: kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti teisingus parodymus. Tokios pareigos bei atsakomybės už jos nevykdymą žinojimą liudytojas ar nukentėjęs asmuo būna patvirtinęs savo parašu. Kaltininkas taip pat suvokia, kad pateikia tikrai tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje. Tai patvirtina ir pastarojo parašas atitinkamuose procesiniuose dokumentuose.

Siekiant nustatyti ar asmuo padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d., būtina konstatuoti, kad asmuo suprato, jog jo duoti parodymai neatitinka tikrovės. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas yra įsitikinęs, jog byloje esantys įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog T. D. suprato, kad jos parodymai neatitinka tikrovės, t. y. suprato, kad savo parodymais trukdo nustatyti tiesą byloje ir jo parodymai yra reikšmingi.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartimi (b. l. 2-4) buvo nustatyta, kad T. D. nagrinėjant baudžiamąją bylą galimai davė melagingus parodymus. Be to, Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje buvo įvertinti liudytojų parodymai ir konstatuota, kad T. D. pakeitė savo parodymus, kuriuos davė ikiteisminio tyrimo metu, nepatvirtino savo parodymų teisingumo apie tam tikras jam žinomas ir bylai svarbias aplinkybes, nurodė naujas aplinkybes bei tai, jog pataisos namų direktoriaus pavaduotojas R. S. neva jo atžvilgiu vykdė psichologinį smurtą, o jį apklausęs prokuroras protokolą surašė taip, kaip jam reikėjo, protokolo jis neskaitė, jam buvo liepta protokolą pasirašyti. Lietuvos Apeliacinio teismo 2010 m. kovo 19 d. nutartimi buvo atmesti nuteistųjų S. M. ir E. P. apeliaciniai skundai dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 25 d. nuosprendžio. Minėtoje nutartyje taip pat nurodyta, kad liudytojas T. D. teisme parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jo parodymus užrašė tokius, kokių reikėjo, jis protokolą taip pat pasirašė neskaitęs, nes jam buvo pagrasinta, kad kalės iki galo ir į laisvę neišeis anksčiau laiko. Teismas taip pat pažymėjo, jog Vilniaus apygardos teismas teisingai įvertino visų liudytojų parodymus ir nuosprendyje išdėstė išsamius jų vertinimo motyvus, o suabejojęs kai kurių liudytojų parodymų teisingumu priėmė nutartį pranešti prokurorui dėl liudytojų E. V., R. B., T. D. ir D. V. galimai duotų melagingų parodymų teisme.

Aukščiau paminėtas aplinkybes patvirtina ir liudytojų R. S., Ž. R. bei A. B. duoti parodymai.

R. S. parodė, kad buvo iškelta baudžiamoji byla pagal nukentėjusiojo A. B. pareiškimą, jis pažįsta T. D. kaip asmenį, kuris atlikinėjo bausmę pataisos namuose, tačiau su juo nėra kalbėjęs, bylos nekuravo, per jam pavaldžius darbuotojus jokių nurodymų dėl T. D. nedavė (b.l. 125-126).

Liudytojas Ž. R. parodė, jog jis kaip prokuroras kontroliavo tyrimą dėl turto prievartavimo ir pataisos namuose liudytojais apklausė nuteistuosius, apklausos nebuvo niekuo išskirtinės. Taip pat pažymėjo, jog apklausiamasis prieš apklausą buvo įspėtas apie melagingų parodymų davimą, jis protokole fiksavo tai, kas buvo sakoma, jei po apklausos yra apklausiamojo parašas, vadinasi, jois su protokolu susipažino (b.l. 125-126).

Tai, jog apie jo atžvilgiu naudojamą smurtą žinojo T. D., teisiamojo posėdžio metu patvirtino liudytojas A. B., kuris parodė, kad, nors su kaltinamuoju mažai bendravo, tačiau jam yra pasakojęs apie E. P. ir S. M. nauudojamą smurtą, o taip pat pažymėjo, jog jis (T. D.) ant jo veido matė kraujosuvas (b.l. 139-140).

Kolegija pažymi, kad nėra jokio pagrindo abejoti R. S., Ž. R. ir A. B. duotais parodymais, teismas nenustatė priežasčių, dėl kurių šie asmenys turėtų pagrindą apkalbėti ar kitaip pakenkti T. D., jų parodymai buvo nuoseklūs ir patvirtinti aukščiau nurodytais Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos Apeliacinio teismo sprendimais.

Kolegijos nuomone, apelianto skundo argumentas, kad jis nepateikė jokių faktinių duomenų apie įrodinėjimo dalyką, tik perpasakojo jam pateiktą A. B. versiją, o pagrindu atsakomybei pagal BK 235 str. kilti, gali būti ne bet kokie tikrovės neatitinkantys duomenys, o melagingi parodymai apie svarbias, esminės reikšmės turinčias aplinkybes, t.y. apie įrodinėjimo toje byloje dalyką, atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog byloje ištirtų įrodymų pagrindu neginčytinai nustatyta, kad T. D. Vilniaus apygardos teisme davė S. M. bei E. P. palankius parodymus, kuriais siekė suklaidinti teismą, suabejoti surinktų įrodymų patikimumu ir tai darė sąmoningai, būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą.

Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 15 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistojo T. D. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

T. D. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.