- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-04-10
- Bylos Nr.
- N-444-6-08
- Teisėjai
- Antanas Ablingis, Ričardas Piličiauskas, Virgilijus Valančius
- Kategorijos
- 26.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 27 d. nutarimo E. J. ir D. Z. administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir Institucija) įgaliotas pareigūnas 2006 m. gegužės 15 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolus E. J. ir D. Z. už tai, kad šie, tą pačią dieną rinko ir vežė keleivių grupes užsakomaisiais reisais iš Butkų Juzės gatvės, besiribojančios su Klaipėdos autobusų stotimi, taip pažeisdami Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalies reikalavimus bei padarydami veiką, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 172 straipsnio 1 dalyje.
Institucija 2006 m. gegužės 22 d. nutarimais E. J. ir D. Z. už pažeidimo, numatyto ATPK 172 straipsnio 1 dalyje, padarymą skyrė po 750 litų baudą.
II.
E. J. ir D. Z. su skundais kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą prašydami nutarimus panaikinti ir administracinę bylą jo atžvilgiu nutraukti. Nurodė, jog Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalis – definicinė norma, o iki šios dienos nėra priimta jokio teisės akto, detalizuojančio užsakomųjų reisų vykdymo tvarką, todėl asmens traukimas administracinėn atsakomybėn pagal bendro pobūdžio normą juridiškai negalimas. Teigia, jog pagal ATPK 172 straipsnio 1 dalį gali būti baudžiamas tik komercine ar ūkine veikla užsiimantis asmuo, pažeidęs konkrečios veiklos, šiuo atveju keleivio vežimo, tvarką. Mano, jog pagal šią normą atsakomybėn traukiamas specialus subjektas, kuriuo šiuo atveju jie, būdami samdomais darbuotojais – vairuotojais, nėra. Pažymi, jog tokia praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, pavyzdžiui, byloje Nr.N17-545-06. Taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria įtvirtintas draudimas rinkti ir vežti keleivių grupes užsakomaisiais reisais iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis, o šių gatvių ir aikštelių teritorijų ribas nustato savivaldybių institucijos, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsniui.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos administracinis teismas, konstatavęs, kad abi bylos yra dėl analogiškų nutarimų, skundais grindžiami tais pačiais argumentais, 2006 m. liepos 17 d. nutartimi administracinių teisės pažeidimų bylas sujungė į vieną bylą ir išnagrinėjęs 2006 m. liepos 27 d. nutarimu skundus iš dalies tenkino, t. y. Institucijos nutarimus panaikino ir administracines bylas nutraukė. Teismas nustatė, jog E. J. dirba Zigmanto Kundrecko individualioje įmonėje vairuotoju pagal darbo sutartį, D. Z. - vairuotoju UAB “Zvitas“. Minėtos įmonės turi Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos išduotas kelių transporto veiklos licencijas keleivių vežimo veiklai. Teismas nurodė, jog Kelių transporto kodekso 7 straipsnio 2 dalyje „vežėjo“ sąvoka apibrėžiama kaip įmonė, įregistruota įstatymų nustatyta tvarka ir turinti teisę vežti keleivius, krovinius, bagažą, paštą, dokumentų siuntas, smulkias siuntas. Atsižvelgiant į tai, padarė išvadą, kad ūkine veikla – keleivių vežimu užsiima ne patraukti administracinėn atsakomybėn asmenys, o jų darbdaviai - Z. Kundrecko įmonė ir UAB „Zvitas“, dėl ko E. J. ir D. Z. nėra ATPK 172 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo subjektai, todėl jų atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo bylas nutraukė.
Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pasisakė, jog nutraukus administracinio teisės pažeidimo bylą, nebeliko teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą su keliamu prašymu, be to, šioje situacijoje konfliktas kilo ne dėl Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalies pakeitimo, o dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimo, kurio teisėtumo ir pagrįstumo nustatymas nėra Konstitucinio Teismo kompetencija.
III.
Nesutikdama su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 27 d. nutarimu, Institucija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo nutarimą panaikinti, o jos 2006 m. gegužės 22 d. nutarimus palikti nepakeistus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 1) nagrinėjamu atveju komercinė veikla, už kurios tvarkos pažeidimą patraukti atsakomybėn asmenys, yra keleivių vežimas užsakomaisiais reisais. Reikalavimus šiai veiklai nustato keli teisės aktai, tarp jų ir Kelių transporto kodeksas, kurio 18 straipsnio 4 dalis numato, jog vežti keleivių grupes iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis, draudžiama. E. J. ir D. Z., pažeisdami šią nuostatą, aptariamą veiklą vykdė; 2) įmonės savo veiklą vykdo per savo darbuotojus, todėl E. J. ir D. Z. yra ATPK 172 straipsnio 1 dalis numatyto pažeidimo subjektai, kaip tiesioginiai ūkinės komercinės veiklos vykdytojai. Pažymi, jog tokią praktiką formuoja Lietuvos vyriausiojo administracinis teismas (Nr. N9-1255/2004, Nr. N5-29/2005).
Atsikirsdami į apeliacinį skundą, E. J. ir D. Z. prašo apeliacinį skundą atmesti palaikydami pirmosios instancijos teismo nutarimo motyvus ir pažymi, kad pagal Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 1 dalį kelių transporto ūkinė komercinė keleivių ir krovinių vežimo už atlyginimą veikla yra licencijuojama, o Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr.274 patvirtintų Ūkinės komercinės veiklos licencijavimo metodinių nurodymų 4 punkte ūkinė komercinė veikla apibrėžta kaip tęstinė, nuolatinio pobūdžio, savo vardu ir savo rizika licencijos turėtojo vykdoma veikla, kuria siekiama gauti pajamų ar pelno. Mano, jog ūkinės komercinės veiklos atsakomybės subjektu gali būti tik asmuo, užsiimantis šia veikla ir turintis atitinkamą licenciją, t. y. įmonė. Taip pat nurodo, kad Institucijos apeliaciniame skunde paminėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys nėra paskelbtos leidžiamame biuletenyje, be to, priimtos byloje, kuriose faktinės aplinkybės bei vykdoma veikla nuo šios bylos skiriasi.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. sausio 26 d. nutartimi administracinę bylą sustabdė iki kol Konstitucinis Teismas ištirs Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalies konstitucingumą pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 3 d. prašymą administracinėje byloje Nr.II-1606-5/2006.
Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą, 2008 m. kovo 5 d. nutarimu nustatė, jog įstatymų leidėjas, turėdamas konstitucinę pareigą ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, įstatymais reguliuoja ir keleivių vežėjų ūkinę veiklą, nustato šios veiklos sąlygas, reikalavimus jos vykdymui, šios veiklos ribojimus ir draudimus, taip pat keleivių vežėjų ūkinės veiklos kontrolę. Santykiai, susiję su keleivių vežimu reguliariais reisais, ir santykiai, susiję su keleivių vežimu užsakomaisiais reisais, gali (ir turi) būti teisės aktais reguliuojami nevienodai – tas teisinis reguliavimas atspindi atitinkamos ūkinės veiklos ir atitinkamos rinkos specifiką, nes vieni vežėjai teikia vežimo paslaugas keleiviams, vykstantiems reguliariais reisais, o kiti – keleiviams, vykstantiems užsakomaisiais reisais. Šių santykių diferencijuotas teisinis reguliavimas savaime nelaikytinas nesąžiningų konkurencijos toje pačioje rinkoje sąlygų sudarymu. Analizuodamas Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą draudimą pasisakė, jog užsakomaisiais reisais visais atvejais galima vežti tik tokias keleivių grupes, kurios buvo sudarytos iš anksto pateikus užsakymą vežėjui ir su juo iš anksto sudarius vežimo sutartį. Vadinasi, keleivių grupes, sudarytas nepateikus išankstinio užsakymo vežėjui ir su juo iš anksto nesudarius vežimo sutarties, užsakomaisiais reisais draudžiama vežti iš bet kokių vietų. Teismas pripažino pertekliniais tiek aptariamą draudimą, tiek savivaldybių institucijoms įtvirtintą pareigą nustatyti gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis ir iš kurių draudžiama rinkti ir vežti keleivių grupes užsakomaisiais reisais, ribas. Pabrėžė, jog šitaip suprantant Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje nustatytą draudimą užsakomųjų reisų vežėjams rinkti ir vežti keleivių grupes iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis (ir kurių ribas, kaip minėta, nustato savivaldybių institucijos), nėra pagrindo teigti, kad jis diskriminuoja užsakomųjų reisų (privačius) vežėjus, pažeidžia sąžiningos konkurencijos laisvę, iškreipia konkurenciją keleivių vežimo rinkoje ar sudaro prielaidas monopolizuoti tą rinką.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
ATPK 172 straipsnio 1 dalis, už kurioje numatytos veikos padarymą nubausti E. J. ir D. Z., numato, jog administracinę atsakomybę užtraukia komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimas. Ši norma blanketinė, todėl siekiant asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn būtina nuoroda į kito teisės akto nuostatos pažeidimą, o šiuo atveju tokia nuostata įtvirtinta Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje, numatančioje draudimą užsakomųjų reisų vykdytojams rinkti ir vežti keleivių grupes užsakomaisiais reisais iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis. Taigi, E. J. ir D. Z. administracinis kaltinimas suformuluotas pagal minėtą normą nurodžius, jog pastarieji 2006 m. gegužės 15 d. rinko ir vežė keleivius užsakomaisiais reisais iš Butkų Juzės gatvės, esančios priešais Klaipėdos autobusų stotį, t. y. formavo keleivių grupes čia pat jas surenkant ir iš karto išvykstant neva užsakomuoju reisu, ir tokias grupes vežė.
Pirmiausia pasakytina, jog administracinė atsakomybė taikoma tiems asmenims, kurie padarė administracinės teisės pažeidimą, t. y. pažeidė atitinkamų teisės normų reikalavimus. Pažeidimų subjektais gali būti tik fiziniai asmenys, kurie be bendrųjų, jiems nustatytų individualaus subjekto požymių (amžius, pakaltinamumas), kartais privalo turėti ir specialiuosius požymius, pavyzdžiui, būti vairuotoju, įmonės vadovu ir pan. Tokie požymiai visada nurodomi teisės normos, numatančios atsakomybę už konkrečią veiką, dispozicijoje arba sankcijoje, todėl tai atvejais, kai specialieji požymiai nenurodyti, administracinė atsakomybė taikoma subjektui, atitinkančiam bendruosius požymius. Šiuo atveju analizuojamoje teisės normoje (ATPK 172 str. 1 d.) nėra nuorodos į tai, kad už šį pažeidimą atsako vežėjas (jo vadovas) ar kitas specialius požymius turintis subjektas, todėl Institucijai kaltinant asmenis – Zigmanto Kundrecko įmonės ir UAB „Zvitas“ vairuotojus - betarpiškai atlikus ATPK 172 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytą veiką, jie laikytini tinkamais šio teisės pažeidimo subjektais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį Nr.N3-1001-06, Nr.N5–1717/2006). Taip pat pažymėtina, jog E. J. ir D. Z. vis akcentuoja, kad yra samdomi darbuotojai – vairuotojai, nevykdantys jokios komercinės ar ūkinės veiklos. Tačiau pagal Kelių transporto kodekso 10 straipsnio 1, 2 dalis jie laikytini transporto priemonės ekipažo nariais, kurie turi jiems šio kodekso bei Susisiekimo ministerijos patvirtintų tam tikrų keleivių ir krovinių vežimo taisyklių priskirtas teises ir pareigas. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 1997 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr.130 (su pakeitimais, galiojusiais pažeidimo darymo metu) patvirtintų Keleivių ir bagažo vežimo kelių transportu taisyklių 3.10 punktas įtvirtina draudimą vežti kitus asmenis, nepriklausančius iš anksto sudarytai keleivių grupei, 3.12 punktas numato, kokius užsakomojo reiso metu ekipažas privalo turėti dokumentus (tame tarpe keleivių vežimo sutartį su keleivių grupės paėmimo vieta, vežimo lapą, su jame įvardintais keleiviais), 8.1.2 punktas numato ekipažo teisę nepriimti arba išlaipinti pažeidžiančius Taisykles keleivius artimiausioje bet kurio tipo stotelėje. Vertinant šias nuostatas sistemiškai matyti, jog Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalies draudimas adresuojamas ne tik vežėjams, bet ir ekipažo nariams, todėl jį pažeidęs ekipažo narys (šiuo atveju – vairuotojas) pripažintinas tinkamu pažeidimo subjektu.
E. J. ir D. Z. tvirtina, jog pagal ATPK 172 straipsnio 1 dalį atsakomybėn traukiamas specialus subjektas, ką patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (nutartis Nr.N17-545-06), o Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta definicinė norma. Teisėjų kolegija su tokiais teiginiais nesutinka, nes: pirma, asmenų nurodytoje byloje faktinės aplinkybės nuo nagrinėjamoje byloje esamų iš esmės skiriasi, minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl normų, t. y. ATPK 172 ir 173 straipsnių, konkurencijos ir pasisakyta dėl tinkamo subjekto pagal ATPK 173 straipsnį; antra, Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje pateikiama ne tik užsakomojo reiso sąvoka, bet ir nurodomos pagrindinės sąlygos, būtinos tokios ūkinės komercinės veiklos (keleivių vežimo užsakomaisiais reisais) vykdymui, todėl už tokios normos pažeidimą teisinė atsakomybė galima.
Klaipėdos apygardos administraciniam teismui klaidingai pripažinus, jog E. J. ir D. Z. nėra tinkami subjektai, dėl ko administracinių tesės pažeidimų bylų teisenos nutrauktos, dėl kitų būtinų pažeidimo sudėties elementų nepasisakyta ir jie nenagrinėti, taip neatsakant į visus ATPK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus klausimus (ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar asmuo kaltas jo padarymu ir t.t.), todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 27 d. nutarimas naikintinas, o administracinio teisės pažeidimo byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2008 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo, jog Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas reiškia, kad užsakomųjų reisų vežėjams draudžiama minėtose teritorijose sudaryti keleivių grupes, surinktas iš reguliarių reisų laukiančių keleivių, taip pat kitų asmenų, dėl kurių vežimo nebuvo pateiktas išankstinis užsakymas vežėjui ir su juo iš anksto nebuvo sudaryta vežimo sutartis, tačiau šis draudimas neaiškintinas kaip apimantis ir draudimą užsakomųjų reisų vežėjams minėtose teritorijose įlaipinti į transporto priemonę ir iš ten vežti iš anksto sudarytas keleivių grupes, atitinkančias Kelių transporto kodekso 2 straipsnio 8 dalyje esantį iš anksto sudarytos keleivių grupės apibrėžimą. Iš bylos medžiagos matyti, jog administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys pasiaiškindami dėl pažeidimo nurodė, jog keleiviai nuo seno yra įpratę rinktis šioje vietoje, joks pažeidimas nepadarytas (b. l. 16, 61), t. y. jie laukė keleivių jų įprastoje įlaipinimo vietoje. Taigi, nagrinėdamas bylą iš esmės, pirmosios instancijos teismas įvertindamas byloje esančius įrodymus ir rinkdamas pagal būtinybę naujus (pvz., apklausiant vežimo užsakovą, keleivių vežimo lape nurodytus keleivius), privalo išsiaiškinti, ar E. J. ir D. Z. padarė administracinio teisės pažeidimo protokoluose jiems inkriminuotą veiką.
Atkreiptinas pirmosios instancijos teismo dėmesys į tai, jog administracinių teismų teisės administracinių teisės pažeidimų bylose įtvirtintos Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 124 straipsnyje, iš kurio (sistemiškai vertinant su ABTĮ 87 straipsnio 5 dalimi, įtvirtinančia sprendimo turinį) matyti, jog teismo procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodoma teismo išvada dėl skundo reikalavimo, bet ne dėl byloje keltų įvairių prašymų (išskyrus prašymus dėl teismo išlaidų), kaip šiuo atveju padaryta dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Taigi Klaipėdos apygardos administraciniam teismui nutarus, jog asmenų skundų reikalavimai pagrįsti, nutarime turėjo būti daroma išvada – skundai tenkintini, o ne skundai tenkintini iš dalies. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada (ką patvirtino buvęs šios bylos sustabdymas), jog byloje konfliktas kilo ne dėl Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalies pakeitimo, o dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimo, kurio teisėtumo ir pagrįstumo nustatymas nėra Konstitucinio Teismo kompetencija. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr.T2-153 „Dėl gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su Klaipėdos autobusų stotimi ir iš kurių draudžiama vežti užsakomaisiais reisais keleivių grupes, ribų nustatymo“ nustatytos atitinkamos ribos, o ne koks nors draudimas, pats draudimas įtvirtintas Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje, dėl kurio atitikties Konstitucijai ir kėlė abejones pareiškėjai. Taip pat pažymėtina, jog byloje esančiame administracinio teisės pažeidimo protokole kaip posėdžiaujanti teisėja nurodyta Violeta Balčytienė (b. l. 94), o nutarimas priimtas teisėjos Irmos Čuchraj. Tokį netikslumą apeliacinės instancijos teismas vertina kaip rašymo apsirikimą, o ne kaip vieną sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 142 str. 2 d. 4 p.), nes iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad jį pasirašė bylą nagrinėjusi teisėja Irma Čuchraj.
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, darytina išvada, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme visos teisiškai reikšmingos aplinkybės nebuvo nustatytos ir įvertintos, dėl ko neteisingai išspręsta byla, taip pažeidžiant ir ATPK 248 straipsnyje įtvirtintus administracinių teisės pažeidimų bylų teisenai keliamus uždavinius - laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus, todėl byla gražintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu,
nutaria:
Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 27 d. nutarimą panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti teisme.
Nutartis neskundžiama.