Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo E. M. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-1279-475/2007 pagal ieškovės N. M. ieškinį atsakovui E. M. dėl atidalinimo iš bendrosios nuosavybės, nuomos sutarties sudarymo, nuomos mokesčio, kompensacijos priteisimo, servituto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Dėl namo bei kiemo statinių atidalinimo ir kompensacijos dydžio

Teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė CK 4.80 str. 2 d., pažeidė nuosavybės neliečiamumo principą, įtvirtintą CK 1.2 str. 1 d., ir CK 4.93 str. 2 d. 1 p. numatytą savininko teisių apsaugos garantiją, todėl dalyje dėl turto atidalinimo priėmė nepagrįstą sprendimą. Teismas nepagrįstai ieškovei priteisė atsakovui priklausančią turto dalį natūra, įpareigodamas ieškovę sumokėti atsakovui kompensaciją, nesant atsakovo sutikimo dėl tokio atidalinimo būdo. Teismas neteisingai nustatė esminę šiam ginčui aplinkybę, kad atsakovui priklausančios namo dalies atidalinimas natūra yra negalimas be neproporcingos žalos namo paskirčiai, o nenustačius šios aplinkybės, nėra reikšminga kompensacijos priteisimo kriterijų analizė, kadangi kompensacijos priteisimo galimybė yra tiesiogiai priklausoma nuo fakto, kad daikto atidalinimas natūra yra negalimas be neproporcingos žalos daikto paskirčiai, egzistavimo. Pagal 2000-08-01 pirkimo-pardavimo sutarties 6 punktą, atsakovui paskirta naudotis patalpa 2-11/7,87 yra mansardoje, kur gali būti įrengtas atskiras išėjimas ir nusileidimas kopėčiomis (laiptais) į kiemą. Likusių trijų mansardoje ir pirmajame aukšte esančių patalpų 2-9/10,61, 2-2/9,78, 2-6/4,26 atsakovui naudotis priklauso ½, kas sudaro 12,33 kv.m. Mansardoje yra ieškovei naudotis paskirta patalpa 2-10/13,50, kuri plotu labai artima 12,33 kv.m. Paskyrus šią patalpą naudotis atsakovui vietoj jo naudojamų ½ patalpų 2-9/10,61, 2-2/9,78, 2-6/4,26, bendrojo naudojimo patalpų neliktų, o visos atsakovo naudojamos patalpos būtų mansardoje su atskiru išėjimu ir nusileidimu, kadangi išėjimo iš patalpos 2-10/13,50 klausimas taip pat galėtų būti išspręstas iškirtus atskirą išėjimą ir nusileidimą kopėčiomis (laiptais) į kiemą patalpos 2-10/13,50 lango vietoje. Patalpos 2-10/13,50 paskyrimas atsakovui nepažeistų ieškovės teisių ir teisėtų interesų ir padėtų geriau įgyvendinti atsakovo teises, kadangi būtų sumažintas neatitikimas tarp atsakovo sutartimi nuosavybėn įgytų namo dalių ir jam paskirtų naudotis patalpų plotų. Be to, namas neprarastų savo paskirties, iš esmės nepablogėtų jo techninė būklė ir nesumažėtų namo meninė vertė. Aplinkybės, kad atsakovas tariamai nesinaudoja ir nesirūpina jam priklausančia namo ir kiemo statinių dalimi, kad jo dalis yra maža, neįrodo negalimumo atidalinti namą natūra be neproporcingos žalos namo paskirčiai. O teismo argumentas, kad sutartis buvo sudaryta siekiant padėti atsakovui įsiteisinti sklype esantį ir jam priklausantį ūkinį pastatą, tačiau neketinant namo dalyje gyventi, nėra teisiškai reikšmingas, kadangi jis nepaneigia sutarties galiojimo ir iš jos kylančių pasekmių teisinio statuso. Be to, abejonių kelia ir ieškovės galimybės išmokėti atsakovui kompensaciją už jai tenkančią turto dalį, nes pateikdama teismui ieškinį ieškovė prašė ją atleisti nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo dėl labai sunkios turtinės padėties.

Apeliantas nurodo, kad nepagrįsta teismo sprendimo dalis ir dėl kompensacijos dydžio nustatymo. Teismas priteisė atsakovui iš ieškovės 10900 Lt kompensaciją už atsakovui priklausančią namo ir kiemo statinių dalį UAB „Lituka“ ir Ko atliktos turto vertinimo ekspertizės pagrindu. Tačiau vertinant ginčo turtą nebuvo laikytasi LR turo ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 21 str. 3 p. ir 22 str. nurodymų, turto vertinimo ataskaitoje nėra motyvuotai pagrįsta, kodėl pasirinktas ir naudotas tik vienas – lyginamosios vertės – metodas, nepagrįstai pritaikytas vertės sumažinimo koeficientas dėl komunikacijų. VĮ Registrų centro 2004-12-09 pažymėjime nustatyta, kad atsakovui priklauso 13/100 namo, kurio bendras plotas 215,03 kv.m., kas sudaro 27,95 kv.m. Turto vertės nustatymo pažymoje nurodyta, jog vertinama 13/100 namo ir kiemo statinių dalis, tačiau vertinimo ataskaitos 3 lentelėje (9 psl.) nurodyta, kad vertė nustatyta tik nuo 18,11 kv.m. ploto, o ne nuo 27,95 kv.m., kas sudaro 8/100, o ne 13/100 namo dalių. Ataskaitoje nepasisakyta dėl kiemo statinių – aikštelės, tvoros, dviejų šulinių, baseino - vertės. Vertinimo ataskaitoje nurodyta, jog namo patalpa 2-6/4,26, kurios ½ dalis sutartimi buvo paskirta naudotis atsakovui, yra nugriauta, todėl šis plotas neįskaitomas į vertinamą plotą. Tačiau teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog šią patalpą nugriovė ieškovė be atsakovo sutikimo, todėl yra neteisinga, kad iš savo neteisėtų veiksmų ieškovė gautų naudos, mokėdama mažesnio dydžio kompensaciją. Be to, turto vertinimo ekspertizę atliko UAB „Lituka“ ir Ko turto vertintojas A.Šaudys, kuris neturi teisės atlikti vertintojo eksperto kvalifikacijai priskirtus darbus. Teismas sprendime nepasisakė, kodėl atsakovo pateiktoje UAB „Geomatas“ pažymoje dėl turto vertės Nr.085/208 nurodyta namo ir kiemo statinių 13/100 dalies rinkos vertė – 42 000 Lt, negali atspindėti bent apytikrės turto rinkos vertės ir kodėl esant tokiam didelių verčių neatitikimui tarp UAB „Geomatas“ ir UAB „Lituka“ ir Ko vertinimų, nereikėtų kritiškiau vertinti UAB „Lituka“ ir Ko atlikto vertinimo.

Dėl sklypo dalies nuomos sutarties pripažinimo sudaryta ir galiojančia

Teismo teiginys, kad pripažinimas sklypo dalies nuomos sutartį sudaryta ir galiojančia nuo 2006-05-01 yra vienintelis galimas teisėtas ieškovės teisių gynybos būdas, nepažeidžiantis CK 1.138 str., yra nepagrįstas. Šio ginčo buvimas įrodo, kad šalių susitarimo sudaryti nuomos sutartį nėra ir negali būti, nes atsakovo ir ieškovės valios nukreiptos priešingomis kryptimis: ieškovė pageidauja sukurti nuomos teisinius santykius, o atsakovas – jų nesiekia. Įstatymai pareigos tokio ginčo atveju sudaryti sutartį nenustato. Teismas, nenustatęs servituto S2 apimties, padarė neteisingą išvadą, jog 0,15 ha sklypo dalimi atsakovas naudojasi pažeisdamas ieškovės teises, ir nepagrįstai patenkino ieškovės reikalavimą pripažinti sudaryta ir galiojančia sklypo dalies nuomos sutartį bei priteisė iš atsakovo nuomos mokestį už naudojimąsi šia sklypo dalimi. Sklypo dalyje, plane pažymėtoje indeksu „C“, nurodyta, jog šią teritoriją apima Įsakymu nustatytas servitutas S2, suteikiantis atsakovui teisę naudotis (eiti, važiuoti) 1448 kv.m. sklypo dalimi prie jam nuosavybės teise priklausančio 648 kv.m. ūkinio pastato, unikalus Nr.1995-3013-0066. Atsižvelgiant į servituto S2 ir ūkinio pastato užimamus plotus ir geografinę lokalizaciją, akivaizdu, kad servitutas S2 apima ir žemę, esančią po ūkiniu pastatu. Todėl teismo teiginys, jog servitutas S2 nėra ir negali būti nustatytas po ūkiniu pastatu, nepagrįstas. Apelianto nuomone, 0,15 ha sklypo dalimi jis naudojasi servituto S2 pagrindu, kuris nėra pasibaigęs (CK 4.130 str. 1 d.). Teismas, be motyvų atmetė šiuos apelianto argumentus, tuo pažeidė CPK 270 str. 4 d. 3 p. Įsakymas, kuriuo nustatytas servitutas S2, nėra nuginčytas ir galioja. Servitutas S2 buvo nustatytas gavus ieškovės 2001-06-29 notaro patvirtintą sutikimą, kuriuo ieškovė leido atsakovui naudotis jai priklausančia sklypo dalimi, reikalinga atsakovui nuosavybės teise priklausančių pastatų eksploatacijai. Šio sutikimo ieškovė nėra atšaukusi ir neginčija. Nustatant servitutą S2 buvo suderintos tiek ieškovės, tiek atsakovo teisės naudotis nuosavybės objektais, t.y. buvo išlaikyta viešpataujančio ir tarnaujančio daikto savininkų interesų pusiausvyra. Be to, Įsakymas atsakovui, kaip viešpataujančio daikto savininkui, nenustatė prievolės mokėti kompensaciją ieškovei, kaip tarnaujančio daikto savininkei (CK 4.129 str.).

Dėl nuomos mokesčio už naudojimąsi sklypo dalimi laikotarpyje nuo 2002-11-01 iki 2006-05-01 priteisimo

Nesant pagrindo konstatuoti, jog laikotarpyje nuo 2002-11-01 iki 2006-05-01 tarp šalių egzistavo 0,15 ha sklypo dalies nuomos santykiai, teismas nepagrįstai patenkino ieškovės reikalavimą priteisti nuomos mokestį už naudojimąsi sklypo dalimi minėtu laikotarpiu. Vien ta aplinkybė, kad ieškovė mokėjo žemės mokestį už sklypo dalį, kuria atsakovas naudojosi, negali būti pakankamu pagrindu nustatyti atsakovui pareigą mokėti nuomos mokestį. Apelianto nuomone, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti nuomos santykių tarp šalių minėtu laikotarpiu egzistavimo fakto, nes nebuvo pagrindinių susitarimo dėl sklypo dalies nuomos santykių elementų – šalių suderintos valios sukurti nuomos santykius ir privalomos rašytinės žemės nuomos sutarties formos. Be to, egzistavo kitas naudojimosi 0,15 ha sklypo dalimi pagrindas – servitutas S2. Teismas neargumentavo, kodėl sklypo dalies naudojimo santykių tarp šalių laikotarpyje nuo 2002-11-01 iki 2006-05-01 negalima kvalifikuoti kaip panaudos santykių: ieškovė beveik keturis metus nereiškė atsakovui reikalavimo mokėti nuomos mokestį už sklypo dalį. Taip pat teismas nepasisakė, kodėl protingumo ir teisingumo kriterijų neatitiktų toks ginčo sprendimas, kai ieškovei iš atsakovo priteisiama ieškovės už sklypo dalį sumokėto žemės mokesčio dydžio kompensacija.

Dėl kompensacijos už naudojimąsi servitutais priteisimo

Teismas, priteisdamas iš atsakovo periodinę kompensaciją už neribotą laikotarpį nuo 2002-11-01 už naudojimąsi servitutais, nepagrįstai sutapatino abi CK 4.129 str. numatytas nuostolių kategorijas ir jų atlyginimo formas: periodinės kompensacijos formą pritaikė tiek ateityje patirtinų, tiek praeityje patirtų nuostolių atlyginimui, kas reiškia, kad praeityje patirtų nuostolių atlyginimui netaikė bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Teismas periodinės kompensacijos dydį nustatė neturėdamas tam specialių žinių ir nesant byloje tuo klausimu specialistų ar ekspertų išvadų, jokių kitų įrodymų. Nebuvo atsižvelgta į atsakovo nurodytą aplinkybę, jog servitutinių kelių priežiūra nuolat rūpinosi jis, o ieškovė nėra patyrusi ir nepateikė įrodymų, jog patyrė papildomų išlaidų dėl jų tvarkymo ar remonto. Kadangi servitutiniais keliais naudojosi pati ieškovė, todėl ji turi pareigą, proporcingą jos naudojimosi servitutiniais keliais pobūdžiui, tinkamai išlaikyti šiuos kelius ir jokia sutartis nėra šios pareigos perkėlusi atsakovui (CK 4.114 str. 2 d.). Be to, teismas neanalizavo, kokią dalį servituto S1 ir servituto S2 užimamo ploto sudaro keliai, o kiek – kitas plotas, nors keliai negali sudaryti viso abiejų servitutų užimamo ploto, kadangi dalis šio ploto yra po pastatais. Teismas sprendimu nustatė atsakovui pareigą mokėti kompensaciją už naudojimąsi servitutu S1, apimančiu sklypo dalį prie namo ir kiemo statinių, kurių atsakovui priklausančią dalį teismas sprendimu priteisė ieškovei. To pasėkoje išnyko prasmė atsakovui naudotis servitutu S1. Be to, teismas, nustatydamas atsakovui pareigą mokėti kompensaciją už naudojimąsi servitutu S2, jo apimamą sklypo dalį apmokestino du kartus – nustatė nuomos mokestį, o po to dar ir periodinę kompensaciją, neargumentavęs, kodėl nuomos mokestis nepadengia dėl servituto S2 nustatymo atsiradusių nuostolių kompensavimo.

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė nurodo, kad teismas tinkamai taikė ir aiškino tiek materialinės teisės normas, tiek procesinės teisės normas, todėl naikinti teismo sprendimą nėra jokio pagrindo. Ieškovė prašo atsakovo skundą, kaip nepagrįstą ir neįrodytą, atmesti. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas tais pačiais motyvais, nurodytais patikslintame ieškinyje bei teismo sprendime.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Civilinio proceso normose nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas pats privalo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas, o byla gali būti grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtiniais, įstatyme nurodytais atvejais. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą sprendimą ir bylą perduoda pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje JAV įmonė „Areex International Trading Co“ v. UAB „Santoveta“, bylos Nr. 3K-3-407/2004; 2005 m. vasario 21 d. nutartis, priimta byloje R. B. PĮ „RPBĮ“ v. V. G., bylos Nr. 3K-3-82/2005; 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. T. A., bylos Nr. 3K-3-298/2006; ir kt.) yra konstatavęs, kad pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje įtvirtintos jos taikymo sąlygos, būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo.

Šioje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl bendrosios dalinės nuosavybės padalijimo. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta: bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu; taip įstatyme išreikšta kiekvieno bendraturčio pareiga visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo daiktu tvarka nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Nagrinėjamoje byloje šalys konfliktuoja, dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos ir dėl atidalijimo būdo nesutaria. Sprendžiant bendraturčių ginčą, kai vienas (ar keli) iš jų reikalauja atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, o kitas – nustatyti daikto, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, naudojimosi tvarką, prioritetas turi būti teikiamas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis) ir tik negalint daikto padalyti natūra gali būti nustatoma naudojimosi tuo daiktu tvarka. Galimybė nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką priklauso nuo konkrečioje byloje turinčių reikšmės aplinkybių (daikto paskirties, savybių, statybos techninių reglamentų ar kitų sąlygų ir pan.). Teismas turi įvertinti, ar bendraturčio pasirinktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų konfliktinei situacijai šalinti; kai prašoma nustatyti naudojimosi daiktu tvarka numato tam tikrus daikto, pavyzdžiui, statinio pakeitimus, teismas patikrina, ar planuojami esminiai pakeitimai atitinka teisės aktų (Statybos įstatymo, Statybos techninio reglamento ir kt.) reikalavimus, ar yra suderinti su atitinkamomis priežiūros institucijomis. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės galimas šalių susitarimu; bendraturčiai gali sulygti dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo įvairiais būdais: išskiriant bendraturčiams tenkančias dalis natūra, parduodant bendrą daiktą ir pasidalijant už daiktą gautus pinigus, sumokant bendraturčiui kompensaciją už jam tenkančią dalį ir kt. Pagal CK 4.80 straipsnio 1 dalį kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, o nurodyto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Aiškinant CK 4.80 straipsnio 2 dalies normą, teismų praktikoje pripažįstama, kad kompensacija už dalį bendrojoje nuosavybėje, nesant bendraturčio sutikimo, galima išimtiniais atvejais, kai išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, nepadarius daiktui neproporcingos žalos. Atidalijimo atveju priteisti kompensaciją paprastai galima atsidalijimo, t. y. bendrosios nuosavybės nutraukimo, siekiančiam bendraturčiui; CK 4.80 straipsnio 2 dalies norma leidžia priteisti kompensaciją vienam ar keliems atidalijamiems bendraturčiams, vadinasi, ir atsidalijančiam bendraturčiui. Taigi, vadovaujantis CK 4.75 straipsnyje įtvirtintais bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo principais, darytina išvada, kad tais atvejais, kai daikto atskyrimas natūra negalimas be neproporcingos žalos jo paskirčiai, priteisti kompensaciją atidalijamam bendraturčiui be šio sutikimo galima, jeigu jo dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, negalima ja realiai naudotis, o atidalijamo savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertinamas kaip labai svarbus. Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų visetą apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu, kitas reikšmingas aplinkybes. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, sprendime darydamas išvadą, jog padalinti gyvenamąjį namą natūra negalima, nepakankamai ištyrė minėto pobūdžio aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą atidalinti atsakovui tenkančią gyvenamojo namo dalį sumokant jam piniginę kompensaciją. Atsakovas su tokiu atidalijimo būdu nesutiko ir siūlė atidalinti šalims tenkančias gyvenamojo namo dalis natūra. Tam, kad būtų galima gyvenamąjį namą padalinti natūra, atsakovo nuomone reikėtų pakeisti 2001-08-01 pirkimo – pardavimo sutartimi nustatytą naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką paskiriant atsakovui vietoje jo naudojamų ½ dalies patalpų 2-9/10,61, 2-2/9,78, 2-6/4,26 naudotis jam patalpa 2-10/13,50 kv.m. ploto, kurioje lango vietoje būtų galima iškirsti atskirą išėjimą ir įrengti nusileidimą laiptais. Atskiras išėjimas atsakovo nuomone taip pat gali būti įrengtas ir iš patalpos 2-11/7,87, kuri paskirta atsakovui naudotis pagal 2000-08-01 pirkimo – pardavimo sutartį. Kaip jau minėta, sprendžiant ginčus dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, prioritetas teikiamas atidalijimui natūra. Todėl pirmosios instancijos turėjo pareikalauti iš atsakovo savo teiginius dėl galimybės atidalinti gyvenamąjį namą natūra, padarant gyvenamojo namo pakeitimus ir pakeičiant naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką pagrįsti leistinais įrodymais. Pagal CPK 179 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys asmenys. Jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus. Tokie teismo procesiniai veiksmai nelaikytini rungimosi principo (CPK 12 straipsnis) pažeidimu, nes teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatyta, kad ieškovė yra rekonstravusi gyvenamojo namo patalpas. Dėl atliktos rekonstrukcijos atsakovas 2000-08-01 pirkimo – pardavimo sutartimi jam paskirtomis patalpomis naudotis realiai šiuo metu negali. Todėl pirmosios instancijos teismas pirmiausia turėjo pareikalauti iš atsakovo pateikti su atitinkamomis institucijomis suderintą gyvenamojo namo pakeitimų ir naudojimosi tvarkos projektus ir tik po to daryti išvadas dėl galimo atidalijimo būdo. Pažymėtina, kad ieškovės reikalavimas dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės neatsiejamai yra susijęs su kitais jos reikalavimais – dėl žemės sklypo nuomos sutarties pripažinimo sudaryta, nuomos mokesčio, kompensacijos už naudojimąsi servitutais priteisimo, nes nuo gyvenamojo namo atidalijimo būdo - natūra ar priteisiant vienam iš bendraturčių piniginę kompensaciją, priklauso atsakovo teisės naudotis nustatytais žemės servitutais, ieškovės reikalavimų priteisti žemės nuomos mokestį, pripažinti sudaryta žemės nuomos sutartį, apimtys. Pagal CK 4.130 straipsnio 1 dalies 2 punktą servitutas baigiasi tam pačiam asmeniui tapus ir viešpataujančio, ir tarnaujančio daikto savininku. Todėl, atidalijus gyvenamąjį namą priteisiant atsakovui piniginę kompensaciją, pasibaigtų žemės servitutas S1, nes viso gyvenamojo namo savininke taptų tik viena ieškovė. Esant šioms aplinkybėms kolegija daro išvadą, kad dėl reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, todėl konstatuoja bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl išdėstyto sprendimas panaikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu,

nutaria:

apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 12 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.