Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovams I. O. (I. O.) ir N. G. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Grįsdamas reikalavimą dėl buto pripažinimo asmenine nuosavybe, ieškovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) jo močiutė susituokė su L. O., tačiau jų santuoka truko vos kelis mėnesius – iki (duomenys neskelbtini). L. O. piktnaudžiavo alkoholiu, todėl ieškovo močiutė jį išvarė iš ginčo buto ir kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo; Vilniaus miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu L. S. ir L. O. santuoka nutraukta. Teismas, nutraukdamas santuoką, konstatavo, kad šalys nuo (duomenys neskelbtini) mėnesio neveda bendro ūkio, nepalaiko santuokinių ryšių, šeima iširo dėl to, kad santuoka buvo skubota – tarp jų 27 m. skirtumas. Ištuoka buvo įregistruota (duomenys neskelbtini) Ginčo bute ieškovo močiutė gyveno nuo sovietmečio (butas pastatytas 1966 m., L. S. butą gavo (duomenys neskelbtini) kai ji susipažino su L. O., butas dar nebuvo privatizuotas. L. S. butą privatizavo, kai jau faktiškai negyveno su L. O. Nevedė su juo bendro ūkio, butas buvo privatizuotas iki teismo sprendimo nutraukti jų santuoką likus 13 dienų. Santuokos nutraukimo byloje nebuvo keliamas klausimas dėl nekilnojamojo turto (ginčo buto) padalijimo, taigi laikytina, kad ieškovo močiutė butą privatizavo kaip asmeninę nuosavybę. L. O. mirė (duomenys neskelbtini)., jis turėjo du vaikus, kurie nereiškė L. S. jokių pretenzijų dėl ginčo buto padalijimo.

Atsakovai į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką, datą ir vietą pranešta tinkamai. Byla išnagrinėta atsakovams nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkinamas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių.

Byloje nustatyta, kad: 1) L. S. ginčo butą gavo pagal (duomenys neskelbtini) orderį Nr. 008649 (el. b. l. 33); 2) (duomenys neskelbtini) ginčo buto techninės apskaitos byloje buto savininke nurodyta viena L. S. (iki buto privatizavimo) (el. b. l. 37–40); 3) (duomenys neskelbtini) ieškovo močiutė L. S. susituokė su L. O. (el. b. l. 44); 4) (duomenys neskelbtini) Sutarties pagrindu L. S. iš Vilniaus m. Žirmūnų seniūnijos valdybos nusipirko nuosavybės teise (privatizavo) ginčo butą, už jį sumokėjo valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis (e. l. b. 30–31); 5) VĮ Registrų centro duomenimis ginčo butas nuosavybės teise priklauso L. S., nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas: (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartis pagal Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374, Nr. 26-743, nuosavybės teisė įregistruota nuo (duomenys neskelbtini) (el. b. l. 32); 6) (duomenys neskelbtini) Vilniaus m. Žirmūnų seniūnijos valdyba sudarė sutartį su L. S. dėl pastato (ginčo buto) eksploatavimo išlaidų ir paslaugų apmokėjimo. Kurioje buto savininke nurodyta L. S. (el. b. l. 35); 7) Vilniaus miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu L. S. ir L. O. santuoka nutraukta (el. b. l. 26–27). Teismas, nutraukdamas santuoką, konstatavo, kad šalys nuo (duomenys neskelbtini) mėnesio neveda bendro ūkio, nepalaiko santuokinių ryšių, sutuoktinis grįžo gyventi pas savo motiną, šeima iširo dėl to, kad santuoka buvo skubota – tarp jų 27 m. skirtumas (el. b. l. 27); 8) Santuokos nutraukimas įregistruotas (duomenys neskelbtini) (el. b. l. 29); 9) Gyventojų registro duomenimis L. O. mirė (duomenys neskelbtini)., jis turėjo du vaikus: I. O. ir N. G. (el. b. l. 41); 10) (duomenys neskelbtini) mirė ieškovo močiutė L. S. (mirties liudijimo įrašo Nr. 2313) (el. b. l. 47).

Dėl turto nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė).

Nagrinėjamoje byloje, sprendžiant klausimą dėl turto, įgyto santuokos metu iki Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) įsigaliojimo, pripažinimo asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe, yra taikomos CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, nepaisant to, kad turtas įgytas iki CK įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalis).

CK 3.87 straipsnyje įtvirtinta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija turtui, kurį sutuoktiniai įgijo po santuokos sudarymo. Tačiau CK 3.89 straipsnyje nustatyti atvejai, kada turtas, net ir įgytas po santuokos sudarymo, gali būti pripažintas vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe. Nagrinėjamu atveju aktualus CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas, kuris nustato, kad sutuoktinio turtas, įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, gali būti pripažintas sutuoktinio asmenine nuosavybe, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti asmeninėn nuosavybėn. Taigi tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikydami naujojo CK normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011; ir kt.).

Sprendžiant dėl turto nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė) pirmiausia būtina nustatyti, už kokias lėšas jis įgytas (asmenines ar bendras). Iš byloje esančios (duomenys neskelbtini) Sutarties turinio matyti, kad L. S. iš (duomenys neskelbtini) seniūnijos valdybos nusipirko nuosavybės teise (privatizavo) ginčo butą, už jį sumokėdama valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis (e. l. b. 30–31).

Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnis (1991 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. I-1146 redakcija) nustato, kad valstybės vienkartinės išmokos skiriamos visiems Lietuvos Respublikos piliečiams atitinkamomis proporcijomis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 108 „Dėl valstybės vienkartinės išmokos skyrimo Lietuvos Respublikos piliečiams“ patvirtino skiriamą Lietuvos Respublikos piliečiui priklausomai nuo jo amžiaus vienkartinę išmoką pinigine išraiška, t. y. patvirtino konkrečią pinigų sumą, ir nustatė šių išmokų skyrimo tvarką. Valstybės vienkartinės išmokos buvo skiriamos kiekvienam piliečiui asmeniškai, priklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės ir kitų individualių aplinkybių. Investiciniai čekiai buvo viena iš Lietuvos Respublikos piliečiams valstybės suteiktų priemonių, leidžiančių įgyti valstybės valdomą turtą. Tokios pozicijos kasacinis teismas laikėsi ir ankstesnėse bylose, pažymėdamas, kad investiciniai čekiai pripažįstami asmeninėmis lėšomis, asmeniniu turtu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-529/2005; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; ir kt.).

Nagrinėjamu atveju aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad L. S. už ginčo butą atsiskaitė valstybės vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis, kurios laikytinos asmenine jos nuosavybe.

Tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, neužtenka vien nustatyti, kad turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių lėšas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, jog to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn. Teisinis reguliavimas, reikalaujantis aiškios sutuoktinio, panaudojančio savo lėšas turtui įgyti, valios išraiškos įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn reiškia ne ką kita, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos dominantę turtiniuose sutuoktinių santykiuose, taigi jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesusitaria dėl nuosavybės teisių į turtą, toks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2012; ir kt.).

Todėl, siekiant nustatyti L. S. valią, įsigyjant ginčo butą už investicinius čekius, yra svarbios visos aplinkybės, galinčios įrodyti vienokius ar kitokius sutuoktinių ketinimus, tvarkant savo bendrą ūkį ir įgyjant bei paskirstant turtą. Byloje nėra duomenų, kad tarp L. S. ir jos sutuoktinio L. O., būtų kilęs ginčas dėl ginčo buto teisinės padėties. Nuosavybės dokumentuose nenurodyta, kad šis turtas būtų įgyjamas kartu su sutuoktiniu. Byloje nenustatyta, kad L. S. sutuoktinis L. O. būtų buvęs ekonomiškai ir socialiai labiau pažeidžiamas, kad jis savo lėšomis ir (ar) darbu prisidėjo prie L. S. valdomo turto pagerinimo ir pan., kas būtų pagrindas svarstyti asmeninės nuosavybės teise įgyto ginčo buto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe klausimą. Priešingai, bylos medžiaga patvirtina, kad L. O. piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais, neketino keisti savo gyvenimo būdo; L. S. ir L. O. nuo (duomenys neskelbtini) mėnesio kartu negyveno (sutuoktinis išsikraustė gyventi pas savo motiną), nevedė bendro ūkio, nepalaikė santuokinių ryšių, santuoka buvo skubota – tarp sutuoktinių buvo 27 m. skirtumas (el. b. l. 27–28). Byloje nėra duomenų, kad ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis būtų nuginčyta. Ištirtuose byloje ginčo buto L. S. vardu įsigijimo dokumentuose, nėra išreikšta valia įgyti ginčo butą bendros jungtinės nuosavybės teise. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad L. S. neketino ginčo buto įgyti kaip bendrosios jungtinės nuosavybės ir juo dalytis su L. O..

Pažymėtina, kad, sprendžiant turto teisinio režimo (bendroji jungtinė ar asmeninė nuosavybė) klausimą, aktualu yra ir tai, kokia buvo kito sutuoktinio pozicija šiuo klausimu. Nagrinėjamu atveju po santuokos nutraukimo L. O. pretenzijų dėl ginčo buto nereiškė, taip pat ginčo butas nebuvo paveldimas kaip mirusiojo L. O. turtas – jo vaikai I. O. ir N. G. (atsakovai byloje) pretenzijų dėl ginčo buto nereiškia (atsiliepimais į ieškinį su ieškiniu sutinka). Iš to galima spręsti, kad L. O. ginčo butą, įgytą sutuoktinės už jos asmenines lėšas, pripažino esant asmenine L. S. nuosavybe.

Teismas, atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo praktiką ir byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad už asmenines lėšas (investicinius čekius) įsigytas ginčo butas ir tolesnis sutuoktinių ir jų paveldėtojų elgesys, suponuoja išvadą, kad ginčo butas buvo įgytas asmeninėn L. S. nuosavybėn.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 96¹, 98 straipsnių nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93, 98 straipsniai).

Nagrinėjamu atveju ieškovas teismo posėdžio metu prašė, patenkinus ieškinį, bylinėjimosi išlaidų iš atsakovų nepriteisti.

CPK 96 straipsnio 5 dalis įtvirtina, kad teismas gali nukrypti nuo nustatytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas. Ieškovas pažeistų savo teisių ginti kitu būdu, nesikreipiant į teismą, negalėjo, atsakovai su ieškiniu sutinka, todėl teismas nepriteisia iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų (295 Eur sumokėto žyminio mokesčio) atlyginimo.

Nagrinėjamu atveju teisme patirta 15,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Vilniaus miesto apylinkės teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, bylos viršelio vidinė pusė) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju šalių procesinis elgesys buvo tinkamas (ginčo dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe), vadovaudamasis CPK 96 straipsnio 5 dalimi, teismas sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai byloje nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais, teismas,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Pripažinti, kad butas (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra L. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) mirusios (duomenys neskelbtini), asmeninė nuosavybė.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Įsiteisėjusią sprendimo kopiją išsiųsti valstybės įmonei Registrų centrui.