Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Albino Bielskio, Daivos Pranytės-Zalieckienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

- 7 712,30 Eur gydymo išlaidų atlyginimo Valstybinei ligonių kasai;

- 240,94 Eur turtinės ir 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai E. V.;

- 357,50 Eur valstybei už advokato teisinę pagalbą nukentėjusiajai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. D. B. nuteistas už tai, kad 2017 m. birželio 28 d., apie 12 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, konflikto dėl asmeninių nesutarimų su K. V. metu, kerštaudamas dėl to, kad jis praeityje naudojo fizinį smurtą prieš E. V., tyčia rankomis ir kojomis sudavė K. V. mažiausiai vieną smūgį į galvą ir mažiausiai tris smūgius į krūtinės-juosmens sritį, tuo padarydamas poodines kraujosruvas dešinio momens-smilkinio-žando srityje ir krūtinės ląstos-juosmens-klubo dešinėje, dešiniųjų VII, VIII, IX šonkaulių skeveldrinius lūžius, ko pasėkoje, dėl krūtinės ląstos dešinės pusės sumušimo su VII, VII, IX šonkaulių lūžiais, įvykus komplikacijoms dėl oro ir kraujo susikaupimo dešinėje pleuros ertmėje, poodinės emfizemos, ūmaus kvėpavimo ir inkstų funkcijos nepakankamumo, postanoksinės encefalopatijos, būklės po buvusio drenažo, būklės po asistolijos ir gaivinimo, būklės po tracheostomos, dešinio plaučio uždegimo, pragulų nugaroje ir kairio klubo srityje, plaučių pabrinkimo, progresuojančio kardiopulmonalinio nepakankamumo, smegenų pabrinkimo, asistolijos, K. V. 2017 m. rugpjūčio 12 d., 13.40 val., VšĮ Respublikinėje Kauno ligoninėje mirė, tokiu būdu nužudė K. V..

2.8. Taip pat nurodoma, kad skirdamas konkrečią bausmę asmeniui teismas yra saistomas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnis), bausmės paskirties (BK 41 straipsnio 2 dalis), kitų baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmių skyrimo nuostatų. Visų pirma, teismo paskirta bausmė turi būti teisinga. Šiuo metu Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjo formuojama baudžiamoji politika atspindi tendenciją, jog siekiama mažinti asmenų, atliekančių realią laisvės atėmimo bausmę, skaičių, todėl į tai turėtų atsižvelgti ir nuosprendžius priimantys teismai. Skundžiamu nuosprendžiu D. B. paskirta itin griežta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė turi būti švelninama, kad būtų teisinga ir atitiktų baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bausmės tikslus. Atsižvelgtina į tai, kad D. B. yra jaunas, atlikęs laisvės atėmimo bausmę dar galėtų rasti nuolatinį darbą, adaptuotis visuomenėje. D. B. gailisi dėl susiklosčiusios situacijos, siekia atlyginti dėl įvykio kilusią žalą. Dirbdamas ir atlygindamas nukentėjusiesiems žalą D. B. būtų naudingesnis, turėtų galimybę parodyti, jog siekia pasikeisti, socializuotis. Tuo tarpu D. B. įkalinimas vienuolikai metų tik dar labiau atskirs nuteistąjį nuo visuomenės, sumažins galimybes pasitaisyti ir atlyginti padarytą žalą, be to, valstybė dar patirs ir išlaidas, kurios bus skiriamos D. B. aprūpinimui ir išlaikymui pataisos namuose.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo D. B. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Tačiau išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad su tokiais apeliacinio skundo teiginiais sutikti nėra pagrindo.

6.2. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau jiems nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ar veikos kvalifikavimo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą.

6.5. Taip pat byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų gaunant duomenis, kurie teismo buvo pripažinti įrodymais, juos vertinant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą.

7. Pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų. Nužudymas yra tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tik tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys.

8. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tuo, kad K. V. mirė nuo byloje nagrinėjamo įvykio metu patirtų sužalojimų.

8.3. Duomenų, kad kurie nors iš K. V. nustatytų sužalojimų buvo padaryti dar iki byloje nagrinėjamo įvykio, nėra. Byloje apklausti nukentėjusioji E. V., liudytojai J. S., E. B. parodė, kad iki įvykio K. V. nebuvo sumuštas, specialisto išvadose nustatytų sužalojimų jam nebuvo padaryta, pats K. V. nesiskundė dėl lūžusių šonkaulių. Pirmosios instancijos teisme liudytojais apklausti pagal iškvietimą atvykę greitosios medicinos pagalbos darbuotojai E. Š. ir A. S. paneigė, kad K. V. šonkauliai galėjo lūžti dėl atlikto gaivinimo, jei šonkauliai būtų lūžę gaivinimo metu, būtų girdėjęsis trakštelėjimas, be to, šonkauliai būtų lūžę priekinėje krūtinės dalyje, bet ne nugarinėje.

10.5. Galima iš dalies sutikti su apeliantu, jog nukentėjusiosios E. V. parodymai yra nenuoseklūs, nes nukentėjusioji apklausų metu skirtingai nurodė, kas, kaip ir kiek prieš K. V. smurtavo. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, pirminės apklausos metu E. V. nurodė, kad gulinčiam lovoje K. V. kumščiu buvo suduota ne mažiau kaip 50 kartų, paskui K. V. buvo spardytas apie 2 valandas, kas iš esmės prieštarauja byloje nustatytoms įvykio aplinkybėms. Taip pat E. V. kiekvienos apklausos metu skirtingai nurodydavo, kokius veiksmus atliko E. B.. Pirminės apklausos metu nukentėjusioji nurodė, kad E. B. sudavė kumščiais į galvą, o vėliau kartu su D. B. ir spardė K. V.. Apklausiant papildomai, E. V. teigė, kad E. B. iš pradžių gynė K. V., o smurtauti pradėjo tik po to, kai K. V. grįžo iš tualeto ir vėl atsigulė į lovą, tada neva E. B. sudavė smūgius ir rankomis, ir kojomis. Analogiškus parodymus E. V. davė ir apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Tuo tarpu teisme E. V. jau aiškino, kad E. B. kartu su D. B. rankomis mušė lovoje gulintį K. V., o kai jis buvo ištemptas ant žemės ir D. B. spardomas, E. B. kaip tik gynė K. V.. Atkreiptinas dėmesys ir į ikiteisminio tyrimo metu atlikto parodymų patikrinimo vietoje, kurio metu E. V. paaiškino, kad E. B. ant žemės gulinčiam K. V. sudavė 4-5 kartus kumščiais, bet K. V. nespardė (1 t., b. l. 65-69). Pirmosios instancijos teismo posėdyje pati E. V. pripažino, kad jos parodymuose yra prieštaravimų, bet taip ir nesugebėjo įtikinamai paaiškinti, kurie iš jos parodymų yra teisingi. Taip pat E. V. nurodė, kad yra turėjusi galvos traumą ir ne visada viską gerai prisimena. Be to, atsižvelgtina į tai, kad, kaip pripažino nukentėjusioji, dieną prieš įvykį dėl nuolatinio girtavimo sukeltos būsenos jai buvo kviečiama greitoji medicinos pagalba. Šios aplinkybės paaiškina E. V. parodymų nenuoseklumą, bet vien buvimas neblaiviam įvykio metu bei parodymų dėl atskirų įvykio aplinkybių nenuoseklumas nesudaro pagrindo besąlygiškai atmesti kaip nepatikimus visus nukentėjusiosios E. V. parodymus. Nukentėjusiosios E. V. parodymais vadovautinasi tiek, kiek jie atitinka kitus bylos įrodymus.

10.6. Nepaisant nenuoseklumo dėl atskirų įvykio detalių, nukentėjusioji E. V. nuo pat pirmos apklausos kategoriškai tvirtino, kad į butą įėjęs D. B. iš pradžių kumščiais smūgiavo lovoje gulinčiam K. V., o po kiek laiko vėl pradėjęs smurtauti, ištempė K. V. iš lovos ant žemės bei smūgiavo K. V. rankomis ir kojomis. Taigi, E. V. patvirtino būtent nuteistojo D. B. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus apie smūgių K. V. sudavimą ne tik rankomis, bet ir kojomis.

11. Nukentėjusiosios E. V. parodymus iš dalies patvirtino ir liudytoju apklaustas E. B.. Pirmosios instancijos teisme E. B. parodė, kad vartojant alkoholį pas G. S., išėjo kalba, jog K. V. skriaudžia E. V., D. B. atrodė supykęs, agresyvus, nutarė eiti išsiaiškinti su K. V., o E. B. išėjo iš paskos, tik įėjęs į kambarį D. B. pradėjo rankomis mušti lovoje gulintį K. V., D. B. galėjo suduoti 3-5 smūgius. Kaip paaiškino E. B., jis kartu su E. V. sugriebė D. B. už rankų, E. V. pradėjo rėkti, K. V. atsisėdo ant lovos, pasakė, kad jam viskas gerai, tada E. B. išeidamas iš buto sutiko kaimyną iš gretimo buto, kaimynas kažką sakė, bet E. B. išėjo į koridorių ir grįžo pas G. S. į butą. Taigi, liudytojo E. B. parodymai atitinka nukentėjusiosios E. V. parodymus dėl to, kad tik įėjęs į butą D. B. kumščiais sudavė smūgius lovoje gulinčiam K. V.. E. B. nurodė, kad vėliau į K. V. butą negrįžo ir D. B. iki atvykstant policijai nebematė, nematė ir to, ar vėliau prieš K. V. buvo smurtaujama. E. B. kategoriškai neigė, kad pats būtų sudavęs ar spyręs K. V., taip pat tvirtino iki įvykio prieš K. V. nesmurtavęs. Iš esmės analogiškas aplinkybes E. B. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu tiek apklausiamas kaip įtariamasis, tiek kaip liudytojas (3 t., b. l. 54-57, 61-66, 68-69, 72-77, 151-153, 156-158). Be to, liudytojo E. B. parodymus atitinka ir slapto sekimo protokole užfiksuoti E. B. pokalbiai su kitais asmenimis jam būnant suimtam, kurių metu E. B. ne vieną kartą neigia mušęs K. V., tvirtina gynęs K. V. nuo D. B., po to išeidamas sutikęs kaimyną iš gretimo buto, vėlesnių įvykių, kai K. V. buvo spardomas, nematęs (2 t., b. l. 63-66).

12. Liudytoju apklaustas K. V. ir E. V. kaimynas D. K. parodė, kad buvo pietų metas, reikėjo migdyti vaiką, bet pas kaimynus buvo kilęs triukšmas, išėjęs į koridorių, per praviras kaimynų buto duris pamatė kaip D. B. rankomis muša K. V., mušdamas sakė daugiau nebemušti E. V., D. K. liepė jiems ramintis ir nebetriukšmauti, dar matė ir kitą vyriškį, bet šis K. V. nemušė. Liudytojas D. K. savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 95-97), taip pat asmens atpažinimo iš nuotraukos metu atpažino D. B., kaip asmenį mušusį K. V. (1 t., b. l. 98-100). Liudytoja R. L. K. parodė, kad girdėjo iš kaimynų buto sklindantį triukšmą, E. V. šaukė „Dainiau baik, nemušk daugiau“, išėjusi į koridorių matė iš K. V. buto išeinantį vyriškį, kuris sakė nieko nedaręs, o D. B. liepė kviesti policiją, atrodė piktas, bet policiją iškvietė pati E. V., kiek matėsi iš koridoriaus, K. V. gulėjo ant grindų. Šių liudytojų parodymai patvirtina, kad prieš K. V. smurtavo būtent D. B., kuris atrodė supykęs ir buvo agresyvus, priešingai nei E. B..

13. Aukščiau aptarti įrodymai ne tik patvirtina, kad K. V. mušė ir spardė D. B., bet kartu paneigia nuteistojo D. B. ir nukentėjusiosios E. V. teiginius, jog K. V. mušė ir E. B..

13.1. Visų pirma, šie teiginiai grindžiami tik nukentėjusiosios E. V. parodymais, kurie, kaip buvo nurodyta aukščiau, yra nenuoseklūs ir jų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Pats E. B. kategoriškai neigė smurtavęs prieš K. V., nei vienas kitas byloje apklaustas asmuo taip pat nematė E. B. naudojant smurtą prieš K. V.. Be to, ir nuteistasis D. B. nurodė, kad įvykio metu nematė, ar E. B. kartu su juo smurtavo prieš K. V., nors visą laiką buvęs tame pačiame kambaryje ir pats aktyviai smurtavęs prieš K. V., neabejotinai būtų matęs E. B. neteisėtus veiksmus, jeigu tokie būtų buvę atlikti. Atkreiptinas dėmesys ir į pagal iškvietimą atvykusių policijos pareigūnų parodymus. Teisme apklaustas R. B. nurodė, kad E. V. įvardijo du asmenis, kurie mušė K. V., bet L. R. parodė, kad E. V. iš pat pradžių buvo nenuosekli, tai sakė, jog mušė du asmenys, tai – vienas.

13.2. Be to, 2017 m. lapkričio 9 d. Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Tomo Stelionio nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas E. B. atžvilgiu dėl K. V. nužudymo, nepadarius veikos, turinčios BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių. Nutarime konstatuota, jog tyrimo metu nebuvo surinkta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad E. B. atliko fizinio smurto veiksmus K. V. atžvilgiu ir tuo padarė kūno sužalojimus, dėl kurių įvyko pastarojo mirtis (3 t., b. l. 133-135). Šis nutarimas yra įsiteisėjęs ir galiojantis. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Šia nuostata yra įgyvendinamas draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas (non bis in idem). Pagal BPK 217 straipsnio 2 dalį nutrauktas ikiteisminis tyrimas gali būti atnaujintas ne bet kokiu pagrindu, o tik paaiškėjus esminėms aplinkybėms, turinčioms reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurios nebuvo nustatytos priimant sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Nutraukiant E. B. atžvilgiu ikiteisminį tyrimą dėl K. V. nužudymo visi esminiai bylos duomenys jau buvo surinkti ir įvertinti, tame tarpe ir apelianto nepagrįstai akcentuojami E. V. parodymai. Bylą nagrinėjant teisme naujų esminių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą iš esmės priešingai spręsti E. B. kaltės klausimą, nustatyta nebuvo.

13.3. Byloje nepasitvirtino ir D. B. parodymai, jog K. V. buvo sumuštas E. B. dar prieš įvykį. Apklausiamas teisme D. B. nurodė, kad tik susitikęs su K. V., matė jo veide mėlynę, K. V. neva paaiškino, kad jį sumušė vyriškis, kuris tuo metu buvo atvykęs pas jį į svečius, t. y. E. B.. Tačiau pirminės apklausos metu D. B. parodė, kad ant K. V. jokių sužalojimų nesimatė, nors šis ir skundėsi buvęs sumuštas (4 t., b. l. 60-63), vėliau apklausiamas papildomai jau tvirtino, kad ant K. V. skruostikaulio matėsi mėlynė (4 t., b. l. 66-69). Visgi, nei E. V., nei J. S., kartu girtavusios 2017 m. birželio 27 ir 28 dienomis, nenurodė mačiusios mėlynę ant K. V. veido. Taip pat mėlynės ant K. V. veido nematė pagal iškvietimą atvykę greitosios medicinos pagalbos darbuotojai E. Š. ir A. S..

14. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos pakanka veikos aplinkybėms nustatyti, sujungti jas į nuoseklią ir logišką grandinę, o kartu ir D. B. kaltei konstatuoti. Byloje neginčytinai nustatyta, kad būtent D. B., o ne kas nors kitas sudavė K. V. smūgius rankomis ir kojomis, taip padarydamas specialisto išvadose nustatytus sužalojimus, tarp kurių ir K. V. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nors D. B. teigia neturėjęs tikslo nužudyti K. V., tačiau sąmoningai suduodamas stiprius smūgius K. V. tiek į galvą, tiek į šonkaulius, t. y. į tas kūno vietas, kurioms stiprus išorinis fizinis poveikis gali nulemti gyvybiškai svarbių organų pažeidimus, o kartu sukelti sunkias ir negrįžtamas pasekmes asmens sveikatai, tame tarpe ir žmogaus mirtį, D. B. neabejotinai suvokė savo veiksmų pavojingumą bei bendrąja prasme numatė galinčius kilti padarinius, todėl net ir nesiekdamas K. V. mirties, bet suduodamas smūgius sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Taigi, D. B. pagrįstai buvo pripažintas kaltu dėl K. V. nužudymo ir jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo D. B. baudžiamosios atsakomybės nešalina ir tai, kad, D. B. manymu, jis buvo sukurstytas nukentėjusiosios E. V., nors kaip nurodė E. V., o taip pat liudytojai J. S. ir E. B., pokalbių metu E. V. niekada nėra prašiusi sumušti K. V., ji tik prašydavo pasikalbėti su juo, šiuo atveju pats D. B. interpretavo nukentėjusiosios žodžius kaip prašymą sumušti K. V..

15. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. B. taip pat prašo sumažinti jam paskirtą bausmę. Tačiau įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad skirdamas D. B. bausmę pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir baudžiamajame įstatyme numatytų bausmės skyrimo reikalavimų nepažeidė.

15.1. Pažymėtina, kad kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kurią paskyrus būtų pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, skaičiuojant nuo jos vidurkio.

15.2. BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo septynerių iki penkiolikos metų. Skundžiamu nuosprendžiu D. B. buvo paskirta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė.

15.3. Nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis prisipažino nusikaltęs ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad D. B. atsakomybę sunkinanti aplinkybė nustatyta remiantis prielaidomis. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, D. B. girtumas buvo tikrinamas netrukus po įvykio, 2017 m. birželio 28 d., 13.31 val., bei buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis – 3,05 prom. (4 t., b. l. 84). Pats D. B. parodė, kad būdamas blaivus į E. V. nusiskundimus dėl patiriamo K. V. smurto nekreipdavo dėmesio, bet negalėjo paaiškinti kodėl 2017 m. birželio 28 d. bevartojant alkoholinius gėrimus dėl to labai supyko ir nusprendė sumušti K. V.. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė D. B. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte.

15.4. Skirdamas bausmę apygardos teismas atsižvelgė ir į tai, kad D. B. nuteistas už baigtą tyčinį labai sunkų smurtinį nusikaltimą, sukėlusį negrįžtamas pasekmes – žmogaus gyvybės atėmimą, nusikalto veikdamas netiesiogine tyčia, daugiau nei 20 kartų baustas administracine tvarka, teisiamas septintą kartą, nusikalto teistumui neišnykus, daromi nusikaltimai sunkėja. Pažymėtina, kad D. B. iš įkalinimo įstaigos buvo paleistas 2016 m. gruodžio 16 d., o nusikalto jau 2017 m. birželio 28 d., t. y. praėjus tik šešiems mėnesiams nuo paskutiniu nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimo. Tai rodo susiformavusias nuteistojo antivisuomenines pažiūras, polinkį nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio taisyklių, o kartu patvirtina nuteistojo pavojingumą, kurio nepaisant nuteistojo sąlyginai jauno amžiaus negalima neįvertinti skiriant bausmę. Nors skunde prašoma atsižvelgti į tai, kad D. B. neturėjo tikslo nužudyti K. V., bet ši aplinkybė įvertinta pripažįstant, kad D. B. veikė netiesiogine tyčia.

15.5. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nėra teisinio pagrindo skundžiamame nuosprendyje išdėstytų aplinkybių vertinti kitaip ir tokiu būdu sušvelninti D. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės, atitinkančios sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, kuri neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, užtikrins bausmei keliamų tikslų įgyvendinimą bei negali būti vertinama kaip aiškiai per griežta. Taip pat byloje nėra nustatyta BK 62 straipsnyje ir 54 straipsnio 3 dalyje numatytų sąlygų švelnesnės bausmės nei numatyta įstatyme skyrimui.

16. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad Kauno apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti.