Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams. Pritaikius BK 63 straipsnio 1 dalį, 5 dalies 1 punktą, bausmės subendrintos jas apimant ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems merams ir šešiems mėnesiams, pritaikius BK 64 straipsnį, ši bausmė subendrinta su 2006 m. liepos 12 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams su 5 MGL (625 Lt) dydžio bauda.

Skundžiamas ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 3 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo A. N. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. N. nuteistas už tai, kad 2007 m. spalio 17 d., apie 00.30 val., Kaune, prie Draugystės g. 1 b, automobilyje BMW (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dingus jam priklausantiems daiktams (telefonui „Nokia“ su SIM kortele ir automobilio užvedimo magnetui), kurie buvo padėti automobilyje, įtardamas šių daiktų vagyste A. U. ir nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, iš A. U. rankų ištraukė ir negrąžino jam priklausantį 50 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 5210“ su jame buvusia „Tele 2 Pildyk“ SIM kortele; po to pareikalavo atiduoti dingusius daiktus, A. U. atsakius, kad daiktų neėmė, išlipęs iš automobilio ir atidaręs dureles, jėga ištraukė jį iš automobilio, vertė prisipažinti padarius vagystę, sudavė keletą smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, taip padarė nukentėjusiajam A. U. sunkų sveikatos sutrikdymą; šiam pargriuvus, nurengė odinę striukę ir ją kartu su minėtu mobiliojo ryšio telefonu paėmė kaip užstatą iki A. U. grąžins tariamai pavogtus daiktus; tokiu būdu A. N. savavaldžiavo panaudodamas fizinę prievartą ir padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, nes nuo jo smūgių A. U. padarytas pilvo sumušimas, pasireiškęs plonžarnių plyšimu sukelto peritonito.

Prokuroro manymu, kasatorius neteisingai skunde nurodo, kad teismai turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, kad jo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalie 6 punktas). Pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes (nukentėjusiojo ir nuteistojo parodymai bei kt.), kasatorius nukentėjusįjį sumušė dėl to, kad, jo manymu, pastarasis pavogė jo mobilaus ryšio telefoną, jokių neteisėtų veiksmų prieš kasatorių nukentėjusysis neatliko, o tai leido teismams pagrįstai atmesti A. N. teiginius, kad nusikaltimo padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys, ir taikyti jam šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Prokuroras atsiliepime nurodo, kad teismai, priešingai nei teigia kasatorius, tirdami ir vertindami įrodymus baudžiamojo proceso įstatymų normų nepažeidė – visi byloje ištirti įrodymai teismų sprendimuose visiškai ištirti ir išanalizuoti. Apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taip pat nepažeidė, nes išnagrinėjo visus A. N. apeliacinio skundo argumentus, motyvuotai dėl jų pasisakė nuosprendyje. Skirdami kasatoriui bausmę už kiekvieną jo padarytą nusikalstamą veiką, teismai nurodė motyvus, kodėl jam bausmės tikslai negali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Teismai svarstė klausimus dėl BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio taikymo ir teisingai nustatė, kad byloje, be vienos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės (prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir gailisi), daugiau nėra jokių kitų aplinkybių, ypač išimtinių, kurios leistų jam švelninti bausmes, nes nusikalstamas veikas jis padarė neišnykus teistumui, ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės neatliko, nesuteikė nukentėjusiajam pagalbos, jo neatsiprašė, padarytos žalos neatlygino, nusikaltimus padarė tyčia, daug kartų baustas administracine tvarka (b. l. 98), todėl, prokuroro manymu, paskirti kasatoriui bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, nėra pagrindo. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžių pakeitimo ar panaikinimo pagrindų, prokuroras prašo kasacinio skundo netenkinti, o teismų sprendimus pripažinti teisėtais ir pagrįstais.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BK 135 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorius neginčija jo padarytos veikos kvalifikavimo taikant BK 294 straipsnio 2 dalį. Skunde jis iškelia argumentus, kuriais ginčija tik savo nusikalstamos veikos dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą ir kartu siekia paneigti BK 135 straipsnio 1 dalies jam taikymą. Tačiau pagal teismų byloje nustatytas aplinkybes byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistasis nukentėjusįjį sunkiai sužalojo staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio nukentėjusiojo poelgio, nes nukentėjusysis neatliko jokių neteisėtų veiksmų prieš kasatorių, kurie galėtų sukelti jam staigų ir didelį susijaudinimą. Pats nuteistasis buvo konflikto jo automobilyje iniciatorius, apkaltinęs nukentėjusįjį magneto automobiliui užvesti ir mobiliojo ryšio telefono vagyste; išlipęs iš vairuotojo pusės apėjo automobilį ir ištempęs nukentėjusįjį, sėdėjusį keleivio pusėje, nesiklausydamas jo aiškinimo, kad nepaėmė nieko svetimo, jį sumušė. Nukentėjusysis visose apklausose nuosekliai nurodė, kad nuteistasis jį nepagrįstai apkaltino vagystėmis ir be pagrindo sumušė, atimdamas jo mobiliojo ryšio telefoną ir striukę, o nuteistojo parodymai bylos nagrinėjimo metu buvo nenuoseklūs, nes jis negalėjo nurodyti, kodėl nesiaiškino vagysčių, neapieškojo nukentėjusiojo, kai paėmė jo striukę, kodėl vėliau naudojosi nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefono kortele. Taigi teismas įrodymus tyrė laikydamasis BPK 20 straipsnio nuostatų ir išnaudodamas visas tam reikalingas BPK numatytas procesines priemones. Pagal nustatytas faktines aplinkybes ir sveikatos sutrikdymo mastą teismas veiką tinkamai kvalifikavo taikydamas BK 135 straipsnio 1 dalį.

Siekiant pripažinti, kad veika padaryta afektine tyčia, ir taikyti BK 136 straipsnį, kaip teigiama kasaciniame skunde, būtina nustatyti privalomų aplinkybių visumą – turi būti neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis; staiga kilęs kaltininko didelis susijaudinimas dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų; kaltininko veiksmų greitas atsakas į tokį nukentėjusiojo poelgį. Šioje byloje nukentėjusiojo elgesys negali būti laikomas nei neteisėtu, nei itin įžeidžiančiu kaltininką. Nukentėjusysis jokių aktyvių puolamųjų veiksmų prieš nuteistąjį neatliko, priešingai, jis stengėsi išvengti konflikto, nesipriešino nuteistojo smurtui, visą laiką teigė, kad nuteistojo paminėtų daiktų neėmė. Todėl apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nukentėjusysis jokių neteisėtų veiksmų, kurie sukeltų staigų ir didelį susijaudinimą, prieš nuteistąjį neatliko. Taigi šioje byloje nenustačius fiziologinio afekto požymių nuteistojo nusikalstama veika buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

Nuteistojo prašymas apeliaciniame skunde jo veiką kvalifikuoti pagal BK 136 straipsnį Kauno apygardos teismo nuosprendžio motyvuose išsamiai aptartas ir pagrįstai atmestas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą ir pagal nuteistojo apeliacinį skundą atlikęs įrodymų tyrimą, papildomai apklausęs nuteistąjį, nukentėjusįjį, ekspertę, motyvuotai pritarė pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl jo padarytos veikos kvalifikavimo. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentas (analogišką argumentą nuteistasis nurodė ir savo apeliaciniame skunde), kuriuo nesutinkama su BK 135 straipsnio 1 dalies taikymu, yra nepagrįstas.

Dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies pažeidimo

Kasatorius dar kasaciniame skunde mini, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, netinkamai surašė jį, taip pažeisdamas ne tik BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, bet ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 reikalavimus, nes apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, jo nuomone, nepagrįstos išvados padarytos nesant pakankamai įrodymų: nukentėjusiųjų ir liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų nepakanka pripažinti jį kaltu nusikalstama veika, o tai nėra nuosprendyje motyvuotai paaiškinta. Šis kasacinio skundo argumentas visiškai nepagrįstas, nes, pagal bylos duomenis, šioje baudžiamojoje byloje nėra nė vieno liudytojo, kuriam būtų taikytas anonimiškumas, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašytas atitinkant baudžiamojo proceso normas ir vadovaujantis teismų praktika, pirmosios instancijos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo, atlikus įrodymų tyrimą, papildomai patikrintos apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir padarytos naujos išvados dėl bausmės skyrimo, nurodant tokių išvadų išsamius motyvus, todėl teigti, kad nuosprendis netinkamai surašytas, nėra pagrindo.

Dėl BK 54 – 62 straipsnių taikymo

Apeliacinės instancijos teismas bausmę skyrė tiksliai laikydamasis BK 54 straipsnio reikalavimų, atsižvelgęs į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Nuosprendyje nurodyta, kad A. N. padarė du nusikaltimus, iš jų vieną sunkų tyčinį nusikaltimą. Jo atsakomybę sunkina ta aplinkybė, kad veiką padarė būdamas neblaivus, be to, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad kasatorius jau trečią kartą teisiamas, ankstesniu nuosprendžiu bausmės neatliko, sunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam padarytas tyčia, ir nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo jam paskyrė neproporcingai mažas savo dydžiu bausmes, šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį pagrįstai pakeitė.

Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis nepageidavo, jog iš A. N. būtų priteistas civilinis ieškinys, jokių pretenzijų jam nereiškė, todėl darytina išvada, kad jis atlygino žalą. Tai neteisingas skundo teiginys, nes iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, jog nukentėjusysis priešingai teigė, kad jam už patirtą skausmą neatlyginta, kad kasatorius nebuvo atėjęs taikytis, kad civilinį ieškinį pareiškė ir jį palaiko, kad dėl apeliacinių skundų išsprendimo palieka spręsti teismui. Iš to negalima teigti, kad nukentėjusysis atsisakė žalos atlyginimo ir dėl to reikia laikyti, kaip teigiama kasaciniame skunde, kad nuteistasis atlygino žalą. Taigi, atsižvelgęs į bausmės paskirtį, įvertinęs nuteistojo požiūrį į jo padarytas nusikalstamas veikas, nukentėjusiojo patirtą žalą ir jos atlyginimą, į tai, kad padarytos nusikalstamos veikos rimtai pažeidė nukentėjusiojo teises ir teisėtus interesus (nusikalstamos veikos pasekmes jis jaučia iki šiol – negali dirbti), taip pat į visuomenės interesą spręsti jos narių konfliktus taikiai ir civilizuotai bei saugoti ir tausoti kiekvieno žmogaus sveikatą, kasacinės instancijos teismas konstatuoja, kad būtent tokios laisvės atėmimo bausmės skyrimas šiuo konkrečiu atveju neprieštarauja teisingumo principui ir kad paskirtoji bausmė yra teisinga, o sąlygų ją švelninti taikant BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio nuostatas – nėra. Teismų sprendimuose bausmės skyrimo motyvai išdėstyti tinkamai. Bausmės griežtumo požiūriu įstatymo taikymo klaidų nepadaryta. Kasatoriaus argumentai, kuriais jis ginčija teismo paskirtos bausmės griežtumą, atmestini.

Be to, pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas švelninti bausmę gali tik tuo atveju, jeigu ši yra susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Kasacinės instancijos teismas pagal byloje esančius duomenis neturi pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas, nustatančias bausmės skyrimo taisykles, ir paskirti nuteistajam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. N. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, o teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. N. kasacinį skundą atmesti.