Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Apeliaciniame skunde nuteistasis N. B. teigia, jog nei vieno smūgio nukentėjusiajam į veido sritį ar nosį nesudavė, o sudavė tik 2-3 smūgius delnu į petį bei ausį, tačiau šiais smūgiais jis nepadarė jokių sužalojimų. Tai, pasak apelianto, yra užfiksuota jo parodymuose, kuriuos teismas nepagrįstai atmetė, o vadovavosi vien prieštaringais bendranuteistojo D. D. bei nukentėjusiojo A. R. parodymais. Kadangi N. B. padaryti sužalojimai, kaip nurodyta minėtose specialisto išvadose bei kaip teigė teismo posėdyje apklaustas ekspertas, nebuvo konstatuoti, o nukentėjusysis mirė nuo vieno smūgio į veido sritį, o ne nuo sužalojimų visumos, todėl N. B. turėtų būti išteisintas iš kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, o bendranuteistųjų veiksmai turėtų būti kvalifikuoti pagal tai, kokius veiksmus jie yra atlikę.

Taip pat apeliantas nesutinka ir su jo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir nurodo, jog nei jis, nei D. D. nuošaliame kaimo keliuke savo veiksmais nesiekė sutrikdyti visuomenės rimties ar tvarkos ir šių padarinių nenorėjo, todėl jo veikoje nėra vieno būtinojo subjektyviosios pusės požymio – tiesioginės tyčios. Pasak apelianto, jis nukentėjusiojo netrenkė ant žvyrkelio, o jis nukrito pats, nes buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio. Apygardos teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojos L. P. parodymais, kurie buvo nenuoseklūs ir bylos tyrimo metu keitėsi.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog apygardos teismas turėjo N. B. iš nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte išteisinti, o ne tiesiog panaikinti šią Baudžiamojo įstatymo nuostatą iš kaltinimo, nes tai nėra nusikalstamos veikos aplinkybė, o kaltinimas dar vienu nusikaltimu.

Apygardos teismas nepagrįstai nepripažino apelianto atsakomybę lengvinančios aplinkybės tai, jog jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi. Apelianto teigimu, jis tokiu būdu verčiamas save apkalbėti, nes jis nuosekliai nuo pirmosios apklausos nurodė įvykio aplinkybes ir gailėjosi dėl tokių pasekmių atsiradimo, tačiau teismas to neįvertino.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog D. D. nusikalstama veika, numatyta BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, turi būti perkvalifikuota į BK 129 straipsnio 1 dalį, kadangi, kaip teigia apeliantas, konfliktas su nukentėjusiuoju kilo po to, kai šis nuo D. D. kaklo nutraukė sidabrinę grandinėlę. Tai sukėlė apelianto pyktį ir jis pavartojo fizinį smurtą – spyrė gulinčiam E. R. į krūtinę bei galvą. Tai, pasak apelianto, buvo pagrindinė konflikto priežastis. Tokias įvykio aplinkybes apeliantas nurodė apklaustas ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, tačiau pirmosios instancijos teismas šiuos parodymus nemotyvuotai atmetė ir jų nevertino. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo paimta ir ištirta sidabrinė grandinėlė, kurią, kaip nurodo apeliantas, nukentėjusysis nutraukė nuo kaklo. Šios aplinkybės įrodo, jog D. D. sudavė nukentėjusiajam smūgius ne dėl chuliganiškų paskatų, o dėl nutrauktos sidabrinės grandinėlės, todėl jo nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Nuteistasis taip pat nesutinka su nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 146 straipsnio 1 dalį ir nurodo, jog nuosprendyje nėra nurodyta pakankamai motyvų, kurie atskleistų šios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Apeliantas nurodo, jog jis neatliko jokio veiksmo, kad nukentėjusysis prieš jo valią atsidurtų automobilio bagažinėje ir būtų joje vežiojamas uždarytas. Vien ta faktinė aplinkybė, kad E. R. buvo vežiojamas automobilio bagažinėje, neįrodo apelianto nusikalstamų veiksmų buvimo. Skunde pažymima, jog pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip neteisėtą laisvės atėmimą ar suvaržymą, svarbu nustatyti kaltininko santykį su subjektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais, tai yra nustatyti kaltininko tikslą. Tikslas atimti ar suvaržyti laisvę paprastai siejamas su siekiu nukentėjusįjį asmenį sulaikyti nuo kokio nors veiksmo, siekiu jį paslėpti ar uždelsti tam tikro veiksmo eigą ar rezultatą. Tokių tikslų bei ketinimų, kaip matyti iš bylos duomenų, apeliantas neturėjo. Esant tokioms aplinkybėms, D. D. pagal BK 146 straipsnio 1 dalį turėtų būti išteisintas.

Apeliantas pažymi, jog apygardos teismas, pripažindamas D. D. kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, rėmėsi vien tik liudytojos L. P. parodymais, kurie nesutampa su nuteistųjų D. D. bei N. B. nurodytomis aplinkybėmis. Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį, jog teismas L. P. parodymų negalėjo pripažinti įrodymais BPK 20 straipsnio 1 dalies prasme, nes jie bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo ištirti bei patikrinti BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. Esant tokioms aplinkybėms, apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, negalėjo remtis liudytojos L. P. parodymais.

Skunde nurodoma, jog sprendžiant neturtinės žalos priteisimo ir jos dydžio nustatymo klausimą, atsižvelgiama į civilinių ieškovų santykius su nukentėjusiuoju iki mirties. Šie santykiai turėtų būti nuolatinio pobūdžio, nuoširdūs, artimi, emociškai tvirti. Jeigu šie santykiai nėra artimi, jei jie atsitiktinio pobūdžio ar netgi priešiški, neturtinės žalos dydis nustatomas mažesnis arba ieškinys atmetamas. Šioje byloje žuvusysis E. R. ir nukentėjusysis A. R. buvo broliai, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad jie pastoviai kartu girtavo, o kitokio pobūdžio ryšiai jų nesiejo. Taip pat byloje yra duomenų, kad būdami girti broliai mušdavosi tarpusavyje. Skunde pažymima, kad ir nusikalstamos veikos padarymo dieną A. R. buvo įvykio vietoje, kartu girtavo, tačiau nesiėmė jokių priemonių, kad konfliktas būtų išspręstas bei nesuteikė broliui nei menkiausios pagalbos. Dėl šių išvardintų aplinkybių apygardos teismo sprendimas dėl 25 000 Lt priteisimo A. R. neturtinei žalai atlyginti yra abejotinas.

Nuteistasis D. D. savo apeliaciniame skunde neneigia tyčia nužudęs nukentėjusįjį E. R. , tačiau nesutinka su jo nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Teigia, jog nukentėjusįjį nužudė ne dėl chuliganiškų paskatų, o supykęs dėl nutrauktos sidabrinės grandinėlės. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, jog šis D. D. apeliacinio skundo argumentas nekelia abejonių jo atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumu.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kai jis padarytas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį.

Iš šių liudytojų bei apeliantų parodymais nustatytų įvykio aplinkybių matyti, jog N. B. prieš nukentėjusįjį E. R. D. D. ir liudytojos L. P. akivaizdoje pradėjo smurtauti be jokios dingsties. Apeliantas, pamatęs tokius neteisėtus bendrininko veiksmus, prie jų netrukus prisijungė ir abu nuteistieji ėmė stumdyti E. R. , dėl ko šis ne mažiau kaip tris kartus griuvo ant žemės. Tą aplinkybę, kad N. B. E. R. pastūmė be jokios dingsties, savo parodymuose patvirtino ir nuteistasis D. D. , kuris teigė nesupratęs, dėl ko N. B. taip pasielgė. Tačiau net ir nežinodamas tikrosios smurtavimo priežasties, jis N. B. veiksmams akivaizdžiai pritarė ir prie jų prisijungė. Liudytojai L. P. pasišalinus, nuteistieji E. R. bagažinėje nusivežė prie geležinkelio stoties, Jovarų kaime, kur atvykti pakvietė ir nukentėjusiojo brolį A. R. . Toliau besityčiodami iš E. R. abu nuteistieji smurtavo prieš jį brolio A. R. akivaizdoje. Nukentėjusysis A. R. savo parodymuose patvirtino, jog paklausus nuteistųjų dėl ko šie taip elgiasi su E. R. , pastarieji atsakė, kad jis „prisikalbėjo“, tačiau konkrečiau savo elgesio motyvų nepaaiškino. Liudytojos L. P. ir nukentėjusiojo A. R. parodymais paneigiama apelianto versija, kurią jis kėlė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, pagal kurią D. D. prieš E. R. smurtavo todėl, kad pastarasis agresyviai elgdamasis nutraukė apelianto sidabrinę grandinėlę. Visų pirma teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojos L. P. parodymais patikimai nustatyta, kad abu nuteistieji prieš E. R. be jokios priežasties pradėjo smurtauti dar jiems būnant Spilgių kaimo kryžkelėje. Tuo tarpu pagal D. D. gynybinę versiją, E. R. jam priklausančią grandinėlę nutraukė vėliau – prie geležinkelio stoties, Jovarų kaime. Be to, tos aplinkybės, kad nuteistieji prieš E. R. smurtavo kerštaudami dėl nutrauktos grandinėlės, savo parodymuose nepatvirtino ir žuvusiojo brolis A. R. , kuris viso proceso metu nuosekliai teigė nesupratęs, dėl kokios priežasties nuteistieji taip elgiasi su E. R. . Be kita ko, teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl nuteistųjų nusikalstamo elgesio motyvo, vertina visus nuteistųjų veiksmus nusikalstamos veikos padarymo dieną – tiek D. D. , tiek N. B. E. R. mušė ilgą laiko tarpą (su pertraukomis, maždaug nuo 13 iki 18 valandos), suduodami smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, stumdydami jį, automobiliu tampydami betoniniu grindiniu bei pildami ant jo variklio aušinimo skystį. Visus šiuos veiksmus nuteistieji atliko akivaizdžiai siekdami, kad juos matytų kiti asmenys – liudytoja L. P. bei nukentėjusysis A. R. . Todėl net ir nustačius, kad nukentėjusysis E. R. nutraukė D. D. sidabrinę grandinėlę, ši aplinkybė nebūtų pakankamas pagrindas pripažinti, kad nuteistieji E. R. sumušė ir iš jo tyčiojosi dėl svarbios priežasties. Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. D. , veikdamas bendrai su N. B. , nukentėjusįjį E. R. nužudė demonstratyviai ignoruodami elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtinas moralės normas, siekdami priešpastatyti save aplinkiniams, pažeminti ar paniekinti juos. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti D. D. apeliacinio skundo reikalavimo jo nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį.

Nuteistasis N. B. apeliaciniame skunde ginčija priežastinį ryšį tarp jo veiksmų ir E. R. mirties bei nurodo, kad mirtį lėmusį sužalojimą suduodant vieną smūgį į veido – nosies sritį padarė ne jis, o nuteistasis D. D. . Todėl, apelianto nuomone, jis pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą turi būti išteisintas. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad šis N. B. apeliacinio skundo reikalavimas netenkintinas.

Iš byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiojo E. R. mirtis įvyko nuo kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš abiejų pusrutulių. Tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, galvos smegenų koma. Žuvusiojo E. R. kūne rasti šie sužalojimai: kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš abiejų pusrutulių, nosies kaulų lūžis, poodinė kraujosruva dešinės akies apatiniame voke, poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai kairiame dilbyje, abiejuose keliuose ir kairėje blauzdoje, poodinės kraujosruvos dešinėje alkūnėje, kairėje krūtinės ląstos pusėje, dešinio klubakaulio sparno srityje, dešinėje blauzdoje, odos nubrozdinimai kairėje alkūnėje ir dešinės rankos pirmame piršte. Minėtoje specialisto išvadoje konstatuota, jog E. R. nustatytas kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš abiejų pusrutulių kvalifikuojamas sunkiu sveikatos sutrikdymu, o kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš abiejų pusrutulių, nosies kaulų lūžis kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Visi kiti sužalojimai, tiek imant visumoje, tiek atskirai, kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1 b.l. 80-84). Taigi, E. R. lavono tyrimą atlikęs ekspertas padarė išvadą, kad nukentėjusiojo mirties priežastimi buvo vienu smūgiu suduotu į nosies sritį padaryti sužalojimai, nuo kurių įvyko kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš abiejų pusrutulių. Ekspertas H. Daujotas, apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, patvirtino savo išvadą, jog nukentėjusiajam E. R. mirtį sukėlę sužalojimai buvo padaryta suduodant vieną smūgį į nosį (t. 3 b.l. 64-67).

Kaip teisingai nurodo nuteistasis N. B. savo apeliaciniame skunde, pagal nusistovėjusią teismų praktiką, tais atvejais, kai byloje dėl nužudymo kaltinami keli asmenys, teismas gali remtis mirtino smūgio doktrina, pagal kurią, nustačius, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli sužalojimai ir kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje įtvirtinta ir ta taisyklė, jog kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai. Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Taigi, atribojant šias doktrinas, esminis požymis yra visų nužudyme dalyvavusių asmenų tyčios turinio ir kryptingumo nustatymas.

Byloje esančiais duomenimis patikimai nustatyta, kad 2008 m. kovo 30 d., laikotarpyje tarp 13 ir 18 valandos, prieš nukentėjusįjį E. R. smurtavo abu nuteistieji – D. D. ir N. B. , suduodami smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į galvą. Iš liudytojos L. P. parodymų viso proceso metu matyti, kad įvykio dieną, apie 13 val., ji kartu su nuteistaisiais ir nukentėjusiuoju E. R. automobiliu buvo nuvykę į Spilgių kaimo kryžkelę. Būnant ten, N. B. pirmasis pradėjo smurtauti prieš E. R. – suėmė jį už drabužių atlapų ir pargriovė ant žemės. Netrukus abu nuteistieji, besityčiodami, ėmė stumdyti nukentėjusįjį, kuris dėl šių veiksmų ne mažiau kaip tris kartus nugriuvo ant žemės. Akivaizdu, kad abu nuteistieji veikdami tokiu būdu, t.y. ne vieną kartą nukentėjusįjį grubiai pargriaudami ant žvyrkelio, suprato, jog taip pargriaunamas E. R. gali susižaloti įvairias kūno vietas, tarp jų ir galvą, bei patirti įvairaus sunkumo traumas. Tačiau byloje surinktais įrodymais patikimai nustatyta, jog D. D. ir N. B. prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą vartojo ir toliau, o smurtauti baigė tik tuomet, kai E. R. tapo nesąmoningas.

Nuteistasis N. B. savo apeliaciniame skunde deklaratyviai teigia, kad apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, nepagrįstai rėmėsi nenuosekliais ir prieštaringais nukentėjusiojo A. R. parodymais. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi A. R. parodymus viso proceso metu, konstatuoja, kad jo parodymai dėl esminių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių yra nuoseklūs ir vienodi bei sutampa su kitais byloje esančiais duomenimis. Nukentėjusysis A. R. savo parodymuose teigė, jog nusikalstamos veikos padarymo dieną su N. B. ir D. D. susitiko apie 16 val., Jovarų kaime, prie geležinkelio stoties. Atvykęs ten, A. R. pamatė savo brolį jau sumuštą – jam iš nosies bėgo kraujas. A. R. visuose savo parodymuose nuosekliai tvirtino matęs, kad prieš E. R. ir toliau buvo smurtaujama bei nurodė tokius nuteistųjų veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu: D. D. koja sudavė vieną smūgį į veidą; N. B. delnu sudavė du smūgius į pakaušį; N. B. išėmus iš automobilio bagažinės virvę ir vieną jos galą pririšus prie automobilio, o D. D. kitą virvės galą pririšus E. R. už kojos, N. B. važiuodamas automobiliu tempė nukentėjusįjį apie 15 metrų betoniniu grindiniu; abu nuteistieji stumdė E. R. , dėl ko šis ne kartą krito ant betoninės dangos, susižalodamas galvą; vienas iš nuteistųjų sudavė dar vieną smūgį koja į galvą. Vėliau į girtavimo vietą atvykęs A. R. matė sužalotą E. R. bei padėjo įkelti brolį į A. R. automobilį. Nuo to laiko E. R. buvo be sąmonės, iš automobilio nebeišlipo. Tokie A. R. parodymai iš dalies sutampa su nuteistojo D. D. parodymais, kurie, kaip teisingai nurodo N. B. savo apeliaciniame skunde, nėra visiškai nuoseklūs ir vienodi. Todėl teisėjų kolegija jais remiasi tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys duomenys.

Iš ikiteisminiame tyrime apklausto nuteistojo D. D. parodymų, kurie teisiamajame posėdyje buvo pagarsinti BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka, matyti, kad jis pats neneigė sudavęs smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajam E. R. į įvairias kūno vietas bei nurodė, jog smurtauti prieš nukentėjusįjį pradėjo N. B. – Spilgių kaime sudavė kelis smūgius delnu E. R. į veidą ir ausį. Būnant prie geležinkelio stoties, Jovarų kaime, N. B. taip pat smurtavo prieš nukentėjusįjį – sudavė du ar tris smūgius ranka į šonus; pririšęs virve E. R. koją prie automobilio, tampė jį betoniniu grindiniu (t. 1 b.l. 180-182). Tokie D. D. parodymai dėl konflikto su nukentėjusiuoju E. R. pradžios sutampa su pirmiau aptartais liudytojos L. P. parodymais – abu jie teigė, kad pirmasis prieš E. R. smurtauti pradėjo būtent N. B. . Apklaustas pirmosios instancijos teisme D. D. iš dalies patvirtino savo ikiteisminiame tyrime duotus parodymus, tačiau, kaip ir nukentėjusysis A. R. , parodė, jog būnant prie geležinkelio stoties, N. B. smūgius ranka nukentėjusiajam sudavė ne tik į šonus, bet ir į galvą (t. 2 b.l. 171-174).

Tą aplinkybę, kad nukentėjusiajam E. R. į galvos sritį buvo suduota daugiau nei vienas smūgis, iš dalies patvirtina ir eksperto H. Daujoto bei byloje specialistais apklaustų medikų parodymai. Apklaustas ekspertas H. Daujotas apeliacinės instancijos teisme paaiškino, jog byloje esančią specialisto išvadą davė vadovaudamasis medicinine dokumentacija, kadangi E. R. lavonas buvo apžiūrėtas praėjus trims savaitėms po įvykio, todėl daugumos sužalojimų jau nesimatė. Kaip paaiškino ekspertas, medicininėje dokumentacijos esantys įrašai gali būti netikslūs, kadangi medicininiuose dokumentuose užfiksuojami tik pagrindiniai sužalojimai, didžiausias dėmesys skiriamas ne nukentėjusiųjų kūno apžiūrai ir sužalojimų užfiksavimui, o ligonio sveikatos ir gyvybės gelbėjimui. Ekspertas H. Daujotas neatmetė galimybės, kad E. R. galėjo būti padaryta ir daugiau išorinių sužalojimų galvos srityje, tačiau atliekant lavono apžiūrą šie sužalojimai jau galėjo būti išnykę (t. 3 b.l. 64-67). Specialistu apklaustas Šiaulių ligoninės neurochirurgijos skyriaus vedėjas A. Norvaiša paaiškino, kad smegenų trauma gali būti padaroma ir tokiu trauminiu poveikiu, kurio požymiai objektyviai niekur neužsifiksuoja. Nuo suduoto smūgio pakitimai smegenyse gali būti kraujagyslių molekuliniame lygyje, todėl nebūtinai galvos išorinėje dalyje turi išlikti trauminio poveikio pėdsakai.

Taigi, pirmiau aptarti duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad: pirmasis smurtauti prieš nukentėjusįjį pradėjo būtent apeliantas; abu nuteistieji – tiek N. B. , tiek D. D. , veikdami bendrai, pritardami vienas kito veiksmams, ilgą laiko tarpą naudojo fizinį smurtą prieš E. R. – suduodami smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, stumdydami jį bei tampydami virve pririšę prie automobilio.

Tuomet, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai, pripažįstama, jog nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupe (BK 25 straipsnio 2 dalis). Iš anksto numatytas, detalus nusikaltimo padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tai, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t.y. mažiausiai du bendrininkai turi vykdyti bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, taip pat kiekvienas bendrininkas turi suvokti, kad kėsinasi į tą patį objektą, be to, suprasti ir kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius ir pan. Asmenų susitarimas bendrai atlikti nusikalstamą veiką galimas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais ir pan. Nors byloje nėra objektyvių duomenų apie išankstinį N. B. ir D. D. susitarimą sužaloti E. R. , tačiau apygardos teismas pagrįstai nustatė, kad toks susitarimas buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais. Iš pirmiau aptartų bylos duomenų akivaizdu, kad N. B. tiek pats suduodamas smūgius, tiek matydamas, kad kitas bendrininkas – D. D. taip pat muša E. R. į galvą ir kitas gyvybei pavojingas kūno vietas, suvokė, kad šiais bendrais veiksmais kėsinasi į nukentėjusiojo sveikatą ar net gyvybę, ir pritarė tokiems veiksmams. Teisėjų kolegija, vertindama N. B. tyčios kryptingumą, atsižvelgia ir į tai, kad jis buvo smurtavimo prieš nukentėjusįjį iniciatoriumi, bei į jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo – matydamas sunkiai sužalotą, be sąmonės esantį nukentėjusįjį E. R. , N. B. nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, siekiant suteikti jam medicininę pagalbą ar kokiu nors kitu būdu sušvelninti galimas pasekmes. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad N. B. , matydamas prieš E. R. smurtaujantį D. D. , būtų stengęsis kokiu nors būdu jį sustabdyti ar kitaip pademonstruoti nepritarimą bendrininko veiksmams. Priešingai, pirmiau aptarti duomenys patvirtina, kad abu nuteistieji aktyviai, be jokios dingsties žemino nukentėjusįjį ir naudojo prieš jį fizinį smurtą. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad abu bendrininkai (N. B. ir D. D. ) buvo bendravykdytojai, nes kiekvienas atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams, ir abu veikė tyčia. Nustačius, kad abu nuteistieji veikė turėdami tyčią nužudyti nukentėjusįjį E. R. , tai, kuris iš bendravykdytojų padarė mirtį sukėlusį sužalojimą šiuo atveju nėra svarbu. Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad normalaus protinio išsivystymo žmogus, koks pagal bylos duomenis ir yra nuteistasis N. B. , privalėjo suvokti ir suvokė, kad kartu su D. D. suduodami smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į gyvybiškai svarbias, kėsinasi į kito žmogaus sveikatą ir gyvybę, numatė, kad gali sunkiai sužaloti E. R. ar net atimti jam gyvybę, ir, nors nenorėjo jo mirties, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Tokia N. B. nusikalstama veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

BK 129 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už tyčinį kito žmogaus nužudymą. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinti požymiai, kvalifikuojantys šį nusikaltimą: mažamečio nužudymas, bejėgiškos būklės žmogaus nužudymas; savo artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymas; neščios moters nužudymas; dviejų ar daugiau žmonių nužudymas; nužudymas padarytas kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu; nužudymas padarytas dėl chuliganiškų paskatų; nužudymas padarytas dėl savanaudiškų paskatų; nužudymas padarytas dėl nukentėjusiojo asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo; nužudymas padarytas siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą; nužudymas padarytas siekiant įgyti nukentėjusiojo asmens organą, audinį ar ląsteles.

Kaip jau buvo minėta pirmiau, visi bylos duomenys, tarp jų ir liudytojos L. P. parodymai, pirmosios instancijos teismo ištirti ir pripažinti įrodymais, atitinka BPK 20 straipsnio nuostatas. Priešingai nei teigiama nuteistųjų D. D. ir N. B. apeliaciniuose skunduose, apygardos teismas neturėjo teisinių ir loginių kliūčių vadovautis liudytojos L. P. parodymais. Išanalizavus šios liudytojos parodymus viso proceso metu, matyti, kad jie buvo nuoseklūs ir vienodi bei sutampa su kitais byloje esančiais duomenimis. Liudytojos L. P. nurodytas aplinkybes apie tai, kad vos tik atvykus į Spilgių kaimo kelią, N. B. sudavė smūgius E. R. į galvą, o vėliau kartu su D. D. ėmė stumdyti nukentėjusįjį, kuris dėl tokių nuteistųjų veiksmų ne mažiau kaip tris – keturis kartus nugriuvo ant žemės, iš dalies patvirtina nuteistųjų D. D. ir N. B. parodymai ir apeliantų tolimesnis elgesys. Kaip teigė savo parodymuose nukentėjusysis A. R. , D. D. ir N. B. tokiu pačiu būdu (stumdydami) prieš E. R. smurtavo ir kitoje vietoje – prie geležinkelio stoties Jovarų kaime. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad liudytoja L. P. D. D. ir N. B. kaltinančius parodymus davė siekdami juos apkalbėti. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi L. P. parodymais.

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalies dispoziciją visuomenės rimtis sutrikdoma įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams ar aplinkai. Nurodyti veikos požymiai yra vertinamojo pobūdžio ir priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusikalstamos veikos motyvų. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis – materialioji, tai reiškia, jog byloje būtinas visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo nustatymas. Visuomenės rimties sutrikdymą gali rodyti tai, kad prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, kad buvo nutrauktas žmonių darbas, poilsis ar žmonėms skirtas renginys ir pan.

Liudytojos L. P. ir iš dalies nuteistųjų parodymais nustatyta, kad 2008 m. kovo 30 d., Spilgių kaimo kelyje, Pakruojo rajone, matant liudytojai L. P. , N. B. , be jokios dingsties, suėmė E. R. už atlapų ir nustūmė jį ant žvirkelio, o vėliau, abu nuteistieji (D. D. ir N. B. ) tyčiodamiesi, ne mažiau kaip tris kartus stumdė nukentėjusįjį E. R. pagriaudami jį ant žemės. L. P. , išsigandusi nuteistųjų smurtinių ir chuliganiškų veiksmų, iš įvykio vietos netrukus pasišalino. Priešingai nei teigia nuteistasis D. D. savo apeliaciniame skunde, liudytoja L. P. savo parodymuose patvirtino, kad iš įvykio vietos pasišalino išsigandusi apeliantų neteisėtų veiksmų. Antai, apklausta pirmosios instancijos teisme ji teigė, kad iš pradžių pamačiusi stumdomą E. R. pagalvojo, kad D. D. ir N. B. juokauja, tačiau kai tai pasikartojo kelis kartus, suprato, kad tai ne juokai, išsigandusi iš įvykio vietos pasišalino (t. 2 b.l. 170). Apklausta apeliacinės instancijos teisme liudytoja L. P. papildomai paaiškino, jog ji, matydama agresyviai nusiteikusius nuteistuosius, išsigando ir dėl savo pačios saugumo (t. 3 b.l. 82). Jos nuogąstavimai dar labiau sustiprėjo, kai pamatė abu nuteistuosius keliančius E. R. į automobilio bagažinę.

Apeliacinių skundų reikalavimą išteisinti pagal BK 146 straipsnio 1 dalį abu nuteistieji iš esmės grindžia tuo, jog, pasak apeliantų, nukentėjusysis E. R. pats savo noru įlipo į N. B. priklausančio automobilio bagažinę ir sutiko būti ten vežiojamas. Tokie apeliacinių skundų argumentai paneigiami byloje esančiais duomenimis – liudytojų L. P. , A. R. , E. J. , nukentėjusiojo A. R. , iš dalies pačių nuteistųjų parodymais ir kitais byloje esančiais duomenimis.

Taigi, iš byloje nustatytų ir aukščiau aptartų aplinkybių akivaizdu, kad nuteistieji D. D. ir N. B. savo smurtiniais veiksmais atėmė nukentėjusiajam E. R. laisvę, vežiojo jį automobilio bagažinėje prieš jo valią, šias aplinkybes neabejotinai suvokė ir norėjo taip veikti. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad nuteistųjų D. D. ir N. B. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip neteisėtas nukentėjusiojo E. R. laisvės atėmimas (BK 146 straipsnio 1 dalis).

Nuteistasis N. B. savo apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino to, kad jis viso proceso metu nuosekliai ir vienodai aiškino nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe prisipažinimo padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdaus gailėjimosi. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, konstatuoja, kad šis nuteistojo N. B. apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis N. B. nuo pat pirmosios apklausos ikiteisminiame tyrime pripažino tik patį kelių smūgių sudavimo ranka nukentėjusiajam E. R. faktą, tačiau viso proceso metu esmines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes aiškino sau palankiu būdu, akivaizdžiai prieštaraudamas faktinėms bylos aplinkybėms. Antai, viso proceso metu apeliantas neigė Spilgių kaime pirmasis pradėjęs smurtauti prieš nukentėjusįjį E. R. suėmus šį už drabužių atlapų ir pargriovus ant žemės, o vėliau kartu su D. D. ne mažiau kaip tris kartus stumdžius E. R. , nuo ko šis krito galvą atsitrenkdamas į žemę. Nuteistasis N. B. viso proceso metu neigė savo kaltę ir dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje bei 146 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymo, teigdamas, jog viešosios tvarkos nepažeidė, o nukentėjusysis E. R. pats įlipo į automobilio bagažinę ir sutiko būti ten vežamas. Šie apelianto parodymai, kaip jau buvo minėta, paneigti byloje surinktais duomenimis. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2008 m. kovo 31 d. (t. 1 b.l. 1). Nuteistasis N. B. ikiteisminiame tyrime pirmąjį kartą buvo apklaustas 2008 m. balandžio 1 d., 16. 35 val. Byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad iki šios N. B. apklausos policijos pareigūnai jau turėjo pakankamai duomenų apie jo dalyvavimą nusikalstamų veikų padaryme. Tokie duomenys buvo 2008 m. kovo 31 d. nukentėjusiojo A. R. paaiškinimas, kuriame jis nurodė N. B. kaip asmenį, kartu su D. D. sužalojusį jo brolį E. R. , bei nuteistojo D. D. 2008 m. balandžio 1 d., 15.30 val., apklausos, kurios metu jis nurodė esmines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, protokolas. Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra jokio teisinio pagrindo N. B. parodymų pripažinti savanorišku prisipažinimu. Be kita ko, kaip jau buvo minėta, vien tik kaltininko prisipažinimo nepakanka norint pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Būtina nustatyti ir tai, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos. Kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo tada, kai laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius (atlygina padarytą žalą, atsiprašo nukentėjusiojo ir pan.). Tuo tarpu iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis N. B. viso proceso metu neigė prisidėjęs prie E. R. nužudymo, nesistengė atlyginti nukentėjusiesiems padarytos turtinės ir neturtinės žalos. Esant šioms pirmiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pripažinti apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe – prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi – nėra jokio teisinio pagrindo.

Griežčiausia bausmė, nulėmusi ir galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės dydį, N. B. paskirta pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Iš nuteistojo N. B. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su jam paskirtąją bausme motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai individualizavimo bausmes nužudymo bendrininkams ir pripažino, jog apelianto vaidmuo nužudant E. R. buvo aktyvesnis.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas, skirdamas bausmes D. D. , vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgė į visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, taip pat laikėsi bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, taisyklių, numatytų BK 61 straipsnyje. Nuosprendį priėmęs teismas tinkamai įvertino ir apeliaciniame skunde minimas aplinkybes – tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, nuoširdžiai gailisi, atlygino dalį padarytos žalos, padarytos nusikalstamos veikos rūšinį pavojingumą, kaltininko asmenybę charakterizuojančias aplinkybes ir kt. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas pirmosios instancijos teismo nustatytas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad D. D. už kiekvieną jo padarytą nusikalstamą veiką paskirtos laisvės atėmimo bausmės nelaikytinos aiškiai per griežtomis, todėl nešvelnintinos. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė ir bausmių bendrinimo taisyklių, numatytų BK 63 straipsnyje, todėl ir galutinė subendrinta bausmė D. D. paskirta teisingai.

Nuteistieji D. D. ir N. B. savo apeliaciniuose skunduose iš esmės analogiškais motyvais nesutinka su nukentėjusiesiems A. R. , A. R. bei R. R. priteistų civilinių ieškinių neturtinei žalai atlyginti dydžiu. Apeliantai teigia, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas A. R. naudai 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, neatsižvelgė į tai, kad žuvusiojo E. R. ir jo brolio A. R. nesiejo artimi bei glaudūs santykiai. Priešingai, A. R. , matydamas sunkiai sužalotą brolį, nesiėmė jokių priemonių suteikti jam pagalbą, o paliko jį miegoti A. R. priklausančiame automobilyje. Pasak apeliantų, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas po 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiųjų A. R. ir R. R. naudai, neatsižvelgė į apeliantų šeiminę padėtį, teisingumo bei protingumo principus. Šie apeliacinių skundų argumentai atmestini.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir nematerialinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą, kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir tinkamai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Tokią teisę nukentėjusieji realizuoja baudžiamojoje byloje pareikšdami civilinį ieškinį. Civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tais asmens, dėl nusikalstamos veikos patyrusio turtinės ar neturtinės žalos, reikalavimas įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti padarytus nuostolius. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Neturtinės žalos atlyginimo tikslas – kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas, kai, priteisiant žalos atlyginimą, svarbus teisių pažeidimo fakto konstatavimas ir teisėtų interesų pusiausvyros atkūrimas.

Nuteistasis N. B. savo apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo ir turtinės žalos dydį. Pasak apelianto, nukentėjusiųjų patirta turtine žala dėl E. R. nužudymo apygardos teismas pripažino ir išlaidas, susijusias su ieškovų važinėjimu į gydymo įstaigas, kuriose buvo gydomas E. R. . Patvirtindami turėtas kuro išlaidas, ieškovai į bylą pateikė kuro pirkimo kvitus. Tačiau N. B. atkreipia dėmesį, kad kai kurie iš pateiktų kvitų yra išduoti po E. R. mirties ir laidotuvių, todėl juose nurodytos pinigų sumos nepagrįstai pripažintos turtine žala.