- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-15
- Bylos Nr.
- I-909-0484/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- B. Ž., J. D.
- Atsakovas
- Lietuvos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų B. Ž. ir J. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų B. Ž. ir J. D. skundą atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjos B. Ž. ir J. D. skundu (b. l. 3-4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamos panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – ir Institucija) laikinai einančio generalinio direktoriaus pareigas 2008 m. lapkričio 27 d. įsakymus Nr. 1V-204, kuriais B. Ž. ir J. D. nepripažintas nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisinis statusas, bei įpareigoti atsakovą pripažinti pareiškėjoms tremtinių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisinį statusą.
Nurodė, kad Plungės rajono apylinkės teismas 2008 m. gegužės 26 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, jog J. D. ir B. Ž., jų motina S. M. ir brolis V. M., vengdami ištrėmimo slapstėsi ir negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje gyvenamojoje vietoje. Pažymėjo, kad juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas asmens - tremtinio, nukentėjusio nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso gavimui. Pareiškėjų manymu, atsakovas, nepateikdamas atsiliepimo į pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, paliko klausimą spręsti teismo nuožiūra ir faktiškai tam neprieštaravo. Pažymėjo, jog Plungės rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 26 d. sprendimas, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, yra privalomas visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Civilinio kodekso 8 str.). Pareiškėjų teigimu, šiuo teismo sprendimu įrodyti konkretūs faktiniai duomenys, pagrindžiantys jų nukentėjimo nuo okupacijos sąlygas, kurios yra identiškos Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo (toliau – ir Įstatymas) numatytoms sąlygoms. Atkreipė dėmesį, kad pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą politiniais kaliniais ir jiems prilygintais asmenimis laikomi asmenys, nuteisti laisvės atėmimu ar mirties bausme pagal Rusijos SFSR baudžiamojo kodekso 58 ir Lietuvos SSR baudžiamojo kodekso 62 straipsnius, taip pat kitus Sovietų Sąjungos respublikų baudžiamųjų kodeksų analogiškus straipsnius, politiniais motyvais varžančius žmogaus ir piliečių teises bei laisves. Pareiškėjų teigimu, Lietuvos generalinė prokuratūra 2007 m. vasario 26 d. rašte Nr. 12.2-574 (70-R06) nurodydama, kad jų tėvas K. M. SSRS MGB Ypatingojo pasitarimo 1948 m. gegužės 29 d. nutarimu buvo nubaustas už dalyvavimą kontrrevoliuciniame sukilėlių būryje ir baudėjišką veiklą prieš sovietinius piliečius pagal tuometinės Rusijos SFSR baudžiamojo kodekso 58la straipsnį, prilygino jo statusą politinio kalinio statusui. Pažymėjo, kad naujoje Įstatymo redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2008 m. sausio 1 d., tremtiniais yra pripažįstami tam tikri asmenys, nurodyti įstatyme, tarp kurių ir nepilnamečiai įkalinto politinio kalinio vaikai, kurie su kitais šeimos nariais, negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Pabrėžė, kad pastarasis juridinę reikšmę turintis slapstymosi faktas nustatytas teismo sprendimu, todėl Institucijos turi būti pripažintas, o joms turi būti suteiktas nukentėjusio asmens – tremtinio – teisinis statusas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atsiliepimu į skundą (b. l. 31-32) prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pripažinti B. Ž. nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio – teisinio statuso pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktą nėra teisinio pagrindo, nes ji nebuvo įrašyta į tremiamųjų sąrašus. Pažymėjo, kad pateiktame gimimo liudijimo nuoraše pareiškėjos tėvo pavardė nenurodyta. Tačiau net jei tėvas ir būtų nurodytas, pripažinti nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio – teisinio statuso jai nebūtų galima, nes Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsisakė išduoti K. M. pilietinių teisių atkūrimo pažymėjimą. Paaiškino, kad pripažinti pareiškėjai J. D. nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktą nėra teisinio pagrindo, nes ji nebuvo įrašyta į tremiamųjų sąrašus. Pripažinti pareiškėjai nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio – teisinio statuso pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą nėra teisinio pagrindo, nes ji nepateikė Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pilietinių teisių atkūrimo jos tėvui K. M. pažymėjimo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė Įstatymo 3, 5 straipsnius ir konstatavo, kad asmens ar jo tėvų įrašymas į tremiamųjų asmenų sąrašą yra būtinoji Įstatymo sąlyga, norint būti pripažintam arba prilygintam tremtiniui. Pažymėjo, kad byloje esančioje Lietuvos ypatingojo archyvo 2001 m. birželio 1 d. pažymoje Nr. 2854-Ž nurodyta, kad apie pareiškėjų šeimos įrašymą į sąrašus asmenų, numatytų ištremti, žinių nėra (b. 1. 38). Priėjo prie išvados, kad Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu pareiškėjos negali būti prilygintos tremtinėms.
Nurodė, kad Institucijos generalinės direktorės 2002 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. 5 patvirtinto Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos reglamento 9 punkte nurodyti dokumentai, kuriuos turi pateikti asmuo, pretenduojantis į nukentėjusio nuo okupacijų asmens atitinkamą teisinį statusą. Tarp nurodytų pateikti dokumentų, būtina pateikti teisių atkūrimo pažymėjimo kopiją, patvirtintą įstatymų nustatyta tvarka. Asmeniui represuotam ne teismine tvarka, teisių atkūrimo pažymėjimą išduoda Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2007 m. vasario 26 d. raštu Nr. 12.2-1102(70-R06) (b. l. 40) atsisakė atkurti pareiškėjų tėvui K. M. pilietines teises. Generalinė prokuratūra konstatavo, kad K. M. sovietų represinio organo sprendimu buvo nubaustas už beginklio civilio gyventojo nužudymą, todėl pagal Įstatymo 2 straipsnio nuostatas taikyti jo atžvilgiu Įstatymu 1 straipsnį neturėjo pagrindo. Konstatavo, kad K. M. nėra atstatytos pilietinės teisės, kurių atstatymas yra būtina sąlyga, norint būti pripažintam politiniu kaliniu ar politiniam kaliniui prilygintam asmeniui.
Pažymėjo, kad Plungės rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 26 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis slapstymosi nuo ištrėmimo ir negalėjimo legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje faktas nėra teisinis pagrindas pripažinti nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio – teisinį statusą.
III.
Pareiškėjos B. Ž. ir J. D. apeliaciniu skundu (b. l. 118-119) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jų skundą patenkinti. Nurodo, kad Plungės rajono apylinkės teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą ir nurodė kokios asmens teisės gali atsirasti prašomo nustatyti fakto pagrindu, t. y. nukentėjusio nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso gavimui. Pažymi, kad pagal Įstatymo 9 straipsnio 2 dalį asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų teisinio statuso pripažinimą, pažymėjimų išdavimą ir jų apskaitą Vyriausybės nustatyta tvarka vykdo Institucija. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 56 patvirtintos teismų praktikos, taikant civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias juridinių faktų nustatymą, apžvalgą, ir pažymi, kad Plungės rajono apylinkės teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą ir nustatė, kokios asmens teisės gali atsirasti prašomo nustatyti fakto pagrindu. Prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė Plungės rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 26 d. sprendimu.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 126) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad apygardos administracinis teismas visapusiškai bei išsamiai išnagrinėjo pareiškėjų skundą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro laikinai einančio generalinio direktoriaus pareigas 2008-11-27 įsakymų Nr. 1V–204, kuriais B. Ž. ir J. D. nepripažintas nuo okupacijų nuketėjusio asmens teisinis statusas, bei įpareigojimo atlikti veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo.
Nukentėjusių asmenų teisinio statuso pripažinimo pagrindinius kriterijus nustato Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas (2007 m. birželio 28 d. įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. X-1234 redakcija). Šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte reglamentuota, kad tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami asmenys, įrašyti į tremiamųjų sąrašus ir trėmimo metu pabėgę, pasislėpę arba kitaip išvengę trėmimo, jeigu jie trėmimo metu buvo nepilnamečiai arba pilnamečiai, tačiau toliau negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, taip pat įkalintų, ištremtų ar įrašytų į tremiamųjų sąrašus asmenų nepilnamečiai vaikai, likę be tėvų globos. Įrašymo į tremiamųjų sąrašus sąlyga nebūtina nepilnamečiams vaikams, išvengusiems tremties, jei abu tėvai buvo įkalinti, ištremti arba vienas įkalintas, o kitas ištremtas ar įrašytas į tremiamųjų sąrašus.
Lietuvos ypatingojo archyvo 2001-06-01 rašte Nr. 2854–Ž nurodyta, kad Lietuvos SSR VRM archivyniuose fonduose apie M. S., P., g. (duomenys neskelbtini), M. J., K., g. (duomenys neskelbtini), M. B., K., g. (duomenys neskelbtini), įrašymą į sąrašus asmenų, 1946–1951 m. numatytų ištremti iš Mažeikių apskr.., Ylakių valsč., už Lietuvos SSR ribų, žinių nėra. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad asmens ar jo tėvų įrašymas į tremiamųjų sąrašą yra būtinoji sąlyga, norint būti pripažintam arba prilygintam tremtiniui Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme, todėl nenustačius šios sąlygos pareiškėjos negali būti prilygintos tremtinėms.
Pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą, tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami tėvų įkalinimo metu buvę nepilnamečiai politinių kalinių vaikai, jeigu bent vienas iš tėvų buvo įkalintas ir šeima tuo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Plungės rajono apylinkės teismas 2008 m. gegužės 26 d. sprendimu konstatavo, kad dėl okupacinių režimų struktūrų S. M. kartu su J. M. (dabartinė pavardė – D.) ir B. M. (dabartinė pavardė – Ž.) bei su jau mirusiu V. M. buvo priversti išsikelti iš nuolatinės gyvenamosios vietos, taip apribojus jų gyvenamosios vietos pasirinkimo teisę. Tačiau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro genetalinės direktorės 2002-01-10 įsakymu Nr. 5 patvirtinto Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos darbo reglamento 9 punkte nustatyta, jog asmuo, nukentėjęs nuo 1939–1990 m. okupacijų ir pretenduojantis į atitinkamą teisinį statusą, turi pateikti Dokumentų rengimo grupei šiuos dokumentus: 1) prašymą pripažinti jam nukentėjusio nuo 1939–1990 m. okupacijų asmens teisinį statusą; 2) Lietuvos Respublikos piliečio paso lapo, kuriame yra asmens nuotrauka ir duomenys apie asmenį, kopiją; 3) užpildytą asmens, pretenduojančio į teisinį statusą, anketą (anketos formą nustato Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius); 4) dvi fotonuotraukas (2x3 cm); 5) darbo knygelės kopiją; 6) teisių atkūrimo pažymėjimų kopijas, patvirtintas įstatymų nustatyta tvarka: a) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo – jei asmuo buvo represuotas teisminių institucijų; b) Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros – jei asmuo buvo represuotas ne teismine tvarka ir c) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos – jei asmuo buvo ištremtas; 7) Lietuvos ypatingojo archyvo, Lietuvos valstybinio centrinio archyvo ir kitų archyvų išduotų pažymėjimų, taip pat šiuose archyvuose esančių dokumentų kopijas. Tai yra baigtinis sąrašas dokumentų, kuriuos būtina pateikti pretenduojant gauti nukentėjusio nuo 1939–1990 metų okupacijų asmens teisinį statusą.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2007-02-26 sprendimu Nr. 12.2–574(70–R06) atsisakė atkurti Jūsų tėvui K. M. pilietines teises ir išduoti tokių teisių atkūrimo pažymėjimą. Pilietinių teisių atkūrimas yra būtina sąlyga norint būti pripažintam politiniu kaliniu ar politiniam kaliniui prilygintu asmeniu. Tai reiškia, kad pareiškėjos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui nepateikė visų būtinų dokumentų, reikalingų atitinkamam statusui įgyti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad vien negalėjimo legaliai gyventi nuolatinėje gyvenamojoje vietoje fakto nepakanka, kad pareiškėjoms būtų suteiktas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio – teisinis statusas pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymą.
Pažymėtina, jog B. Ž. ir J. D. pateikus atsakovui papildomus dokumentus (pilietinių teisių atkūrimo pažymėjimo kopiją), būtų pagrindas iš naujo spręsti dėl nukentėjusio asmens teisinio statuso suteikimo pareiškėjoms ir priimti atitinkamą sprendimą šiuo klausimu.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, sprendimą motyvavo pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, todėl iš esmės priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n utaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų B. Ž. ir J. D. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.