- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-09-26
- Bylos Nr.
- I-3561-968/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- S. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Rytis Krasauskas, viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas S. V. su skundu (b. l. 1–6) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), priteisti 15 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą už tai, kad pareiškėjo laikymo Vilniaus PN sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų.
2. Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2014-06-20 yra kalinamas Vilniaus PN ir nuo šio laikotarpio pradžios iki kreipimosi į teismą dienos 2018-06-21 buvo pažeidinėjama jo teisė į privatumą naudojantis dušu. Kiekvieną savaitę naudodamasis dušu jis jautėsi nejaukiai, nes buvo stebimas kitų nuteistųjų, apkalbamas, žeminamas, patyrė gėdos jausmą ir neigiamu išgyvenimus. Dušo patalpos įrengtos neislaikant teisės aktų reikalavimų, nes jų plotas apie 30 kv. m, tačiau maudymosi vietos neatskirtos sienelėmis, įrengtos viena nuo kitos nedideliu atstumu, todėl tekdavo patirti nepageidaujamą fizinį kontaktą (liestis prie kito asmens kūno), kildavo konfliktai. Minėti pažeidimai truko visą jo buvomo Vilniaus PM laikotarpį, todėl pareiškėjas nuolat juto pažeminimą, orumo pažeidimą, neigiamus psichologinius išgyvenimus dėl to, kad nebuvo užtikrinamas jo privatumas duše. Atsižvelgiant į patirtus neigiamus išgyvenimus, pareiškėjas prašo atlyginti 15 600 Eur neturtinę žalą.
Atsiliepimas
3. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose (b. l. 21–23) nesutiko su atsakovės atstovo Vilniaus PN atsiliepimu, nurodė, kad apie statomas pertvaras dušuose, t. y. kad visą skundžiamą laikotarpį buvo pažeidinėjamos jo teisės, sužinojo tik 2018-06-06, todėl senatis neturėtų būti taikoma. Dušai ir nuotekų sistema yra netvarkingi, netinkama vandens temperatūra, administracija minimų problemų nesprendė, neužtikrino nuteistųjų saugumo, nes dušais naudojasi didelis asmenų kiekis. Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus PN jau yra įrengti dušai su sienelėmis, tačiau ne visi nuteistieji gali tomis dušinėmis naudotis, pareiškėjas jaučiasi diskriminuojamas.
4. Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime (b. l. 11–17) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, kuri kilo nuo 2014-06-21 iki 2015-06-21, prašo taikyti sutrumpintą trijų metų senaties terminą. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalies ir 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti reiškiamas už laikotarpį nuo 2015-06-21. Vilniaus PN teigia, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse, kuriame gyveno pareiškėjas, veikiantys dušai yra įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas skunde nurodo tariamus dušų įrengimo trūkumus dėl pertvarų, tačiau jokie teisės aktai nereikalauja įrengti pertvarų ar atskirų skyrių dušinėse. Pareiškėjo abstraktūs teiginiai nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų pažeidimo. Kadangi nacionaliniuose teisės aktuose nėra konkrečios pareigos įrengti pertvaras dušinėse, jų nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Dušai kasdien valomi, dezinfekuojamai, taip užtikrinamas naudojimosi dušu saugumas net ir esant dideliam besinaudojančiųjų kiekiui. Šiuo atveju nenustačius ypač prastų kalinimo sąlygų, dušo įrengimo vertinimas privatumo aspektu savaime nėra pagrindas pripažinti netinkamas kalinimo sąlygas. Siekiant gerinti nuteistųjų sąlygas, Vilniaus PN jau yra įrengta dušų su sienelėmis. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus PN administracijai skundų dėl kalinimo sąlygų, susijusių su dušo įrengimu, neteikė. Pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės dėl jo laikymo Vilniaus PN pagrįstos abstrakčiais teiginiais, skunde nurodytas neturtinės žalos suma nepagrįsta, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo turi būti atmestas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
5. Šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti 15 600 Eur neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, kilo dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušais Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2014-06-20 iki kreipimosi į teismą dienos (2018-06-21).
Dėl ieškinio senaties
6. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų iš Lietuvos valstybės prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą 2014–2018 metų laikotarpiu. Vilniaus PN atsiliepime teismo prašo taikyti trejų metų ieškinio senatį. Pareiškėjas nurodo ir ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra, kad pareiškėjas nuo 2014-06-20 iki kreipimosi į teismą bausmę atlieka Vilniaus PN.
7. CK nustatyta, kad: ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (1.124 straipsnis); reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (1.125 straipsnio 8 dalis); ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1.127 straipsnio 1 dalis); jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (1.127 straipsnio 5 dalis); ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (1.126 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-12-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013 pažymėjo, kad įstatyme nustatant ieškinio senaties terminą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, užtikrinamas ne tik subjektinės teisės realumas, bet ir yra sudaromos sąlygos sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusią šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį teismas gali pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, tokiu atveju pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Dėl to, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).
8. Pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą už netinkamas kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2014-06-20. Skundą pareiškėjas surašė 2018-06-21 ir kitą dieną išsiuntė teismui (b. l. 1, 7). Ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimo savo teisių pažeidimo, kuris, pareiškėjo teigimu, vyko nuo 2014 metų. Dėl pažeidimų, galimai padarytų pareiškėjo buvimo Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2014-06-20 iki 2015-06-20 vėliausiai į teismą jis galėjo kreiptis iki 2018-06-20.
9. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) formuojama praktika, teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975-02-21 sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996-10-22 sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).
10. Teismo vertinimu, CK 1.124 straipsnyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas yra pakankamas, siekiant pasinaudoti savo pažeistų teisių gynybos priemonėmis teisme. Skunde pareiškėjas teigia, kad kalinimo sąlygos buvo žeminančios jo orumą, kankinančio pobūdžio ir kad dėl savo pažeistų teisių pareiškėjas patyrė stiprius dvasinius išgyvenimus. Taigi, jei pareiškėjas jautė tokius išgyvenimus, jis turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos neigiamų patyrimų metu. Neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (lot. k. įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai.
11. Pareiškėjas nurodo, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo ir suvokė tik tada, kai Vilniaus PN dušinėse pradėjo įrenginėti pertvaras – apie 2018-06-06. LVAT praktikoje pripažįstama, tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017-06-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015-03-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės laikytinos subjektyviomis, pareiškėjas skunde nepateikė pagrįstų argumentų, patvirtinančių objektyvių kliūčių kreiptis į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų egzistavimą, taip pat iš esmės nenurodė, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Byloje nenustačius objektyvių aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, teismas neturi pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio (lot. k. pagal pareigas). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo dalis, kuria prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2014-06-20 iki 2015-06-20, atmestina.
Dėl neturtinės žalos
12. Pritaikius ieškinio senatį, byloje vertinamas laikotarpis nuo 2015-06-21 iki 2018-06-21, kai pareiškėjas, jo teigimu, Vilniaus PN buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
13. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
14. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, prašymo Nr. 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, prašymo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracines bylas Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).
15. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su Vilniaus PN veiksmais, nurodydamas, kad šioje pataisos įstaigoje dušai įrengti netinkamai, be pertvarų, todėl pareiškėjas negalėjo privačiai nusiprasuti, juto gėdą, nepatogumus, tekdavo patirti nepageidaujamą fizinį kontaktą su kitais besimaudančiais.
16. Šioje byloje vertinamu laikotarpiu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (akto redakcija, galiojusi nuo 2015-01-01) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmė turi būti vykdoma tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų žmogaus saugumą bei atitiktų Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Šių taisyklių 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles nustato Kalėjimų departamento direktorius (10 punktas.).
17. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (akto redakcija, galiojusi nuo 2011-06-19) 5 punkte nustatyti pataisos namų gyvenamųjų korpusų patalpų įrengimo reikalavimai, pagal kuriuos gyvenamuosiuose korpusuose privalo būti įrengti nuteistųjų gyvenamieji kambariai (5.1 punktas), sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui) (5.7 punktas). Šiose taisyklėse (cituotoje ir vėlsnėse redakcijose) detaliau dušų įrengimas nereglamentuojamas, tačiau matyti, kad dušinės pataisos namuose turi būti įrengiamos kaip atskiros patalpos gyvenamajame korpuse, tačiau ne gyvenamuosiuose kambariuose ar kamerose.
18. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015). Prausimosi patalpoms keliami higienos reikalavimai nustatyti Higienos normos HN 134:2015 28 punkte: daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) po kiekvieno naudojimosi išplaunami ir dezinfekuojami (28.1 punktas); dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos (28.2 punktas).
19. Iš paminėto teisinio reguliavimo, kuriame nustatyti esminiai reikalavimai pataisos namuose esančių prausimosi patalpų įrengimui, matyti, kad tokie dušinių įrengimo ypatumai, kaip reikalavimas įrengti pertvaras, visiškai izoliuoti (atriboti) prausimosi vietas tam skirtose patalpose sienų ar pertvarų pagalba, nėra numatyti. Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT dėl kalinamų asmenų naudojimosi dušu sąlygų yra nurodęs, kad pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo. Neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat gali būti vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2015-12-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016-10-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016, 2018-05-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
20. Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN dušai buvo be pertvarų, jos pradėtos įrengti tik 2018 m. birželio mėn. Atsakovė teigia, kad dušai valomi ir dezinfekuojami kasdien, jų būklė ir įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Iš atsakovės pateiktų nuotraukų (b. l. 15–17) matyti, kad dušai Vilniaus PN yra tvarkingi, iš esmės atitinka formalius teisės aktų reikalavimus, dalyje dušo patalpų įrengtos pertvaros, dalyje – maudymosi vietos neatitvertos. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų nėra galimybės nustatyti, kada įrengtos pertvaros dušinėje, kuria ginčui aktualiu laikotarpiu naudojosi pareiškėjas, taip pat neaišku, ar pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasirinkti, kokio tipo dušinėse maudytis tuo atveju, jei pareiškėjo gyvenamajame sektoriuje įrengti dviejų tipų dušai – atitverti ir neperskirti pertvaromis. Teismo veitinimu, Vilniaus PN pateikti duomenys nepatvirtina, kad pareiškėjas visu ginčo laikotarpiu turėjo galimybę praustis bent minimaliai atitvertoje erdvėje. Pareiškėjas skunde pakankamai išsamiai išdėstė savo nusiskundimus dėl privatumo prausiantis duše neužtikrinimo, todėl tikėtina, kad pakankamai ilgą laiką (kartą per savaitę trijų metų laikotarpyje) dėl pertvarų duše nebuvimo galėjo patirti neigiamus emocinius išgyvenimus ir nepageidaujamą fizinį kontaktą. Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015-12-15 sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo reikavimas dėl privatumo duše visiško neužtikrinimo pripažintinas pagrįstu.
21. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dušai ir nuotekų sistema yra netvarkingi, netinkama vandens temperatūra, administracija minimų problemų nesprendė, pareiškėjas galėjo užsikrėsti grybelio infekcija. Atsakovės atstovo pateiktos dušų nuotraukos patvirtina, kad dušai tvarkingi, jų įranga tinkama naudoti, grindų ir sienų paviršiai padengti drėgmei atsparia, lengvai valoma ir dezinfekuojama danga, t. y. dušo patalpų įrengimas iš esmės atitinka Higienos normoje HN 134:2015 nustatytus reikalavimus. Vilniaus PN atsiliepime nurodytais duomenimis, pareiškėjas skundų pataisos įstaigos administracijai dėl dušų įrengimo ir švaros neteikė, taip pat nenurodė skunde aplinkybių, sudarančių pagrindą išvadai, kad buvo padaryta žala pareiškėjo sveikatai ir saugumui. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir abstrakčius.
22. Pareiškėjas teigia, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė nuolatinį orumo žeminimą, kančią, kitus neigiamus emocinius išgyvenimus, patirtą žalą vertina 15 600 Eur. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio turi būti sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais. Neturtinė žala įvertinama pinigais, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, atsižvelgiant į pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus (žr. LVAT 2018-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-259-822/2018). Nors pareiškėjas nurodė, kad iš esmės jo privatumą varžė pertvarų dušuose neįrengimas ir detalizavo patirtus neigiamus išgyvenimus, tačiau bylos duomenimis su skundais dėl dušo įrengimo trūkumų į Vilniaus PN adminsitraciją nesikreipė, savo teisių pažeidimą suvokė tik 2018-06-06 įrengus pertvaras. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo, atsižvelgiant į jo pobūdį, atsirado tokio masto pasekmių, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Nurodytos pareiškėjo teisės pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių nepatogumų, nežymų minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo.
23. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kad dėl netinkamų dušų įrengimo Vilniaus PN pablogėjo jo sveikata. Įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta. Šiuo aspektu pažymėtina, kad LVAT, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, savo praktikoje yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad šiuo atveju pats pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 ir 133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo S. V. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo S. V. teisė į privatumą naudojantis dušu Vilniaus pataisos namuose nuo 2015-06-21 iki 2018-06-21 buvo pažeista.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.