Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-260-426/2018

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2018-02-08
Bylos Nr.: I-260-426/2018
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Jolanta Malijauskienė, Rūta Miliuvienė, Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas: UAB „Vilniaus energija“
Atsakovas: Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai
Advokatai: Milda Markevičiūtė

Kategorijos

30.5Kiti su energetika susiję klausimai

Administracinė byla Nr. I-260-426/2018

Teisminis proceso Nr. 3-61-3-03646-2014-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.5.; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko,

dalyvaujant pareiškėjos atstovams advokatui Ruslanui Černiauskui, advokato padėjėjai Mildai Markevičiūtei,

atsakovės atstovams Aleksandrai Prokopjevai, Rytui Kantakevičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Vilniaus energija“ skundą atsakovei Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

UAB „Vilniaus energija“ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (1 t. b. l. 3–28) prašydama panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. O3-177 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ (toliau – ir skundžiamas nutarimas), įpareigoti Komisiją apskaičiuojant šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokytį dėl realizuotos šilumos kiekio pasikeitimo, į ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekį įtraukti tik apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį (2 319,8 tūkst. MWh); apskaičiuojant šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokytį dėl pagaminto šilumos kiekio pasikeitimo, neperskaičiuoti sąlyginai pastoviųjų sąnaudų dėl to, kad didėja nepriklausomų šilumos gamintojų gamybos apimtys, mažinančios šilumos tiekėjo gamybos apimtis; apskaičiuojant šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokytį dėl investicijų grąžos pokyčio, taikyti šilumos tiekėjo pasirinkto laikotarpio, tai yra šiuo atveju 2013 m., kapitalo struktūrą ir kapitalo kainą; atsižvelgiant į įpareigojimo 110.2 (i) punktą, nustatyti atitinkamai pakeistą UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos pastoviąją dedamąją, įvertinant ir iki 110.2 (i), (ii) ir (iii) punktų įpareigojimo įvykdymo dėl netinkamai nustatytos šilumos kainos pastoviosios dedamosios UAB „Vilniaus energija“ patirtas, tačiau nepadengtas būtinąsias sąnaudas. Taip pat pareiškėja prašo sustabdyti bylą, kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 patvirtintos Šilumos kainų nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) 74.2 p. teisėtumo (t. I, b. l. 29–42) ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 15 str. 1 d. konstitucingumo (1 t. b. l. 43–56).

Pareiškėja paaiškino, kad 2014 m. vasario 28 d. raštu Nr. 010-02-6116 pateikė atsakovei ir Vilniaus miesto savivaldybei Komisijos 2010-12-15 nutarimu Nr. O3-316 nustatytų UAB „Vilniaus energija“ centralizuotai tiekiamos šilumos bazinės kainos dedamųjų perskaičiavimo projektą. Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyrius, išanalizavęs jos pateiktą projektą, Komisijos posėdžiui pateikė 2014 m. birželio 26 d. pažymą Nr. O5-159, kurioje: 1) apskaičiuodamas šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokytį dėl realizuotos šilumos kiekio pasikeitimo, į ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekį įtraukė ne projekte nurodytą apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį (2 319,8 tūkst. MWh), o šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo – vartojimo riba (2 333,5 tūkst. KWh); 2) sumažino sąlyginai pastoviąsias sąnaudas dėl to, kad didėja nepriklausomų šilumos gamintojų gamybos apimtys, mažinančios šilumos tiekėjo gamybos apimtis; 3) sumažino pareiškėjos pelno normą nuo bazinės šilumos kainos skaičiavimuose nustatytų 5 procentų iki 4,75 procentų UAB „Vilniaus energija“ 2014 m. birželio 30 d. raštu Nr. 010-02-19367 kreipėsi į atsakovę, nurodydama, kad nesutinka su Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus atliktu dedamųjų perskaičiavimu, tačiau atsakovė į jos pastabas neatsižvelgė ir priėmė skundžiamą nutarimą. Mano, kad skundžiamas nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Juo Komisija perskaičiavo ir nustatė pareiškėjai 0,03 ct/kWh mažesnę šilumos kainos pastoviąją dedamąją nei nurodyta projekte, kadangi Komisija nepagrįstai padidino realizuotą šilumos kiekį, dėl ko 770 790 Lt pareiškėjos būtinųjų sąnaudų šilumos tiekimo veiklai nebus padengta. Be to, jai nepagrįstai 235 933 Lt sumažintos sąlyginai pastovios sąnaudos dėl nepriklausomų šilumos gamintojų konkurencijos įtakos ataskaitiniam laikotarpiui, nors toks sąnaudų sumažinimas yra galimas tik po 2017 m. sausio 1 d. ir tik tuo atveju, jei šilumos tiekėjas nepateikia investicinių planų galios optimizavimui arba nevykdo suderintų planų, skirtų šiam tikslui. Taip pat sumažinta pareiškėjos pelno norma nuo bazinės šilumos kainos skaičiavimuose nustatytų 5 procentų iki 4,75 procentų. Skundžiamas nutarimas pareiškėjai sukelia reikšmingas ir tiesiogines neigiamas ekonomines pasekmes. Dėl realizuoto šilumos kiekio sulyginimo su šilumos kiekiu ties tiekimo –vartojimo riba pažymėjo, kad Komisija neleidžia skirtumo tarp šilumos kiekio, kuris buvo pateiktas į namo įvadą (2 33,5 tūkst. MWh) ir to kiekio, kuris pagal pačios Komisijos patvirtintus šilumos paskirstymo metodus buvo paskirstytas (nurodytas išrašytose sąskaitose) vartotojams (2 319,8 tūkst. MWh), paskirstyti šilumos vartotojams jiems išrašomose sąskaitose. Mano, kad tokie Komisijos veiksmai prieštarauja teisės aktams. Atsakovė nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, kad šilumos netektys susidarytų ne dėl butų savininkų kaltės ir/ar ne butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose, todėl atsakovė šilumos netekčių negalėjo įtraukti į realizuotą šilumos kiekį, nes priešingu atveju, 770 790 Lt pareiškėjos būtinųjų ir pačios atsakovės įvertintų, kaip pagrįstų, sąnaudų šilumos tiekimo veiklai lieka nepadengtos. Šilumos netektys susidarė ne dėl pareiškėjos veiklos ar neveikimo. Šilumos netektys karšto vandens cirkuliacijai susidaro dėl daugiabučių namų gyventojų pasirinktų ir juos atstovaujančių namų valdytojų/jų pasirinktų rangovų (prižiūrėtojų) kaltės, šios netektys ir šilumos netekčių dalis su nepaskirstytu karštu vandeniu susidaro daugiabučių namų gyventojams nuosavybės teise priklausančiuose namų vidaus šildymo ir karšto vandens sistemose. Pareiškėja tinkamai ir laiku vykdo visas savo, kaip karšto vandens tiekėjo, įstatymines pareigas. Dėl padidėjusių nepriklausomų šilumos gamintojų gamybos apimčių sumažintų sąlyginai pastoviųjų pareiškėjos sąnaudų pažymėjo, kad su tuo nesutinka, nes šilumos kainos pastoviosios dedamosios perskaičiavimas dėl pasikeitusios gamybos apimties nėra nustatytas Šilumos kainų nustatymo metodikos principų apraše, pastoviosios sąnaudos, skirtos šilumos galių išlaikymui, nepriklauso nuo gamybos apimties pasikeitimų. Patiektos į tinklą šilumos kiekis užfiksuojamas visam bazinės šilumos kainos galiojimo laikotarpiui ir pasikeitus pirktos bei pagamintos šilumos proporcijoms nesikeičia, pastoviųjų sąnaudų dydis ct/kWh nekinta net ir sumažėjus gamybos apimtims. Atsiradus nepriklausomiems šilumos gamintojams, šilumos tiekėjo pastoviosios sąnaudos niekaip negali sumažėti, nes šilumos tiekėjas ir toliau turi užtikrinti nenutrūkstamą šilumos tiekimą nepriklausomų šilumos gamintojų šilumos tiekimo nutraukimo atvejais. Pastoviosios sąnaudos, skirtos perteklinių šilumos galių išlaikymui, bus nevertinamos tik nuo 2017 m. sausio 1 d. Dėl sumažintos pelno normos pažymėjo, kad tai pažeidžia teisėtų lūkesčių principą. 5 proc. pelno norma buvo naudojama vertinant planuojamų investicinių projektų atsipirkimą. Be to, tai diskriminuoja pareiškėją kitų energetikos įmonių atžvilgiu.

Atsakovė su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (2 t. b. l. 1–16).

Komisija dėl pareiškėjos teiginio, kad visas šilumos kiekis, įskaitant su nepaskirstytu karštu vandeniu ir karšto vandens cirkuliacijai, patiektas į daugiabučius namus, turi būti paskirstytas vartotojams nurodė, kad turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) 15 straipsnio 1 dalies nuostata, kad nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Kol karšto vandens tiekėjas neįrengė ir/ar nepakeitė karšto vandens skaitiklius daugiabučio namo gyventojų butuose ir tokiu būdu nesutvarkė apskaitos, t. y. kol Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatoje nurodytos aplinkybės nėra išpildytos, teise gauti patirtų sąnaudų kompensavimą naudotis negalima, o susidarančius nuostolius karšto vandens tiekėjas turėtų prisiimti sau. Mokesčio skaičiavimo metodikos nuostatomis yra siekiama užtikrinti efektyvų įmonės suinteresuotumą per kuo trumpesnį terminą įrengti karšto vandens skaitiklius karšto vandens vartotojų butuose, taip apsaugant karšto vandens vartotojus nuo įstatyme įtvirtinto įpareigojimo įgyvendinimo proceso nepagrįsto vilkinimo, kurio neigiamas pasekmes tektų kompensuoti būtent daugiabučio namo gyventojams. Karšto vandens tiekėjas yra laisvas spręsti kaip, kokia apimtimi ir per kokį laikotarpį bus įrengiami karšto vandens apskaitos prietaisai karšto vandens tiekėjo veiklos vykdymo teritorijoje esančiuose daugiabučiuose namuose, tačiau tai nereiškia, jog iki karšto vandens tiekėjų parengtuose ir su savivaldybėmis suderintuose veiklos planuose nustatyto laikotarpio pabaigos karšto vandens tiekėjas negali būti pripažintas neįvykdžiusiu iš Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies kylančios pareigos sutvarkyti karšto vandens apskaitą konkrečiame name. Pabrėžė, kad tik su viršijančiu leistinas apskaitos prietaisų paklaidas nepaskirstytu karštu vandeniu sunaudotas šilumos kiekis negali būti išdalinamas apmokėti, todėl pareiškėjos teiginiai neva skundžiamu nutarimu nustatytos šilumos kainos dedamosios paneigia sąnaudų susigrąžinimo principą, yra teisiškai klaidingas. Karšto vandens apskaita konkrečiame name gali būti laikoma sutvarkyta tik tuo atveju, jei karšto vandens tiekėjas įrengė teisės aktų reikalavimus atitinkančius bei jam nuosavybės teise priklausančius karšto vandens apskaitos prietaisus kiekviename konkretaus daugiabučio namo bute ir (ar) kitoje patalpoje, kadangi, jokių kitų su karšto vandens apskaita ir jos sutvarkymu susijusių prievolių karšto vandens tiekėjams teisės aktuose nėra nustatyta. Konstatavus karšto vandens vartotojo atsisakymą, karšto vandens tiekėjo atstovams sudaryti sąlygas įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus jam nuosavybės teise priklausančiame ar kitais teisiniais pagrindais valdomame bute, gali būti laikoma, kad karšto vandens tiekėjas įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name. Karšto vandens tiekėjas, neįvykdęs Šilumos ūkio įstatyme įtvirtintos prievolės sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name, prisiima visą šilumos kiekį, viršijantį Normatyvų metodikoje įtvirtintus karšto vandens temperatūros palaikymo normatyvus. Nepaisant aplinkybės, jog šių karšto vandens netekčių susidarymo priežastimi gali būti ir trečiųjų asmenų (prižiūrėtojų) neteisėti veiksmai ar neveikimas, tokių netekčių paskirstymas šilumos vartotojams prieštarautų imperatyvioms Šilumos ūkio įstatymo nuostatoms, kuriomis grindžiama kainodara šilumos ūkyje, visų pirma reikalavimui šilumos kainas grįsti būtinosiomis sąnaudomis. Dėl sumažintų pastoviųjų gamybos sąnaudų dėl naujų nepriklausomų šilumos gamintojų atsiradimo pažymėjo, kad būtinosios sąnaudos, įskaičiuotinos į šilumos kainą, negali būti didesnės, nei reikia užtikrinti 130 procentų atskirų centralizuoto šilumos tiekimo sistemų poreikio, išskyrus atvejus, kai toks ribojimas neužtikrintų būtinųjų sąnaudų saugiam ir patikimam šilumos tiekimui. Toks reglamentavimas Metodikoje įtvirtintas siekiant užtikrinti vieną iš Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies įtvirtintų tikslų – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Dėl sumažintos pelno normos nurodė, kad pasirinko tinkamiausią (optimaliausią) abiejų šilumos ūkio subjektų interesų derinimo variantą. Vidutinė svertinė kapitalo kaina skaičiuojama naudojant ūkio subjekto šilumos bazinės kainos (kainos dedamųjų) ataskaitinio laikotarpio balanso skolinto ir nuosavo kapitalo rodiklius. Perskaičiavimo metu pasirinkimo, kokio laikotarpio balanso duomenis naudoti, ji neturėjo. Pažymėjo, kad pareiškėja klaidina teismą teigdama, kad buvo pažeisti jos teisėti lūkesčiai, nes ji tikėjosi, kad valstybė, priverstinai įpareigojusi ją užsiimti šilumos tiekimo veikla, šią veiklą reguliuos taip, kad ji neatneštų ūkio subjektui nuostolių.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3-177 (1 t., b. l. 59–60) teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. birželio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-382-858/2016 konstatavo, jog skundžiamas Komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. O3-177 teisėtas dalyje, kurioje atsakovė į atskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekį įtraukė ne projekte nurodytą apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį, o šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo – vartojimo riba ir perskaičiuodamas šilumos kainos dedamąją, pagrįstai sumažino pareiškėjo pelno normą nuo 5 procentų iki 4,75 procentų. Taigi šioje dalyje skundžiamo nutarimo teisėtumas konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl šie motyvai nekartojami ir jais vadovaujamasi (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 str. 1 d.).

Iš kitos pusės, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, jog Šilumos kainų nustatymo metodikos principų aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 889 (2011 m. liepos 22 d. redakcija) (toliau – ir Aprašas), yra privalomas Komisijai teisės aktų nustatyta tvarka rengiant ir tvirtinant Šilumos kainų nustatymo metodiką, kuria vadovaujasi visi Šilumos ūkio įstatyme numatyti subjektai, skaičiuojantys ir nustatantys šilumos kainų dedamąsias. Aprašo 27.1.2 punktas numato, jog šilumos bazinės kainos pastovioji dedamoji perskaičiuojama atsižvelgiant į realizuoto šilumos energijos kiekio neatitikimą tarp nustatyto ir faktiškai realizuoto kiekio. Iš esmės, toks reguliavimas yra įtvirtintas ir Metodikos 74.2.1 punkte, numatančiame, kad šilumos bazinės kainos pastovioji dedamoji perskaičiuojama atsižvelgiant į pagaminto ir realizuoto šilumos kiekio neatitikimą tarp nustatyto ir faktiškai pagaminto ir realizuoto šilumos kiekio: šilumos (produkto) gamybos ir šilumos (produkto) gamybos (įsigijimo) kainos atveju ūkio subjekto pagaminto šilumos kiekio neatitikimą tarp nustatyto bazinėje kainoje (kainos dedamosiose) ir faktiškai pagaminto šilumos kiekio šilumos kainos (kainos dedamųjų) perskaičiavimo ataskaitiniu laikotarpiu, išskyrus, jei parduoto/pagaminto šilumos kiekio neatitiktis susidarė dėl šilumos bazinės kainos (kainos dedamųjų) galiojimo laikotarpiu naujai prijungtų šilumos tiekimo sistemų, o dėl to pagamintos šilumos kiekis padidėjo, taip pat jei pagaminto šilumos kiekio neatitiktis susidarė dėl konkurencijos šilumos gamybos srityje įtakos, o dėl to pagaminamas šilumos kiekis sumažėjo, patiekto į tinklą (pagaminto ir pirkto) šilumos kiekio neatitikimą tarp nustatyto bazinėje kainoje (kainos dedamosiose) ir patiekto į tinklą šilumos kiekio šilumos kainos (kainos dedamųjų) perskaičiavimo ataskaitiniu laikotarpiu.

Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad, atsiradus nepriklausomiems šilumos gamintojams, šilumos tiekėjo pastoviosios sąnaudos niekaip negali sumažėti, nes šilumos tiekėjas ir toliau turi užtikrinti nenutrūkstamą šilumos tiekimą nepriklausomo šilumos gamintojo šilumos tiekimo nutraukimo atvejais, t. y. turi rezervuoti gamybos pajėgumus ir tai reiškia, kad pastoviosios sąnaudos visada išlieka tokios pačios (t. I, b. l. 19). Teismas taip pat nevertino pareiškėjo argumentų, kad pastoviosios sąnaudos, skirtos perteklinių šilumos galių išlaikymui, bus nevertinamos tik nuo 2017 m. sausio 1 d. (t. I, b. l. 1-28). Teismas nesprendė, ar iš tikrųjų atsiradus nepriklausomam šilumos gamintojui ir šilumos tiekėjui negaminant atitinkamos dalies šilumos, proporcingai turi būti sumažinamos ir į šilumos kainą įskaičiuotos šilumos tiekėjo gamybos sąnaudos. Šiuo atveju svarbu įvertinti, ar esant tokiai nurodytai situacijai egzistuoja teisinis pagrindas mažinti sąnaudas, ar jos mažėja ir kokia apimtimi. Šiuo atveju, nors atsakovas administracinėje byloje yra nurodęs, jog, atsiradus nepriklausomam šilumos gamintojui ir šilumos tiekėjui negaminant atitinkamos dalies šilumos, proporcingai turi būti mažinamos ir į šilumos kainą įskaičiuotos šilumos tiekėjo gamybos sąnaudos, tačiau kokia dalimi sąnaudos mažėja, jis taip pat nebuvo nurodęs ir detaliai paaiškinęs, be to, taip pat nieko nepasisakė dėl to, kad galimai šilumos tiekėjų sąnaudos, skirtos perteklinių šilumos galių išlaikymui, bus nevertinamos tik nuo 2017 m. sausio 1 d. (t. II, b. l. 11). Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Metodikos 74.2.1 punktą, pirmiau nurodytus proceso šalių argumentus, vertina, jog šiuo atveju yra svarbu nustatyti, ar pareiškėjos sąnaudos esant nepriklausomiems gamintojams liko tos pačios.

Vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-382-858/2016 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3963-525/2017, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 11 d. raštu kreipėsi į pareiškėją ir atsakovę, įpareigodamas pateikti papildomus paaiškinimus bei juos pagrindžiančius įrodymus.

UAB „Vilniaus energija“ papildomuose paaiškinimuose (3 t., b. l. 121–132) nurodė, jog vadovaujantis Aprašo 27.1.2 papunkčiu pastoviųjų sąnaudų dedamoji gali būti koreguojama tik dėl realizuoto šilumos kiekio pasikeitimo, tačiau ne dėl pasikeitusios gamybos apimties. Aprašo 27.1.2 papunktis kaip tik suponuoja galimybę perskaičiuoti pastoviųjų sąnaudų dedamąją (išreikštą ct/kWh) kaip tik dėl to, kad pasikeitus realizuotos šilumos, pagamintos naudojant nuosavus gamybos šaltinius, kiekiui būtų užtikrintas pastoviųjų sąnaudų padengimas mažėjant realizuotos šilumos kiekiui (dedamosios tarifas skaičiuojant ct/kWh augtų) ir kartu užtikrinama, kad šilumos tiekėjas per tarifą, išreikštą ct/kWh, negautų daugiau pajamų nei reikia, kad padengti sąlyginai pastovias sąnaudas, jei faktiškai realizuotas šilumos kiekis didesnis nei iš anksto buvo Komisijos paskaičiuotas (tuo atveju dedamosios tarifas skaičiuojant ct/kWh mažinamas). Be to, pastoviosios sąnaudos, skirtos šilumos galių išlaikymui, nepriklauso nuo gamybos apimties pasikeitimų. Komisijos 2010 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. O3-202 patvirtintų Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašo (toliau – ir Supirkimo tvarka) 7 punkte nurodoma, kad šilumos tiekėjas nemokamai privalo užtikrinti nepriklausomo šilumos gamintojo (toliau – ir NŠG) galių rezervavimą. Ši nuostata suponuoja būtinybę išlaikyti šilumos gamybos rezervines galias, skirtas NŠG galių rezervavimui. Tai yra patirti sąnaudas šių galių palaikymui. Tokiu būdu pasikeitus gamybos struktūrai NŠG gamybos apimties didėjimo kryptimi, atsilaisvinusi šilumos tiekėjo gamybos galia tarnauja tų pačių NŠG galių rezervo užtikrinimui. Kadangi iš NŠG šiluma superkama už kainą, lygią šilumos tiekėjo kintamosioms sąnaudoms, atsiradus NŠG, šilumos vartotojams nereikia padengti ir NŠG pastoviųjų sąnaudų. Vadinasi, atsiradus NŠG, šilumos tiekėjo pastoviosios sąnaudos niekaip negali sumažėti, nes šilumos tiekėjas ir toliau turi užtikrinti nenutrūkstamą šilumos tiekimą NŠG šilumos tiekimo nutraukimo atvejais, t. y. turi rezervuoti gamybos pajėgumus, o tai reiškia, kad pastoviosios sąnaudos išliks tokios pat – nemažės nei darbuotojų skaičius, nei galia, nei kitos su šilumos gamyba susijusios pastoviosios sąnaudos. Supirkimo tvarkoje apibrėžiant rezervinės galios užtikrinimo paslaugą nurodoma, kad ši paslauga apimą tokį dydį, kuris leistų užtikrinti pakankamą gamybos galios apimtį, atitinkančią maksimalų paskutinių trijų metų šilumos poreikį, plius 30 procentų arba didžiausio katilo galia. Todėl, jei šilumos tiekimo sistemoje yra išlaikoma galios poreikio sąlyga, tai nėra svarbu, kokia yra šilumos tiekėjo ar NŠG gamybos apimtis ir kaip ši apimtis kinta bazinės kainos galiojimo laikotarpiu. Tokiu būdu, Komisija negali prisirišti prie gamybos apimčių ir jų kitimo, o turi vertinti visos šilumos tiekimo sistemos suminės galios dydžių pasikeitimus, kaip tai nurodyta Supirkimo tvarkoje bei atitinkamai koreguoti sąnaudas, jei šilumos tiekėjas nevykdo investicijų planuose nurodytų priemonių ar nedaro tokių investicinių planų, ir tai užfiksuojama ne anksčiau kaip 2017 m. sausio 1 d.

Nagrinėjamu aspektu svarbūs du iš esmės skirtingi rodikliai – tai galios poreikis, kuris matuojamas MW, ir gamybos apimtys, kurios matuojamos MWh. Galios poreikis, kuriam išlaikyti turi būti skiriamos lėšos, kaip pati Komisija ir nurodo, skaičiuojamos pagal paskutiniųjų 3 metų maksimalų šilumos poreikį plius 30 procentų rezervinės galios. Tai reiškia kad suminis galios dydis (kartu su rezervine galia) lygus 130 procentų paskutinių trijų metų maksimalaus šilumos poreikio. Vadinasi, kad pvz. Vilniaus mieste per paskutinius tris metus esant maksimaliam poreikiui 1000 MW, šioje sistemoje suminis galios poreikis sudaro 1300 MW. Tokia suminė įrenginių galia (MW) privalomai turi būti išlaikyta ir jai turi būti dengiamos būtinosios pastovios sąnaudos. Šis dydis niekaip nesusijęs su konkrečiomis gamybos apimtimis, kurios matuojamos visai kitais matavimo vienetais (MWh), ir tuo labiau nėra susijusios su tuo, kas gamina (ar šilumos tiekėjas ar NŠG). Svarbiausia yra tai, kad paskaičiuota galia turi būti išlaikoma visais atvejais, nesvarbu kaip pasiskirstytų gamybos proporcijos tarp NŠG ir šilumos tiekėjų.

Komisija, 2014 m. gegužės 30 d. nutarime Nr. O3-153 nustačiusi pakankamai aiškų ir racionalų terminą investicijų programoms paruošti, pasisakė už tai, kad šilumos tiekėjų sąnaudos, skirtos perteklinių šilumos galių išlaikymui, bus nuo 2017 m. sausio 1 d. nevertinamos, jeigu nebus paruošti tokie investiciniai planai arba nebus vykdomi galių optimizavimo investiciniai planai.

Metodikos 74.2.1 punkto formulė neturėtų būti taikoma, nes neatitinka (prieštarauja) to paties punkto tekstinei daliai, kurioje aiškiai nurodyta, kad perskaičiuojant gamybos kainas, daroma išlyga gamybos apimčių pasikeitimui dėl „konkurencijos šilumos gamybos srityje įtakos“. Be to, jeigu minėta formulė būtų taikoma, susidarytų paradoksali situacija, kuomet dėl konkretaus įrenginio, turinčio fiksuotą galią (pvz. 25 MW), kurios palaikymui turi būti padengtos būtinosios sąnaudos, dirbant pvz. 24 ar 23 MW galia, būtų proporcingai mažinamos būtinosios sąnaudos. O juk šiuo atveju įrenginio galia faktiškai nesumažėja ir atitinkamai nemažėja jos palaikymo sąnaudos.

Komisija papildomuose paaiškinimuose (3 t., b. l. 133–137) nurodė, jog Šilumos kainų nustatymo metodikoje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, apskaičiuojant šilumos bazinę kainą, be kita ko, apskaičiuojamos šilumos tiekėjo būtinosios sąnaudos, reikalingos tam tikram baziniam šilumos kiekiui gaminti. Skundžiamu nutarimu buvo perskaičiuotos pareiškėjos šilumos bazinės kainos dedamosios, nustatytos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. O3-316. Šilumos bazinės kainos pastoviosios dedamosios perskaičiavimas įtvirtintas Šilumos kainų nustatymo metodikos 74 punkte. Vadovaujantis Šilumos kainų nustatymo metodikos 74.2 papunkčiu, atliekant šilumos bazinės kainos pastoviosios dedamosios perskaičiavimą, atsižvelgiama į neatitikimą tarp nustatyto ir faktiškai pagaminto ir realizuoto šilumos kiekio. Šilumos kainų nustatymo metodikos 74.2.1.2 papunktis numato, kad patiekto į tinklą (pagaminto ir pirkto) šilumos kiekio neatitikimo įtaka perskaičiuojamai šilumos (produkto) gamybos (įsigijimo) kainai nustatoma šilumos (produkto) gamybos (įsigijimo) kainos pastoviąją dedamąją padauginus iš pagaminto šilumos kiekio koeficiento, nustatomo vadovaujantis Šilumos kainų nustatymo metodikos 74.2.1 papunktyje įtvirtinta formule.

Faktiškai ataskaitiniu laikotarpiu pagaminto ir realizuoto šilumos kiekio palyginimas su nustatytu baziniuose skaičiavimuose pateiktas Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus 2014 m. birželio 26 d. pažymoje Nr. O5-159 (toliau – ir Pažyma) 1 lentelėje. Pažymoje taip pat nurodoma, kad Skyriaus skaičiavimais šilumos kiekio koeficientas šilumos (produkto) gamybos (įsigijimo) verslo vienetui yra 0,0877, o šilumos perdavimo ir mažmeninio aptarnavimo verslo vienetui yra 0,0918. Dėl šilumos kiekio neatitikimo šilumos bazinės kainos pastovioji dedamoji didėja (?TQ,4) 0,47 ct/kWh, palyginti su galiojančia – 0,19 ct/kWh. Nurodytas 0,47 ct/kWh šilumos kainos pokytis yra šilumos (produkto) gamybos (įsigijimo) verslo vieneto, šilumos perdavimo verslo vieneto ir mažmeninio aptarnavimo verslo vieneto šilumos kainų pokyčių suma. Šioje sumoje šilumos (produkto) gamybos (įsigijimo) kainos pokytis sudaro 0,17 ct/kWh. Minėtas pokytis nustatomas pagal 74.2.1 papunkčio formulę apskaičiuotą pagaminto šilumos kiekio koeficientą, kuris lygus 0,0877, padauginus iš atitinkamos pastoviosios dedamosios (1,96 ct/kWh). Skaičiuojant pagaminto ir realizuoto šilumos kiekio neatitikimą faktiškai pagamintam ir realizuotam šilumos kiekiui pagal 74.2 papunktį, buvo įvertintas ataskaitiniu laikotarpiu pirktos šilumos kiekio (55,5 tūkst. MWh) ir pirktos šilumos kiekio, nustatyto bazinėje šilumos kainoje (43,6 tūkst. MWh), skirtumas (11,9 tūkst. MWh arba 27,2 proc.), kuris mažina pagaminto šilumos kiekio koeficientą. Neįvertinus pirktos šilumos kiekio pokyčio, pagaminto šilumos kiekio koeficientas būtų 0,0959, o šilumos (produkto) gamybos (įsigijimo) kainos pokytis – 0,19 ct/kWh, t. y. kaina didėtų 0,02 ct/kWh.

Pažymi, kad būtinybė perskaičiuojant šilumos kainą vertinti šilumos tiekėjų dėl konkurencijos nepagaminto šilumos kiekio įtaką šilumos kainos pastoviajai dedamajai, atsiranda atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą tikslą užtikrinti šilumos tiekimą mažiausiomis sąnaudomis, t. y. kad vartotojai nemokėtų už šilumos gamybos pastoviąsias sąnaudas du kartus – šilumos tiekėjui nupirkus nepriklausomo šilumos gamintojo pagamintą šilumą ir nesumažinus šilumos tiekėjo gamybos sąnaudų, į kainą būtų įtrauktos ir nepriklausomo šilumos gamintojo pastoviosios sąnaudos, ir šilumos tiekėjo pastoviosios sąnaudos. Komisija Šilumos kainų nustatymo metodikoje įtvirtino teisinį reglamentavimą, numatantį, kad tuo atveju, kai atsiranda nepriklausomas šilumos gamintojas ir šilumos tiekėjas negamina dalies šilumos, šilumos tiekėjui neužtikrinamas nebūtinųjų šilumos tiekėjo gamybos sąnaudų susigrąžinimas. Toks teisinis reglamentavimas užtikrina, kad į šilumos kainą nebūtų įskaičiuota daugiau sąnaudų, nei reikia užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Komisija taip pat pažymi, kad perskaičiuojant šilumos kainą, skundžiamu nutarimu nebuvo sumažinta pareiškėjos įrenginių galia, apskaičiuota bazinės kainos nustatymo metu, todėl argumentai, neva sumažinus šilumos kainos pastoviąją dedamąją Šilumos kainos nustatymo metodikos 74.2 papunkčio pagrindu šilumos tiekėjas neturės galimybės užtikrinti rezervo paslaugos ir nenutrūkstamą šilumos tiekimą, nepagrįsti.

Atsakovė pažymi, kad Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. O3-73 3 punkte numatyta rekomendacija rengiant investicinius planus numatyti priemones šilumos gamybos galiai ir sąnaudoms optimizuoti siejama su atliekamomis pastatų renovacijomis ir atskirose centralizuoto šilumos tiekimo sistemose galios pertekliaus, susidariusio dėl nepriklausomų šilumos gamintojų atėjimo į rinką, ribojimu, siekiant apsaugoti šilumos vartotojus nuo mokėjimo už perteklinę šilumos gamybos šaltinių galią. Pažymėti, kad šiame punkte minimi investiciniai planai yra vertinami skaičiuojant ir nustatant šilumos bazinės kainos dedamąsias, o ne jas perskaičiuojant (Šilumos kainų nustatymo metodikos 56.4, 57.4.3, 58.4.2, 58.4.7, 58.7.3.2, 59.4, 61.3, 89.1 papunkčiai). Taip pat atkreipė dėmesį, kad šio nutarimo 1.3 punkte numatyta, kad tik nuo 2017 m. sausio 1 d. nustatant šilumos bazinės kainos dedamąsias ir jas perskaičiuojant bus atsižvelgiama į nurodytą reikalavimą, susijusį su šilumos gamybos įrenginių galios pertekliaus sąlygotų sąnaudų įvertinimu.

Aprašo 27.1.2 papunktyje numatyta, jog šilumos bazinės kainos antrais ir vėlesniais savo galiojimo metais taikomos perskaičiavus ir patikslinus šilumos kainų dedamąsias šilumos bazinės kainos pastovioji dedamoji perskaičiuojama atsižvelgiant į realizuoto šilumos energijos kiekio neatitikimą tarp nustatyto ir faktiškai realizuoto kiekio.

Metodikos 74.2.1 papunktyje numatyta, jog šilumos bazinės kainos pastovioji dedamoji perskaičiuojama atsižvelgiant į pagaminto ir realizuoto šilumos kiekio neatitikimą tarp nustatyto ir faktiškai pagaminto ir realizuoto šilumos kiekio šilumos (produkto) gamybos ir šilumos (produkto) gamybos (įsigijimo) kainos atveju Ūkio subjekto pagaminto šilumos kiekio neatitikimą tarp nustatyto bazinėje kainoje (kainos dedamosiose) ir faktiškai pagaminto šilumos kiekio šilumos kainos (kainos dedamųjų) perskaičiavimo ataskaitiniu laikotarpiu, išskyrus, jei parduoto/pagaminto šilumos kiekio neatitiktis susidarė dėl šilumos bazinės kainos (kainos dedamųjų) galiojimo laikotarpiu naujai prijungtų šilumos tiekimo sistemų, o dėl to pagamintos šilumos kiekis padidėjo, taip pat jei pagaminto šilumos kiekio neatitiktis susidarė dėl konkurencijos šilumos gamybos srityje įtakos, o dėl to pagaminamas šilumos kiekis sumažėjo, patiekto į tinklą (pagaminto ir pirkto) šilumos kiekio neatitikimą tarp nustatyto bazinėje kainoje (kainos dedamosiose) ir patiekto į tinklą šilumos kiekio šilumos kainos (kainos dedamųjų) perskaičiavimo ataskaitiniu laikotarpiu.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-06-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-700-08).

Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti. Pažymėtina, jog ne visais atvejais visi individualaus administracinio akto motyvai turi būti nurodyti pačiame akte, tačiau tokiu atveju akte turi būti pateikiama nuoroda į kitus dokumentus, kuriuose išdėstyti tokio individualaus administracinio akto priėmimo motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-12-08 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-822-1440-14).

Kaip minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog yra svarbu nustatyti, ar pareiškėjo sąnaudos esant nepriklausomiems gamintojams liko tos pačios. Šio nurodyto aspekto vertinimui šioje administracinio ginčo nagrinėjimo stadijoje nebuvo pakankamų duomenų, proceso šalys šiuo aspektu neteikė paaiškinimų, jo taip pat nevertino pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas, įpareigojo Komisiją pateikti paaiškinimus dėl šių aplinkybių, tačiau pastaroji iš esmės jokių naujų duomenų nepateikė, t. y. tik pacitavo Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus 2014 m. birželio 26 d. pažymą Nr. O5-159, kuri jau į bylą buvo pateikta jau iki minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties (kurioje konstatuoja, jog byloje yra nepakankamai duomenų įvertinti skundžiamo nutarimo pagrįstumą).

Taigi skundžiamo nutarimo motyvai nėra pateikti nei pačiame nutarime, nei kituose dokumentuose (2014 m. birželio 26 d. pažymoje Nr. O5-159). Taip pat, jie nebuvo pateikti ir paaiškinimuose, kuriuos teismas įpareigojo pateikti. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pernelyg aktyvus teismo vaidmuo, kai teismas įrodymus renką už atsakovą (įgyvendina atsakovo pareigą priimti motyvuotą ir įrodymais pagrįstą administracinį aktą) gali kelti abejonę teismo nešališkumu ir tuo būtų pažeista pareiškėjos teisę į teisingą teismą. Atitinkamai nustačius, jog Komisija nepakankamai pagrindė skundžiamo nutarimo dalį dėl padidėjusių nepriklausomų šilumos gamintojų gamybos apimčių sumažintų sąlyginai pastoviųjų pareiškėjos sąnaudų, minėta dalis negali būti laikoma motyvuota ir pagrįsta. Atsižvelgiant į tai, ši Komisijos nutarimo dalis neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 8 straipsnio reikalavimų, todėl naikintina (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

Pažymėtina, kad teismo sprendimas, kuriuo panaikintas viešojo administravimo subjekto priimtas aktas dėl to, jog jame neaiškūs jo priėmimo motyvai, nereiškia, kad viešojo administravimo subjektas yra įpareigojamas priimti priešingą sprendimą – šiuo atveju viešojo administravimo subjektas gali priimti bet kokį sprendimą (ir tokį patį, koks buvo priimtas anksčiau), tačiau jame turi būti aiškiai nurodyti tokio sprendimo priėmimo motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-120/2014).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsnis, 88 straipsniu, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB „Vilniaus energija“ skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3-177 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ dalį dėl padidėjusių nepriklausomų šilumos gamintojų gamybos apimčių sumažintų sąlyginai pastoviųjų sąnaudų.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Jolanta MalijauskienėRūta MiliuvienėHenrikas Sadauskas