Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-237/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-05-28
Bylos Nr.: 2A-237/2012
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Virginija Čekanauskaitė, Marytė Mitkuvienė, Gintaras Pečiulis
Ieškovas: akcinės bendrovės „SEB lizingas“
Atsakovas: E. S.

Kategorijos

35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
126.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-237/2012Procesinio sprendimo kategorijos: 35.4; 36.2; 42.10; 126.5 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gegužės 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Maksimiliana“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas civilinėje byloje Nr. 2-2626-431/2010 pagal ieškovo akcinės bendrovės „SEB lizingas“ ieškinį atsakovui E. S., trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Maksimiliana“ dėl skolos ir nuostolių atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB „SEB lizingas“ (toliau Lizingas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, atsakovui E. S. (laiduotojas) dėl 161 861,55 Lt skolos, 131 957,27 Lt delspinigių, 2 109 052,81 Lt nuostolių, patirtų dėl turto pardavimo, ir 5 proc. dydžio procesinių palūkanų priteisimo. Nurodė, kad tarp Lizingo ir atsakovo 2008-04-25, 2008-07-01, 2008-07-22 buvo sudarytos laidavimo sutartys, kuriomis atsakovas E. S. (UAB „Maksimiliana“ akcininkas ir vadovas) laidavo Lizingui už trečiojo asmens UAB „Maksimiliana“ prievoles pagal Finansinio lizingo sutartis 2008-03-03 Nr. 2008-030027, 2008-07-01 Nr. 2008-070018, 2008-07-22 Nr. 2008-07396, 2008-070410 dėl krovininių automobilių įsigijimo (toliau Lizingo sutartys). Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartimi UAB „Maksimiliana“ buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB ,,Tigesta“. Šio teismo 2009 m. lapkričio 16 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (Nr. B2-2280-585/2012).

Lizingas teigė, kad skolininkas ar jo laiduotojas savo įsipareigojimų neįvykdė, todėl Lizingo sutartys buvo nutrauktos 2009-04-14, o nesusitarus dėl kitokio prievolių vykdymo, jis 2009 m. balandžio-birželio mėn. atsiėmė lizingo objektą ir pardavė jį kitiems asmenims už didžiausią pasiūlytą kainą bei dėl to patyrė 2 209 052,81 Lt nuostolių. Teigė, kad atsakovas (laiduotojas) yra atsakingas už trečiojo asmens neįvykdytas prievoles tiek dėl skolos, tiek dėl nuostolių išieškojimo, nes tokia solidari sutartinė atsakomybė nustatyta Laidavimo sutartyse (1.1, 1.2 p., CK 6.14, 6.81, 6.574 str.).

Tvirtino, kad atsakovas taip pat turi sumokėti 161 861,55 Lt skolą už nepadengtas palūkanas iki Lizingo sutarčių nutraukimo dienos (2009-04-14) ir 131 957,27 Lt delspinigių, t. y. po 0,1 proc. už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną nuo neapmokėtų sąskaitų sumos pagal iki 2009-12-22 išrašytas PVM sąskaitas faktūras.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškinį visiškai patenkino – priteisė ieškovui AB „SEB lizingas“ iš atsakovo E. S. 161 957,55 Lt skolos pagal sutartis, 131 957,27 Lt delspinigių, 2 109 052,81 Lt nuostolių, 28 029 Lt bylinėjimosi išlaidų ir procesines 5 proc. dydžio metines palūkanas.

Teismas nustatė, kad pagal Lizingo bei atsakovo 2008-04-25, 2008-07-01, 2008-07-22 sudarytas laidavimo sutartis laiduotojas įsipareigojo solidariai atsakyti kreditoriui visu savo turtu, jeigu lizingo gavėjas UAB „Maksimiliana“ tinkamai nevykdys visų ar dalies savo prievolių pagal finansinio lizingo sutartis, pagal kurias buvo įsigyti krovininiai automobiliai. Taip pat nustatė, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad skolininkas iki bankroto bylos iškėlimo būtų tinkamai įvykdęs savo prievoles, o jau iškėlus šią civilinę bylą laiduotojui, Lizingas 2009 m. balandžio-birželio mėn. atsiėmė lizingo objektu buvusį turtą ir jį pardavė etapais. Dėl šio turto pardavimo ieškovas iš viso patyrė 2 109 052,81 Lt nuostolį.

Spręsdamas dėl 131 957,27 Lt delspinigių, t. y. po 0,1 proc. už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną, teismas nenustatė pagrindų sumažinti jų dydžio iki 0,02 proc. bei nurodė, kad atsakovas neprašo jiems taikyti senaties (CK 1.126 str. 2 d., 6.258 str.).

Spręsdamas dėl 2 109 052,81 Lt nuostolių ir jų atsiradimo momento, teismas nurodė, kad ieškovas pagrįstai žalos atsiradimo momentu laikė lėšų už parduotą turtą gavimo momentą, o atsakovas neįrodinėjo ieškovo nesąžiningumo, organizuojant turto pardavimą. Atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovas turi tik tokio dydžio reikalavimo teisę į jį, kokio dydžio yra patvirtintas jo finansinis reikalavimas BUAB „Maksimiliana“ bankroto byloje, t. y. į 902 599,32 Lt, teigdamas, jog ši aplinkybė neriboja ieškovo teisės reikalauti priteisti visą skolą iš laiduotojo (CK 6.76, 6.81, 6.82 str. 6.78 str. 2 d., 6.6 str. 4, 6 d., 6.14 str. 3 d., Laidavimo sutarties 1.3 p.).

Teismas kaip neįrodytus atmetė atsakovo argumentus, kad Laidavimo sutartys buvo sudarytos dėl grasinimų ir apgaulės bei nurodė, kad byloje nepaneigtos aplinkybės, jog laiduotojas, kaip verslininkas, buvo pakankamai patyręs, pasirašydamas šias sutartis, suprato savo veiksmus ir veikė išimtinai savo rizika. Pabrėžė, kad Laidavimo sutartys buvo pasirašytos laiduotojo (atsakovo) sutikimu ir jo naudai, o ne dėl jo ar UAB „Maksimiliana“ ekonominio silpnumo ar priklausomybės nuo kreditoriaus suteikiamos paskolos ir nėra nuginčytos (CK 1.91 str.).

Teismas atmetė trečiojo asmens BUAB „Maksimiliana“ argumentus, kad prioritetiškai turėtų būti taikomos ĮBĮ normos, nes bankroto procedūros neturi įtakos laiduotojo atsakomybei (CK 6.83, 6.221 str.)

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo BUAB „Maksimiliana“ panaikinti prašo teismo sprendimo dalis dėl 131 957,27 Lt delspinigių ir 2 109 052,81 Lt nuostolių priteisimo ir atmesti šiuos ieškinio reikalavimus. Skunde pateikiami tokie argumentai:

1. Teismas neteisingai nustatė nuostolių apskaičiavimo momentą, t. y. be pagrindo laikė, kad nuostolių atsiradimo momentas yra gavimas lėšų už parduotą turtą. Priešingai, ieškovui nutraukus Lizingo sutartis, nuostolių apskaičiavimo momentas yra lizinguoto turto grąžinimo diena, nes lizingo davėjui atsiėmus turtą jam tenka visa su juo susijusi rizika (CK 6.571, 6.574, 6.221, 6.218 str., Sutarčių 5.18, 18.6.4 p.). Taip pat visiškai nereikšminga už kiek ir kada ieškovas pardavė turtą, nes po turto perėmimo jis įgijo teisę juo disponuoti, įskaitant ir sunaikinimą, parduoti už norimą kainą, todėl nuostolių dydis išimtinai priklausė nuo ieškovo (CK 6.249 str. 6 d., 1.5 str.). Kadangi turtas yra tie patys pinigai, tik išreikšti natūra, tai atitinkamai turto išraiška pinigais turėjo būti nustatyta jo atsiėmimo dieną. Taigi teismas nenurodė argumentų, kodėl atmetė atsakovo ir trečiojo asmens argumentus dėl nuostolių atsiradimo momento, todėl pažeidė CPK 270 straipsnio 3, 4 dalis.

2. Teismas neteisingai įvertino nuostolių dydį, t. y. be pagrindo priteisė skirtumą tarp Lizingo sutarčių nutraukimo ir turto grąžinimo dienai neišmokėtos turto kainos ir jo kainos, už kurią jis vienašaliai buvo parduotas praėjus 4-9 mėn. po susigrąžinimo. Ignoravo atsakovo ir trečiojo asmens įrodymus dėl lizinguoto turto vertės, buvusios grąžinimo dieną ir nepagrindė savo argumento, jog turtas buvo parduotas už didžiausią pasiūlytą kainą, nors byloje buvo patiekti įrodymai, pagrindžiantys vidutines turto rinkos vertes jo grąžinimo ieškovui dieną (CK 6.147 str. 1 d., 6.249 str. 1 d., CPK 270 str. 4 d. 3 p.).

3. Teismas be pagrindo priteisė 131 957,27 Lt delspinigių palūkanas, nes lizingo davėjas savo neveikimu turėjo įtakos jų dydžiui (CK 6.259 str. 1, 2 d.). Tai yra BUAB „Maksimiliana“ prievolių nebevykdė nuo 2008 m. lapkričio mėn., tačiau lizingo davėjas dėl to kreipėsi į jį tik po 6 mėn., nors pagal Lizingo sutarties 18.1.3 punktą galėjo ją vienašaliai nutraukti anksčiau termino. Šios aplinkybės įrodo, kad ieškovas buvo nerūpestingas ir todėl jam tenka dalis kaltės dėl nuostolių.

Atsiliepimas

Ieškovas AB „SEB lizingas“ atsiliepime prašo skundą atmesti ir teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:

1. Teismas teisingai nustatė nuostolių atsiradimo momentą ir jų dydį. Apeliantas klaidingai interpretuoja CK 6.574 straipsnio ir Lizingo sutarčių 18.6.4 punkto nuostatas, tvirtindamas, jog nuostolių atsiradimo momentas yra turto grąžinimo lizingo davėjui momentas, nes taip nebūtų užtikrintas visiško nuostolių atlyginimo principas (6.251 str. 1 d., 6.256 str. 2 d.). Jis teikia finansines paslaugas, todėl jam negali būti perkelta pareiga realizuoti lizingo davėjui perduotą turtą šiam netinkamai įvykdžius prisiimtus įsipareigojimus. Be to, pats apeliantas neįrodinėjo, kad turto vertė jo pardavimo dieną buvo didesnė, nei kaina už kurią faktiškai jis buvo parduotas, todėl teismas neturėjo pareigos pasisakyti dėl ieškovo nesąžiningumo (CPK 178 str.).

2. Teismas teisingai nustatė delspinigių dydį, o apeliantas ginčydamas jų dydį pažeidžia CPK 306 straipsnio 2 dalį – šie argumentai nebuvo teikiami pirmosios instancijos teismui. Be to, bankroto administratoriaus teikimu BUAB „Maksimiliana“ bankroto byloje įsiteisėjusia teismo nutartimi yra patvirtinta 259 665,38 Lt delspinigių už visas bendrovės laiku neįvykdytas prievoles pagal lizingo sutartis, į kuriuos įskaituota ir šioje byloje priteisti 131 957,27 Lt. Dėl to jis neturi pareigos įrodinėti kitoje byloje nustatytų aplinkybių (CPK 182 str. 2 p.)

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kaip yra žinoma, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, apeliantas BUAB „Maksimiliana“ neskundžia šio sprendimo dalies, kuria iš atsakovo E. S. priteista 161 957,55 Lt skolos, pats atsakovas nėra padavęs skundo dėl šio teismo sprendimo, todėl teisėjų kolegija nagrinėja bylą neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).

Dėl nuostolių atlyginimo priteisimo

Kaip nustatyta aukščiau atsakovas E. S. (UAB „Maksimiliana“ akcininkas ir vadovas) laidavimo sutartimis: 2008-07-22 Nr. 2008-07396, 2008-07-01 Nr. 2008-070018, 2008-04-27 Nr. 2008-030027 (Laidavimo sutartys) laidavo Lizingui už trečiojo asmens UAB „Maksimiliana“ prievoles pagal finansinio lizingo sutartis 2008-03-03 Nr. 2008-030027, 2008-07-01 Nr. 2008-070018, 2008-07-22 Nr. 2008-07396, 2008-070410 dėl krovininių automobilių įsigijimo (toliau Lizingo sutartys) iki visiško prievolių įvykdymo (Laidavimo sutarčių 1.1, 1.2 p.). Skolininkui UAB „Maksimiliana“ netinkamai vykdant sutartines prievoles, Lizingas 2009-04-06 informavo jį, kad nuo 2009-04-14 nutrauks Lizingo sutartis, įskaitant ir tas, už kurias laidavo atsakovas E. S., nes nustatytais terminais nuo 2008-11-25 nemokami eiliniai mokėjimai (1 t., 79-87 b. l.). Apie tai 2009-04-15 raštais buvo informuotas ir laiduotojas E. S. kaip solidarus skolininkas (1 t., 88-90 b. l.). Minėtos Lizingo sutartys vienašaliai 2009-04-14 buvo nutrauktos, o byloje nėra ginčo dėl to, kad lizingo davėjas sutartis nutraukė teisėtai. Taip pat šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad transporto priemonės ieškovui buvo grąžintos 2009 m. balandžio –birželio mėn., o realizuotos – 2009 m. rugsėjo – 2010 m. vasario mėn. etapais ir jis patyrė 2 109 052 81 Lt nuostolių (2 t. 26-51, 124-125 b. l.).

Kaip žinoma, kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį (CK 6.574 str.). Teismas, įvertinęs lizingo teisinių santykių esmę ir tikslus, faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes pripažino pagrįstu ieškovo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo priteisimo ir sprendė, kad jų nustatymo momentas yra lėšų už parduotą turtą kitiems asmenims gavimo momentas. Dėl to atmetė skolininko ir laiduotojo atsikirtimus, kad nuostoliai skaičiuotini lizinguoto turto grąžinimo lizingo bendrovei momentu, nes, anot jų, grąžinus turtą, lizingo bendrovei pereina visa su juo susijusi rizika. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas tvirtindamas, jog Lizingo nuostoliai turi būti skaičiuojami nuo turto vertės, buvusios turto grąžinimo ieškovui momentu, netinkamai interpretuoja CK 6.574 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, taigi sutinka su teismo išvadomis.

Kaip teisingai nurodė teismas ir teigiama atsiliepime į šiuos apelianto argumentus, lizingas yra finansinių paslaugų teikimo veikla, kai lizingo davėjas teikia finansavimo paslaugas lizingo gavėjui, kad pastarasis galėtų valdyti ir naudoti daiktą, gaudamas iš to naudos ir prisiimdamas su tuo susijusią riziką (CK 6.567 str. 1 d.). Lizingo davėjas turi grynai finansinį interesą sudarydamas lizingo (finansinės nuomos) sutartį, o lizingo gavėjo nemokumas ir susigrąžinto sutarties objekto pardavimas nėra lizingo davėjo veikla, bet papildomos finansinės ir laiko sąnaudos. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas, nutraukęs lizingą dar nepasibaigus nustatytam laikotarpiui, įgijo teisę į investuotų lėšų kompensaciją, kad galėtų atgauti negrąžintas kapitalo investicijas, kitas išlaidas bei pelną.

Tokią išvadą suponuoja CK 6.574 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios lizingo sutarties nutraukimo padarinius ir būtent taip ši teisės norma yra aiškinama teismų praktikoje – kasacinis teismas yra nurodęs, kad lizingo davėjo nuostolių dydį sudaro skirtumas tarp neišpirktos pagal lizingo sutartį naudoto turto ir rinkos vertės (pinigų sumos, gautos pardavus susigrąžintą lizingo sutarties dalyką) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-1/2012). Dėl to atmestini apelianto argumentai, kad nuostolių dydis turėjo būti nustatytas perdavus transporto priemones ieškovui (lizingo gavėjui), o jų dydžio apskaičiavimui nėra reikšminga už kiek ieškovas realizavo atsiimtą lizinguotą turtą. Pažymėtina, kad iš tiesų, kaip nurodoma atsiliepime į skundą, priešingu atveju, lizingo bendrovei tektų turto pardavimo nuostoliai atsiradę dėl lizingo gavėjo kaltės neišpirkus šio turto už sutartinę kainą, t. y. jei lizingo sutartis būtų tinkamai įvykdyta. Taigi teismas teisingai sprendė, kad ieškovas, dėl netinkamo sutarties vykdymo nutraukęs lizingo sutartį ir susigrąžinęs lizingo sutarties dalyką bei jį pardavęs už rinkos kainą, kuri kartu su jau gautomis iš lizingo gavėjo įmokomis yra mažesnė už visą lizingo sutartyje numatytą kainą, patyrė nuostolių, kuriuos turi teisę išieškoti iš lizingo gavėjo laiduotojo (CPK 185 str.). Tokia išvada seka ir iš to, kad susigrąžinto lizingo sutarties dalyko vertė ir pardavimo kaina dėl įvairių rinkos veiksnių gali nesutapti, o šiuo atveju buvo atsiimtos ir parduodamos 27 krovininio transporto priemonės, todėl logiška, kad jų pardavimas užėmė laiko ir atitinkamai pasiūla galėjo turėti įtakos pardavimo kainai. Dėl to logiška yra teismo išvada, kad ne lizingo bendrovei tenka turto pardavimo nuostolių rizika dėl kitos šalies netinkamo prievolių vykdymo. Be to, priešingai nei tvirtina apeliantas, šiuo atveju, lizingo bendrovė atsiėmė ne lėšas, bet transporto priemones, todėl nepagrįsti jo teiginiai, kad po sutarties nutraukimo jis negali būti atsakingas už ieškovo nenaudojamų lėšų nuvertėjimą.

Atsižvelgiant į aukščiau konstatuotas aplinkybes dėl nuostolių skaičiavimo momento nustatymo, dėl atsiimto lizinguoto turto pardavimo specifikos, taip pat atmestini apelianto argumentai dėl priteisto nuostolių dydžio, t. y. kad nuostolių dydį teismas turėjo nustatyti atsižvelgdamas į jo įrodymus, pagrindžiančius vidutines turto rinkos vertes turto grąžinimo ieškovui dieną. Kaip jau minėta, teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad nuostoliai yra skirtumas tarp faktinės turto pardavimo kainos ir likusios neišmokėtos turto vertės, todėl atmeta apelianto argumentus, kad teismas privalėjo detaliai pasisakyti dėl įrodymų apie tokių transporto priemonių vidutinę rinkos vertę jų perdavimo lizingo bendrovei metu. Kiti apelianto teiginiai, kad nuostoliai galėjo būti sąmoningai padidinti išnuomojant, dovanojant, sunaikinant turtą, ar vienašaliai nustatant per mažą jo pardavimo kainą, delsiant jį parduoti yra deklaratyvūs ir nepagrįsti objektyviais duomenimis (CPK 178 str.). Teismas išsamiai pasisakė dėl galimo ieškovo sąžiningumo vertinimo ir konstatavo, kad nėra duomenų, paneigiančių ieškovo sąžiningą elgesį realizuojant turtą už didžiausią rinkos kainą. Tuo tarpu apeliantas nepateikė apeliacinės instancijos teismui jokių papildomų įrodymų, kurie leistų spręsti priešingai (CPK 306 str. 3 d., 314 str.).

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nors lizingo gavėjas neturi nuosavybės teisės į daiktą, tačiau turi iš lizingo sutarties kylančias prievolines teises, kurių vertė priklauso nuo daikto vertės rinkoje ir įmokėtų įmokų pagal sutartį. Šios teisės (kartu su sutartinėmis pareigomis) yra civilinės apyvartos objektai, todėl su mokumo problemomis susidūręs lizingo gavėjas visada turi galimybę, bendradarbiaudamas su lizingo davėju ir nepažeisdamas jo interesų, perleisti sutartį trečiajam asmeniui, siekdamas sumažinti ar visai išvengti ekonominio savininko nuostolių dėl galimo lizingo sutarties nutraukimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-99/2012). Tačiau nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nenustatyta.

Atsižvelgdama į tai, kas paminėta, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, byloje surinktus įrodymus vertino nepažeisdamas bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, todėl atmeta apelianto argumentus, kad teismas netinkamai vertino įrodymus dėl sutarčių vykdymo ir nuostolių dydžio.

Dėl delspinigių priteisimo

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas pradiniu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo E. S. 198 105,35 Lt sutartinių delspinigių, tačiau atsakovas tvirtino, kad jie turi būti skaičiuojami tik iki bankroto bylos skolininkui BUAB „Maksimiliana“ iškėlimo ir sudaro 143 906,53 Lt (1 t., 172 b. l.). Dėl to ieškovas patikslino šį reikalavimą ir prašė priteisti 131 957,27 Lt delspinigių, skaičiuotinų iki 2009-04-23, t. y. bankroto bylos skolininkui iškėlimo (2 t., 7 b. l.).

Kaip nustatyta aukščiau, pirmosios instancijos teismas priteisė Lizingo bendrovei iš atsakovo E. S. 131 957,27 Lt delspinigių, t. y. po 0,1 proc. už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną, nenustatęs pagrindų sumažinti jų dydžio. Apeliantas BUAB „Maksimiliana“ nesutikdamas su tuo tvirtina, jog teismas privalėjo atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės, esant paties kreditoriaus kaltei, t. y. pritaikęs mišrios abiejų sutarties šalių kaltės principą. Iš skundo turinio matyti, kad apeliantas neginčija, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė objektyvų delspinigių dydį (pinigų sumą), jog be pagrindo nesumažino jų dydžio, tačiau tvirtina, jog dėl mišrios kaltės principo jie apskirtai nepriteistini kreditoriui. Šiuos argumentus grindžia tuo, kad kreditorius (ieškovas) kreipėsi į skolininką BUAB „Maksimiliana“ praėjus 6 mėn. nuo to momento, kai skolininkas nebevykdė savo sutartinių prievolių, nors pagal Lizingo sutarties 18.1.3 punktą galėjo ją vienašaliai nutraukti anksčiau termino, o to nepadaręs pats prisiėmė nuostolių atsiradimo riziką. Iš tiesų, apelianto cituojamos teisės normos įtvirtina, kad minėtas mišrios kaltės principas taikomas esant kreditoriaus kaltei dėl nuostolių atsiradimo ar dėl jų padidėjimo, įskaitant ir verslininkus (CK 6.259 str.). Tačiau nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija sprendžia, jog minėti apelianto argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies šiuo klausimu.

Kaip žinoma, teismas gali sumažinti sutartyje nustatytas aiškiai per dideles netesybas, tačiau ne daugiau, negu patirti realūs kreditoriaus nuostoliai, kuriuos turi nustatyti teismas (CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.). Minėta, kad teismas nekonstatavo aiškiai per didelių netesybų, jų nepagrindė ir skolininkas bei laiduotojas. Civilinėje sutartinėje atsakomybėje kreditoriaus kaltė, kuri yra pagrindas sumažinti skolininko atsakomybę (dėl netesybų, nuostolių atlyginimo) ar jį visiškai nuo jos atleisti yra nepreziumuojama, nes CK 6.248 straipsnyje nustatyta skolininko, o ne kreditoriaus kaltės prezumpcija. Tai reiškia, kad kreditoriaus kaltę privalo įrodyti skolininkas, jeigu jis remiasi šia aplinkybe (CPK 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-227/2011 ). Kai sprendžiama dėl mišrios kaltės teisinių padarinių, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp kiekvieno asmens neteisėtų veiksmų ir tų veiksmų padarinių (CK 6.247 str.), o kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo jo bendradarbiavimo su skolininku arba dėl kitokios kreditoriaus kaltės (CK 6.64 str. 1 d. 1 p.). Nepakankamas kreditoriaus bendradarbiavimas yra pagrindas jo kaltei konstatuoti, kai tai lemia skolininko negalėjimą įvykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008).

Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga bei apelianto argumentai neduoda pagrindo spręsti, kad yra toks aukščiau paminėtas pagrindas. Priešingai nei teigia apeliantas, ta aplinkybė, kad ieškovas kreipėsi į skolininką BUAB „Maksimiliana“ praėjus 6 mėn. nuo to momento, kai skolininkas nebevykdė savo sutartinių prievolių, nors pagal Lizingo sutarties 18.1.3 punktą galėjo ją vienašaliai nutraukti anksčiau termino, pati savaime dar nereiškia, jog ieškovas prisiėmė didesnę veiklos riziką dėl prievolės pagal Lizingo sutartis neįvykdymo atveju atsirasiančių nuostolių padidėjimo, nes, visų pirma, minėta sutartinė nuostata tik suteikė tokią teisę Lizingui, bet ne pareigą; antra, dėl delspinigių skaičiavimo pažeidus prievolę, šalys susitarė laisvai ir tiesiogiai įtvirtino Sutarčių 3.7 punkte, todėl skolininkui neabejotinai buvo žinoma apie delspinigių skaičiavimą, pažeidus piniginę prievolę. Nors apeliantas šiuo argumentus grindžia tuo, kad ieškovas yra finansines paslaugas teikiantis profesionalas, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad profesionalias finansines paslaugas teikiančio asmens veiklos rizikos prisiėmimas dar nereiškia jo kaltės dėl žalos jam atsiradimo, taip pat negali būti vertinama kaip aplinkybė, atleidžianti padariusį žalą asmenį nuo civilinės atsakomybės už neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 29 d. nutartis bylos Nr. 3K-7-119/2005).

Šiame kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad, priešingai nei teigia apeliantas, skolininkas, kuris, beje, taip pat yra pelno siekiantis verslo subjektas, turėjo pareigą bendradarbiauti su savo kreditoriumi ir iškilus finansiniams sunkumams imtis priemonių juos spręsti, o ne pasyviai laukti iki kreditorius pareikš finansinius reikalavimus (CK 6.189, 6.200 str.). Tuo tarpu byloje nepateikti įrodymai, kad skolininkas apskritai dėjo pastangas sureguliuoti susidariusią finansinę situaciją, tačiau tai nepavyko būtent dėl kreditoriaus nepakankamo bendradarbiavimo (CPK 178 str.). Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, nors Sutartys buvo nutrauktos 2009-04-14, tačiau tik 2009 m. balandžio-birželio mėn. Lizingo bendrovei buvo perduotas lizingo objektu buvęs turtas. Dėl to teismas teisėtai ir pagrįstai nekonstatavo, esant pagrindą atleisti atsakovą nuo sutartinių delspinigių pagal CK 6.259 straipsnį.

Kiti trečiojo asmens BUAB „Maksimiliana“ apeliacinio skundo argumentai nedaro įtakos apeliacine tvarka skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui, yra išvestiniai iš argumentų, kurie nagrinėti šioje byloje, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, išnagrinėjus bylą, nenustatyta pagrindų pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 263, 329, 330 str.).

Netenkinus trečiojo asmens apeliacinio skundo, ieškovui nepriteistinos bylinėjimosi išlaidos, nes iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos į bylą nebuvo pateikti jas patvirtinantys dokumentai (CPK 93, 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėMarytė MitkuvienėGintaras Pečiulis