Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimo Švirino, teisėjų Danutės Giačaitės, Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorui Andriui Kiuršinui, nuteistiesiems D. K., D. B., gynėjoms advokatėms Angelei Fominienei, Ingridai Maldeikienei, nukentėjusiajai A. D., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios A. D. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. B. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 str. 1 d. ir 140 str. 1 d. ir nuteistas: pagal BK 138 str. 1 d.- laisvės atėmimu 8 mėnesiams; pagal BK 140 str. 1 d.- laisvės atėmimu 3 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 d. paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, ir galutinė bausmė D. B. paskirta - 9 (devyni) mėnesiai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 66 str. į šią paskirtą laisvės atėmimo bausmę D. B. įskaitytas laikas išbūtas kardomajame kalinime viso 9 mėnesiai ir laikyta, kad nuteistasis D. B. atliko laisvės atėmimo bausmę.

D. K. pripažinti kalta pagal BK 140 str. 1 d. ir nuteista 4 (keturiems) mėnesiams laisvės apribojimo. Įpareigoti D. K. per laisvės apribojimo laiką neatlygintinai išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais asmenimis, pradedant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiosios A. D. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies ir priteista jai solidariai iš kaltinamųjų D. B. ir D. K.) – 3000 (trys tūkstančiai) litų, kas atitinka 868,86 Eur (aštuonis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus 86 euro ct) nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti. Kita nukentėjusiosios A. D. ieškinio dalis atmesta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. pripažintas kaltu pagal BK 138 str. 1 d. už tai, kad 2012 m. spalio 17 d., laikotarpyje nuo 19 val. iki 21 val., (duomenys neskelbtini) sen. Kaišiadorių rajone, D. K. priklausančio namo viralinėje, apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, veikdamas bendrininkų grupe su D. K. prisikabino prie kartu buvusio neblaivaus nukentėjusiojo R. D. bei iš pykčio, keršto ir girtumo, po to, kai D. K. tyčia spyrė koja ne mažiau vieno karto nukentėjusiajam R. D. į galvos kairę pusę, tyčia, iš pykčio ir keršto, girtumo ne mažiau vieną kartą smogė rankos kumščiu nukentėjusiajam R. D. į galvos kairę pusę. Po to, nukentėjusiajam R. D. išėjus iš viralinės į lauką ir nuėjus laukais, kaltinamasis D. B. pasivijęs nukentėjusįjį nuėjusi apie 171 m nuo viralinės ir vėl užpuolė ir ne mažiau vienuolika kartų smogė rankomis ir spyrė kojomis nukentėjusiajam R. D. į galvą, krūtinę, pilvą, abi rankas ir į kairįjį klubą bei atsineštu peiliu septynis kartus perpjovė nukentėjusiajam R. D. dešinįjį dilbį, dešiniąją šlaunį. Ir tokiais veiksmais kaltinamieji D. K. ir D. B. padarė nukentėjusiajam R. D. poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimą dešinio kaktikaulio gumburo projekcijoje, poodinę kraujosruvą dešinėje kaktos pusėje, pereinant į antakio lanko sritį, poodinę kraujosruvą apatiniame dešinės akies voke plintant į skruosto sritį, poodinę kraujosruvą dešiniame ausies kaušelyje bei užausio srityje, pereinant į užausio minkštuosius audinius, kairės akies-skruosto sumušimą, pasireiškusį kraujosruva akies obuolio junginėje ties išoriniu akies kampu, poodinėmis kraujosruvomis akies vokuose, plintant į nosies nugarėlės kairę pusę, kairį skruostą ir žandą, kairę kaktos pusę bei smilkinio sritį ir pereinant į gilesniuosius minkštuosius audinius, kraujosruvą viršutinės lūpos gleivinėje ties kairiuoju lūpų kampu, kraujosruvą minkštuosiuose audiniuose pakaušio ir viršugalvio riboje virš lambdinės siūlės aplink vidurio liniją- tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam R. D.. Be to, kaltinamasis D. B. vienas aukščiau nurodytais veiksmais padarė nukentėjusiajam R. D. šeštojo šonkaulio lūžį kairėje vidurinėje raktikaulio linijoje su aplinkine minkštųjų audinių kraujosruva, pilvo sumušimą, pasireiškusį vidutinio intensyvumo kraujosruva plonžarnių pasaite, poodinę kraujosruvą kairės plaštakos antrojo krumplio projekcijoje, dvi poodines kraujosruvas dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, dvi pjautines žaizdas dešinio dilbio apatinio trečdalio priekiniame paviršiuje su dilbio lenkiamojo raumens pažeidimu, penkias pjautines žaizdas dešinės šlaunies vidurinio trečdalio priekiniame paviršiuje, poodinę kraujosruvą kairiojo klubo srityje, ta yra –nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam R. D..

Skunde teigiama, kad teismas visiškai neįvertino sužalojimo mechanizmo, prieš R. D. atliktų veiksmų skaičiaus, t.y. aplinkybės, kad sužalojimai yra daugybiniai ir įvairiarūšiai, atlikti visame kūne, pažeidžiant tame tarpe ir gyvybiškai svarbias kūno vietas - galvą, naudojant pjaunamąjį įrankį - peilį, spardant, buvo sulaužyti šonkauliai, padarytos muštinės žaizdos pilvo srityje ir t.t. Vertinant nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad D. B. sužalojo R. D. itin žiauriai, kas kvalifikuotina kaip kvalifikuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas, pagal BK 138 str. 2d. 6p. Teismas taip pat neįvertino, kad minėtas konfliktas jau buvo baigtas, po kurio R. D. po patirtų sužalojimų išėjo iš viralinės, bet D. B. jį pasivijo ir laukuose pradėjo mušti bei pjaustyti peiliu. Vertinant vietas, į kurias pataikė peiliu, matyti, kad D. B. taikėsi į gyvybiškai svarbias kūno vietas, ko pasekmėje gali žmogus nukraujuoti ir mirti. Pažymėtina, kad D. B. veiksmai atlikti prieš R. D. laukuose, buvo be jokios priežasties, t.y. dėl chuliganiškų paskatų sužaloti žmogų. Vertinant sužalojimų skaičių, lokalizaciją, būdą, apeliantės įsitikinimu, D. B. turėjo suvokti, kad gali atimti R. D. gyvybę arba jį sunkiai sužaloti, todėl teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad smurtaudamas prieš R. D. D. B. būtų siekęs jį nužudyti ar sunkiai sužaloti, duomenų nėra, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. D. B. veika yra kvalifikuota neteisingai. Vertinant faktines bylos aplinkybe veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 138 str. 2d. 6, 8p.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios apeliacinis skundas atmetamas.

Nukentėjusiosios apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl kaltinamojo D. B. veikos, susijusios su R. D. sužalojimu, kvalifikavimo, nuteisteisiems paskirtų bausmių individualizavimo ir pareikšto civilinio ieškinio, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 str. 3 d., baudžiamoji byla apeliacine tvarka patikrinama tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde.

BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis šio kodekso 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

Byloje nekyla ginčas dėl to, kad D. B. panaudojo fizinį smurtą R. D. atžvilgiu, tačiau apeliantė įsitikinusi, kad R. D. mirė dėl nuteistojo jam suduotų smūgių, todėl šio veiksmai pagal pasekmes turi būti perkvalifikuoti į BK 129 str. Be to, ji teigia, kad nustatytos aplinkybės byloje patvirtina, kad D. B. sužalojo R. D. itin žiauriai, ir tokie veiksmai atlikti prieš jos sūnų be jokios priežasties, t.y. dėl chuliganiškų paskatų, todėl D. B. veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 138 str. 2 d. 9 ir 8 p. numatytus požymius.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, atlikusi įrodymų tyrimą ir pašalinusi visus prieštaravimus ir abejones dėl įrodymų pakankamumo bei patikimumo, sutinka su nuosprendį priėmusio teismo išvadomis, jog byloje surinkta pakankamai patikimų įrodymų, galinčių neginčijamai patvirtinti D. B. kaltę tik dėl BK 138 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino ne taip, kaip norėtų nukentėjusioji, neduoda pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir (ar) nepagrįstas ar kad priimtas šališko teismo ir nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Skunde apeliantė pažymi, kad įvertinus ekspertų nurodytų kūno sužalojimų visetą darytina vienareikšmiška išvada, kad R. D. po patirtų sužalojimų objektyviai neturėjo galimybės atlikti savarankiškų veiksmų, kas galimai įtakojo jo mirtį. Su tokiu argumentu kolegija nesutinka, nes jis prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Kaip matyti iš abiejų byloje esančių specialisto išvadų, jose nurodytos skirtingos R. D. mirties priežastys– pirmojoje mirties priežastimi nurodyta sunki hipotermija, antrojoje, papildomoje –ūminis apsinuodijimas alkoholiu. Tačiau jose nėra prieštaravimų dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdžio bei masto ir abiejose išvadose vienareikšmiškai konstatuota, kad nukentėjusiojo kūne rasti sužalojimai kiekvienas atskirai ir visumoje atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą ir nebuvo R. D. mirties priežastimi.

Apklausti apeliacinės instancijos teisme specialistai, pasirašę specialisto išvadas, jas patvirtino ir išsamiai ir argumentuotai paaiškino skirtingai jose konstatuotą nukentėjusiojo mirties priežastį.

Ekspertas Saulius Mekšraitis paaiškino, kad šitas atvejis nebuvo paprastas ir dėl mirties priežasties nebuvo vienareikšmiško atsakymo, todėl ir nuomonės išsiskyrė. Jo nuomone 3,02 kraujyje tokia etanolio koncentracija laikytina per maža, kad dėl jos išsivystytų intoksikacija ir galėtų būti vertinama kaip mirties priežastis. Teigia, kad kiekvienas atvejis yra kitoks ir individualus. Tyrimo metu jis nustatė kai kuriuos hipotermijos požymius, rėmėsi glikogenu, kalio koncentracija, nors pats pripažino, kad tai nėra pats patikimiausias dalykas. Nurodė, kad yra įtarimas galvos smegenų traumos, bet tai tik teorinis pasvarstymas tai yra neįrodyta. Kad galva buvo traumuotos tai yra faktas, bet to nepakanka pasakyti, kad jis nuo tos traumos numirė. Ekspertas ir teisme patvirtino tyrimo metu padarytą išvadą, kad peiliu gyvybei svarbūs organai pažeisti nebuvo. Taip pat jis pažymėjo, kad kada kyla mišrios būklės klausimas, kad teisėsaugininkams nebūtų painiavos, ekspertas išsirenka vieną iš galimų, jo nuomone, labiau tikėtinų, variantų, ką jis šiuo atveju ir padarė. Galbūt būtų patikimiau konstatuoti abi kompleksiškai mirties priežastis, tačiau jis rinkosi vieną variantą, dėl to, kad tokia yra praktika, bet šių būklių sumavimas jo vertinimu, būtų teisingiausias variantas.

Ekspertas Januš Rybalko nurodė, kad savo specialisto išvadą tvirtina. Jis paaiškino, kad atlikus diferencinę diagnostiką vertino visus požymius, dėl galimų dviejų mirties priežasčių, kadangi nenustatėme priežastinio ryšio tarp patirtų sužalojimų ir mirties. Jo vertinimu, trūko visos eilės būdingų požymių pirmojoje išvadoje nustatytai mirties priežasčiai patvirtinti, todėl buvo sprendžiama kad mirties priežastimi yra ūminis apsinaudojimas alkoholiu tai yra didelis alkoholio koncentracijos ne tik kraujyje, bet ir šlapime. Dėl konstatavimo, jog ši mirtis galėjo būti smurtinė, ekspertas kategoriškai paneigė ir nurodė, jog nors yra nustatyti daugybiniai sužalojimai, pagrinde poodinės kraujosruvos, daugiausia galvoje, bet požymių, kurie leistų patvirtinti, kad nukentėjusysis patyrė sunkią galvos traumą tai nėra tokių požymių, padarytos 5 pjautinės žaizdos tačiau ūmaus nukraujavimo požymių atliekant tyrimą nustatyta nebuvo, todėl visi nustatyti sužalojimai buvo įvertinti nesunkiu sveikatos sutrikdymo mastu. Taip pat nurodė, kad eksperto užduotis yra nustatyti vieną lemiančią mirties priežastį, kuri šiuo atveju ir buvo tyrimo metu nustatyta, t.y. alkoholio intoksikacija.

Aukštesniojo teismo vertinimu, šių ekspertų paaiškinimai tik patvirtino, kad prieštaravimai buvo kilę dėl nukentėjusiojo R. D. mirties priežasties – apsinuodijus alkoholiu ar dėl visuotinio kūno sušalimo, kas patvirtina, jog jo mirtis buvo nesmurtinė. Tačiau atliekant pirmąjį tyrimą, tiek ir antrąjį, papildomą, nekilo jokių abejonių ir prieštaravimų dėl to, ar R. D. galėjo mirti nuo kaltinamojo jo atžvilgiu panaudoto fizinio smurto. Taigi, akivaizdu, kad nukentėjusiojo mirtis įvyko ne nuo D. B. veiksmų. Tokių sužalojimų, kurie trukdė R. D. pasitraukti iš įvykio vietos, padarė jį negalinčiu judėti, nėra konstatuota. Pažymėtina, kad nepaneigti ir D. B. parodymai, kad nukentėjusysis po pavartoto smurto ėjo ir tai, kad kitą dieną jį rado ne toje vietoje kur buvo palikęs, o kitoje vietoje tai irgi rodo, kad R. D. po smurto galėjo judėti.

Pagal BK 129 str. atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Priežastinis ryšys yra objektyvusis veikos požymis, kurį nustatant turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga nukentėjusiojo mirčiai (be jos ši neįvyktų), ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė. Nėra objektyvių požymių, kurie leistų patraukti D. B. atsakomybėn pagal nužudymą. Jo veiksmai pagal sukeltus padarinius teisingai kvalifikuoti kaip nesunkaus kito žmogaus sveikatos sutrikdymas. Ta aplinkybė, kad D. B. kitą dieną ėjo pažiūrėti R. D. į vietą, kurioje buvo jį palikęs, neleidžia daryti išvados, D. B. numanius, kad jo padaryti sužalojimai gali sukelti mirtį. Nepaisant to, nenustačius aukščiau aptartų objektyviųjų šios nusikalstamos veikos požymių, nėra pagrindo analizuoti ir subjektyviąją veikos požymių pusę.

Dėl D. B. veiksmuose esančių BK 138 str. 2 d. 6 p. numatytų veiką kvalifikuojančių požymių buvimo, kolegija konstatuoja, kad tokių duomenų byloje nenustatyta.

Nužudymas ar kūno sužalojimas itin žiauriai yra kvalifikuojami tada, kad sužalojimai yra padaromi itin skausmingais būdais arba sistematiškai, kai sužalojimai trunka ilgą laiką ir sužalojimai sukelia dideles kančias. Šiuo atveju sužalojimai padaryti per trumpą laiką, sumušimai padaryti tiek mušimu, tiek peiliu, tačiau įvertinus jų pobūdį, lokalizacija, objektyviai vertinant, jie negalėjo sukelti didelių kančių ar skausmo, be to, negalima neįvertinti ir tai, kad R. D. buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, kas mažina skausmo suvokimo lygį. Taip pat kolegijos vertinimu nėra duomenų, patvirtinančių subjektyvių požymių buvimą, t.y. kad D. B. atlikdamas tokius veiksmus suvokė, kad jis darė sunkų sveikatos itin žiauriai ar skausmingai ir to siekė. Veiksmai pagal minimo straipsnio 8 p. gali būti kvalifikuojami tik tuomet, kai jie padaromi dėl chuliganiškų paskatų, t.y., kai nustatomas šios veikos kvalifikuojantis požymis - chuliganiškos paskatos, kurios pasireiškia tuo, kad veiką kaltininkas padaro dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba kai kaltininkas elgiasi visai be dingsties, arba panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Šis kvalifikuojantis požymis gali būti inkriminuotas tik nustačius, kad nesunkaus sveikatos sutrikdymo motyvas yra chuliganiškos paskatos. Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad konfliktas tarp R. D. ir D. B. kilo dėl asmeninių priežasčių, t.y. dėl R. D. elgesio su D. K.. D. B. būtent dėl to vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį, tokio jo elgesio motyvacija sietina ne tik su smurto panaudojimu patalpoje, bet ir lauke, taigi, negalima daryti išvados, kad D. B. smurtinius veiksmus prie nukentėjusįjį atliko be jokios priežasties arba panaudojant menkavertę dingstį. Dėl to, kvalifikuoti jo veiką pagal 8 p. nėra teisinio pagrindo.

Kolegija laiko, kad skiriant abiems nuteistiesiems bausmes, teismas laikėsi BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, teisingai įvertino nuteistųjų asmenybes, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus bei kitas bylos aplinkybes. Abu kaltinamieji anksčiau nebuvo padarę nusikaltimų ir nebuvo teisti. Jų padaryti nusikaltimai priskiriami prie tyčinių nesunkių (BK 11str. 3d.). Nors nukentėjusioji skunde teigia, kad pagal nuteistojo D. B. parodymus teisme, akivaizdu, kad jis nėra sąžiningas ir atviras ir jokio nuoširdaus gailesčio ar atsiprašymo jo kalboje nebuvo, šie pastebėjimai laikytini niekuo nepagrįstais, deklaratyviais ir subjektyviais. Kaip matyti iš bylos, abu kaltinamieji pripažino savo kaltę, nurodė visas jiems žinomas įvykio aplinkybes, iš jų parodymų matyti, kad jie gailisi dėl padaryto, todėl teismas pagrįstai šias aplinkybes pripažino jų atsakomybę lengvinančiomis. Jie nusikaltimus padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio, girtumas ir buvo pagrindinė nusikaltimo padarymo priežastis, kas teisingai pripažinta jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Buvo įvertinta kiekvieno jų suduotų smūgių nukentėjusiajam mastas, taip pat įvertinos nuteistųjų asmenybės. D. K. nusikaltimo padaryme dalyvavo nežymiai, anksčiau tris kartus bausta už administracinių nusižengimų padarymą, bedarbė, augina keturis nepilnamečius vaikus. Teismas, įvertinęs aptartas aplinkybes, teisingai jai skyrė BK 140 str. 1 d. sankcijoje numatytą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę - laisvės apribojimą. Byloje nėra jokių duomenų, dėl ko D. K. būtų galima skirti griežtesnę bausmės rūšį, juo labiau maksimalų jos dydį.

Skiriant bausmę kaltinamajam D. B., atsižvelgta į tai, kad jis nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis, kad baustas už administracinius teisės pažeidimus aštuonis kartus, nuobaudos galiojančios, vieną nusikaltimą padarė atliekant ikiteisminį tyrimą ir paskyrus jam kardomąją priemonę ir pagrįstai vertino tai kaip neigiamai jį charakterizuojančias aplinkybes. Teismas sprendė, kad bausmės tikslai jam gali būti pasiekti skiriant griežtą, su laisvės atėmimu susijusią bausmę.

Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad, įvertinus nuteistųjų padarytą nusikaltimą, jų asmenybes, turėjo būti skirtos griežčiausios bausmės. Nustatydamas bausmės dydžius nuteistiesiems, pirmosios instancijos teismas BK 54 str., 61 str. nuostatų nepažeidė. Nustačius D. B. po vieną atsakomybę sunkinančią ir lengvinančią aplinkybę, pagal įstatymą turėtų būti skiriama artima sankcijos vidurkiui bausmė. BK 61 str. 2 d. numatyta, kad skiriamos bausmės dydį teismas skaičiuoja nuo jos vidurkio, įvertinęs ne tik atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, jų kiekį, tarpusavio santykį, bet taip pat ir kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, todėl vien tik nuteistojo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nustatymas neįpareigojo teismo skirti šiam griežtesnę ar švelnesnę nei sankcijos vidurkis bausmę. Teismas įvertino D. B. teigiamai ir neigiamai charakterizuojančias aplinkybes ir teisingai sprendė, jog jam turi būti skirta griežta bausmės rūšis, laisvės atėmimas, tačiau neskiriant ilgo jos termino. Ir teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. ( Lietuvos apeliacinio teismo nutartis byloje Nr. 1A-70-398/2015).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistiesiems D. K. ir D. B. bausmės rūšis ir dydžius, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Atsižvelgiant į visa tai, konstatuotina, kad paskirtos subendrintos bausmės dydis neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 str. ir 54 str.), todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo jas griežtinti, kaip to prašoma nukentėjusiosios apeliaciniame skunde.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiosios civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo, atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, jas išanalizavo ir vadovaudamasis įstatymo nuostatomis, sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.263 str. nustato, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Neturtinė žala pagal šio kodekso 6.250 str. 1 d. – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 str. 2 d. nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y.: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į šios žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Šie kriterijai teismo sprendime turi būti išnagrinėti, įvertinant kiekvieno jų reikšmę konkretaus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui.

Kaip nurodo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo, teismo, sprendžiančio nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos įvertinimo pinigais klausimą, funkcija yra parinkti teisingą, kuo labiau sušvelninančią negatyvius padarinius piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus bei praradimus. Tai daroma išsamiai aiškinantis bei vertinant individualias tiek su nukentėjusiojo, tiek su žalą padariusio asmens situacija susijusias faktines bylos aplinkybes ir dėl konkretaus neturtinės žalos atlyginimo dydžio sprendžiant pagal teismo reikšmingais pripažintų bei nukentėjusio asmens pagrįstų šios žalos įvertinimo pinigais kriterijų visumą (LAT nutartis Nr. 3K-3-582/2009).

Nebejotina, kad dėl sūnaus mirties nukentėjusioji A. D. patyrė didelį dvasinį sukrėtimą ir išgyvenimą. Tačiau šiuo atveju sprendžiant dėl civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkinimo, turi būti įvertinti tai, kad nukentėjusiojo R. D. mirtis įvyko ne dėl D. K. ir D. B. nusikalstamų veiksmų. Jų veiksmai nebuvo nukentėjusiojo R. D. mirties priežastimi, todėl nuteistieji negali atsakyti už ne dėl jų kaltės kilusius padarinius. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, spręsdamas dėl šio ieškinio patenkinimo, išsamiai ir objektyviai išanalizavo visas, tiek su nuteistųjų veiksmais bei sukeltais padariniais, tiek su nukentėjusiosios A. D. patirtais išgyvenimais susijusias aplinkybes, o taip pat atsižvelgė į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, ir padarė teisingą išvadą, kad nukentėjusiosios pareikštas ieškinys neturtinei žalai atlyginti yra per didelis. Kolegija sutinka su tokiu sprendimu ir laiko, kad A. D. pareikštas 60 000 litų dydžio civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti iki 3 000 litų sumažintas pagrįstai, nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų bei nenukrypstant nuo teismų praktikos. Tai yra teisinga kompensacija už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkta tokia piniginė satisfakcija, teisingai kompensuos nukentėjusiosios patirtą dvasinį sielvartą ir kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Nuosprendis šioje dalyje yra pagrįstas, teisingas ir teisėtas, keisti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Byloje gautos Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos apie nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos D. K. iki 2015-01-13 turėtas išlaidas, kurias sudaro 72,38 Eur dydžio advokato užmokestis ir D. B., iki 2015-02-17 turėtas išlaidas, kurias sudaro 124,49 Eur dydžio, advokato užmokestis. BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus. BPK 322 str. 1 d. numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas, todėl išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, į tai, kad šioje byloje nuteistieji nuosprendžio neskundė, taip pat vadovaujantis teismine praktika (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-405/2014, LAT nutartis Nr. 2K-322/2014), antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistųjų D. K. ir D. B. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiosios A. D. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.