Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-03-27 · Administracinė byla Nr. P-261-69-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-03-27
Bylos Nr.
P-261-69-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Stasys Gagys (pran.)
Pareiškėjas
T. K.
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P(261) – 69/2009Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2009 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos T. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-146-314/2008.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja T. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teisę į S. V. turėtą 16,6339 ha žemės sklypą bei pateikti pilietybę, nuosavybės teisę ir ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjos prašymą atmetė.

Teismas nurodė, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnį (iki 2004 m. spalio 26 d. galiojusi įstatymo redakcija) prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą padavimo terminas (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminas (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) turėjo naikinamųjų terminų pobūdį; pagal tuomet galiojusias įstatymo redakcijas šių terminų praleidimo faktas buvo siejamas su teisės į nuosavybės teisių atkūrimą netekimu, nesvarbu, dėl kokių priežasčių (objektyvių ar subjektyvių) šie terminai buvo praleisti. Pagal to paties straipsnio 2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-489 redakciją (įsigaliojo nuo 2004 m. spalio 26 d.) nurodyti terminai prarado naikinamąją reikšmę ir tapo atnaujintinais. Teismas pažymėjo, kad svarbiomis priežastimis, dėl kurių praleistas terminas prašymams ir dokumentams pateikti, laikytinos nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, kurios objektyviai buvo kliūtimi realizuojant įstatymo numatytas teises. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, atsižvelgtina į terminų trukmę. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad ji iki 2007 m. vasario mėnesio nežinojo apie S. V. turėtą žemę, teismas nepripažino objektyvia kliūtimi paduoti atitinkamą prašymą (pateikti atitinkamus dokumentus), kadangi nežinojimą sąlygojo pareiškėjos pasirinktas elgesys - ji nesidomėjimo savo teisėmis, suteiktomis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų", o nuo 1997 m. - Atkūrimo įstatymo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, jog į archyvus dėl duomenų apie S. V. nuosavybės teise valdytą žemę negalėjo kreiptis anksčiau, t.y.iki įstatymu nustatytų prašymo ir dokumentų pateikimo terminų. Teismas nepripažino svarbia terminų praleidimo priežastimi pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad ją nuolat vargino sveikatos sutrikimai. Konstatavo, jog teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėja galėjo įgyvendinti per kitus asmenis, tačiau nebuvo rūpestinga ir tokia galimybe nepasinaudojo. Nurodė, kad pareiškėja nepateikė teismui įrodymų, liudijančių, jog ji ilgą laiką buvo gydyta stacionare ir negalėjo bendrauti su kitais asmenimis, kurie galėtų jai padėti įgyvendinti savo teises nuosavybės teisių atkūrimo procese. Pažymėjo, kad pareiškėjos pateikti medicininiai dokumentai (b. 1. 15-31) liudija jos sveikatos sutrikimus nuo 2002 m., kai terminas pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo jau buvo pasibaigęs. Pažymėjo, kad pareiškėjos amžius (81 metai) pagal analogiškose bylose susiklosčiusią teisminę praktiką nėra veiksnys, savaime leidžiantis konstatuoti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjos nurodytų aplinkybių, kad dėl teisinio neišprusimo, lietuvių kalbos nemokėjimo ji nesugebėjo tinkamai ginti savo teisių, teismas taip pat nepripažino svarbiomis terminų praleidimo priežastimis.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėja prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – prašymą patenkinti.

Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo, jog termino praleidimą sąlygojo išimtinai subjektyvaus pobūdžio priežastys. Pažymėjo, kad jos ir S. V. nesieja giminystės ryšiai, todėl ji nežinojo apie jos turėtą žemę, buvo įsitikinusi, jog 1972 m. gruodžio 1 d. turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartyje ir 1979 m. lapkričio 19 d. paveldėjimo teisės liudijime paminėtas visas S. V. priklausęs turtas. Apie S. V. turėtą žemę sužinojo tik iš 2007 m. vasario 9 d. pažymos Nr. R4-736. Apeliantės teigimu, kreipimosi dėl nuosavybės teisių atkūrimo terminų praleidimą nulėmė objektyvios aplinkybės, egzistavusios nepriklausomai nuo jos valios: duomenų stoka, menkas išsilavinimas bei teisinis išprusimas, prastas lietuvių kalbos mokėjimas, senyvas amžius, silpna sveikata, gyvenimas atokiame kaime. Apeliantės teigimu, S. V. turtui likus valstybės valdomu, nebūtų išpildyta S. V. valia, išreikšta testamente.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. kovo 7 d. pareiškėjos T. K. apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistus įstatymu nustatytus atitinkamos teisės realizavimo terminus, teismas gali pripažinti tik tokias nuo asmens valios nepriklausiusias priežastis, kurios buvo objektyvi kliūtis jam laiku pasinaudoti įstatymu suteikta teise. Atsižvelgus į tai, kad įstatymų leidėjas prašymų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir dokumentų pateikimui buvo nustatęs ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie pretendentams, jei jie elgėsi apdairiai ir rūpestingai, buvo pakankami savo valiai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pareikšti ir pasirūpinti nuosavybės teisių atkūrimui reikalingais dokumentais, praleisti terminai gali būti atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nepriklausančios nuo pretendentų valios priežastys.

Teismas nurodė, kad sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vertinamos aplinkybės, kurios susiklostė laikotarpiu nuo teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą konkrečiam asmeniui atsiradimo (Atstatymo įstatymo 2 straipsnis ir Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis) iki įstatymu nustatytų terminų paduoti prašymą ir dokumentus pabaigos, ir nustatoma, ar šios aplinkybės gali būti pripažintos svarbiomis terminų praleidimo priežastimis.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai teisės į S. V. palikimą pagal testamentą liudijimas išduotas 1979 metų lapkričio 19 d. Todėl pareiškėja prašymo ir dokumentų pateikimui turėjo terminą nuo Atstatymo įstatymo įsigaliojimo (1991 m. rugpjūčio 1 d.) iki 2001 m. gruodžio 31 d., trūkstamus dokumentus galėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos patektus įrodymus, priėjo pagrįstą išvadą, kad prašymo ir dokumentų pateikimo terminus pareiškėja praleido dėl subjektyvių priežasčių. Pareiškėja nepateikė teismui įrodymų, kad per laikotarpį nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. ji pati ar jos atstovai atliko kokius nors veiksmus, siekiant išsiaiškinti, ar S. V. iki nacionalizacijos buvo žemės savininkė. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad nei 1972 m. gruodžio 1 d. turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartyje, nei 1979 m. lapkričio 19 d. paveldėjimo teisės liudijime nėra paminėtas S. V. priklausęs žemės sklypas, nėra pagrindas pripažinti, kad pareiškėją terminus praleido dėl svarbių priežasčių. Minėti dokumentai surašyti atitinkamai prieš 19 ir 12 metų iki Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimui 1990 m. kovo 11 d. akto, kuriuo buvo atkurta Lietuvos Respublikos nepriklausomybė, priėmimo. Turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutarties ir testamento surašymo laiku veikė svetimos valstybės nuo 1940 metų primesti Lietuvai įstatymai, kuriais okupacinė valdžia buvo likvidavusi privatinės nuosavybės institutą ir nacionalizavusi Lietuvos Respublikos piliečių nekilnojamąjį turtą. Teismas padarė išvadą, kad S. V. iki 1940 metų nacionalizacijos turėtas žemės sklypas 1972 ir 1979 metais tebebuvo nacionalizuotas ir turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartimi ir testamentu negalėjo būti perleistas. Byloje nustatyta, kad pareiškėja žinojo S. V. ir jos sutuoktinio V. V. asmens duomenis, gyvenamąją vietą. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad jai žinant minėtus galimos žemės savininkės duomenis buvo objektyvių kliūčių per 1991-2001 metų laikotarpį pačiai ar kitiems asmenims padedant pateikti užklausas į archyvus ir išsiaiškinti, ar S. V. iki nacionalizacijos buvo žemės savininkė. Toks apeliantės elgesys negali būti pripažintas rūpestingu. Pareiškėjos dukra užklausą Lietuvos centriniam valstybės archyvui pateikė tik 2007 m. vasario 2 d. ir po kelių dienų (2007 m. vasario 9 d. raštas Nr.R4-736) gavo S. V. nuosavybės teisę į žemę patvirtinančius dokumentus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad į bylą nepateikta įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėja negalėjo kreiptis į archyvus dėl duomenų apie S. V. nuosavybės teise valdytą žemę iki įstatymu nustatytų prašymo ir dokumentų pateikimo terminų.

Teismas pažymėjo, kad asmens sveikatos būklė gali būti pripažinta svarbia terminų praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei dėl ligos asmuo objektyviai negalėjo pasinaudoti atitinkama įstatymais numatyta teise. Asmens liga, atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes, objektyviai gali būti pateisinamas dienomis, ar mėnesiais skaičiuojamų terminų praleidimas. Tik išimtinais atvejais, esant medicininiams dokumentams, kurie neabejotinai patvirtina, kad asmuo ilgą laiką buvo praradęs atitinkamus fizinius ar psichinius gebėjimus, ar šie gebėjimai dėl atitinkamų organizmo būklių buvo taip sutrikę, kad asmuo per įstatymų nustatytą terminą objektyviai negalėjo pats pasinaudoti savo teisėmis ir suteikti įgaliojimų atstovui, asmens liga gali pateisinti ilgesnį terminų praleidimo laikotarpį. Nagrinėjamu atveju pareiškėja dokumentų surinkimui ir prašymo pateikimui turėjo ne dienomis, ar mėnesiais, o metais skaičiuojamą terminą (apie 10 metų). Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad ji per šį laikotarpį nuolat ar su pertraukomis ilgą laiką buvo gydoma medicinos įstaigų stacionaruose, ar sirgo tokia liga, kuri dešimčiai metų būtų objektyviai apribojusi jos galimybę pačiai ar per atstovą kreiptis į archyvus ir gavus dokumentus iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) pateikti trečiajam suinteresuotam asmeniui prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę. Teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjos pateikti medicininiai dokumentai liudija jos sveikatos sutrikimus nuo 2002 metų, kai terminas pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo jau buvo pasibaigęs.

Teismas taip pat pažymėjo, kad asmens senyvas amžius, išsilavinimo lygis, valstybinės kalbos nežinojimas, atitinkama gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje nėra aplinkybės, kurios pačios savaime gali būti laikomos svarbia terminų praleidimo priežastimi, kadangi asmuo savo teises gali įgyvendinti per atstovą. Kaip matyti iš bylos dokumentų, šios aplinkybės pareiškėjai nebuvo kliūtis 2007 metais per įgaliotą atstovą (advokatą) kreiptis į teismą su prašymu dėl praleistų terminų atnaujinimo, nors, lyginant su nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžia, pareiškėja yra atitinkamai vyresnė ir galimai blogesnės sveikatos negu 1991-2001 metų laikotarpiu.

V.

Pareiškėja T. K. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2008 m. birželio 6 d. padavė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-146-314/2008.

Šalies argumentai

Pareiškėja prašyme nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-146-314/2008 nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

Paaiškino, kad sprendžiant Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies taikymo klausimą, teismas vertina, kokios aplinkybės laikomos pakankamai svarbiomis, suteikiančiomis galimybę atnaujinti terminą prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti. Tiek administracinėje byloje Nr. A-146-314/2008, tiek daugelyje analogiškų bylų, šio įstatymo straipsnio taikymo kriterijus Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškina tapačiai, t. y. jog svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistus įstatymu nustatytus atitinkamos teisės realizavimo terminus, teismas gali pripažinti tik tokias nuo asmens valios nepriklausiusias priežastis, kurios buvo objektyvi kliūtis jam laiku pasinaudoti įstatymu suteikta teise.

Pareiškėja mano, kad pareiškėjos apeliacinis skundas buvo grindžiamas aplinkybėmis, kurios turėjo būti pripažintos svarbiomis, o jos reikalavimas patenkintas - terminas prašymui nuosavybės teisių atkūrimui paduoti atnaujintas.

Tai, kad pareiškėja iki 2007 m. vasario mėnesio nežinojo apie testatorės S. V. turėtą žemės sklypą, turi būti laikoma objektyvia priežastimi, sukliudžiusia paduoti prašymą nepažeidžiant įstatymo numatytų terminų. S. V., būdama senyvo amžiaus ir uždaro būdo, apie savo turimą turtą niekada nepasakojo. Ji nebuvo susijusi su pareiškėja giminystės ryšiais, o jos kaimynė, todėl pareiškėja objektyviai negalėjo žinoti apie jos turimus žemės sklypus. S. V. buvo surašiusi testamentą, kuriame, pareiškėjos įsitikinimu, išvardino visą savo turimą turtą. Ši aplinkybė, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taip pat objektyviu vertinimu, turėjo teismo būti pripažinta svarbia aplinkybe.

Kitos apeliaciniame skunde išvardytos priežastys - teisinis neišprusimas, lietuvių kalbos nemokėjimas, senyvas amžius ar sveikatos sutrikimai tik patvirtina, kad pareiškėjos nežinojimas apie testatorės turimą žemės sklypą buvo nuo pareiškėjos valios nepriklausiusi priežastis, dėl kurios negalėjo laiku pateikti prašymą nuosavybės teisėms į nekilnojamąjį turtą atkurti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gruodžio 28 d. sprendime analogiškoje administracinėje byloje Nr. A5-1218-07 nurodė, jog į bylą pateiktas pareiškėjų močiutės testamento, kuriuo pareiškėjų tėvui ir motinai paliekami pastatai (duomenys neskelbtini) kaime, nuorašas (b.l. 48), kuriame nėra jokių žinių apie turėtą žemę. Ta aplinkybė suklaidino pareiškėjus ir nedavė pagrindo domėtis turėta nuosavybėje žeme, nors, kaip minėta, teisė pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą pareiškėjams atsirado nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžioje. <...> Abu pareiškėjai nurodė, kad apie tėvo turėtą žemę sužinojo tik 2005 metais iš giminaičių, sutiktų laidotuvėse.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A18-908/2007 ir 2007 m. spalio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A16-845/2007 svarbiomis aplinkybėmis pripažįsta objektyviai labiau abejotinas aplinkybes, nei pareiškėjos minimos administracinėje byloje Nr. A-146-314/2008.

Formuoti vienodą administracinių teismų praktiką yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pareiga (ABTĮ 13 str. 1 d.). Vienoda teismų praktika yra labai svarbi teisinės sistemos dalis, be kurios vienodas tų pačių teisės aktų taikymas nėra įmanomas. Be vienodo teisės aktų taikymo nėra įmanomas ir teisingumas apskritai. Dėl šių priežasčių labai svarbu, jog Lietuvos Respublikos teismai formuotų vienalytę, kryptingą ir vienodą teismų praktiką be prieštaravimų ar suklydimų. Neatnaujinus proceso ir nepakeitus teismų praktikos vienodumo ne tik liks neįgyvendintas teisingumas šioje konkrečioje byloje, bet bus iškreipta teismų praktika.

Kadangi administracinėje byloje Nr. A-146-314/2008 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo vienodos administracinių teismų praktikos, yra pagrindas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu atnaujinti procesą.

Šalies argumentai

Pareiškėja taip pat prašo atnaujinti procesą ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindui. Kadangi teismas netinkamai išaiškino, pritaikė ir materialines teisės normas, o tai turėjo lemiamą įtaką priimant neteisėtą nutartį.

Teismas netinkamai vertino Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį. Šioje teisės normoje nurodoma, jog piliečiams, turintiems teisę į nuosavybės atkūrimą tačiau praleidusiems prašymų nuosavybės teisėms į nekilnojamąjį turtą atkurti terminą dėl svarbių priežasčių, teismo sprendimu šį terminą galima atnaujinti, tačiau teismas turi praleidimo priežastis pripažinti svarbiomis. Nepaisant to, T. K. praleistas įstatymo nustatytas terminas atnaujintas nebuvo dėl to, kad teismas iš esmės netinkamai taikė minėtą įstatymo straipsnį. Iš visų bylai pateiktų įrodymų akivaizdu, jog priežastys, dėl kurių pareiškėja praleido įstatymo numatytą terminą prašymui nuosavybės teisėms į nekilnojamąjį turtą atkurti pateikti, nepriklausė nuo jos valios ir buvo objektyvi kliūtis pareiškėjai laiku pasinaudoti įstatymo suteikta teise.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Teismo sprendimu, išsprendus šalių ginčą, įsiteisėjęs sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Tačiau ABTĮ 153 straipsnis numato specialią teismo sprendimo revizavimo procedūrą, tai yra proceso atnaujinimą. Tačiau šis institutas yra ribojamas tam tikrais ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas esant šioje normoje nurodytiems pagrindams. ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas turi būti motyvuotas. Nustatyti pagrindai bei prašymo turinys įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str.1 d.).

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Pareiškėja prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, kuriuo nustatyta, kad procesas atnaujinamas kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtinta abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos.

Pažymėtina, kad siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš prašymo turinio, pareiškėja, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, ginčija ne konkrečios įstatymo normos aiškinimą ir taikymą, nagrinėjamu atvejų Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies, o tai, kad teismas netinkamai įvertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir šių aplinkybių nepripažino svarbiomis, kurios būtų pagrindas pagal minėto Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį atnaujinti terminą prašymui ir dokumentams paduoti.

Kadangi pareiškėja nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų, jog šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taikydamas ir aiškindamas materialinės teisės normas, padarė esminį šios normos pažeidimą, nesivadovavo materialinės teisės taikymo tikslais, tįsėjų kolegija vertina, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą byloje remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

Pareiškėja prašo atnaujinti procesą taip pat pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą. Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.

Pareiškėja prašo atnaujinti procesą teigdama, jog šioje administracinėje byloje priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinis sprendimas prieštarauja šio teismo analogiškoje byloje priimtam sprendimui, kadangi administracinėje byloje Nr. A5-1218-07 teismas aplinkybę, jog testamente nebuvo jokių žinių apie testatoriaus turėtą žemę, suklaidino pareiškėjus ir nedavė pagrindo domėtis turėta nuosavybėje žeme, pripažino svarbia termino atnaujinimui ir terminą atnaujino, nors teisė pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą pareiškėjams atsirado nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžioje.

Kolegija konstatuoja, kad atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu galima tik tada, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Nagrinėjamos bylos ir pareiškėjos nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla A5-1218/07 pagal visumą faktinių aplinkybių iš esmės skiriasi ir todėl jų vertinimas yra skirtingas. Viešai paskelbus apie nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėja turėjo galimybę teikti prašymą ir rinkti dokumentus būtinus nuosavybės teisių atkūrimui. Pareiškėjos atveju aplinkybė, kad testamente nebuvo duomenų apie valdytą žemę negali būti pripažinta kaip aplinkybė suklaidinusi pretendentę ir tokiu būdu apribojusi jos valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tokia aplinkybė gali būti svarbi tik įvertinus individualią situaciją kartu su visumą kitų aplinkybių ribojusiomis aktyvumą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Pareiškėjos nurodytos aplinkybės tinkamai įvertintos ir pagrįstai pripažintos, kad jos netrukdė jai domėtis nuosavybės teisių atkūrimu ir teikti prašymą bei dokumentus nuosavybės teisų atkūrimo iki nustatyto termino pabaigos. Todėl vien tik ta aplinkybė, kad kitoje byloje buvo pripažinta jog testamente nesant žinių apie testatoriaus turėtą žemę buvo pripažinta aplinkybė turėjusi įtaką prašymo padavimo termino praleidimui negali būti pagrindu atnaujinti procesą šioje byloje dėl vienodos praktikos užtikrinimo, nes ši aplinkybė turi būti vertinama visumoje su kitomis aplinkybėmis.

Dėl išdėstytų argumentų nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

Kadangi kitų ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų pareiškėjas nenurodė, todėl darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, dėl ko jis netenkintinas ir procesas šioje byloje neatnaujintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

atsisakyti atnaujinti procesą pagal T. K. prašymą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiRoma Sabina AlimienėStasys Gagys Romanas Klišauskas