Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimu (II tomas, b. l. 83 – 93) pareiškėjos skundą tenkino, įpareigojo Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos išregistruoti senąsias (duomenys neskelbtini) kapines, vadinamas (duomenys neskelbtini) (unikalus objekto kodas 32831), iš Kultūros vertybių registro, panaikino Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2009 m. birželio 18 d. aktą Nr. KPD-RM-1157, priteisė pareiškėjos naudai iš atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 100 Lt žyminio mokesčio.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad 2,6014 ha ploto žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 2005 m. balandžio 8 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teise priklauso pareiškėjai. Žemės pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis yra nurodyta žemės ūkio. Prie specialiųjų naudojimo sąlygų nurodytos Nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijos ir apsaugos zonos, įregistruotos Apskrities viršininko 2001 m. kovo 8 d., 2004 m. sausio 6 d. įsakymų pagrindu. 2005 m. sausio 21 d. Ignalinos rajono apylinkės teismo sprendimu buvo patenkintas buvusios sklypo savininkės pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, buvo nustatytas faktas, kad sklype yra buvusi sodyba ir išlikusios jos liekanos – statinio pamatai. Pareiškėjai buvo išduotas statybos leidimas. Pagal išduotą statybos leidimą pradėjus vykdyti statybos darbus – kasant pamatus, buvo atkasti pavieniai žmonių kaulai, todėl pareiškėja kreipėsi į prokuratūrą ir Kultūros paveldo departamento Utenos teritorinį padalinį dėl rastų žmonių palaikų. 2007 m. spalio 11 d. Kultūros paveldo departamento Utenos teritorinis padalinys, vadovaudamasis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 9 straipsnio 3 dalimi sustabdė statybos darbus 15 dienų, t. y. iki 2007 m. spalio 26 d. Kultūros paveldo departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, 2007 m. spalio 15 d. raštu kreipėsi į Kultūros paveldo centrą ir prašė skubiai patikrinti pranešimą dėl pareiškėjos sklype aptiktų kaulų netoli (duomenys neskelbtini) kapinių ir pateikti išvadas. Kultūros paveldo centro darbuotojai 2007 m. spalio 23 d. aplankė žmonių kaulų radimvietę (duomenys neskelbtini), ir nustatė, kad žmonių kaulai aptikti kasant duobę namo statybai senosiose (duomenys neskelbtini) kaimo kapinėse. Informavo, kad šalia šių kapų esančioje kalvelėje, vietinių gyventojų pasakojimais, galėjo būti ir kiti kapai. Ši vieta yra pareiškėjos sklype, kuriame vykdomi intensyvūs žemės darbai, todėl siūloma į 2008 m. Kultūros paveldo departamento apskaitos tikslais tiriamų objektų planą įtraukti minėtos kalvelės žvalgomuosius archeologinius tyrimus vertingosioms savybėms išaiškinti. 2007 m. lapkričio 22 d. Kultūros paveldo departamentas raštu informavo Ignalinos rajono savivaldybės administraciją ir Utenos teritorinį padalinį, jog 2007 m. žemės judinimo darbų ir tyrimų metu buvo nustatyta neveikiančių (duomenys neskelbtini) kapinių lokalizacija ir teritorijos ribos. Tikėtina, kad šalia šių kapinių yra kita laidojimo vieta. Ignalinos rajono savivaldybės prašė užtikrinti šių kapinių apsaugą, vadovaujantis Vyriausybės 2006 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 144. Kadangi (duomenys neskelbtini) kapinės neatitinka nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų, įrašyti į Kultūros vertybių registrą jos nebus teikiamos. 2008 m. rugsėjo 9 d. Kultūros paveldo departamentas nustatė projektavimo sąlygas gyvenamojo namo ir ūkio pastato statybai (sodybos atstatymui) žemės sklype, kad. Nr. (duomenys neskelbtini), nurodęs, jog pastatų statybos, žemės kasimo darbai ir kita ūkinė veikla senųjų kapinių ir spėjamų kapinių teritorijose ir 10 m atstumu nuo senųjų kapinių nenumatyti. Kultūros paveldo centro 2009 m. balandžio 28 d. raštu Nr. (6.2)-2-201 Kultūros paveldo departamentui pateiktas Kultūros vertybių registre registruotų (duomenys neskelbtini) senųjų kapinių, vadinamų (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto su priedais projektas, prašoma apsvarstyti jo įrašymo į Kultūros vertybių registrą galimybę. 2009 m. birželio 18 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba posėdžio metu vienbalsiai nutarė (duomenys neskelbtini) senosioms kapinėms, vadinamoms (duomenys neskelbtini), esančioms (duomenys neskelbtini), suteikti teisinę apsaugą, įrašyti jas į Kultūros vertybių registrą, apibrėžti teritorijos ribas ir nustatyti vietinio reikšmingumo lygmenį. 2009 m. birželio 18 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba surašė Aktą Nr. KPD-RM-1157, kuriuo nustatė, kad nekilnojamoji kultūros vertybė – senosios (duomenys neskelbtini) kapinės, esančios (duomenys neskelbtini) – registruojama Kultūros vertybių registre kaip pavienis vietinio reikšmingumo memorialinis kultūros paveldo objektas. Vertybės (XVIII – XIX a.) vertingosios savybės: žemės ir jos paviršiaus elementai – reljefas (nuolaidžiais šlaitais smėlio kalvelė, 2007 m. centrinė kalvelės dalis nukasta, TRP, FF Nr. 1-4, 2009 m.); (duomenys neskelbtini) kaimų gyventojų palaikai. Šiuo aktu Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba nutarė, jog vertybei reikalinga teisinė apsauga. Akte nurodyti šaltiniai ir literatūra: 1) Dakanis, Bronius. (duomenys neskelbtini) kaimo senųjų kapinių spėjamos vietos 2006 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita. Vilnius, 2007. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka; 2) Strazdas, Arūnas; Balčiūnas, Jonas. 2007 m. spalio 23 d. išvykos į Ignalinos rajoną ataskaita. Vilnius, 2007. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka; 3) Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. (duomenys neskelbtini) kaimo senųjų kapinių spėjamos vietos 2006 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaitoje yra padarytos išvados: archeologiniai tyrimai nurodomų (duomenys neskelbtini) senųjų kapinių aplinkoje, elektros kabelio klojimo po žeme vietoje atlikti, paveldosauginiai reikalavimai įvykdyti. Šalia spėjamų kapinių ir kabelio klojimo vietos ištirtas 9 kv. m archeologinis šurfas, žvalgyta kasama tranšėja kabeliui. Tyrimų metu jokių archeologinių radinių neaptikta; tyrimai, archyviniai duomenys ir vietinių gyventojų apklausa parodė, jog (duomenys neskelbtini) senosios kapinės 1995 m. kartografuotos neteisingai – dauboje tarp kalvos, kurioje turėtų būti kapinės, ir kalvelės, kur vykdyti tyrimai; nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) senosios kapinės turėtų būti į vakarus nuo kaimo, miško pakrašty, kalvos aukščiausioje dalyje vadinamoje (duomenys neskelbtini). Dirbamas laukas šalia jų vadinamas (duomenys neskelbtini); senosios kapinės įeina į (duomenys neskelbtini) paežerėje suformuotą žemės sklypą ir jose ruošiamasi statyboms. Prieš pradedant statybas, būtina kalvelėje atlikti žvalgomuosius archeologinius tyrimus, kur jau net nuo 17 a. gali būti įkurtos kapinės. (duomenys neskelbtini) kaimo senųjų kapinių spėjamos vietos 2006 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita parengta vadovaujantis Kultūros paveldo departamento 2006 m. rugsėjo 22 d. raštu dėl projektavimo sąlygų, kuriuo buvo reikalaujama elektros linijos kabeliavimo žemės kasimo darbus ties (duomenys neskelbtini) kapinėmis numatyti. 2007 m. spalio 23 d. išvykos į Ignalinos rajoną ataskaitoje nustatyta, kad žmonių kaulai aptikti kasant duobę namo statybai senosiose (duomenys neskelbtini) kaimo kapinėse. Anksčiau šios kapinės registruotos nebuvo. 1995 m. jos buvo kartografuotos, tačiau netiksliai – apie 50 m į vakarus nuo tikrosios vietos. Šalia šių kapų esančioje kalvelėje, vietinių gyventojų pasakojimais, galėjo būti ir kiti kapai. (duomenys neskelbtini) spėjamo kapinyno archeologinių žvalgomųjų tyrimų 2008 m. ataskaitoje (Vaškevičiūtė, Ilona, Kultūros paveldo centro biblioteka) padarytos išvados: ištyrus bendrą 40 kv. m plotą, nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) senosios kapinės turėtų būti ten, kur ir lokalizuotos 2006 m. (Dakanio 2007 m. ataskaitoje); išvadose aprašyta kalvelė, kurioje 2007 m. iškirsti medžiai ir ruoštasi statyboms – nukasta jos šiaurės rytinė pusė, gruntas suverstas ežero pakrantėje, kalvelės dalis išlyginta, pasodinti medžiai, nenukastoje dalyje pastatytas medinis kryžius; (duomenys neskelbtini) senosios kapinės čia galėjo būti įkurtos XVIII a., nes kaimo šiaurės vakarinėje sodyboje, daržuose tarp gyvenamojo namo ir (duomenys neskelbtini) kelio pastebėta žiestų puodų šukių, vietiniai gyventojai turi čia radę J. K. (1648 – 1668) sidabrinį šeštoką bei dar vieną sidabrinę monetą su valdovo atvaizdu vienoje pusėje ir dviem ereliais ir dviem vyčiais – kitoje. Ataskaitos tyrimuose nurodyta, kad keturiose perkasose jokių radinių neaptikta. 2009 m. birželio 25 d. Kultūros paveldo departamentas įregistravo Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini) senąsias kapines, vadinamas (duomenys neskelbtini). Objekto įregistravimo pagrindu registre nurodytas Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2009 m. birželio 18 d. Aktas Nr. KPD-RM-1157 ir 2009 m. balandžio 27 d. Apibrėžtų teritorijos ribų planas. Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2010 m. gegužės 20 d. išrašo duomenis pareiškėjai priklausančio žemės sklypo duomenys po (duomenys neskelbtini) senųjų kapinių įregistravimo Kultūros vertybių registre nepasikeitė, būtent prie specialiųjų naudojimo sąlygų, be ankščiau buvusių Nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijos ir apsaugos zonų (įregistruotų Apskrities viršininko 2001 m. kovo 8 d., 2004 m. sausio 6 d. įsakymų pagrindu), kitų, būtent 2009 m. birželio 25 d. Kultūros paveldo departamento atlikto veiksmo pagrindu, nėra. Žemės pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio, nėra pakeista. Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruoti jokie kiti juridiniai faktai. Teismas taip pat nustatė, kad Žemės sklypo kadastro ir registro dokumentų bylos nuorašas patvirtina, kad VĮ Registrų centrui Kultūros paveldo departamentas nesiuntė pranešimo apie nekilnojamosios kultūros vertybės įregistravimą pareiškėjai priklausančiame žemės sklype. Šiuo metu yra panaikintas teismo sprendimas, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad sklype yra buvusi sodyba ir išlikusios jos liekanos – statinio pamatai. 2010 m. rugsėjo 28 d. šioje byloje yra priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuria yra paliktas nepakeistu sprendimas, kuriuo yra panaikintas Ignalinos rajono apylinkės teismo 2005 m. sausio 21 d. sprendimas ir atmestas pareiškėjos V. K. prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Pažymėjo, kad minėtoje byloje nustatyti faktai neturi šiai bylai prejudicinės reikšmės, nes minėtoje byloje nedalyvavo visi šioje byloje dalyvavę asmenys, be to, minėtoje byloje buvo kitas bylos nagrinėjimo ir įrodinėjimo dalykas – faktas, ar sklype yra buvusi sodyba ir išlikusios jos liekanos – statinio pamatai. Teismas vadovavosi Įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, jog bylos dokumentai, nurodytos bei kitos Įstatymo normos patvirtina, kad ginčijamu atveju buvo taikomas vienas iš minėtų nekilnojamojo turto apsaugos būdų – apskaita. Vadovavosi Įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 5 dalimi, 8 dalimi, 10 dalimi. Teismo nuomone, nurodytos Įstatymo normos patvirtina, kad Kultūros paveldo departamentas Kultūros vertybių registre registruoja nekilnojamąsias kultūros vertybes kaip kultūros paveldo pavienius ar kompleksinius objektus ar vietoves. Pažymėjo, jog sprendžiant klausimą dėl to, kas gali būti registruojama Kultūros vertybių registre, turi būti vadovaujamasi Įstatymo 2 straipsnyje pateiktomis sąvokomis dėl Įstatymo 8 straipsnyje minėtų kategorijų – nekilnojamosios kultūros vertybės, kultūros paveldo objekto, kultūros paveldo vietovės. Teismas vadovavosi Įstatymo 2 straipsnio 14 punktu, 18 punktu, 21 punktu ir pažymėjo, jog šios nuostatos patvirtina, kad nekilnojamąja kultūros vertybe gali būti statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti, arba vietovė, kurioje yra toks objektas. Šios nuostatos nekilnojamąją kultūros vertybę visais atvejais sieja su daiktinės teisės objektu. Rėmėsi Civilinio kodekso 4.1 straipsniu, 4.2 straipsnio 1 dalimi, 1.98 straipsnio 2 dalimi, 1.109 straipsniu, Žemės įstatymo 2 straipsnio 14 dalimi, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi. Teismo nuomone, Įstatymo nuostatos dėl nekilnojamosios kultūros vertybės visais atvejais turi būti vertinamos atsižvelgiant į tai, ar nekilnojamoji vertybė yra ar gali būti daiktinės teisės objektu pagal civilinę teisę. Ginčijamu atveju Įstatymo nuostatos dėl nekilnojamosios kultūros vertybės turi būti vertinamos atsižvelgiant į tai, ar įregistruota vertybė yra ar gali būti suformuota kaip atskiras žemės sklypas. Teismo vertinimu, Kultūros paveldo departamentas, registruodamas kultūros vertybę, nesiaiškino, ar įregistruota vertybė yra ar gali būti suformuota kaip atskiras žemės sklypas, todėl Kultūros paveldo departamento veiksmai neatitinka minėtų Įstatymo nuostatų. Pažymėjo, jog būtinumą nustatyti šias aplinkybes patvirtina ir kitos Įstatymo nuostatos – 11 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 2 dalis. Teismo manymu, Kultūros paveldo departamentas, turėjęs dokumentus, patvirtinančius nekilnojamosios vertybės teritorijos nesutapimą su daiktinės teisės objektu, privalėjo įgyvendinti Įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, registruodamas nekilnojamąją kultūros vertybę registre, taip pat privalėjo įvertinti ir kitas Įstatymo nuostatas, susijusias su memorialinių objektų, būtent kapinių, registravimu registre. Teismas vadovavosi Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 10 punktu, 4 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 20 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi. Teismo nuomone, bylos dokumentai patvirtina, kad Kultūros paveldo departamentas neužtikrino Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies įgyvendinimo, žemės naudojimo tikslinė paskirtis nebuvo pakeista. Akcentavo, jog Kultūros paveldo departamentas, registruodamas nekilnojamąją kultūros vertybę registre, privalėjo įvertinti, ar registruojamas memorialinis objektas yra išlikęs ir ar gali būti dėl to įregistruotas kaip nekilnojamoji kultūros vertybė (Įstatymo 1 str. 1 d.), ar ginčijamu atveju turėjo tik būti pažymėta buvusių kapinių vieta įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka. Visus minėtus teisės klausimus turėjo išspręsti kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo funkcijas atliekantis ir už jų vykdymą atsakingas Kultūros paveldo departamentas, kuris kaip viešojo administravimo institucija dėl savo struktūros yra įgaliotas pareikšti valią institucijos vardu. Įgaliojimai pareikšti valią institucijos vardu yra grindžiami minėtais įstatymų reikalavimais ir sudaro šios institucijos kompetenciją, kuri nebuvo ginčijamu atveju tinkamai įgyvendinta. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėja inicijavo šį teisminį procesą kaip valdytojas Įstatymo 2 straipsnio 39 punkto prasme. Šį procesą reglamentuoja Įstatymo 8 straipsnis, kuris nenustato žemės valdytojų teisių šiame procese, jų dalyvavimo šiame procese. Teismas vadovavosi Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 2010 m. kovo 16 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatų 17 punktu ir pažymėjo, jog šios Įstatymo normos patvirtina, kad valdytojai turi būti informuojami apie šį procesą, jie turi turėti galimybę teikti pasiūlymus, pastabas ir pretenzijas dėl jų turto įregistravimo Kultūros vertybių registre. Pažymėjo, jog bylos dokumentai patvirtina, kad pareiškėja nebuvo informuota nei apie inicijuotą apskaitos procesą, nei apie jai nuosavybės teise priklausančios sklypo dalies įregistravimą Kultūros vertybių registre, dėl to pareiškėja negalėjo įgyvendinti Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatytų teisių. Teismo nuomone, nėra pagrįsti Kultūros paveldo departamento motyvai, jog tokia pareiga nėra nustatyta įstatyme, todėl žemės valdytojai nėra informuojami apie šį procesą. Laikė, jog toks aiškinimas prieštarauja gero viešojo administravimo principui ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Kiekvienam asmeniui turi būti suteikta galimybė žinoti apie jam teisės normų suteiktas teises ir pareigas. Kiekvienas turi teisę būti išklausytas dėl klausimo, kuriuo jam gali būti nustatyta pareiga arba apribota teisė (Europos Tarybos rekomendacija Nr. 31/77). Pažymėjo, jog Įstatymas nereglamentuoja žemės valdytojų dalyvavimo tvarkos nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos procese, tačiau valdytojas turi mėtas teises pagal Įstatymą. Tai, kad teisės aktai nenustato instrumentų, kaip turi būti užtikrintos valdytojo teisės, neleidžia viešojo administravimo subjektui daryti išvados, jog neturi būti užtikrintos įstatyme nustatytos teisės. Akcentavo, jog būtinumas užtikrinti valdytojo teises nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos procese atsiranda ne vien iš Įstatyme deklaruojamų jo teisių, bet ir iš Įstatymo pagrindu atsirandančių pareigų tuomet, kai nekilnojamoji kultūros vertybė yra įtraukiama į apskaitą. Įregistravus kultūros paveldo objektą registre, pradeda galioti nekilnojamojo kultūros paveldo teisinė apsauga, kurią ginčijamu atveju sudarė šio ir kitų įstatymų nustatyti paveldosaugos reikalavimai kultūros paveldo objektams, jų teritorijoms, vietovėms ir apsaugos zonoms (Įstatymo 4 str. 4 d. 1 p., Įstatymo 6 str.). Pastebėjo, jog ginčo sklypo dalyje yra būtina laikytis specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, numatytų Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 XIX dalyje – Nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zonos. Vadovavosi Įstatymo 2 straipsnio 2 punktu, 14 straipsnio 3 dalimi ir pažymėjo, jog valdytojas, nežinodamas, kad jo nuosavybei yra nustatyti nauji apribojimai, negali žinoti, jog jam atsirado pagal teisės aktus naujų pareigų. Pastebėjo, jog ginčijamu atveju žemės sklypo valdytojų padėtis šiuo požiūriu yra iš esmės skirtinga nuo tų atvejų, kuomet nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zonos buvo nustatomos arba įrašomos vadovaujantis esamais dokumentais dėl buvusių nustatytų Kultūros vertybių teritorijų, apskrities viršininkų įsakymais, kuriuose buvo nurodomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Ginčijamu atveju nurodyti duomenys buvo įrašyti Utenos apskrities viršininko 2001 m. kovo 8 d. įsakyme dėl nuosavybės teisių atkūrimą į žemę V. K., iš kurios vėliau pareiškėja nupirko sklypą. Šios specialiosios naudojimo sąlygos nurodytos Nekilnojamojo turto registre. Analogiška teisinė situacija būtų valstybinės žemės pardavimo atveju su nustatytomis specialiomis žemės naudojimo sąlygomis, būtent Nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zonos. Asmeniui, įgyjančiam nuosavybėn turtą, pereina ir pareigos laikytis visų nustatytų apribojimų. Akcentavo, jog ginčijamu atveju yra nustatomi nauji apribojimai, todėl valdytojas negali nežinoti apie šį procesą. Pažymėjo, kad tai yra ne vien vienkartinis veiksmas – vertybės įregistravimas registre, bet ir kiti veiksmai atliekant tyrimus ar panašūs veiksmai. Teismas pabrėžė, jog Įstatymo 2 straipsnio 21 punkto nuostata, kad nekilnojamoji kultūros vertybė – kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visuma, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas ar vietovė priklauso, sąlygoja galimybę nustatyti apsaugą priklausomai nuo tokio nustatymo būtinumo, ir nepriklausomai nuo to, ar objektas yra privataus sklypo ribose, tačiau minėtas visuomenės poreikis savaime nepaneigia Konstitucijos nuostatų dėl privačios nuosavybės neliečiamumo. Teismas konstatavo, kad Departamentas, neužtikrinęs turto savininko dalyvavimo ir teisių Nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos procese, vykdomame privačios žemės sklype, pažeidė Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnį, Civilinio kodekso 4.37 straipsnį. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 16 d. nutarimu (3 p.), Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos 4 straipsniu, Įstatymo 8 straipsniu, 5 straipsnio 9 dalimi, 10 dalies 12, 13, 14 punktais. Teismo vertinimu, Kultūros paveldo departamentas ginčijamu atveju tik iš dalies įgyvendino savo kompetenciją, nes nepranešė Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojui apie apribojimų naudotis nekilnojamuoju turtu papildomų duomenų nustatymą. Teismas akcentavo, jog valdytojui ir kitiems asmenims (Įstatymo 29 str., 31 str.) atsiranda teisės ir pareigos įregistravus nekilnojamąsias kultūros vertybes Kultūros vertybių registre, dėl to, nustačius, kad veiksmas yra atliktas neteisėtai, Kultūros paveldo departamentas įpareigotas panaikinti šį įregistravimą. Teismas pažymėjo, jog Kultūros paveldo departamentas, įgyvendindamas savo kompetenciją nekilnojamojo turto paveldo apsaugos valstybinio administravimo srityje, privalo kiekvienu atveju įvertinti anksčiau minėtas ir kitas įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatas dėl galimybės nustatyti nekilnojamajai kultūros vertybei tam tikrą teisinę apsaugą. Šių Departamento pareigų nepaneigia tai, kad nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga teisinė apsauga. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2006 m. gruodžio 20 d. nutartis byloje Nr. A7-2282/06, 2007 m. gruodžio 17 d. nutartis byloje Nr. A469‑1139/07, 2009 m. liepos 10 d. nutartis byloje Nr. AS525-431/09, 2010 m. sausio 25 d. sprendimas byloje Nr. A-556-97/2010) ir pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui formuojant praktiką, kad turi būti sprendžiamas klausimas ir dėl registruojamos Nekilnojamosios kultūros vertybės vertinimo tarybos akto teisėtumo, byloje nustačius minėtus neteisėtus nekilnojamosios kultūros vertybės įregistravimo aspektus, teismo nuomone, naikinamas ir šis aktas. Pažymėjo, kad skundžiamas aktas – tai dokumentas, kuris priimamas Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai atliekant objektų ar vietovių vertinimą, tiesiogiai susijusį su laikmečio kultūriniu tapatumu – poreikiu išsaugoti kultūros paveldo objektą ar vietovę; vertinimas atliekamas vadovaujantis ne vyraujančiais įsitikinimais, bet remiantis pagarba ir pakantumu kitoms kultūrinio tapatumo formoms (Kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150 patvirtinto Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo 5 p.). Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos vertinimas, atliekamas mokslininkų, paskirtų į personalinę tarybos sudėtį (Kultūros paveldo departamento 2005 m. birželio mėn. 9 d. direktoriaus įsakymas Nr. Į-259). Teismas vadovavosi Kultūros paveldo departamento 2005 m. balandžio 15 d. direktoriaus įsakymu Nr. ĮV-149 patvirtintų Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatų 10 punktu, Įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, Kultūros ministro 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. ĮV-259 patvirtinto Nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašo 7 punktu, Kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymo Nr. ĮV-150 6 punktu ir pažymėjo, jog ginčijamu atveju Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba surašė aktą vadovaudamasi archeologinių tyrimų minėtais duomenimis, istoriniais šaltiniais, o Kultūros paveldo departamentas privalėjo vertinti, ar aktas pagal Įstatymo reikalavimus konkrečiu atveju yra pagrindas registruoti nekilnojamąją kultūros vertybę Kultūros vertybių registre.