Vilniaus apygardos teismo nutartis

2009-10-01 · Civilinė byla Nr. 2S-996-275/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-10-01
Bylos Nr.
2S-996-275/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Kutrienė, Virginija Volskienė, Algirdas Auruškevičius
Skolininkas
UAB „Geri baldai“
Kreditorius
UAB „Justluka“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Danutė Kutrienė Civilinė byla Nr. 2S-996-275/09

Teisėjas Andrius Ignotas Procesinio sprendimo kategorija 110.1.; 122.4.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2009 m. spalio 1 d.,

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro

kolegijos pirmininkė ir pranešėja Danutė Kutrienė,kolegijos teisėjai Virginija Volskienė ir Algirdas Auruškevičius,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko UAB „Geri baldai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Justluka“ pareiškimą skolininkui UAB „Geri baldai“ dėl skolos priteisimo.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Kreditorius UAB „Justluka“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl 35 505,57 Lt skolos, 6 procentų metinių procesinių palūkanų ir 266 Lt bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininko UAB „Geri baldai“. Kreditorius taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones-areštuoti skolininkui priklausantį turtą, nes gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas teismo sprendimo įvykdymas.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009-05-06 nutartimi kreditoriaus prašymą patenkino. Areštavo skolininkui UAB „Geri baldai“ nuosavybės teise priklausantį 35 505,57 Lt vertės nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, esantį pas skolininką ir/ar trečiuosius asmenis. Nesant ar nepakankant reikalavimams užtikrinti skolininko UAB „Geri baldai“ nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, areštavo pinigines lėšas, esančias skolininko atsiskaitomosiose sąskaitose kredito įstaigose, leidžiant skolininkui atlikti operacijas su atsiskaitomosiose sąskaitose esančiomis lėšomis, atsiskaitant su kreditoriumi, išmokant įmonės darbuotojams su darbo santykiais susijusias išmokas ir mokant mokesčius valstybei. Teismas atsižvelgė į tai, kad šioje byloje pareiškimas yra turtinio pobūdžio, įsiskolinimo suma yra ženkli, skolininkas vengia įvykdyti savo prievolę geruoju. Nurodė, kad vien didelė reikalavimo suma teismų praktikoje sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes yra reali grėsmė, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Teismas nurodė, kad areštavus skolininko UAB „Geri baldai“ pinigines lėšas bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, dėl piniginių lėšų trūkumo gali būti sutrikdyta skolininko ūkinė veikla, kas gali privesti jį prie bankroto, todėl pirmiausia areštuotinas skolininkui priklausantis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, neviršijant reikalavimų sumos - 35 505,57 Lt, o tik nesant ar nepakankant reikalavimams užtikrinti skolininko nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, areštuotinos jo piniginės lėšos, esančios atsiskaitomosiose sąskaitose bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, neviršijant 35 505,57 Lt, leidžiant skolininkui atlikti operacijas su atsiskaitomosiose sąskaitose esančiomis lėšomis, atsiskaitant su kreditoriumi, išmokant bendrovės darbuotojams su darbo santykiais susijusias išmokas ir mokant mokesčius valstybei.

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Skolininkas UAB „Geri baldai“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus 1-ojo apylinkės teismo 2009-05-06 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės - panaikinti apeliantui UAB „Geri baldai“ pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo, kad laikinosios apsaugos priemonės yra pritaikytos vadovaujantis kreditoriaus pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo. Pareiškime kreditoriaus pagrindiniai motyvai buvo tai, kad kreditorius neturi informacijos, koks turtas priklauso UAB „Geri baldai“ ir tai, kad turtas gali būti perleistas ar padaryti kitokie veiksmai, dėl kurių teismo įsakymas nebus įvykdytas. Apelianto įsitikinimu, tokie kreditoriaus nurodyti motyvai yra nepakankami ir nepagrįsti, tačiau teismas to neįvertino. Prie pareiškimo pridėti 2005-03-21 Prekybos sutarties Nr. 05/03/21 ir sąskaitų-faktūrų nuorašai. Pirkimo-pardavimo santykiai tarp šalių Prekybos sutartyje buvo modeliuojami taip: pirkėjas (UAB „Geri baldai“) pateikia užsakymą, užsakymas yra fiksuojamas sąskaitoje faktūroje, nurodant prekių pavadinimus, kodus, kiekius, kainas, pristatymo pirkėjui adresą. Toje sąskaitoje-faktūroje taip pat yra fiksuojamas prekių perdavimas pirkėjui (2, 3, 4 punktai). Po pristatymo prekės yra sandėliuojamos, pastatomos pirkėjo parduotuvės patalpose/ekspozicijoje. Apmokėjimas atliekamas pardavus prekę. Sutarties 1, 13 punktai numato, kad pirkėjas įsipareigoja atsiskaityti su pardavėju (UAB „Justluka“) po to, kai prekės yra parduodamos tretiesiems asmenims (vartotojams). Sutartis numato 10 kalendorinių dienų terminą nuo sąskaitos-faktūros išrašymo, per kurį už parduotas prekes pirkėjas privalo sumokėti pardavėjui. Taigi tarp šalių yra susiklosčiusi neterminuotų atidėtų mokėjimų praktika nuo pat sutarties sudarymo dienos, kadangi mokėjimai buvo siejami su prekių pardavimais tretiesiems asmenims. Taip pat pažymėtina, kad pardavėjas vadovaujantis Sutartimi turi teisę bet kada patikrinti neparduotų prekių likutį pas pirkėją ir turi teisę bet kada susigrąžinti neparduotas prekes, išsiųsdamas pirkėjui pranešimą (sutarties 14, 17 punktai). Vadinasi UAB „Justluka“ bet kada gali atvykti į pirkėjo patalpas ir pasiimti savo prekes, nepatiriant jokių materialinių nuostolių. Tuo kreditorius iki šiol nepasinaudojo - priešingai, apeliantas ne kartą kreipėsi į kreditorių prašydamas išsivežti nerealizuotas prekes, tačiau nuo šių metų kovo mėnesio kreditorius atsisako tai padaryti. Kreditorius yra pateikęs UAB „Geri baldai“ raštą, kuriame, vienašališkai keičia prekybos sutarties sąlygas, nurodydamas, kad yra pasiruošęs susigrąžinti pirkėjo nurodytas prekes, tačiau už nesugrąžintas prekes pirkėjas privalo sumokėti per 10 kalendorinių dienų, neatsižvelgiant į tai, ar tos prekės yra parduotos, ar ne. Kreditorius nesinaudoja galimybe susigrąžinti prekes, tačiau savavališkai ir nepagrįstai reikalauja atlyginti jų vertę pinigais. Taigi atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teismo argumentas dėl galimo teismo sprendimo (kreditoriaus naudai) įvykdymo užtikrinimo yra nepagrįstas. Teismas nutartyje nurodė, kad įsiskolinimo suma yra ženkli, todėl vien didelė reikalavimo suma teismų praktikoje sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apelianto požiūriu galiojančios teismų praktikos taisyklė dėl didelės ieškinio sumos nėra absoliuti, todėl turėjo būti atsižvelgiama į motyvaciją, paremtą faktiniais duomenimis, pareiškime dėl teismo įsakymo. Kreditoriaus prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių nebuvo motyvuotas, todėl neatitiko CPK 433 str. 1 d. 5 p. reikalavimų. Kitas teismo nurodytas argumentas yra tai, kad skolininkas vengia įvykdyti savo prievolę geruoju. Su šiuo argumentu apeliantas kategoriškai nesutinka. Apeliantas ne tik nevengia, bet ir nėra jokių objektyvių prielaidų manyti, kad ateityje vengtų vykdyti galimą teismo sprendimą. Apeliantas deda pastangas tinkamai vykdyti savo sutartines prievoles - nuolat vykdo mokėjimus kreditoriui, vadovaujantis sutarties nuostatomis. Vėliausi pavedimai yra atlikti šį mėnesį. Teismui pateikiame mokėjimo nurodymų nuorašus laikotarpiu nuo 2008 gruodžio iki 2009 gegužės mėn. Apeliantas ne kartą kreipėsi į kreditorių raštu, prašydamas susigrąžinti nerealizuotas prekes, tačiau kreditorius visiškai ignoravo šiuos apelianto raštus ir nepateikė jokio atsakymo, pasiūlymo ar paaiškinimo. Kreditorius nepakankamai motyvavo prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones apeliantui, kas sukels neigiamas pasekmes kitiems apelianto tiekėjams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

Atskirasis skundas atmestinas.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tvarką reglamentuoja CPK penktojo skirsnio normos. CPK 144 str. 1 d. nurodo, kad teismas, dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Šios normos pagrindu pirmosios instancijos teismas sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį (pareiškimą), t.y. ar ieškinio (pareiškimo) tenkinimo atveju, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas. Turtinio ginčo atveju šio klausimo sprendimui turi reikšmės išieškomos sumos dydis, šalies, kurios turtui prašomos taikyti apsaugos priemonės, turtinė padėtis, finansinės galimybės ir kitos šiam klausimui svarbios aplinkybės. Jeigu teismas prieina išvados, kad yra teisinės prielaidos pripažinti, jog teismo sprendimo vykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali būti apsunkintas, taiko laikinąsias apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis - užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, o jų taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Kreditorius UAB „Justluka“ prašo priteisti iš atsakovo UAB „Geri baldai“ 35 505,57 Lt skolos, 6 procentus metinių palūkanų ir 266 Lt bylinėjimosi išlaidas. Kadangi teismų praktika rodo, kad didelė ieškinio suma savaime preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Kita vertus, skundžiama nutartimi, kaip matyti iš jos turinio, pirmosios instancijos teismas pirmiausiai areštavo skolininkui priklausantį 35 505,57 Lt vertės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, uždrausdamas disponuoti šiuo turtu. Skolininkui priklausančioms piniginėms lėšoms, kurios jam, kaip komercine – ūkine veikla užsiimančiam juridiniam asmeniui, yra būtinos, laikini apribojimai taikytini tik nesant ar nepakankant turimo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto. Tokiu atveju nesama prielaidų manyti, kad teismo pritaikytas areštas turtui galėtų sutrikdytų įmonės komercinę-ūkinę veiklą ar padarytų įmonei neproporcingos žalos.

Kolegija taip pat pažymi, kad apelianto argumentų, susijusių su ieškinio (pareiškimo) dalyku, išdėstymas atskirajame skunde, nėra susijęs su teismo laikinųjų apsaugos priemonių taikymu ar su skundžiamos nutarties teisėtumo vertinimu. Visas aplinkybes, susijusias su Prekybos sutarties vykdymu, pirmosios instancijos teismas vertins bylos nagrinėjimo metu. Teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones nenagrinėja tarp šalių susiklosčiusių materialiųjų teisinių santykių.

Laikinosios apsaugos priemonės visais atvejais yra susijusios su tam tikrų priešingos šalies teisių laikinu suvaržymu, todėl šalių teisių visiška pusiausvyra tiesiogine prasme nėra galima, ji turi būti vertinama aiškinant jau minėtus laikinųjų apsaugos priemonių instituto tikslus. Įstatymas suteikia galimybę laikinai suvaržyti vienos šalies teises, kad būtų tinkamai apgintos besikreipiančios į teismą šalies teisės. Todėl atskirojo skundo argumentas, jog laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas pažeidžia apelianto interesus, nesukuria pagrindo naikinti skundžiamą nutartį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso normos, reglamentuojančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, numato šių priemonių pakeitimo arba panaikinimo pagrindus bei tvarką. Pagal CPK 146 ir 150 str. nuostatas apeliantas, esant pagrindui, turi teisę prašyti pirmosios instancijos teismą pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita priemone arba prašyti panaikinti pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę, pavyzdžiui, įkeičia ieškovui (kreditoriui) turimą turtą, įmoka atitinkamą pinigų sumą į teismo specialiąją sąskaitą, pateikia banko garantiją ar laidavimo raštą. Laikinąsias apsaugos priemones taikęs teismas pagrįstu atsakovo (skolininko) prašymu taip pat gali imtis priemonių, numatytų CPK 147 str. pirmojoje dalyje. Tokiu būdu garantuojama šalių interesų ir procesinių teisių pusiausvyra, šalių lygiateisiškumas, užtikrinamas prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones sąžiningumas ir protingumas bei šių priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.

Kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai parinko laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus, rūšį, dydį, adekvačiai įvertino galimas pasekmes, proporcingumo ir ekonomiškumo principus, todėl nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 321, 325, 329, 331, 336, 337, 339 str. kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Danutė KutrienėKolegijos teisėjai Virginija VolskienėAlgirdas Auruškevičius