Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų.

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatomis.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Pagal teisminėje praktikoje suformuotą bendrosios įrodinėjimo taisyklės aiškinimą, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Pagal LVAT formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui, o laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Pareiškėjas teigia, kad laikotarpiu nuo 2024 m. rugsėjo 5 d. iki 2024 m. spalio 5 d. bausmę atliko netinkamomis kalinimo sąlygomis – laikino sulaikymo gyvenamose kamerose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti pareigūną, kamerose neveikė ventiliacija, todėl truko gryno oro ir buvo didelė drėgmė, nebuvo užtikrintas tinkamas natūralus ir dirbtinis apšvietimas. Akcentavo, kad Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 13 būrio pastatas pastatytas 1970 m. ir ten iki šiol nebuvo daromas remontas, todėl pastatas yra avarinės būklės.

Iš Lietuvos kalėjimų tarnybos 2025 m. rugsėjo (data nenurodyta) rašto dėl duomenų ir paaiškinimų pateikimo (b. l. 60-61) ir Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus 2025 m. rugsėjo 16 d. pažymos dėl informacijos pateikimo (b. l. 62) nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2024 m. rugsėjo 5 d. iki 2024 m. spalio 5 d. atliko Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 79 straipsnio 2 dalyje nurodytą drausminę nuobaudą ir buvo patalpintas į LKT Pravieniškių 1-ojo kalėjimo kamerų tipo patalpas (toliau – KTP): laikotarpiu nuo 2024 m. rugsėjo 5 d. iki 2024 m. rugsėjo 15 d. – KTP Nr. 12, nuo 2024 m. rugsėjo 15 d. iki 2024 m. rugsėjo 25 d. – KTP Nr. 2, nuo 2024 m. rugsėjo 27 d. iki 2024 m. spalio 5 d. – KTP Nr. 2.

Nustačius, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 13 būrio pastate neatliko bausmę, jo teiginiai dėl šio pastato būklės vertintini kaip deklaratyvus, negalintys pareiškėjui sukelti jokių neigiamų pasekmių, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareigūnų iškvietimo sistemos

Pareiškėjas nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti pareigūną, todėl tenka daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis.

Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 (toliau – Taisyklės) (redakcija, galiojanti nuo 2022 m. liepos 22 d.), 12.11. punktas numato, kad kamerose (kuriose laikomi nuteistieji priskiriami drausmės grupei, asmenys atliekantys nuobaudas kamerų tipo patalpose ir tardymo izoliatoriuose laikomi asmenys) įrengiama priežiūrą vykdančio pareigūno iškvietimo sistema.

Nagrinėjamu atveju, remiantis Tarnybos Turto valdymo skyriaus 2025­ m. rugsėjo 23 d. pažyma (b. l. 68-69), pareigūnų iškvietimo sistema visuose Tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo kamerų tipo patalpose, tarp kurių Nr. 12 ir Nr. 2, yra įrengta.

Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui atliekant drausminę nuobaudą, jis būtų kreipęsis į Tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo administraciją dėl neveikiančios pareigūnų iškvietimo sistemos.

Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog vien aplinkybės, jog nebuvo įrengtas ar neveikė signalizacijos mygtukas, konstatavimas savaime nesuponuoja neturtinės žalos pareiškėjui kilimo (žr., pvz., LVAT 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-826-520/2021; 2021 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-233-556/2021; 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-289-556/2021; 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-341- 624/2021).

Dėl saugumo dušo patalpose

Dėl ventiliacijos ir apšvietimo

Pareiškėjas teigia, kad kamerose neveikė ventiliacija, vėdinama buvo tik per langus, todėl kameroje buvo drėgna ir tamsu. Langą uždengė dviejų eilių grotos, todėl buvo ribojamas gryno oro srautas. Nuo drėgmės puvo čiužiniai, užsiveisė parazitai, metalinės lovos rūdijo. Kamerose drėgnumas viršijo 70 proc. Nebuvo tinkamai užtikrintas patalpos apšvietimas, natūrali šviesa nepakankamai patenka į patalpas ir jų visai neapšviečia. Kamerose buvo įrengtas netinkamas dirbtinis apšvietimas, nuo kurio skaudėjo akis ir galva. Bausmę atliekantys asmenys negali išjungti apšvietimą, nes kamerose nėra jungiklių.

Vertinant higienos sąlygas analizuojami byloje esantys duomenys, galintys patvirtinti arba paneigti higienos normų užtikrinimą pareiškėjui ginčo laikotarpiu (dažniausiai visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai) (žr., pvz., LVAT 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-193-822/2018; kt.). Šiuo aspektu svarbu pažymėti ir tai, kada tokie patikrinimai bei atitinkami aktai surašomi (pareiškėjo kameroje buvimo metu, iki ar po to) ir kokiu pagrindu. Visa tai turi įtakos tokių įrodymų patikimumui (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017; kt.). Šiems duomenims nepatvirtinus pažeidimų, o pareiškėjui savo teiginių dėl kameros neatitikimo higienos normų reikalavimams nedetalizavus, nenurodžius jokių šiuos teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, pareiškėjo teiginiai dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų atmetami (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2317-858/2018; kt.). Tokiais atvejais vertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų būtų skundęsis įkalinimo įstaigos administracijai, kreipęsis dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017; kt.).

Iš Tarnybos Turto valdymo skyriaus 2025 m. rugsėjo 23 d. pažymos (b. l. 68-69) nustatyta, kad KTP Nr. 12 ir KTP Nr. 2 įrengta kanalinė vėdinimo sistema, taip pat yra galimybė patalpas vėdinti pro langus. Nagrinėjamu laikotarpiu Nacionalinis visuomenės sveikatos centras Tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo KTP patikrinimų netikrino.

Pagal Taisyklių 12.8 punktą, elektros instaliacija montuojama paslėptu būdu kameros sienose ir lubose. Koridoriuje prie kameros sumontuojami elektros jungikliai, atliekantys ir saugiklių funkciją, kuriais būtų galima valdyti naktinį apšvietimą ir elektros energijos tiekimą į kamerą.

Taigi, remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, jame nenumatyta galimybė nuteistiesiems patiems išjungti kameroje esantį apšvietimą.

Iš Tarnybos Turto valdymo skyriaus 2025 m. rugsėjo 23 d. pažymos (b. l. 68-69) nustatyta, kad vadovaujantis minėtu reglamentavimu koridoriuje sumontuoti elektros jungikliai, atliekantys ir saugiklių funkciją, kurie yra prie KTP Nr. 12 ir Nr. 2 kamerų, skirti apšvietimo ir elektros energijos tiekimo į kamerą valdymui.

Teismas neturi pagrindo netikėti tokiais oficialiais atsakovės pateiktais duomenimis. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Pravieniškių 1-ojo kalėjimo pareigūnus, administraciją ar į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų susijusių su Taisyklių, Higienos normų HN 134:2015 pažeidimais nesikreipė. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar pataisos įstaiga, žinodama apie tam tikrus gyvenamosios patalpos neatitikimus Taisyklėms, Higienos normų HN 134:2015 reikalavimams, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai, atsakovei tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius teiginius. Pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu nesikreipus į Pravieniškių 1-ojo kalėjimo administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, atliekančias Taisyklių, Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų neatitinkančių konkrečios gyvenamosios patalpos, spręstina, jog pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl gyvenamosios patalpos neatitikimo nustatytoms taisyklėms ir reikalavimams, nustatymas būtų teisiškai nereikšmingas dėl besiskiriančio patikrinimo ir ginčo laikotarpio. Be to, nagrinėjamu atveju nėra aišku, kada ir kaip pareiškėjas nustatė trūkumus dėl nepakankamo apšvietimo ar prastos ventiliacijos.

Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo būtina nurodyti ir sukeltą žalą bei priežastinį ryšį, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė kokias pasekmes patyrė dėl tariamos netinkamos ventiliacijos ir apšvietos. Nors pareiškėjas ir teigia, kad dėl netinkamos apšvietos jam skaudėjo akis ir galva, tačiau byloje nėra duomenų, kad jis kreipėsi į medicinos darbuotojus dėl nurodytų sveikatos sutrikimų. Įvertinus nurodytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl kamerų netinkamos ventiliacijos ir apšvietos atmestini kaip nepagrįsti. Atitinkamai, kaip deklaratyvūs atmestini ir padidintos drėgmės pareiškėjo išvestiniai teiginiai dėl parazitų, pelėsio ir rūdžių.

Pagal Tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2025 m. vasario 25 d. pažymą (b. l. 20-21) pareiškėjas ginčo laikotarpiu į įstaigos psichologus dėl patiriamų emocinių ir dvasinių kančių bei neigiamų išgyvenimų, diskomforto ir nepilnavertiškumo jausmo, orumo pažeminimo, sveikatos pablogėjimo ir nepatogumų, kuriuos neva galėjo sukelti neužtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, t. y. prastas apšvietimas, ventiliacijos ir pareigūnų iškvietimo mygtuko nebūvimas, nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai apie patirtus neigiamus išgyvenimus laikytini jo paties subjektyvia nuomone, nesudarančia pagrindo neturtinės žalos atsiradimui.

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žiūrėti 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žiūrėti 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, taip pat nėra duomenų, jog jis, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, ginčo laikotarpiu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs įstaigos administraciją.

Įvertinus nurodytas teisines ir faktines bylos aplinkybes, konstatuojama, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant galiojančio teisinio reguliavimo. Nenustačius atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų, t. y. nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovės argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo E. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.