Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. vasario 19 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš V. L. priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 1318, 30 Lt D. V. gydymo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. L. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugsėjo 20 d., tarp 21 val. ir 23 val. (duomenys neskelbtini), savo namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, tyčia įdūrė vieną kartą peiliu nukentėjusiajam D. V. į pilvo sritį, padarydamas nukentėjusiajam durtinį - pjautinį kiauryminį pilvo sienos sužalojimą, pasieninės pilvaplėvės pažeidimą, taip sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. V. sveikatą.

Nuteistasis V. L. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti ir jį atleisti nuo bausmės dėl ligos. Nurodo, kad priimtas nuosprendis yra nepagrįstas, nes teismas neišyrė byloje esančių duomenų apie jo sveikatos būklę. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis turi invalidumą dėl išėminės širdies ligos, krūtinės nestabilios anginos. Kitą dieną po nuosprendžio paskelbimo jis buvo išvežtas į ligoninę Panevėžio mieste (šių dokumentų negali pateikti, nes juos išduoti atsisakyta), o vasario 28 d. buvo išvežtas į reanimacijos – intensyvios terapijos vidaus lygų skyrių Kupiškio mieste, nes jo silpna sveikatos būklė dėl streso ir įtampos dar labiau pablogėjo. Nuteistasis nuolat jaučia skausmus širdies plote, pastoviai vartoja medikamentus, yra patyręs du miokardo infarktus. Praeityje jam operuota blužnis, plaučiai, negali gyventi be medikamentų ir medikų priežiūros. Dėl sveikatos būklės jam dažnai kviečiama greitoji pagalba, kadangi staiga užėjus priepuoliui gali padėti tik operatyvi medikų pagalba. Esant tokiems duomenims, teismas privalėjo juos įvertinti, išsireikalauti iš gydymo įstaigų papildomus dokumentus ir spręsti klausimą dėl galimybės jį atleisti nuo bausmės dėl ligos. Padarytas nusikaltimas yra priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau nuteistasis V. L. anksčiau niekada nebuvo teistas, stengiasi gyventi dorai.

Teismo posėdyje dalyvavę nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo V. L. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo V. L. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nuteistasis neskundžia įrodymų vertinimo, jų gavimo teisėtumo ar pagrįstumo, nusikalstamos veikos kvalifikacijos, o tik prašo atleisti jį nuo bausmės dėl ligos, todėl teisėjų kolegija nuosprendį peržiūri dėl bausmės paskyrimo, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (BPK 320 str. 3 d.).

V. L. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Šio BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje įstatymų leidėjas nustatė tik laisvės atėmimo bausmę iki dešimties metų. Pirmosios instancijos teismas V. L. už šį nusikaltimą paskyrė laisvės atėmimo bausmę dvejiems metams ir šešiems mėnesiams. Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo pakeisti apygardos teismo nuosprendį bausmės skyrimo dalyje ir atleisti jį nuo bausmės dėl ligos.

Atleidimas nuo bausmės pagal BK 76 straipsnio 1 dalį yra galimas esant dviem sąlygom: 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo iki nuosprendžio priėmimo suserga sunkia nepagydoma liga ir 2) dėl šios ligos bausmę nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui atlikti būtų per sunku. Ar liga atitinka sunkios nepagydomos ligos kriterijus yra medicinos, o ne teisės klausimas. „Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo atlikimo, sąrašas“, yra patvirtintas 1995 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu Nr. 969/578. Kiekvienu konkrečiu atveju, ar liga, kuria serga nuteistasis, atitinka ligą, įrašytą į minėtą sąrašą, nustato teismo medicinos ekspertai. Atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo bausmės dėl ligos yra teismo teisė, o ne pareiga. Spręsdamas atleidimo nuo bausmės klausimą, teismas, kaip nurodyta BK 76 straipsnio 1 dalyje, turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę ir ligos pobūdį.

Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti, ar V. L. serga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku, paskyrė teismo medicinos ekspertizę. Ją atlikę teismo medicinos ekspertai nustatė ir ekspertizės akte Nr. EKG 44(175)/12 (01) nurodė, kad V. L. nėra nustatyta sunkios nepagydomos ligos ar sveikatos būklės dėl kurios jis negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės, nes jo liga neįtraukta į ,,Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji negali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos“ sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1995 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 969/578 „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 57 straipsnio ir Lietuvos Respublikos pataisos darbų kodekso 107 straipsnio įgyvendinimo tvarkos“, taip pat kad V. L. gali būti užtikrintas reikalingas gydymas įkalinimo įstaigoje, jeigu konkrečioje įstaigoje yra suteikiamos sveikatos priežiūros atitinkamos paslaugos (t. 1 b. l. 183-193).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti nuteistojo V. L. apeliacinio skundo reikalavimo sušvelninti jam pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskirtąją bausmę vadovaujantis BK 76 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kadangi byloje nenustatytos šiame straipsnyje išdėstytos sąlygos. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, individualizuojant bausmę svarbu tinkamai įvertinti BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes skiriant bausmę bei BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, susijusias su padaryto nusikaltimo pavojingumu, kaltės turiniu, nusikaltimo padarymo motyvais, kaltininko asmenybe.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis. Skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmę, teismas gali tik tuo atveju, kai byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Tačiau tai nereiškia, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes, BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytų nuostatų taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Ne visada formaliais kriterijais vadovaujantis paskirta įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatyta bausmė esti teisinga įvertinus visas bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad nėra teisinio sušvelninti V. L. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskirtąją bausmę vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, kadangi byloje nenustatytos šiame straipsnyje išdėstytos sąlygos. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog, nepaisant to, kad V. L. padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, bausmės tikslai bus pasiekti, o pati bausmė atitiks teisingumo bei protingumo principus, pritaikius jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrus švelnesnę, nei įstatyme numatyta, bausmę. Kolegijos nuomone, šiuo atveju nebus pažeistos apeliacinio skundo ribos, nes iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio sprendžiama, jog V. L. nesutinka su jam paskirta griežta bausme.

BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui būtina nustatyti, kad padaryto nusikaltimo (šiuo atveju – sunkaus sveikatos sutrikdymo) pavojingumas, atsižvelgiant į padarytos veikos vietą, laiką, būdą, motyvus, panaudoto fizinio smurto intensyvumą yra žymiai mažesnis, negu rūšinis nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje. Byloje nustatyta, kad nuteistojo V. L. nusikalstami veiksmai, kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, prieš nukentėjusįjį D. V. pasireiškė tuo, kad jis dūrė vieną kartą peiliu nukentėjusiajam į pilvą. Byloje esančioje teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad D. V. nustatytas sužalojimas (durtinis - pjautinis kiauryminis pilvo sienos sužalojimas, pasieninės pilvaplėvės pažeidimas) padarytas vieno trauminio poveikio su aštriu duriančiu - pjaunančiu daiktu ar įrankiu (t. 1 b. l. 22). Byloje nustatyta, kad nusikaltimas padarytas spontaniškai, nesant išankstinės tyčios. Įvykis vyko tarp dukters (J. L.) sugyventinio ir jos tėvo. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistojo V. L. panaudotas fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį nebuvo intensyvus, o nusikalstamos veikos padarymo būdo išraiška rodo mažesnį padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, palyginus su rūšiniu šios nusikalstamos veikos pavojingumu. Be to, teisėjų kolegija vertindama padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, atsižvelgia į paties nukentėjusiojo vaidmenį iki nusikalstamos veikos padarymo. Byloje nustatyta, jog kilus konfliktui dėl elektros prietaisų sugadinimo, nuteistasis V. L. lovoje užsirūkė, po ko nukentėjusysis, suėmęs jį už sprando, bandė išvesti į lauką. Teisėjų kolegijos nuomone, toks nukentėjusiojo elgesys neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui taip pat svarbu, kad kaltininko asmenybės įvertinimas leistų daryti išvadą, jog laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už padarytą nusikalstamą veiką nebūtų teisingas. Kaltininko asmenybės pavojingumą nulemia požymiai, charakterizuojantys jį iki nusikalstamos veikos padarymo, nusikaltimo darymo metu ir po jo. V. L. iki šios nusikalstamos veikos padarymo teistas nebuvo, Kupiškio seniūnijos išduotoje pažymoje charakterizuojamas teigiamai (t. 1 b. l. 79). Svarbi aplinkybė sprendžiant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą V. L. atžvilgiu, teisėjų kolegijos nuomone, yra ir nukentėjusiojo pozicija. Iš D. V. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad jo santykiai su nuteistuoju yra geri, jokių pretenzijų nereiškia, vertina tai kaip nelaimingą atsitikimą, nuteistasis jo atsiprašė, jis atleido ir prašo neskirti su laisvės atėmimu susijusios bausmės (t. 1 b. l. 129, 137). Byloje nėra pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat svarbu pažymėti, jog dėl padaryto sužalojimo nukentėjusysis nejaučia liekamųjų reiškinių, kaip nurodė pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis D. V., vėliau gydymosi išlaidų jis neturėjo (t. 1 b. l. 137). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Be to, teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skiriant bausmę reikšminga aplinkybę pripažino tai, jog V. L. nustatytas invalidumas dėl lėtinės išeminės širdies ligos ir nestabilios krūtinės anginos (t. 1 b. l. 77). Išskirtinėmis aplinkybėmis teisėjų kolegija pripažįsta tai, kad nuteistasis V. L. gyvena kartu su sūnumi A. L., kuriam reikalinga nuolatinė priežiūra. Iš byloje esančių duomenų – Kupiškio seniūnijos rašto, matyti, jog nuteistasis V. L. gyvena su sūnumi, kuriam nustatyta antra invalidumo grupė, 60-70 proc. netekto darbingumo, pastarajam reikalinga kito asmens pagalba, kurią suteikia V. L. (t. 1 b. l. 149). Pažymėtina, jog apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą į 2012-11-15 teismo posėdį nuteistasis V. L. atvyko kartu su sūnumi. Teismo posėdžio metu nuteistasis patvirtino, jog sūnus turi psichinę negalią, nekalba, jo negalima palikti be priežiūros, mama juo nesirūpina. Be to, nuteistojo dukra – J. L. su tėvu kartu nebegyvena, turi dvi mažametes mergaites ir broliu (A. L.) pasirūpinti negali (t. 1 b. l. 201-202). Todėl nuteistasis V. L. yra vienintelis asmuo, galintis pasirūpinti savo neįgaliu sūnumi.

Taigi, atsižvelgus į V. L. elgesį iki nusikaltimo padarymo, jo veiksmus nusikalstamos veikos padarymo metu, prieš nukentėjusįjį panaudoto smurto intensyvumą, elgesį po nusikalstamų veiksmų, taip pat tiek į nuteistojo V. L., tiek į nukentėjusiojo interesus, bei į tai, kad jis prižiūri neįgalų savo sūnų, apeliantui, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, skirtina švelnesnė bausmės rūšis nei numatyta įstatymo. Kolegijos nuomone, laisvės apribojimo bausmė leistų pasiekti bausmės tikslus, t. y. nuteistajam V. L. turėtų padaryti pakankamą poveikį, kad jis suvoktų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir žalingumą kitiems asmenims, visuomenei, taip pat pajustų neigiamas pasekmes, kurias nusikalstamos veikos padarymas sukelia pačiam kaltininkui. Ši bausmė turėtų ne tik nubausti V. L. už nusikalstamos veikos padarymą, bet ir sulaikyti jį nuo naujų nusikaltimų darymo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2011 m. vasario 19 d. nuosprendį pakeisti.

V. L., pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti laisvės apribojimą dvejiems metams.

Kitą Panevėžio apygardos teismo 2011 m. vasario 19 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.