Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.5.1.; 1.1.6.2.; 1.2.4.8.3.; 2.1.7.; 2.1.15.3.3.3.; 2.4.; 2.4.6.2.2.; 2.4.7.; 2.4.9.

2016 m. birželio 8 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. vasario 26 d. nuosprendžio, kuriuo S. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu 6 mėnesiams bei, vadovaujantis BK 48 straipsnio 3 dalimi, 6 dalies 1 punktu, S. J. įpareigotas per visą bausmės atlikimo laiką būti namuose nuo 23.00 val. vakaro iki 5.00 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu.

Nukentėjusiojo P. A. J. pareikštas civilinis ieškinys dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies ir iš S. J. P. A. J. priteista 320 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

Pakeistas S. J. laikinas nuosavybės teisių apribojimas, paskirtas Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros nutarimu, paliekant S. J. nuosavybės teisės apribojimą į S. J. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nekeičiant prokuroro nutarime numatytų laikino nuosavybės teisių apribojimo sąlygų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. J. nuteistas už tai, kad 2015 m. liepos 31 d., laikotarpiu nuo 16 val. iki 17 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namo, adresu (duomenys neskelbtini), kieme konflikto metu su savo artimu giminaičiu – broliu P. A. J., tyčia įrėmęs kumštį nukentėjusiajam P. A. J. į lūpas, stipriai jį pastūmė, tuo sukeldamas nukentėjusiajam P. A. J. fizinį skausmą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis S. J. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. vasario 26 d. nuosprendį ir jį išteisinti. Teigia, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus vienašališkai ir neobjektyviai vertindamas byloje surinktus įrodymus, neargumentuotai atmesdamas jį teisinančius įrodymus, taip pat teismas neįsigilino į visą bylos medžiagą, besąlygiškai sutiko su kaltinimo pateikta versija.

Nurodo, kad jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, P. A. J. savo veiksmais skausmo nesukėlė, nes pats P. A. J., šaukdamas: „duok bučiuoklę“ lindo prie jo bučiuotis, o jis (apeliantas) ranka užsidengė burną (delnu į P. A. J. pusę) ir iš lėto šonu pasišalino. Teigia, kad tokius P. A. J. veiksmus jis vertino kaip jo provokavimą, be to, tokie P. A. J. veiksmai jam buvo nemalonūs ir neįprasti. Taip pat teismas nepagrįstai nesirėmė nuosekliais liudytojos I. J. parodymais, kurie patvirtina jo (apelianto) ir paneigia nukentėjusiojo parodymus. Nesutinka su teismo išvada, kad jis sukėlė P. A. J. skausmą, kadangi ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai R. K., Ž. A., M. G. nurodė, kad po „pastūmimo“ matavimo veiksmai buvo toliau tęsiami, kad P. A. J. jiems nesiskundė, bei nei vienas iš liudytojų nenurodė, jog nukentėjusysis sudejavo, buvo susiėmęs už sužalotos vietos ar kitaip išreiškė savo skausmą. Pastebi, kad nukentėjusysis niekam nepasakojo apie tokią savijautą ar būseną. Be to, pats nukentėjusysis 2015-09-05 pareiškime nurodė, kad „sužalojimai nebuvo padaryti“, o 2015-10-09 apklausiamas liudytoju nurodė, kad jam lūpas „skaudėjo apie tris dienas“, liudytoja L. J. teigė, kad P. A. J. po įvykio „skausmu skundėsi kokias keturias dienas“. Apeliantas nurodo, kad teismas neįvertino to, kad P. A. J. iš karto po tariamo įvykio į teismo medicinos tarnybos specialistą dėl sužalojimo nesikreipė, specialistas nukentėjusįjį apžiūrėjo tik praėjus 2 mėnesiams po tariamo nusikaltimo įvykdymo. Be to, 2015-09-29 specialisto išvadoje Nr. G 1447/15(04) nurodyta, kad P. A. J. kūne sužalojimų nėra, bei teisme ekspertas nurodė, kad randinis pakitimas neduoda pagrindo teigti, jog jis buvo padarytas nukentėjusiojo nurodytu laiku ir aplinkybėmis, nes randas galėjo atsirasti ne tik nuo trauminio poveikio, bet ir nuo kitokio mechaninio poveikio. Taip pat apeliantas teigia, kad teismas neįvertino paties nuketėjusiojo provokuojamų ir neteisėtų veiksmų, nes įvykio metu jis stovėjo prie savo tarnybinio automobilio jam teismo nustatytoje sklypo dalyje, o parodymų patikrinimo vietoje metu P. A. J. pripažino priėjęs prie jo (apelianto), stovinčio jam naudotis skirtoje žemės dalyje. Tai nukentėjusysis patvirtino ir teisme bei teisme nukentėjusysis nurodė, kad prie jo (apelianto) ėjo įpykęs dėl to, kad jiedu seniai konfliktuoja, kad „nelaiko nervai“. Nurodo, kad nukentėjusysis jam sakė „duok bučiuoklę“, kišo savo veidą prie jo (nukentėjusiojo) veido, iš burnos nukentėjusiajam tiško seilės, todėl apeliantas teigia, kad nukentėjusysis pažeidė jo (apelianto) privatumą, elgėsi nederamai, provokuojančiai, o jis nuo tokių nukentėjusiojo veiksmų tik gynėsi (BK 28 straipsnis). To teismas nevertino.

Mano, kad nukentėjusysis, kreipdamasis į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, piktnaudžiavo savo teisėmis, nes norėjo baudžiamojo proceso priemonėmis išspręsti tarp jo ir nukentėjusiojo kilusį civilinį ginčą dėl nuosavybės teisių į bendrą turtą įgyvendinimo ir pasipelnyti. Pastebi, kad nukentėjusysis į prokuratūrą kreipėsi tik 2015-09-21, t. y. praėjus daugiau kaip pusantro mėnesio nuo tariamo nusikaltimo padarymo, ir tai rodo P. A. J. pretenzijų nepagrįstumą. Nurodo, kad jam yra 68-eri metai, jis dirba, yra charakterizuojamas teigiamai, per visą savo gyvenimą nebuvo teistas, todėl faktas, jog yra nuteistas, skaudžiai užgauna jo orumą. Mano, kad nukentėjusysis būtent tokio tikslo ir siekė – nepagrįstai jį apkaltinti.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad teismas neįvertino to, kad jis ir nukentėjusysis konfliktuoja nebe pirmą kartą. Nukentėjusysis patvirtino, kad konfliktai „vyksta dėl turtinių nesutarimų, t. y. dėl neteisingo <...> žemės paskirstymo“. Be to, konfliktai kyla ir bandant pasitelkti baudžiamojo persekiojimo priemones – prie šios bylos yra prijungtas 2015-08-06 nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (193 b. l.), t. y. jis (apeliantas) buvo kaltinamas grasinęs, įžeidinėjęs ir šmeižęs P. A. J. žmoną L. J., tačiau faktai apie galimai padarytas nusikalstamas veikas nepasitvirtino.

Skunde apeliantas nurodo, kad jis jokio nusikaltimo nepadarė, todėl teismas nepagrįstai iš jo priteisė nukentėjusiajam neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad byloje surinkti ir teisme ištirti nuosprendyje nurodyti įrodymai nei kaip visuma, nei kiekvienas atskirai nepagrindžia išvadų, jog jis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Nuosprendyje vertinami tik jį kaltinantys įrodymai, o jį teisinantys įrodymai neišanalizuoti ir neaptarti. Be to, teismas neįvertino to, kad nukentėjusiojo parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, nes P. A. J. skirtingai aiškino faktines aplinkybes dėl jo (apelianto) elgesio, pasakytų įžeidžiančių žodžių, vietos, kur buvo pastumtas, kokius sužalojimus patyrė, kiek asmenų matė patį įvykį. Teismas taip pat neįvertino, kad liudytojų R. K., M. G., Ž. A. ir nukentėjusiojo P. A. J. parodymai yra prieštaringi tarpusavyje. Be to, liudytojo R. K. ir M. G. parodymai yra identiški, o tai rodo, kad šių liudytojų parodymai buvo nukopijuoti vieni nuo kitų, kadangi neįmanoma dviem skirtingiems žmonėms skirtingu laiku kalbėti tais pačiais sakiniais. Be to, teismas nepagrįstai nuosprendį grindė nukentėjusiojo žmonos L. J. parodymais, kadangi ši liudytoja paties įvykio nematė, ir nors liudytoja nurodė mačiusi, jog P. A. J. išspjautos seilės yra rausvos spalvos, tačiau tuo metu ji buvo namo viduje, o jos vyras – kieme, ir tai rodo, kad liudytojos parodymai yra neteisingi. Šių prieštaravimų teismas neįvertino. Apeliantas teigia, kad liudytojai ir nukentėjusysis sako netiesą, kadangi jie visi teigė, jog jis (apeliantas) buvo neblaivus, o tai sprendė iš paraudusio veido, nors tą dieną jis buvo blaivus, policija iškviesta nebuvo ir jo blaivumas nepaneigtas objektyviais duomenimis. Be to, teismas, vertindamas liudytojų parodymus, neatsižvelgė į tai, kad antstolis R. K. buvo pasamdytas nukentėjusiojo atlikti faktinių aplinkybių konstatavimą, liudytojas M. G. yra susijęs darbo santykiais su antstoliu R. K., yra antstoliui tarnybiškai pavaldus, liudytojas Ž. A. yra seniai pažįstamas su nukentėjusiuoju ir jis antstolį ir jo padėjėją atvežė pas nukentėjusįjį, be to, padeda P. A. J. „teisiniais klausimais“, o liudytoja L. J. yra nukentėjusiojo žmona, ilgus metus konfliktuojanti su jo (apelianto) šeima. Dėl nurodytų aplinkybių apeliantas mano, kad minėti liudytojai gali būti suinteresuoti šios bylos baigtimi ir duoti teismui neteisingus parodymus, todėl teismas nepagrįstai šių liudytojų parodymus laikė įrodymų šaltiniu.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai jo kaltę grindė specialisto išvada ir specialisto prielaida, jog randas nukentėjusiojo lūpoje galėjo atsirasti „dėl tuo metu patirto sužalojimo po sugijusios žaizdos“, kadangi ekspertas negalėjo pasakyti, po kokio sužeidimo susidarė šis randinis pakitimas. Dėl to teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas tikėtina išvada, o ne neginčytinais ir tvirtais įrodymais. Tikėtina prielaida negali būti apkaltinamojo nuosprendžio pagrindas, o visos abejonės, kurių negalima pašalinti, yra aiškinamos kaltinamojo naudai. Pažymi, kad teismas nuosprendyje ne kartą nurodė, jog nukentėjusiajam kraujavo „iš dantenų“, tokius parodymus davė ir liudytoja L. J., tačiau randas rastas ne dantenose, o vidinėje lūpos gleivinėje, todėl kraujavimas iš dantenų niekaip nėra susijęs su jam (apeliantui) pareikštu kaltinimu. Be to, teismas, nustatydamas sužalojimą nukentėjusiojo lūpos gleivinėje, išėjo už pareikšto kaltinimo ribų, nes jis buvo kaltinamas ne nukentėjusiojo sužalojimu, o skausmo jam sukėlimu.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis ir prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl S. J. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį naikinamas ir byla nutraukiama esant pagrindui kaltinamąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (BPK 327 straipsnio 2 punktas).

Pagal suformuotą teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

Nuteistasis neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. neigia sukėlęs nukentėjusiajam P. A. J. fizinį skausmą tyčia įremdamas kumštį nukentėjusiajam į lūpas ir stipriai jį pastumdamas. Nurodo, kad nukentėjusysis pats be jokios priežasties lindo prie jo „bučiuotis“, o jis tik ranka užsidengė savo veidą, kad nukentėjusysis jo neapspjaudytų, ir pasišalino iš įvykio vietos nukentėjusiajam neįrėmęs kumščio į lūpas bei jo nepastūmęs. Nors nuteistojo S. J. parodymus, jog jis nukentėjusiajam kumščio neįrėmė į lūpas ir nepastūmė, patvirtina nuteistojo sutuoktinės I. J., įvykį stebėjusios pro langą, parodymai, tačiau apelianto parodymus, jog jis fizinio skausmo nukentėjusiajam nesukėlė, o tik gynėsi nuo nukentėjusiojo „lindimo bučiuotis“ yra paneigti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Nukentėjusysis parodė, kad įvykio dieną pas jį konstatuoti faktinių aplinkybių dėl neteisingai atidalintos žemės atvyko antstolis R. K., jo padėjėjas ir Ž. A., į kiemą išpuolė jo brolis – nuteistasis S. J., kuris kelis kartus išrovė įkaltą riboženklį, o jis tą riboženklį atgal įkalė ir, kai trečią kartą įkalė riboženklį, priėjo prie brolio (stovėjusio prie automobilio savo žemės sklype) ir paklausė, kodėl jis trukdo dirbti, sakė, kad gali pasibučiuoti, nes buvo išvestas iš kantrybės. Nukentėjusysis parodė, kad tada S. J. iš pykčio dešine ranka įrėmė kumštį jam į veidą ir stipriai pastūmė, nes vos nenugriuvo praradęs lygsvarą. Po to pajuto saldumą burnoje, išspjovė kruvinas seiles, lūpa buvo patinusi. Nukentėjusysis nurodė, jog „tik tam kartui pajuto fizinį skausmą“. Iš esmės tokias įvykio aplinkybes, jog S. J. jam į lūpas įrėmė kumštį ir stipriai pastūmė, nukentėjusysis nurodė ne tik ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 4–5, 8–10, 23–26, 28–30 b. l.), bet ir teisme (1 t. 185–186 b. l.) bei parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t. 35–40 b. l.). Teisus nuteistasis, kad nukentėjusiojo parodymuose yra tam tikrų prieštaravimų, kokiais žodžiais S. J. jį vadino, kurioje kiemo vietoje nukentėjusysis buvo pastumtas, ar buvo kraujo, kiek asmenų galėjo matyti įvykį, tačiau dėl to nėra pagrindo jų laikyti iš esmės neteisingais, nes nuo tyrimo pradžios nukentėjusysis konkrečiai nurodė, kad S. J. įrėmė į lūpas kumštį ir stipriai pastūmė, taip sukeldamas fizinį skausmą. Tokius nukentėjusiojo parodymus dėl jam sukelto fizinio skausmo įremiant į lūpas kumštį ir pastumiant, patvirtina įvykio vietoje buvę liudytojai R. K., M. G., Ž. A., kurie parodė matę, kaip S. J. sugniaužtą kumštį prirėmė nukentėjusiajam prie lūpų, po nosimi, ir pastūmė, kad nukentėjusysis vos nenugriuvo ant žemės. Nors liudytojai R. K. ir M. G. nurodė, kad ant nukentėjusiojo veido jokių sužalojimų ir kraujo nematė, tačiau liudytojas Ž. A., kuris įvykio metu buvo arčiausiai nukentėjusiojo ir nuteistojo, parodė pastebėjęs, kad po nukentėjusiojo pastūmimo, pastarasis dažnai ranka braukė per lūpas bei ant lūpų jis matė rausvas seiles, todėl suprato, kad P. A. J. skaudėjo, be to, pats nukentėjusysis jam minėjo, kad skauda. Tokias pačias įvykio aplinkybes, kad nuteistasis įrėmė kumštį nukentėjusiajam prie lūpų ir pastūmė, liudytojai R. K., M. G. bei Ž. A. nurodė ne tik ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 48–49, 54–55, 60–62 b. l.), bet ir teisme (2 t. 8–11 b. l.).

Iš tiesų liudytojų R. K. ir M. G. parodymai ikiteisminio tyrimo metu užrašyti identiškai, tačiau atsižvelgiant į tai, kad šie liudytojai buvo įvykio vietoje kartu ir matė tą patį vaizdą – kumščio įrėmimą nukentėjusiajam į lūpas ir pastūmimą, kad šių liudytojų apklausos ikiteisminio tyrimo metu vyko tą pačią 2015-10-06 dieną ir juos apklausė ta pati tyrėja E. L., nėra pagrindo liudytojų R. K. ir M. G. parodymus vertinti kaip neteisingus. Nors liudytojai R. K. ir M. G. nurodė, kad po to, kai nuteistasis įrėmęs kumštį nukentėjusiajam į lūpas pastūmė, tarp brolių (t. y. tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo) įvyko susistumdymas, kad Ž. A. juos bandė skirti, o pats nukentėjusysis ir liudytojas Ž. A. nurodė, kad tokio susistumdymo nebuvo ir nieko nereikėjo skirti, tačiau toks liudytojų R. K. ir M. G. parodymų prieštaringumas nukentėjusiojo ir liudytojo Ž. A. parodymams taip pat neleidžia šių liudytojų parodymus vertinti kaip nepatikimus, nes liudytojai R. K. ir M. G. nurodė, kad jie ne tik stebėjo nukentėjusįjį ir nuteistąjį, bet ir dirbo – atliko matavimus, todėl galėjo ne viską matyti. Nuteistasis teigia, kad liudytojai R. K., M. G., Ž. A. gali būti suinteresuoti bylos baigtimi, todėl tikėti šių liudytojų parodymais negalima. Tai, kad liudytojas R. K. buvo pasamdytas nukentėjusiojo, o liudytojas M. G. yra liudytojo R. K. darbuotojas (pavaldinys), liudytojas Ž. A. yra nukentėjusiojo pažįstamas ir kaip juristas konsultuoja nukentėjusįjį teisiniais klausimais, nėra pagrindas pripažinti, kad šie liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi ir siekia pakenkti nuteistajam. Objektyvių duomenų, kurie patvirtintų apelianto teiginį dėl šių liudytojų suinteresuotumą bylos baigtimi, byloje nenustatyta, tokių duomenų nepateikė ir pats apeliantas. Dėl to nuteistojo skundo argumentas, kad liudytojai R. K., M. G., Ž. A. gali būti suinteresuoti bylos baigtimi, yra nepagrįstas objektyviais duomenimis.

Taip pat nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir liudytojo J. A. parodymai. Šis liudytojas parodė matęs, kaip nukentėjusysis pykosi su broliu (nuteistuoju S. J.), kaip S. J. kumščiu pagrūmojo nukentėjusiajam, kad jiedu stovėjo šalia, metro atstumu, kai nuteistasis kumščiu grūmojo nukentėjusiajam. Liudytojas J. A. nurodė nematęs, kad S. J. būtų įrėmęs nukentėjusiajam kumštį į lūpas ir pastūmęs, nes to galėjo ir nematyti, kadangi aplinkos nestebėjo, jų kalbų nesiklausė, o iškrovęs briketus išvažiavo iš kiemo. Nors liudytojas nurodė nematęs nuteistajam kaltinime inkriminuotų veiksmų atlikimo, tačiau liudytojas nurodė matęs kaip nuteistasis kumščiu grūmojo nukentėjusiajam. Tokią J. A. nurodytą aplinkybę patvirtina ir liudytojų R. K., M. G. bei Ž. A. parodymai, tik liudytojai tai įvardino nuteistojo ketinimu smogti nukentėjusiajam, ir nurodė, jog po grūmojimo kumščiu sekė kumščio įrėmimas prie lūpų ir nukentėjusiojo pastūmimas. Taigi, liudytojo J. A. parodymai nepaneigia nukentėjusiojo parodymų.

Nors liudytoja L. J. pripažino nemačiusi, kaip S. J. įrėmė kumštį jos vyrui (nukentėjusiajam P. A. J.) į lūpas ir pastūmė, tačiau tokį S. J. gestą jai nupasakojo pats nukentėjusysis iš karto po įvykio. Be to, liudytoja nurodė, kad nors jokių sužalojimų ant vyro veido nematė, tačiau ji matė, jog nukentėjusysis išspjovė rausvos spalvos seiles, kraujavo dantenos, iš vidinės pusės buvo sužalota apatinė lūpa, nukentėjusysis jai guodėsi, jog skauda ties lūpomis. Netikėti šios liudytojos parodymais tik dėl to, kad ji yra nukentėjusiojo sutuoktinė ir ilgus metus konfliktuoja su nuteistuoju ir jo šeima, nėra pagrindo, nes liudytojos parodymai atitinka liudytojų R. K., M. G., Ž. A., paties nukentėjusiojo parodymus.

Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, teisėjų kolegija pripažįsta, kad nukentėjusiojo parodymai dėl jam sukelto fizinio skausmo yra nuoseklūs, juos patvirtina liudytojų R. K., M. G., Ž. A., L. J., J. A. parodymai, be to jie vieni kitus atitinka, todėl apylinkės teismas pagrįstai šių įrodymų visuma rėmėsi vertindamas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes.

Nuteistasis teigia, kad teismas nepagrįstai jo kaltę grindė byloje esančia specialisto išvada bei teisme duotais teismo medicinos eksperto paaiškinimais. Pažymėtina, kad apelianto kaltę apylinkės teismas grindė ne vien tik specialisto išvada ir specialisto paaiškinimais, bet visuma byloje surinktų įrodymų. Nors specialisto išvadoje Nr. G 1447/15(04) nurodyta, kad nukentėjusiajam sužalojimų nebuvo padaryta ir teismo medicinos ekspertas T. Šavyrovas negalėjo nurodyti, kada ir po kokio sužeidimo susidarė randinis pakitimas apatinėje nukentėjusiojo lūpos gleivinėje, kuris buvo nustatytas apžiūrėjus nukentėjusį, tačiau teisme ekspertas paaiškino, jog randinis pakitimas susidarė po audinio vientisumo pažeidimo kontaktuojant su kietu buku daiktu lūpą spaudžiant į vidų (t. y. nuo kontakto su dantimis), o randas yra to pažeidimo sugijimo išraiška, dėl to ekspertas darė prielaidą, kad randinis pakitimas galėjo susiformuoti dėl tuo metu patirto sužalojimo. Nukentėjusysis bei liudytojai R. K., M. G., Ž. A. nurodė, kad nuteistasis, įrėmęs kumštį nukentėjusiajam į lūpas, pastūmė, be to, nukentėjusysis nurodė, jog skausmą jis juto tik tuo metu, kai jį nuteistasis stipriai pastūmė. Kadangi kumščio įrėmimas į lūpas pats savaime skausmo nesukelia, skausmą nukentėjusiajam sukėlė tai, kad jis buvo pastumtas įrėmus kumštį į ypač jautrią vietą – lūpas, t. y. lūpas spaudžiant į vidų ir lūpoms kontaktuojant su dantimis, dėl to galėjo atsirasti ir kraujingas gleivinės pažeidimas, kuris buvo užfiksuotas ir specialisto išvadoje.

Visuma paminėtų įrodymų (nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, eksperto paaiškinimai, specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys) patvirtina, kad nuteistasis 2015 m. liepos 31 d. konflikto metu su savo broliu P. A. J., tyčia įrėmęs kumštį nukentėjusiajam P. A. J. į lūpas, stipriai jį pastumdamas, sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą. Dėl to pagrįstai apylinkės teismas pripažino, kad S. J. veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nustatydamas minėtų S. J. veiksmų formalią atitiktį BK 140 straipsnio 2 daliai, neįvertino realaus nuteistojo padarytos veikos pavojingumo. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, jei veika turi konkrečios nusikalstamos veikos požymių, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ir nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (kasacinė nutartis Nr. 2K-421/2007). Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju būtina atsižvelgti į visų veikos požymių – objektyviųjų ir subjektyviųjų – išraišką konkrečiame nusikaltime. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo daug metų vyksta konfliktai (ne tik dėl žemės, bet ir asmeninio pobūdžio), kad pats nukentėjusysis priėjo prie nuteistojo, kuris stovėjo savo žemės sklype, elgėsi provokuojančiai (siūlė taikytis, pasibučiuoti, kai pats nurodė, jog taip pasielgė, nes „nebelaikė nervai“), kad nukentėjusiajam buvo sukeltas nežymus (trumpalaikis) fizinis skausmas. Be to, konflikto metu S. J. ir nukentėjusysis aiškinosi asmeninio pobūdžio santykius ir nuteistojo veiksmais nukentėjusiajam žymi žala nebuvo padaryta – sukeltas nežymus fizinis skausmas, paties nukentėjusiojo teigimu jam skaudėjo „tik tam kartui“. Dėl to tokia nuteistojo veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vadovaujantis protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatomis, būtų tikslinga kaltininką už padarytą veiką traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesvarstė BK 37 straipsnio taikymo S. J. galimybės.

Remiantis BK 37 straipsniu, padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo sudėties požymių ypatumų padarytas nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu. Taigi, nors S. J. veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau padaryta veika nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad už jos padarymą būtų tikslinga taikyti baudžiamąją atsakomybę, todėl apeliantas nuo baudžiamosios atsakomybės atleistinas dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis). Dėl to nuosprendis naikinamas ir byla nutraukiama.

Nepagrįstas nuteistojo reikalavimas taikyti BK 28 straipsnio nuostatas, kadangi jis tik gynėsi nuo nukentėjusiojo, kai pastarasis per arti jo buvo priėjęs, lindo bučiuotis. Pagal BK 28 straipsnį asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Nors nukentėjusysis ir pažeidė nuteistojo asmeninę erdvę labai arti prieidamas prie nuteistojo, stovinčio savo žemės sklype, tačiau nukentėjusiojo elgesys – priėjimas prie apelianto rankose neturint jokio įrankio, ironiškas nukentėjusiojo siūlymas taikytis, „lindimas bučiuotis“ – nevertintinas kaip pradėtas ar tiesiogiai gresiantis realus ir pavojingas kėsinimas, nuo kurio būtų reikėję nuteistajam gintis. Dėl to taikyti BK 28 straipsnio nuostatas nėra pagrindo. Taip pat nuteistojo teiginys, jog apylinkės teismas, nustatydamas sužalojimą nukentėjusiojo lūpos gleivinėje, išėjo už pareikšto kaltinimo ribų, yra nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas niekur nuosprendyje nepadarė išvados, jog S. J. sužalojo nukentėjusįjį padarydamas pastarajam kokį nors sužalojimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kolegija,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. vasario 26 d. nuosprendį, kuriuo S. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, ir S. J., padariusį nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, vadovaujantis BK 37 straipsniu, nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Nukentėjusiojo P. A. J. 3 000 Eur civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos palikti nenagrinėtą.

Panaikinti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros nutarimu S. J. paskirtą laikiną nuosavybės teisių apribojimą.