- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-05
- Bylos Nr.
- TA-858-19-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01266-2013-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- D. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 61.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. Ž. prašymą atnaujinti apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl žalos atlyginimo padavimo terminą ir šio apeliacinio skundo priėmimo klausimą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas D. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-2), patikslintu skundu (b. l. 33-38), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, 2 000 Lt neturtinės žalos, patirtos 2013 m. vasario 26 d.–2013 m. kovo 4 d. laikotarpiu, ir 3 000 Lt neturtinės žalos, patirtos 2013 m. gegužės 2 d.–2013 m. gegužės 7 d. ir 2013 m. birželio 27 d.–2013 m. liepos 1 d. laikotarpiais.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 7-9, 52-55) su pareiškėjo skundu, patikslintu skundu nesutiko.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimu (b. l. 86-92) pareiškėjo D. Ž. skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, priteisė 350 Lt neturtinei žalai, patirtai 2013 m. gegužės 2 d.–2013 m. gegužės 7 d. ir 2013 m. birželio 27 d.–2013 m. liepos 1 d. laikotarpiais, atlyginti, likusią skundo dalį atmetė.
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui pateikti.
Pareiškėjas pažymi, jog terminą pateikti apeliacinį skundą praleido dėl svarbių priežasčių, nes turėjo dalyvauti Panevėžio apygardos teismo baudžiamoje byloje, Kelmės rajono apylinkės teisme. Dėl vykstančių bylų nagrinėjimo pareiškėjas yra pastoviai etapuojamas, savarankiškai gina savo interesus kitose bylose ir tai atima daug laiko.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
II.
Prašymas netenkintinas, terminas apeliaciniam skundui paduoti neatnaujintinas.
Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl termino apeliaciniam skundui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimo pateikti atnaujinimo.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog Europos žmogus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 6, 13 straipsniuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucijos) 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, kurio esmė yra tai, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisė yra pažeista, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis taip pat numato, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Kita vertus, teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka yra nustatoma įstatymu ir tam, kad ši teisė būtų realizuota tinkamai, šios tvarkos būtina laikytis.
Nagrinėjamu atveju ginčui aktuali ABTĮ 127 straipsnio 1 dalis reguliuoja administraciniame procese pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų apskundimo tvarką ir numato, jog apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš ABTĮ 127 straipsnio 1 dalies normos konstrukcijos matyti, kad ABTĮ apeliacinio skundo padavimo teismui termino eigos pradžią tiesiogiai sieja su pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo momentu, todėl numatytas keturiolikos dienų terminas apeliaciniam skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos, nepriklausomai nuo to, ar šalis dalyvavo paskelbiant teismo sprendimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA552-52/2012). Pastebėtina, jog apeliacinio skundo padavimo teismui termino eiga negali būti skaičiuojama kitaip nei nustatyta ABTĮ, net ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo judėjimo laisvė yra apribota (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-287/2012, 2012 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA552-52/2012).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniu skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą priimtą 2013 m. rugsėjo 26 d., todėl apeliacinis skundas dėl šio teismo sprendimo panaikinimo, vadovaujantis ABTĮ 127 straipsnio 1 dalimi, turėjo būti pateiktas iki 2013 m. spalio 10 d. Tuo tarpu pareiškėjas apeliacinį skundą pateikė 2013 m. gruodžio 27 d. (pagal spaudą ant voko), t. y. praleidęs ABTĮ nustatytą terminą.
Teisėjų kolegija nurodo, jog nors ABTĮ numatytos teismo sprendimo apskundimo procedūros nesilaikymas gali nulemti, kad asmuo praranda teisę apskųsti teismo sprendimą, tačiau teismui yra suteikiama teisė praleistą terminą atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties (ABTĮ 127 str. 2 d.). Nurodytas teisinis reguliavimas lemia tai, kad būtent asmuo, prašantis atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui pateikti, turi įvardinti konkrečias priežastis, sutrukdžiusias jam laiku kreiptis į teismą, bei pateikti praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus, t. y. pagrįsti, kad priežastys, dėl kurių jis praleido terminą, yra svarbios. Be to, kartu su prašymu atnaujinti terminą administraciniam teismui asmuo turi pateikti apeliacinį skundą (ABTĮ 34 str. 2 d., 133 str.).
Kiek tai susiję su termino apeliaciniam skundui pateikti atnaujinimu, teisėjų kolegija pažymi, jog iš ABTĮ 127 straipsnio 2 dalies matyti, kad pagrindinė procesinio termino atnaujinimo sąlyga yra svarbios priežastys, dėl kurių dalyvaujantis byloje asmuo šį terminą praleido. Tačiau svarbių priežasčių, dėl kurių praleistas procesinis terminas gali būti atnaujintas, ABTĮ neišvardija, taip pat nėra nustatyti kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis ir tai kiekvienu konkrečiu atveju nustato administracinis teismas.
Susiformavusioje administracinių teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis yra pripažįstamos tokios aplinkybės, kurios sudaro kliūtis laiku atlikti tam tikrus veiksmus, paprastai jos turi būti objektyvaus pobūdžio ir nepriklausyti nuo asmens valios (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-649/2009, 2014 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-884/2013). Atitinkamai tai lemia, kad klausimą, ar konkrečios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, esančiomis pagrindu jį atnaujinti, administracinis teismas turi spręsti atsižvelgdamas į konkrečią faktinę situaciją, procesinių terminų esmę, teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti pareiškėjo nurodytų termino praleidimą pateisinančių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą ir pan. Be to, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai.
Atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus darytina išvada, kad administraciniam teismui kyla pareiga įvertinti pateiktas termino praleidimo priežastis ir praleisto procesinio termino atnaujinimo klausimo išsprendimas turi būti pagrįstas aplinkybių visumos ištyrimu ir jų įvertinimu. Tik tokiu būdu priimtas sprendimas šioje dalyje gali būti vertinamas kaip teisėtas ir teisingas. Įvertinimas ir akcentavimas tik vienos ar kelių aplinkybių, neįvertinus jų visumos, gali atspindėti tikrovę neatitinkančią situaciją ir tai atitinkamai sąlygotų nepagrįsto sprendimo priėmimą.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas termino apeliaciniam skundui pateikti praleidimą grindžia tuo, kad jis yra kalinamas, nuolat yra etapuojamas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą, be to, apeliacinio skundo parengimo laikotarpiu ir vėliau jis turėjo dalyvauti kitose bylose, savarankiškai ruoštis kitų bylų nagrinėjimui, o tai jam atima pakankamai daug laiko.
Vertindama pareiškėjo įvardintas termino apeliaciniam skundui pateikti praleidimo priežastis teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pareiškėjas pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbime 2013 m. rugsėjo 26 d. nedalyvavo (b. l. 85-92). Be to, pareiškėjo judėjimo laisvė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimo paskelbimo ir apeliacinio skundo padavimo teismui metu buvo apribota, nes jis buvo kalinamas Marijampolės pataisos namuose (b. l. 95). Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas savo procesinę teisę paduoti apeliacinį skundą objektyviai galėjo įgyvendinti tik gavęs pirmosios instancijos teismo sprendimo nuorašą ir susipažinęs su teismo sprendimo motyvais. Nors Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimo nuorašas pareiškėjui buvo išsiųstas 2013 m. rugsėjo 27 d. (b. l. 95), t. y. nepraleidus ABTĮ 93 straipsnyje numatyto termino, tačiau pareiškėjui nurodyto teismo sprendimo nuorašas buvo įteiktas 2013 m. spalio 2 d. (b. l. 98). Atitinkamai, dėl šios priežasties pareiškėjui sutrumpėjo terminas parengti apeliacinį skundą keliomis dienomis.
Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjas į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su apeliaciniu skundu, prašymu atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui pateikti kreipėsi tik 2013 m. gruodžio 27 d. ir šiuo atveju pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo užimtumo kitose bylose, pasirengimo kitoms byloms, etapavimo, atsižvelgus į termino pateikti apeliacinį skundą trukmę, laikytinos subjektyviomis, nesuteikiančiomis pagrindo atnaujinti praleistą terminą.
Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytos aplinkybės – baudžiamųjų bylų pareiškėjo atžvilgiu nagrinėjimas teismuose, didelis užimtumas ruošiantis kitoms byloms – nesudaro pagrindo termino atnaujinimui. Šie pareiškėjo argumentai yra abstraktūs, pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių šiuos jo teiginius. Be to, net ir tuo atveju, jeigu pareiškėjas laikotarpiu nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo paskelbimo iki termino apeliaciniam skundui pateikti pasibaigimo buvo kviečiamas į atitinkamas baudžiamąsias bylas ir kad tai jam pačiam realiai sutrukdė pasirūpinti apeliacinio skundo padavimu iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą tik 2013 m. gruodžio 27 d. Pareiškėjo dalyvavimas kituose teismų procesuose, pačiam ginant savo teises, ir su tuo susijęs jo užimtumas, niekaip nepateisina termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo tokį ilgą laikotarpį. Vien tai, kad teismuose yra nagrinėjama daugiau bylų, kuriose šalimi yra pareiškėjas, negali pateisinti termino praleidimo. Tai yra subjektyvi termino praleidimo priežastis, sąlygota pareiškėjo nerūpestingumo ar nepakankamo atidumo. Dar daugiau, pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad jis aktyviai naudojasi teise į teisminę gynybą, tik patvirtina, jog jis yra susipažinęs su proceso nuostatomis bei žino terminų atlikti tam tikrus procesinius veiksmus svarbą. Pastebėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat laikosi nuoseklios praktikos, kad vien tik asmens užimtumas nėra ta aplinkybė, kuri pateisintų termino skundui paduoti praleidimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-74/2011, 2011 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA143-50/2011, 2010 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA143-84/2010).
Pareiškėjo etapavimas, atsižvelgus į termino apeliaciniam skundui pateikti praleidimo trukmę, taip pat negali pateisinti tokio apeliaciniam skundui pateikti praleidimo ilgo laikotarpio, t. y. beveik trijų mėnesių. Kaip jau buvo minėta, administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis gynybos į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų. Pastebėtina, jog ABTĮ nustatyti atskirųjų procesinių veiksmų atlikimo terminai įpareigoja teisminės gynybos siekiantį asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimus. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendime buvo aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminas, todėl laikytina, kad pareiškėjui buvo tinkamai išaiškinta, kaip jis gali įgyvendinti savo procesines teises (b. l. 86-92). Atitinkamai, pareiškėjas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo padavimo terminą, turėjo pasirinkti jam priimtinus apdairaus ir rūpestingo elgesio variantus, t. y. pateikti apeliacinį skundą nustatytu terminu arba stengtis kuo skubiau stengtis įgyvendinti teisę į apeliaciją. Nagrinėjamu atveju atsižvelgus į pareiškėjo pateiktus duomenis matyti, kad pareiškėjas nors ir buvo etapuojamas, toks etapavimas vyko tam tikrais laikotarpiais, nenuolatos ir pareiškėjas nepagrįstai uždelsė pateikti apeliacinį skundą tokį ilgą laiko tarpą. Nagrinėjamų faktinių aplinkybių kontekste negalima teigti, kad pareiškėjas rūpinosi savo teisių gynimu ir siekė kuo greičiau, operatyviai įgyvendinti teisę į apeliaciją.
Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog administracinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, laikydamiesi įstatymų nustatytų terminų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrįstai uždelsė pateikti apeliacinį skundą, nesant tokio praleidimo laikotarpio pateisinančių svarbių aplinkybių. Pareiškėjas taip ilgai delsdamas realizuoti teisę į teisminę gynybą (daugiau kaip tris mėnesius praleidęs ABTĮ numatytą apeliacinio skundo padavimo terminą), pats sau sukūrė neigiamas pasekmes. Toks pareiškėjo veikimas vertintinas kaip paties pareiškėjo subjektyviai pasirinktas elgesio modelis. Pastebėtina, jog priešingas situacijos vertinimas suteiktų asmenims teisę piktnaudžiauti procesu, sukurtų teisinį nestabilumą.
Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas praleido ABTĮ 127 straipsnio 1 dalyje nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą dėl subjektyvių, išimtinai nuo jo valios ir veiksmų (neveikimo) priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos svarbiomis to paties straipsnio 2 dalies taikymo kontekste. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą netenkinamas ir jo apeliacinį skundą atsisakytina priimti (ABTĮ 134 str. 3 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 127 straipsnio 2 dalimi, 134 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo D. Ž. prašymo atnaujinti apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimo padavimo terminą netenkinti.
Atsisakyti priimti pareiškėjo D. Ž. apeliacinį skundą ir jį su priedais grąžinti padavusiam asmeniui.
Nutartis neskundžiama.