- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-16
- Bylos Nr.
- P-146-113-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- R. M., M. M.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės administracijos
- Trečiasis asmuo
- M. M.
- Kategorijos
- 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Romano Klišausko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. M. įstatyminio atstovo S. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-216/2010 pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. M. ir R. M. įstatyminio atstovo S. M. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui M. M. dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjų M. M. ir R. M. įstatyminis atstovas S. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 6-8), kurį patikslino (b. l. 68-72, 89-98), prašydamas panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. kovo 7 d. įsakymo Nr. A-890 „Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) 2 dalį, kuria Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyrius įpareigotas įtraukti į statinio projektavimo sąlygų sąvadą reikalavimą pateikti statinio projektą svarstyti viešajai įstaigai Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybai privalomam statinio aukščiui nustatyti, bei pripažinti, kad žemės sklypų (duomenys neskelbtini) detaliojo plano pagrindinio brėžinio pastaba Nr. 19 yra niekinė.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 9 d. sprendimu (b. l. 156-158) skundą tenkino, panaikino Įsakymo 2 dalį.
Šalies argumentai
Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 162-163), kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų patikslintą skundą atmesti.
II.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. vasario 18 d. sprendimu (b. l. 183-189) atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkino, Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 9 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – skundą atmetė.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. kovo 7 d. įsakymo Nr. A-890 „Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“ 1 dalimi yra patvirtintas detalusis planas, pagal kurį 1676 kv. m žemės sklypas (duomenys neskelbtini) ir 746 kv. m žemės sklypas (duomenys neskelbtini) sujungiami į vieną sklypą (pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – kita, naudojimo pobūdis – daugiaaukščių ir aukštybinių gyvenamųjų namų statybos). Detaliojo plano brėžinyje (b. l. 31) yra pastaba Nr. 19, įrašyta detaliojo plano rengimo metu: „galutinis statinio aukštis aukštais nuo 5 iki 9 bus nustatytas techninio projekto metu pagal Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos rekomendacijas“. Teisėjų kolegija laikėsi nuostatos, kad, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 2 straipsnio 37 dalį, pastaboje Nr. 19 išdėstytomis nuostatomis buvo apytiksliai nustatytas pastatų aukštis (nuo 5 iki 9 aukštis aukštais), ir šios nuostatos laikytinos detaliojo plano sprendiniu, bet ne detalaus plano patvirtinimo sąlyga. Teisėjų kolegija sutiko su apeliacinio skundo argumentu, kad ginčijama Įsakymo 2 dalis yra priimta atsižvelgiant būtent į šį detaliojo plano sprendinį. Taip pat detalaus plano sprendiniu laikytina ir detalaus plano brėžinio pastaboje Nr. 6 numatytas reikalavimas, pagal kurį statinio aukštis nuo vidutinės žemės paviršiaus altitudės iki aukščiausio pastato konstrukcijos taško – 30 m. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punktą, rengiant detaliuosius planus, nustatomas privalomas teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas – leistinas pastatų aukštis. Tačiau pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokie detaliojo plano sprendiniai, kaip leistinas pastatų aukštis, sklypo užstatymo tankumas, užstatymo intensyvumas, statinių statybos zona, statybos riba ar linija realizuojami ir konkretizuojami pagal išduotą projektavimo sąlygų sąvadą rengiant statinio projektą, o įgyvendinami nustatyta tvarka gavus leidimą statinio statybai (2008 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1846/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 6(16), 2008, 203-223 p.). Teisėjų kolegija taip pat sutiko su apeliacinio skundo argumentu, kad Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalis, Statybos techninio reglamento STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 215, 25 punktas numato galimybę galutinį statinio aukštų skaičių, neperžengiant detaliajame plane nustatyto maksimalaus statinio aukščio, nustatyti statinio projektavimo metu. Todėl teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamos bylos aplinkybėmis detalaus plano sprendinys, kuriuo buvo nustatytas apytikslis pastatų aukštų skaičius, tai yra galimas minimalus ir maksimalus pastatų aukštų skaičius, neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo nuostatoms.
Teisėjų kolegija konstatavo, jog, nors Įsakymo 2 dalyje nustatytas reikalavimas, kad statinio projektas būtų apsvarstytas viešosios įstaigos Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos statinio aukščio nustatymo tikslais, nėra reglamentuotas teisės aktų nuostatų, tačiau jis negali būti pripažintas ribojančiu pareiškėjų teises.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005, 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-906/2008). Tai reiškia, jog kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Taip pat pažymėjo, jog suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009). Be to, šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu. Taigi į teismą turi būti kreipiamasi prireikus apginti suinteresuoto subjekto pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę arba įstatymo saugomą interesą, todėl teisė kreiptis gynybos į teismą nėra absoliuti.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjai savo pažeistas teises sieja su detalaus plano su sąlyga patvirtinimu. Pažymėjo, jog pareiškėjai nepateikė kitų argumentų, išskyrus tą, kad Įsakymo 2 dalis pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus.
Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pareiškėjas šiuo atveju neturi reikalavimo teisės kreiptis teisminės gynybos. Taigi pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo ir taikė materialines ir procesines teisės normas, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 9 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – skundą atmesti.
III.
2011 m. vasario 18 d. pareiškėjos R. M. įstatyminis atstovas S. M. padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-216/2010.
Šalies argumentai
Prašyme proceso atnaujinimo pagrindu nurodo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus.
Pareiškėjo nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, priėmusi sprendimą, padarė esminius materialinės teisės normų pažeidimus jas taikant, galėjusius turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, bei, nepagrįstai motyvuodama savo sprendimą, nukrypo ne tik nuo vienodos administracinių teismų praktikos, bet ir nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo ir jį sudarančių elementų, inter alia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų.
Nurodo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, sutikdama su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad detaliojo plano privalomąjį teritorijos tvarkymo ir režimo reikalavimą – leistiną pastatų aukštį galima nustatyti statinio projektavimo metu, nepagrįstai rėmėsi: 1) Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, kurioje yra tik išvardinti detaliaisiais planais nustatomo privalomojo teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai, nenurodant šių reikalavimų, inter alia leistino pastatų aukščio, nustatymo sąlygų; 2) Statybos techninio reglamento STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 215 (galiojo iki 2010 m. rugsėjo 30 d.), 25 punktu, kuriame yra nustatyta, kad statinio projektavimo sąlygos, išvardytos Statybos įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje (galiojo iki 2010 m. spalio 1 d.) rengiamos tik tuo atveju, kai teritorijų planavimo dokumentuose nėra nustatytų privalomų statinio projektavimo reikalavimų (arba jie išdėstyti nepakankamai išsamiai). Mano, jog teisėjų kolegija nepagrįstai sutapatina Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje išvardintus privalomojo teritorijos tvarkymo ir režimo reikalavimus, inter alia leistiną pastatų aukštį, su privalomaisiais statinio projektavimo, inter alia statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo, reikalavimais, nustatomais savivaldybės administracijos direktoriaus (ar jo įgalioto savivaldybės administracijos tarnautojo), jeigu jie nenustatyti ar nepakankamai išsamiai nurodyti teritorijų planavimo dokumentuose. Pabrėžia, kad šie statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo reikalavimai, privalomi statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems statiniams, yra nustatyti statybos techninio reglamento STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“ 29 punkte ir su privalomuoju teritorijos tvarkymo ir režimo reikalavimu „leistinas pastatų aukštis“ yra nesusiję. Statybos įstatymo 2 straipsnio 1 punktas nustato statinio architektūros, o 2 straipsnio 25 punktas – statybos sklypo tvarkymo sąvokų turinį, t. y. statinio projektavimo sąlygų, kurių nustatymas yra savivaldybės kompetencija, privalomųjų reikalavimų turinį, detalizuojamą statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2005 „Statinio projektavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. D1-226, 8 priede nurodytos Techninio projekto dalių sudėties sklypo sutvarkymo (sklypo plano) ir architektūros dalyse, ir kuris su privalomaisiais, tik detaliuoju planu nustatytinais, teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimais, inter alia leistinu pastatų aukščiu, taip pat yra nesusijęs.
Pareiškėjo nuomone, teisėjų kolegija, sutikdama su apeliacinio skundo argumentu, kad detaliuoju planu nustatytinas leistinas pastatų aukštis galutinai gali būti nustatytas statinio projektavimo metu, t. y. ginčijamos Įsakymo dalies reikalavimu statinio projektą pateikiant apsvarstyti Ekspertų tarybai privalomam statinio aukščiui nustatyti, nukrypo nuo vienodos administracinių teismų praktikos, suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. A662-267/2010 ir Nr. A662-1465/2009, kurioje, be kita ko, konstatuojama, kad statinio projektavimo sąlygų sąvadu gali būti nustatomi arba tikslinami tik tam tikros teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai, t. y. kas susiję su komunaliniais ir inžineriniais tinklais bei susisiekimo komunikacijų tiesimu. Tai reiškia, kad tokie privalomi teritorijų tvarkymo ir režimo reikalavimai, kaip teritorijos (žemės sklypo) naudojimo būdas ir (ar) pobūdis, leistinas pastatų aukštis, leistinas sklypo užstatymo tankumas ir leistinas sklypo užstatymo intensyvumas gali būti apibrėžiami tik detaliuoju planu.
Be to, pareiškėjo nuomone, teisėjų kolegijos nurodytos administracinės bylos Nr. A146-1846/2008 faktinės aplinkybės yra visiškai nepanašios į šios bylos ginčo faktines aplinkybes. Atkreipia dėmesį į tai, kad teisėjų kolegija, patenkinusi atsakovo apeliacinį skundą, teritorijų planavimo proceso dalyvių (pareiškėjo ir atsakovo) teisinį ginčą išsprendė savo teisinę poziciją grįsdama inter alia statybos dalyvių ir viešojo administravimo subjektų teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis – Statybos įstatymu bei poįstatyminiu teisės aktu –statybos techniniu reglamentu STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“.
Nurodo, kad teisėjų kolegija, nuspręsdama, kad pareiškėjo ginčijamoje Įsakymo dalyje nustatytas reikalavimas negali būti pripažintas ribojančiu pareiškėjų teises ir dėl to pareiškėjas neturi reikalavimo teisės kreiptis į teismą, šią teisinę poziciją nepagrįstai de facto grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-147/2010, kadangi pastarosios bylos faktinių aplinkybių kontekstas visiškai neatitinka pareiškėjo ir atsakovo ginčo faktinių aplinkybių.
Pažymi, kad pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį pakanka asmens subjektyvaus suvokimo apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą. Todėl pagal bendrą principą administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės yra iš tikrųjų pažeistos, ir negali atsisakyti priimti skundą kontatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Tai, ar asmens, kuris kreipėsi į administracinį teismą, teisės iš tikrųjų buvo pažeistos, yra nustatoma nagrinėjant bylą iš esmės. Konstatavus, jog asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas turi būti atmetamas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009). Pareiškėjas pabrėžia, kad jis savo skunde Kauno apygardos administraciniam teismui ir patikslintame atsiliepime į apeliacinį skundą yra nurodęs esminį Konstitucijoje įtvirtintų savo teisių pažeidimą – t. y. asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos suvaržymą atsakovo priimtu individualiu administraciniu teisės aktu (ginčijama Įsakymo dalimi).
Šalies argumentai
Prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas, remdamasis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalimi, nurodo, kad nuo 2008 m. lapkričio mėn. jis yra laikinai išvykęs gyventi į Jungtinę Karalystę, todėl neturėjo galimybių per trijų mėnesių laikotarpį nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo šioje byloje priėmimo dienos (2010 m. vasario 18 d.) pasinaudoti reikiamais teisiniais šaltiniais ir deramai paruošti bei teismui pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo šioje byloje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.
Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.
Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Tokia teismo nutartis yra neskundžiama.
Pagal ABTĮ 156 straipsnio 1 dalį prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-216/2010 buvo priimtas ir įsiteisėjo 2010 m. vasario 18 d., o 2010 m. vasario 23 d. šio sprendimo nuorašas buvo išsiųstas S. M. jo nurodytu adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 192). Pareiškėjas prašo atnaujinti bylos procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį) ir 12 punkte (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) numatytais pagrindais. Todėl laikytina, kad jis sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kuriomis grindžia prašymą dėl proceso atnaujinimo, tada, kai gavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimo nuorašą, t. y. ne vėliau nei 2010 m. vasario - kovo mėn. Pareiškėjas padavė prašymą dėl proceso atnaujinimo 2011 m. vasario 18 d. Todėl akivaizdu, kad jis praleido ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytą trijų mėnesių terminą.
Pareiškėjas nurodo, kad jis praleido minėtą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, nes nuo 2008 m. lapkričio mėn. buvo laikinai išvykęs gyventi į Jungtinę Karalystę, todėl neturėjo galimybių per trijų mėnesių laikotarpį nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo priėmimo dienos pasinaudoti reikiamais teisiniais šaltiniais ir deramai paruošti bei teismui pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo šioje byloje.
Pažymėtina, kad asmuo išvykdamas iš šalies, kurioje pradėjo teisminį procesą, turi galimybę veikti per kitą (įgaliotą) asmenį. Byloje nustatyta, kad R. M. įstatyminis atstovas S. M. taip ir pasielgė. 2008 m. spalio 31 d. notaro patvirtintu įgaliojimu jis suteikė R. Š., kuri gyvena Lietuvoje, įgaliojimus dviems metams atstovauti jo interesus šioje administracinėje byloje, tarp jų - gauti iš teismų įvairius procesinius dokumentus, apskųsti teismų priimtus sprendimus apeliacine ir priežiūros tvarka. Šio įgaliojimo terminas baigėsi 2010 m. spalio 31 d., t.y. praėjus 8 mėnesiams po to, kai buvo priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr.A822-216/2010, kurioje prašoma atnaujinti procesą. Įgaliojime nurodyta, kad atstovas privalo pateikti atstovaujamajam ataskaitą apie savo veiklą. Taigi S. M. turėjo pagrindą reikalauti, kad jo įgaliota atstovė jam nuolat teiktų informaciją apie bylos eigą. Pareiškėjas prašymą dėl proceso šioje administracinėje byloje atnaujinimo pateikė per tą pačią įgaliotą atstovę (pridėtas naujas įgaliojimas) net po vienerių metų nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pažymėtina ir tai, kad didžiąją dalį prašymo atnaujinti procesą parengimui reikalingos informacijos galima gauti elektroniniu būdu, o prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti pateiktas teismui paštu.
Atsižvelgus į minėtas byloje nustatyta aplinkybes darytina išvada, kad pareiškėjos R. M. įstatyminis atstovas S. M. praleido ABTĮ 156 straipsnyje nustatytą terminą dėl subjektyvių, nuo jo valios ir pasirinkto elgesio būdo priklausiusių priežasčių. Taigi konstatuotina, kad terminas paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo praleistas dėl priežasčių, kurios negali būti pripažintos svarbiomis, todėl šis terminas negali būti atnaujintas.
Atsižvelgus į tai, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A822-216/2010 paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą, procesą atnaujinti atsisakytina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjos R. M. įstatyminio atstovo S. M. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-216/2010 pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. M. ir R. M. įstatyminio atstovo S. M. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui M. M. dėl sprendimo panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.