Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktuose, ir nuteistas laisvės atėmimu 14 (keturiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš E. B. priteista: nukentėjusiajai N. P. 3132 Lt turtinei ir 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajai A. P. – 80 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiesiems P. P. ir K. P. – po 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš E. B. priteista 1660 Lt proceso išlaidų Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai.

Nukentėjusiojo G. K. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. B. nuteistas už tai, kad jis, 2012-08-25, laikotarpyje nuo 00.00 val. iki 04.22 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, buitinio konflikto su A. P. metu, siekdamas sukelti jai di­de­les fi­zi­nes bei dva­si­nes kan­čias, tyčia sudavė dėl sunkaus girtumo (3,14 promilės) negalinčiai priešintis ir dėl to bejėgiškoje būklėje buvusiai A. P. ne mažiau kaip 2 smūgius metaliniu kaltu į galvą, ne mažiau kaip 3 smūgius medine lazda į krūtinę, kairę ranką bei nugarą, ne mažiau kaip 65 smūgius rankomis ir medine lazda į įvairias kūno vietas, rankomis spaudė - smaugė A. P. kaklą, padarydamas jai gerklų žiedinės kremzlės lūžį, odos nubrozdinimus kairio kelio srityje ir dešinėje blauzdoje, muštines žaizdas kaktos-viršugalvio ir kairio momens srityse, plėštinę žaizdą kairėje blauzdoje, daugybines poodines kraujosruvas veide, pečiuose, krūtinėje, nugaroje, klubų srityse, abiejose rankose ir abiejose kojose, kraujosruvas kaklo, veido ir galvos minkštuosiuose audiniuose, t. y. mechaninius sužalojimus, sukėlusius A. P. išorinį ir vidinį kraujavimą bei šoką, dėl ko ji mirė, ir taip, itin žiauriai nužudė bejėgiškoje būklėje buvusią A. P..

Nuteistojo teigimu, teismas nustatė, jog jis su A. P. kelias dienas girtavo, bei, kad girtavimo metu staiga pradėjo ją žiauriai ir ilgai mušti. Išsiaiškino ir tai, kad jis dėl išgerto alkoholio kiekio visų įvykio aplinkybių neprisimena. Apeliantas nurodo, kad po daugiadienių išgertuvių jis buvo patologinio girtumo, t. y. nepakaltinamumo būsenoje, dėl ko nesuprato savo veikos pavojingumo. Jam tuo metu buvo reikalingas skubus gydymas psichiatrinėje ligoninėje. Teigia, kad būdamas nepakaltinamumo būsenoje, jis nei tikslo nei motyvo nužudyti A. P., neturėjo. Mano, kad nėra jo kaltės.

Nuteistasis atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė, kad jis praeityje neteistas bei kad būdamas patologinio girtumo būsenoje, t. y. būdamas nepakaltinamas, pagal savo galimybes bandė gaivinti A. P., siekė jai suteikti visokeriopą pagalbą, pats iškvietė greitąją medicininę pagalbą, policiją. Tai rodo jo atgailą dėl padarytos veikos pasekmių. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, be teisinio ir faktinio pagrindo, paskyrė jam laisvės atėmimo bausmę.

Teismo posėdyje nuteistasis E. B. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo E. B. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. B. apeliacinis skundas, jo ribose, atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo E. B. kaltės tyčia itin žiauriai nužudžius dėl sunkaus girtumo buvusią bejėgiškos būklės A. P.. Šios apygardos teismo išvados nepaneigė ir apeliacinės instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimo metu gauti duomenys.

Sprendžiant iš nuteistojo E. B. apeliacinio skundo argumentų, pastarasis neneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, tačiau tvirtina, jog inkriminuojamą veiką jis padarė būdamas patologinio girtumo būsenoje, t. y. būdamas nepakaltinamas. Vienok šis apelianto skundo argumentas yra nepagrįstas, objektyviai paneigtas bylos medžiaga.

Pagal BK 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Teismo psichiatrijoje ir teismų praktikoje psichikos sutrikimai, dėl kurių asmuo gali būti pripažįstamas nepakaltinimu, skirstomi į tris grupes: 1) dėl chroniškos psichikos ligos; 2) dėl laikino psichinės veiklos sutrikimo; 3) dėl kitokios patologinės būsenos, kuriai, teismo medicinos požiūriu, priskiriamas ir patologinis girtumas, suprantamas kaip staiga atsiradęs dėl alkoholio vartojimo trumpalaikis psichikos sutrikimas. Dėl patologinio girtumo pažeidžiami suvokimo procesai ir dėl atsiradusių haliucinacijų žmogus praranda sąlytį su išoriniu pasauliu. Patologinis girtumas trunka neilgai, ir, kaip pripažįsta psichiatrai, atsiranda persipynus keliems išoriniams ir vidiniams faktoriams, veikiantiems organizmą, nepriklausomai nuo išgerto alkoholio kiekio. Be to, patologinis girtumas trunka neilgai – iki kelių valandų. Po to, žmogus užmiega, o prabudęs visiškai nieko neprisimena.

Tuo tarpu šioje byloje aplinkybių, kurios leistų įtarti, kad nuteistasis nagrinėjamo įvykio metu buvo patologinio girtumo būsenos, byloje nenustatyta. Priešingai, sprendžiant iš byloje surinktų duomenų, apeliantas nagrinėjamo įvykio dieną, išgėrė itin didelį kiekį alkoholio. 2012-08-25, 5.11 val., jam buvo nustatytas 4,35 ‰ alkoholinis apsvaigimas, kas atitinka sunkų girtumo laipsnį (2 t. b.l. 57). Nežiūrint to, nuteistasis E. B., duodamas parodymus apie padaryto nusikaltimo aplinkybes iš esmės papasakojo pagrindinius momentus. Taigi, kaip matyti iš pastarojo parodymų analizės, E. B. kelias dienas iki nagrinėjamo įvykio girtavo. 2012-08-24, vakare, savo namuose, adresu (duomenys neskelbtini), alkoholinius gėrimus jis vartojo kartu su A. P.. Kitų asmenų nebuvo. Išgertuvių metu tarp jo ir A. P. kilo konfliktas, kaip mano, dėl pavydo: A. P. kažkas skambinėjo ir ši norėjo išeiti, kaip sakė, į namus, o jis tam prieštaravo. Jie susimušė. A. P. sudavė jam, o jis jai. Susistumdė. Po to abu apsiramino ir gėrė toliau. Pritrūkus alkoholio, jis nuėjo į parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“. A. užrakino. Nusipirkęs degtinės, grįžo. Kadangi užsikirto spyna, negalėjo atsirakinti durų, duris išlaužė. Girtaudami, jiedu vėl pradėjo pyktis, galimai dėl to, kad A., kaip visada, norėjo išeiti į namus. Jie vėl susigrūmė. Tačiau kuris pradėjo, kiek smūgių ir į kurias vietas jie vienas kitam sudavė, dėl girtumo nepamena. Smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu, jis naudojo su pertraukomis. Konfliktui nurimus, nuėjo miegoti. Miegojo vienoje lovoje. Po kurio laiko išgirdo trenksmą. Iš garso suprato, kad A. tualete. Matė, kad A. P. sėdi ant unitazo. Iš galvos jai bėgo kraujas. Palikęs pastarąją taip sėdėti, nuėjo miegoti. Po 10-15 minučių, išgirdo bumtelėjimą. Jis vėl nuėjo pasižiūrėti. A., dešine galvos puse atsirėmusi į sieną, vis dar sėdėjo ant unitazo ir gargaliavo. Jis paskambino telefono numeriu 112 ir medikams paaiškino kas atsitiko. Po to, A. paguldė ant grindų ir gaivino (2 t. b.l. 4, 6, 9, 3 t. b.l. 16-18, 86-87).

Taigi byloje užfiksuoti apelianto parodymai apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes, pirmosios instancijos teismui pagrįstai neleido suabejoti E. B. įvykio metu buvusia psichine būkle ir manyti, kad jis buvo patologinio girtumo būsenoje, t. y. kad pastarasis negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Šią išvadą sustiprino ir gana adekvatus nuteistojo elgesys po įvykio. Sprendžiant iš byloje esančių duomenų, E. B., pamatęs, kad A. P. be gyvybės ženklų, 2012-08-25, apie 3.59 val., paskambino į Kauno m. GMPS ir pranešė, kad jo namuose galimai mirusi moteris, o po minutės – 4.00 val., į Bendrąjį pagalbos centrą, jau konstatuodamas, kad namuose mirusi moteris, kas paneigia pastarojo argumentą, neva tai jis, iškvietęs greitąją med. pagalbą ir policiją, nukentėjusiąją dar bandė gaivinti. Be to, vos po 3-4 minučių atvykus medikams, E. B. apie 20 minučių jų į butą neįsileido, motyvuodamas tuo, kad neturi nuo buto raktų ir neva tai reikia išlaužti duris, nors durys buvo išlaužtos iš vakaro (1 t. b. l. 2-4, 132-133). To priežastis – pastarasis bandė paslėpti, jo supratimu, matomus nusikaltimo pėdsakus. Tokią išvadą leidžia daryti įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys: kambaryje, už stalo, taip kad į ėjus į kambarį nesimatytų, ant grindų buvo rasta sudėta patalynė - pagalvė ir paklodė su raudonos spalvos, panašiomis į kraują, dėmėmis; vonioje, tarp dušo padėklo ir šalia esančio dubens, užkišta medinė lazda, su, kaip nustatyta DNR tyrimo metu, A. P. kraujo pėdsakais; koridoriaus kampe, prie įėjimo į butą durų, - metalinis kaltas, su žmogaus kraujo pėdsakais (1 t. b.l. 8-31, 48-50). Be to, kaip matyti iš liudytojos, Kauno m. greitosios medicinos pagalbos stotyje dirbančios gydytojos O. B. parodymų, šiai, pagal kvietimą atvykus į įvykio vietą ir paklausus E. B. kas atsitiko, pastarasis aiškino, kad jis tris paras kartu su sugyventine vartojo alkoholį, tarpusavyje konfliktavo ir „kalėsi“, kas, pasak nuteistojo reiškia, jog mušėsi. Tačiau įvykio dieną, šio teigimu, jis A. P. nemušė. Pastaroji griuvinėjo pati. Vyriškis iš pažiūros gydytojai atrodė gerokai išgėręs. Supratusi, kad jie galimai mušėsi, pastarajam pasakė, jog reikia kviesti policiją. Tačiau E. B. nurodė, kad policijos pareigūnus iškvietė pats.

Kita vertus, tai, kad apeliantas nagrinėjamo įvykio metu nebuvo patologinio girtumo, alkoholinės psichozės ar kitoje būsenoje, kuri jam būtų trukdžiusi suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, objektyviai nustatyta ir nuteistojo E. B. psichikos būklės tyrimo metu. Atlikus apeliacinės instancijos teismo 2014-03-06 nutartimi paskirtą nuteistajam E. B. stacionarią teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę konstatuota, jog nusikalstamos veikos padarymo metu E. B. nesirgo lėtiniu bei laikinu psichikos sutrikimu (nebuvo patologinio girtumo, alkoholinės psichozės ar kitoje būsenoje), galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Šiuo metu E. B. taip pat neserga lėtiniu bei laikinu psichikos sutrikimu. Jam nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas bei organinis asmenybės sutrikimas, taip pat netrukdo suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti. Taikyti E. B. priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones nereikalinga. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikusios ekspertės pripažino, jog E. B. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo tik paprasto girtumo būsenoje, sąmoningas, orientuotas, jokių psichozės reiškinių ar apelianto atminties sutrikimų nebuvo nustatyta, pastarojo nusikalstama veika buvo motyvuota, kryptinga, nusikaltimą jis įvykdė po konflikto su nužudytąja (3 t. b.l. 105-109). Tuo tarpu fiziologinis (paprastas) girtumas, baudžiamosios atsakomybės už tokioje būsenoje padarytą veiką, nepriklausomai nuo girtumo laipsnio, nepašalina (BK 19 straipsnio 1 dalis). Tai grindžiama tuo, kad asmuo, suprasdamas, jog dėl alkoholio vartojimo gali stipriai apgirsti, prarasti kontrolę savo veiksmams ir dėl to padaryti nusikalstamą veiką, savo noru vartoja alkoholinius gėrimus ir priveda save prie tokios būsenos, kai jo psichika ima iškreiptai atspindėti tai, kas vyksta aplink ir praranda kontrolę savo veiksmams (kasacinė nutartis Nr. 2K-666/2003). Tai ir įvyko. Apeliantas pats savo valia, niekieno neverčiamas piktnaudžiavo alkoholiu ir sukėlė sau sunkaus girtumo būklę, kuriai esant nužudė A. P..

Taigi aukščiau išdėstytų aplinkybių visuma paneigia apelianto skundo argumentą ir patvirtina, jog pastarasis inkriminuotą jam labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei padarė būdamas paprasto girtumo būsenoje, o tai reiškia, pakaltinamas.

Nuteistojo E. B. apeliacinio skundo argumentai dėl neva tai nepagrįstai jam inkriminuoto nužudymą kvalifikuojančio požymio, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte ( kankinant ar kitaip itin žiauriai), taip pat nepagrįsti ir atmetami.

Nužudymas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą kvalifikuojamas tuomet, kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai yra ne tik tada, kai gyvybė atimama kankinant ar itin skausmingu būdu, bet ir tais atvejais, kai nukentėjusiajam padaroma daug kūno sužalojimų, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą. Sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis požymis, kuris nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, įrankius, padarytų sužalojimų kiekį, jų lokalizaciją (kasacinės nutartys Nr. 2K-252/2011, 2K-253/2011).

Nagrinėjamoje byloje surinktais įrodymais – įvykio vietos apžiūros protokolu (įvykio vietos apžiūros metu buvo rasta ir paimta medinė lazda, metalinis kaltas), specialisto išvadomis Nr. M 822/12(02), Nr. S 309/12(01), Nr. MK 10/13(01) nustatyta, kad E. B. nukentėjusiajai A. P. rankomis, metaliniu kaltu ir medine lazda sudavė ne mažiau kaip 70 smūgių į įvairias, tame tarpe ir gyvybiškai svarbias, kūno vietas – ne mažiau kaip 2 smūgius metaliniu kaltu į galvą, ne mažiau kaip 3 smūgius medine lazda į krūtinę, kairę ranką bei nugarą, ne mažiau kaip 65 smūgius rankomis ir medine lazda į įvairias kūno vietas, rankomis spaudė - smaugė A. P. kaklą, padarydamas tuo jai gerklų žiedinės kremzlės lūžį, odos nubrozdinimus kairio kelio srityje ir dešinėje blauzdoje, muštines žaizdas kaktos-viršugalvio ir kairio momens srityse, plėštinę žaizdą kairėje blauzdoje, daugybines poodines kraujosruvas veide, pečiuose, krūtinėje, nugaroje, klubų srityse, abiejose rankose ir abiejose kojose, kraujosruvas kaklo, veido ir galvos minkštuosiuose audiniuose, t.y. mechaninius sužalojimus, kurie sukėlė A. P. išorinį ir vidinį kraujavimą bei šoką, dėl ko pastaroji mirė (1 t. b.l. 8-31, 36-42, 48-50, 56-61).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo E. B. padarytų nukentėjusiajai A. P. sužalojimų pobūdis, sužalojimų padarymo mechanizmas, kiekis, nukentėjusiosios žalojimui panaudotų įrankių specifiškumas – medine lazda, metaliniu kaltu, rankomis suduodant kelias dešimtis smūgių į įvairias, tame tarpe ir gyvybiškai svarbias, nukentėjusiosios kūno vietas, leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog pastaroji prieš mirtį patyrė dideles kančias, skausmą, teigti, jog jos gyvybės atėmimo proceso pobūdis objektyviai buvo itin žiaurus, tuo tarpu apeliantas sąmoningai leido kilti būtent tokiam nužudymo būdui. Abejonių nekyla, kad E. B. šitaip veikdamas suvokė, jog A. P. sukelia dideles fizines kančias, nes smurtą naudoja jai dar esant gyvai.

Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nuteistojo E. B. veiksmus teisingai kvalifikavo, ne tik pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kas apelianto skunde nėra ginčijama, bet ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (kankinant ar kitaip itin žiauriai).

Pirmosios instancijos teismas skirdamas nuteistajam E. B. terminuotą laisvės atėmimo bausmę, baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės skyrimą reglamentuojančių nuostatų, nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią bei sunkinančią aplinkybes, kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Byloje nustatyta, kad E. B. praeityje neteistas, tačiau linkęs daryti teisės pažeidimus, dėl ko ne kartą buvo baustas administracine tvarka (už viešosios rimties trikdymą, eismo įvykio sukėlimą, esant neblaiviam), būdamas darbingas, nedirba, piktnaudžiauja alkoholiu, jam diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas bei organinis asmenybės sutrikimas (2 t. b.l. 45-46, 48, 54, 55, 3 t. b.l. 105-109, LITEKO duomenys). Be to, dėl jo ir nukentėjusiosios asmeninių santykių, lydimų besaikiu piktnaudžiavimu alkoholiu, bei, kaip teigia pats, kilusio pavydo, pastarasis padarė labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei, sukėlusį neatstatomas pasekmes (BK 11 straipsnio 6 dalis), už kurio padarymą baudžiamasis įstatymas numato tik terminuotą laisvės atėmimo bausmę, t.y. laisvės atėmimą nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

Nuteistojo E. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe apygardos teismas pripažino tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ir šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas įvertino ne tik apelianto požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką pagal bendrą pareiškimą dėl kaltės pripažinimo, bet ir E. B. duotus parodymus apie inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybes, jo veiksmus, pranešant Bendrajam pagalbos centrui apie jo bute buvusios nukentėjusiosios A. P. būklę.

E. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino tai, kad apeliantas nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai, be jokių abejonių turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Taigi apygardos teismas, išsamiai ir nešališkai įvertinęs visas bylos aplinkybes, nuteistojo E. B. asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią bei sunkinančią aplinkybes, pagrįstai, pastarajam paskyrė laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu atitinkančią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkį. Nuteistajam paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir dar labiau švelninti apeliaciniame skunde nenurodžius jokių pagrįstų ir pirmosios instancijos teismo neįvertintų aplinkybių, nėra teisinio pagrindo, priešingu atveju nebūtų pasiekta bausmės paskirtis, įgyvendintas teisingumo principas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo E. B. apeliacinį skundą atmesti.