Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-09-04 · Administracinė byla Nr. I-3612-1066/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-09-04
Bylos Nr.
I-3612-1066/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01794-2019-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Gediminas Užubalis
Pareiškėjas
A. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3612-1066/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01794-2019-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; (S) 20.2.3.2; 55.1.1; 55.1.3
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. rugsėjo 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubulis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. (A. L.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. L. (A. L.) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN ar atsakovas) 28,40 Eur turtinei ir 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad iš gauto žiniaraščio sąskaitai pastebėjo, jog 2019 m. balandžio 30 d., 2019 m. gegužės 6 d. ir 2019 m. gegužės 8 d. iš jo asmeninės sąskaitos buvo nepagrįstai nuskaičiuojamos lėšos už prekių įsigijimą, kurios jam nebuvo įteiktos, duodant pasirašyti ant kvito. Pareiškėjo teigimu, tokiu savo elgesiu atsakovas pažeidė Vilniaus PN Vidaus tvarkos taisyklių 79 punkte nustatytą pareigą sudaryti sąlygas pareiškėjui pasirašyti prašyme ir tuo sukėlė turtinę žalą.

Skunde nurodo, kad nuo 2019 m. balandžio mėnesio buvo laikomas Vilniaus PN kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose, su dar vienu asmeniu, todėl jam trūko erdvės. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes jį dengė užuolaida, kuri iki galo neužsitraukdavo, todėl pareiškėjas buvo stebimas prižiūrėtojų.

Pareiškėjo teigimu, jis pastebėjo, kad gyvenamosiose kamerose neveikė pareigūnų iškvietimo mygtukai. Minėtų mygtukų nebuvo pasivaikščiojimo kiemeliuose, todėl pareiškėjui esant reikalui buvo sunku išsikviesti pareigūnus.

Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN jam nesudarė galimybių 8 valandas ar daugiau per dieną praleisti ne kameroje, užsiimant skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose.

Dėl tokių Vilniaus PN neteisėtų veiksmų pareiškėjas teigia patyręs dvasinius išgyvenimus, diskomfortą ir nepatogumus, jam išsivystė agresija, todėl mano, kad dėl nurodytų aplinkybių jam kilo neturtinė žala, kurią prašo priteisti iš atsakovės.

Šalies argumentai

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 8–12).

Nurodo, kad šiuo metu galiojančiame teisės akte nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Atsakovės atstovo teigimu, iš pateiktų duomenų apie pareiškėjo judėjimą matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose atitiko nustatytus reikalavimus.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas nurodo, kad sanitarinis mazgas kamerose atskirtas nuo likusio kameros ploto sienele, kuri yra ne mažesnė kaip 1,5 m aukščio ir toks jo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Pažymi, kad gyvenamosiose kamerose įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, tačiau pažymi ir tai, kad suimtieji ir nuteistieji neretai patys piktybiškai juos gadina.

Pažymi, kad pareiškėjas jo buvimo įstaigoje laikotarpiu turėjo galimybę eilės tvarka lankytis, mankštos kambaryje, laisvalaikio užimtumo kambaryje, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, pasinaudoti biblioteka, kurioje galima naudotis riboto interneto prieiga.

Atsakovės atstovas paaiškina, kad priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardindamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Akcentuoja, kad pareigūnai su suimtaisiais ir nuteistaisiais bendrauja vadovaudamiesi pagrindiniais pareigūnų etikos principais, taip stengiasi nepažeisti ir bendrųjų mandagumo principų.

Pažymi, kad įstaigos administracija nebuvo gavusi pareiškėjo prašymų, pareiškimų arba skundų dėl nepagrįstai nurašomų piniginių lėšų arba dėl negautų apmokėtų prekių.

Vilniaus PN teigimu, pareiškėjo skunde minimi trūkumai ir kilę neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, o patirti nepatogumai labiau sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė pareiškėjo patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo išdėstyti argumentai nepatvirtina privalomų deliktinei atsakomybei kilti sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl 28,40 Eur turtinės žalos atlyginimo, taip pat pareiškėjas kildina neturtinę žalą iš netinkamų laikymo Vilniaus PN sąlygų nuo 2019 m. balandžio 11 d. iki 2019 m. gegužės 13 d.

Dėl valstybės pareigos atlyginti žalą

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Vilniaus PN laikymo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl šioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje byloje taip pat aktuali Konvencijos 8 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, bei Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) suformulavo taisyklę, nustatančią, jog, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

Dėl turtinės žalos atlyginimo

Pareiškėjas skunde nurodo, kad iš gauto žiniaraščio sąskaitai pastebėjo, jog 2019 m. balandžio 30 d., 2019 m. gegužės 6 d. ir 2019 m. gegužės 8 d. iš jo asmeninės sąskaitos buvo nepagrįstai nuskaičiuojamos lėšos už prekių įsigijimą, kurios jam nebuvo įteiktos, duodant pasirašyti ant kvito. Pareiškėjo teigimu, jis patyrė 28,40 Eur turtinę žalą.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjo prašymų, pareiškimų arba skundų dėl nepagrįstai nurašomų piniginių lėšų arba dėl negautų apmokėtų prekių nebuvo gavusi.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮVTT) (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. spalio 20 d.) 79 punkte nustatyta, kad nuteistuosius, bausmę atliekančius kalėjimų kamerose, pataisos namų ir laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerų tipo patalpose, maisto produktais, būtiniausiais reikmenimis ir kitais daiktais gali aprūpinti ir pataisos įstaigos personalas. Šiuo tikslu kiekvienam nuteistajam, turinčiam teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išduodamas prašymo blankas (20 priedas), kurį nuteistasis užpildo ir atiduoda personalui. Darbuotojas, gavęs prašymą, patikrina pataisos įstaigos buhalterijoje nuteistojo asmeninės sąskaitos likutį, taip pat nustato, ar įvykdžius nuteistojo prašymą nebus viršyta pinigų suma, už kurią nuteistajam leidžiama per mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje. Nupirktos prekės įteikiamos nuteistajam. Šis pasirašo prašyme, kuris įsiuvamas į nuteistojo asmens bylą.

Vilniaus PN laikomų suimtųjų ir nuteistųjų pretenzijos dėl prekių kokybės, kiekio, asortimento pasirinkimo ir pan., sprendžiamos Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų įsigijimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu ,,Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2016 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. 1-133 ,,Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų įsigijimo tvarkos aprašo“ pakeitimo“ Nr. 1-357 (toliau – ir Aprašas), nustatyta tvarka (b. l. 46–49). Aprašo 13 punkte nustatyta, kad asmeniui pagrįstai (kai atnešama ne ta prekė, kuri užsakyta, pažeista pakuotė, produktų galiojimo terminas baigiasi pirkimo dieną) atsisakius paimti prekę ar visą užsakymą, suderinus su pareigūnais, galimas prekių grąžinimas. Prekės grąžinamos, pinigai nuo sąskaitos nenuskaičiuojami. Prekės gali būti grąžinamos tik nepažeidus įpakavimo ar kitaip nesugadinus. Pasirašius čekyje už prekių gavimą, pretenzijos nepriimamos.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas 2019 m. balandžio 29 d. Vilniaus PN direktoriui pateikė prašymą apsipirkti parduotuvėje, kuriame nurodė, kad nori įsigyti muilo, skalbimo miltelių, tualetinio popieriaus ir kitų prekių (b. l. 57). Tiek pareiškėjo prašymas, tiek prie jo pridėtas 2019 m. balandžio 30 d. kvitas už įsigytas prekes, iš viso už 15,58 Eur, pasirašytas pareiškėjo.

Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad pareiškėjas 2019 m. gegužės 5 d. Vilniaus PN direktoriui pateikė prašymą apsipirkti parduotuvėje, kuriame nurodė, kad nori įsigyti skutimosi peiliukų ir kitų prekių (b. l. 58). Tiek pareiškėjo prašymas, tiek prie jo pridėtas 2019 m. gegužės 6 d. kvitas už įsigytas prekes, iš viso už 7,36 Eur, pasirašytas pareiškėjo.

Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad pareiškėjas 2019 m. gegužės 6 d. Vilniaus PN direktoriui vėl pateikė prašymą apsipirkti parduotuvėje, kuriame nurodė, kad nori įsigyti sąsiuvinį ir kitų prekių (b. l. 59). Tiek pareiškėjo prašymas, tiek prie jo pridėtas 2019 m. gegužės 8 d. kvitas už įsigytas prekes, iš viso už 5,46 Eur, pasirašytas pareiškėjo.

Taigi, pareiškėjas Vilniaus PN parduotuvėje įsigijo prekių už 28,40 Eur (15,58 Eur + 7,36 Eur + 5,46 Eur). Ši suma atsispindi ir byloje esančiame pareiškėjo žiniaraščio sąskaitai (b. l. 60). Pažymėtina, kad teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais į bylą duomenimis, be to, kaip minėta, pareiškėjas ant kvitų parašu patvirtino, kad prekes gavo, o į įstaigos administraciją dėl galimai negautų prekių ar nepagrįstai nurašytų lėšų, nesikreipė.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo prašymas priteisti iš atsakovės atstovo Vilniaus PN 28,40 Eur turtinę žalą, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo laikomas perpildytose Vilniaus PN kamerose, kuriose jam trūko erdvės.

Atsakovės atstovas su pareiškėjo skunde išdėstytomis aplinkybėmis nesutinka ir nurodo, kad visu ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus.

Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).

Iš atsiliepime į skundą (b. l. 8–9) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Vilniaus PN laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: Nr. 125, 212, 224, 265, 274, 368, 338.

Pareiškėjas 2019 m. balandžio 11 d. atvyko į Vilniaus PN ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 125 (plotas 6,43 kv. m) ir joje buvo vienas. 2019 m. balandžio 12–14 dienomis pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 338 (plotas 7,72 kv. m) su dar kitu asmeniu (dviese). 2019 m. balandžio 15–16 dienomis, pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 368 (plotas 6,50 kv. m) vienas. Pareiškėjas 2019 m. balandžio 17–18 dienomis buvo laikomas kameroje Nr. 265 (plotas 7,87 kv. m) su dar kitu asmeniu. 2019 m. balandžio 19 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 274 (plotas 7,84 kv. m) su dar kitu asmeniu, vėliau tą pačią perkeltas į kamerą Nr. 212 (plotas 6,80 kv. m) ir joje buvo laikomas vienas. Kameroje Nr. 212 pareiškėjas buvo laikomas vienas ir 2019 m. balandžio 20–23 dienomis. Pareiškėjas nuo 2019 m. balandžio 24 d. iki 2019 m. gegužės 13 d. buvo laikomas kameroje Nr. 224 (plotas 5,33 kv. m) vienas.

Taigi, iš sprendime nustatytų aplinkybių, matyti, kad pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas nuo 2019 m. balandžio 11 d. iki 2019 m. gegužės 13 d., t. y. iš viso 33 paras. Iš sprendime nurodytų duomenų, taip pat matyti, kad pareiškėjas kamerose buvo vienas arba kartu su kitu asmeniu. Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus, bei jose buvusių asmenų skaičių. Taigi iš sprendime nustatytų aplinkybių, matyti, kad pareiškėjui Vilniaus PN kamerose tekdavo nuo 3,86 kv. m iki 6,80 kv. m, todėl ploto norma, turinti tekti kameroje laikomam vienam asmeniui, nebuvo pažeista ir Vilniaus PN neteisėtų veiksmų šiuo atveju nenustatyta.

Iš byloje esančio Vilniaus PN atsiliepimo matyti, kad sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,56 kv. m (0,8 x 0,7) (b. l. 10). Kaip minėta, nacionalinėje teisėje nustatytas 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam Vilniaus PN kameroje laikomam asmeniui normatyvas, kuris, atskaičiavus 0,56 kv. m kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, nėra mažesnis nei 3 kv. m. Taigi Konvencijos 3 straipsnis šiuo atveju taip pat nebuvo pažeistas.

Atsižvelgdamas į sprendime nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju Vilniaus PN nepažeidė nei nacionalinės, nei tarptautinės teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad jis Vilniaus PN buvo laikomas perpildytose kamerose ir todėl pareiškėjui trūko erdvės, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl privatumo neužtikrinimo ir galimai netinkamo pareigūnų elgesio

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog laikymo Vilniaus PN metu nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes jį dengė užuolaida, kuri iki galo neužsitraukdavo, todėl jis buvo stebimas prižiūrėtojų. Dėl to pareiškėjas patyrė pažeminimą ir jautė dvasinius išgyvenimus.

Atsakovės atstovas nurodo, kad kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Vilniaus PN (Lukiškių skg. 6, Vilnius) Turto valdymo skyriaus 2019 m. birželio mėnesio pranešime „Dėl A. L. skundo“ nurodoma, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengti atskiras sanitarinio mazgo kabinas nėra techninių galimybių, todėl asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitariniuose mazguose įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse (b. l. 50–51).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TIĮET) (redakcija, galiojanti nuo 2016 m sausio 28 d.) 14.5 papunktis nustato, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 10 d.) 16.5 papunktyje nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kalinamiems asmenims minimalų privatumą. EŽTT yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai kameroje yra laikomas daugiau negu vienas asmuo, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiems asmenims reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, darytina išvada, kad tuo atveju, kai suimtasis ar nuteistasis kameroje yra laikomas vienas, sanitarinės zonos atskyrimas tik iš dalies (t. y. užuolaida), yra priimtinas ir užtikrina suimtiesiems ir nuteistiesiems reikiamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pažymėtina, kad vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12), LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

Kaip jau anksčiau sprendime nustatyta, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: Nr. 125, 212, 224, 265, 274, 368, 338. iš viso 33 paras. Iš jų 27 paras (2019 m. balandžio 11, 15–16, 20–30 dienomis, gegužės 1–13 dienomis) pareiškėjas kamerose Nr. 125, 212, 224 bei 368 buvo laikomas vienas.

Pažymėtina, kad iš byloje esančios nuotraukos matyti, kad kameroje įrengta užuolaida, kuri uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo durų (b. l. 42). Šią užuolaidą užsitraukti turi patys suimtieji ir nuteistieji (b. l. 51).

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką panašiose bylose bei sprendime nustatytas aplinkybes, A. L. (A. L.) laikymo sąlygas, daro išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 27 paras buvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo bendros kameros erdvės buvo atskirtas 1,5 m aukščio pertvara bei užuolaida, be to, pareiškėjas buvo laikomas vienas, o likusias 6 paras Vilniaus PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu ir jose nebuvo atskiros sanitarinio mazgo kabinos. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas 6 paras buvo laikomas Vilniaus PN kamerose, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 8 straipsnį, sąlygomis.

Kaip atsiliepime nurodė atsakovės atstovas, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Vilniaus PN pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Akcentuotina, jog pareiškėjas skunde nenurodo konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su galimu pareigūnų netinkamu elgesiu, todėl teismas, pareiškėjo pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio laiko neįrodytomis, nepagrįstomis ir jų nevertins, apibrėždamas padarytos žalos dydį.

Dėl pareigūnų iškvietimo mygtuko

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina dėl to, kad gyvenamosiose kamerose neveikė pareigūnų iškvietimo mygtukai. Minėtų mygtukų nebuvo ir pasivaikščiojimo kiemeliuose, todėl pareiškėjui esant reikalui buvo sunku išsikviesti pareigūnus.

Atsakovas atstovas atsiliepime nurodo, kad gyvenamosiose kamerose įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, tačiau pažymi ir tai, kad suimtieji ir nuteistieji neretai patys piktybiškai juos gadina.

PĮĮET 13.10 bei 16.11 papunkčiuose nustatyta, kad nuteistųjų gyvenamosiose patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema.

Pažymėtina, kad iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškia, kad pareiškėjo teisės šiuo atveju buvo pažeistos. Pareiškėjas skunde nenurodė, kaip pareigūno iškvietimo sistemos neįrengimas pasivaikščiojimo kiemeliuose ir kitose patalpose sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Vilniaus PN vertė pasinaudoti pareigūno iškvietimo sistema. Dėl šių aplinkybių darytina išvada, kad pareigūno iškvietimo sistemos neįrengimas pasivaikščiojimo kiemeliuose ir kitose patalpose nesukėlė pareiškėjui tokių neigiamų padarinių, dėl kurių galėjo kilti neturtinė žala. Vien abstraktaus pobūdžio pretenzijos nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas dėl neįrengtos pareigūnų iškvietimo sistemos patyrė neturtinę žalą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo.

Dėl užsiėmimų

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina dėl to, kad Vilniaus PN jam nesudarė galimybių 8 valandas ar daugiau per dieną praleisti ne kameroje, užsiimant skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas jo buvimo įstaigoje laikotarpiu pagal pastarojo prašymus bei vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių TI-K, išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje, laisvalaikio užimtumo kambaryje, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą. Suimtiesiems ir nuteistiesiems sudaryta galimybė naudotis Vilniaus PN biblioteka, kurioje galima naudotis riboto interneto prieiga.

Vilniaus PN Resocializacijos skyriaus 2019 m. gegužės mėnesio tarnybiniame pranešime „Dėl A. L. užimtumo“, be kita ko nurodoma, kad socialinis darbas ir užimtumas Vilniaus PN vykdomas atsižvelgiant į Vilniaus PN direktoriaus patvirtintą Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkę (b. l. 52). Vilniaus PN periodiškai lankosi įvairių konfesijų dvasininkai, todėl suimtieji ir nuteistieji turi galimybę tenkinti dvasinius poreikius. Asmenims, laikomiems įstaigoje, yra nuolat organizuojami įvairaus pobūdžio užsiėmimai, konkursai, sporto varžybos ir kiti užsiėmimai, kuriose nuteistieji išreiškę norą gali dalyvauti.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas turi išreikšti norą dalyvauti tam tikruose užsiėmimuose ar renginiuose, o atsakingi įstaigos darbuotojai sprendžia dėl pareikšto prašymo pagrįstumo, atsižvelgę į aplinkybių visumą.

Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 Antrojoje bendrojoje ataskaitoje (toliau – ir Ataskaita) [CPT/Inf (92)3] 47 punkte numatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Taigi minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose (t. y. už kameros ribų ir šis laikas apima įvairią veiklą kalinimo metu, pvz., darbą, sportą, švietimą ir pan.).

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Vilniaus PN pareigūnus ar administraciją, norėdamas dalyvauti konkrečiuose užsiėmimuose ar renginiuose, o pastaroji jų netenkino. Pareiškėjas skunde taip pat nenurodo, kad būtų kreipęsis į Vilniaus PN pareigūnus ar administraciją dėl noro dalyvauti tikslinguose užsiėmimuose. Pareiškėjo teiginys dėl nesudarytų galimybių 8 valandas ar daugiau per dieną praleisti ne kameroje, užsiimant skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose yra abstraktus, nedetalizuotas, pareiškėjas nenurodo, kuo konkrečiai pasireiškė jo teisių pažeidimas. Todėl, teismo nuomone, šiuo aspektu pareiškėjas neįrodė, kad Vilniaus PN veiksmai (neveikimas) nagrinėjamu atveju buvo neteisėti.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teiginys dėl nesudarytų galimybių 8 valandas ar daugiau per dieną praleisti ne kameroje, užsiimant skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose laikytinas neįrodytu, nepagrįstu, todėl teismas jo nevertins, apibrėždamas padarytos žalos dydį.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/102)).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

Pareiškėjas nurodo, kad kalinimo sąlygos Vilniaus PN jam sukėlė dvasinių išgyvenimų, diskomfortą ir nepatogumus. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad byloje nenustatyta, jog atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs sukelti pareiškėjui minėtus jausmus ar kitaip netinkamai su juo elgtis.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, pareiškėjo patirto pažeidimo trukmę, pripažintina, kad A. L. (A. L.) dėl nustatyto pažeidimo (6 paras neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu) galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, kurie viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Taigi, pareiškėjo reikalavimas priteisti piniginę kompensaciją už laikymą netinkamomis sąlygomis iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo nuomone, pareiškėjo prašoma priteisti 7 000 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 18 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteistina 18 Eur kompensacija neturtinei žalai atlyginti.

Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 105 straipsnio 4 punktu, 132–133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. L. (A. L.) skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. L. (A. L.) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 18 Eur (aštuoniolika eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo A. L. (A. L.) skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Gediminas Užubalis