Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovės Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos atstovui Vidui Vanagui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovei Valstybinės energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui buvo žinoma, jog nuo 2015 m. liepos 1 d. viena iš pagrindinių jo darbo funkcijų bus leidimų veiklai elektros energetikos sektoriuje funkcija, todėl Įsakymu ši funkcija pareiškėjui buvo priskirta pagrįstai ir nebuvo netikėta. Mano, kad pareiškėjo darbo krūvis nepadidėjo, nes jis nevykdė savo pareigybės aprašyme nurodytų funkcijų ir atliko tik Įsakyme nustatytas funkcijas. Pabrėžė, jog 2015 m. rugsėjo mėnesį už padidėjusį darbo krūvį pareiškėjui buvo skiriama 30 procentų priemoka. Pažymėjo, kad Inspekcijos viršininko 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. 1V-61 buvo patvirtinti nauji Planavimo ir kontrolės skyriaus nuostatai bei pareigybės aprašymai, kuriuose buvo nustatyta leidimų veiklai elektros energetikos sektoriuje funkcija, tačiau pareiškėjas naują pareigybės aprašymą atsisakė pasirašyti. Pareiškėjo atsisakymas pasirašyti pareiginius nuostatus nesudaro pagrindo priteisti jam priemoką. Inspekcija paaiškino, kad stengėsi pareiškėjui sudaryti tinkamas darbo sąlygas ir buvo jam nustačiusi patogesnį darbo laiką.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas yra dėl pareiškėjo teisės gauti 10 procentų dydžio pareiginės algos priemoką.

Byloje nustatyta, kad Inspekcijos viršininko 2015 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 1V-49 (I t., b. l. 4–5) pareiškėjui nuo 2015 m. liepos 1 d. buvo pavesta vykdyti darbinę funkciją, susijusią su leidimų veiklai elektros energetikos sektoriuje išdavimu (interesantų konsultavimas, paklausimų, leidimų, teikimų ir sprendimų rengimas), kuri nebuvo numatyta jo pareigybės aprašyme.

VTĮ 26 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokamos priemokos už papildomų užduočių atlikimą, kai atliekamos pareigybės aprašyme nenustatytos funkcijos. Papildomos užduotys valstybės tarnautojui turi būti suformuluotos raštu.

Atsakovės teiginiai, kad pareiškėjui Įsakymu priskirtos funkcijos negali būti laikomos papildomomis, todėl priemoka jam nepriklauso, atmestini kaip nepagrįsti, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2018 m. vasario 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-126-261/2018 pripažino, jog pareiškėjui pagal VTĮ 26 straipsnio 1 dalies 2 punktą turėjo būti skirta priemoka, neviršijanti VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto dydžio. LVAT pripažino pareiškėjo formalią teisę į priemoką, tačiau dėl įrodymų stokos apie pareiškėjui mokėtą darbo užmokestį nenusprendė, ar realiai pareiškėjui pagal minėtus teisės aktus priteistina priemoka ir kokio dydžio. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas nagrinėjamu atveju vertins tik prašomos priteisti priemokos dydžio pagrįstumą.

Valstybės tarnautojams mokamų priemokų rūšys nustatytos VTĮ 26 straipsnio 1 dalyje. Pagal minėtos dalies 1 punktą valstybės tarnautojams mokama priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, o 2 punkte nustatyta, kad priemoka mokama už papildomų užduočių atlikimą, kai atliekamos pareigybės aprašyme nenustatytos funkcijos. VTĮ 26 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad priemokų dydį nustato valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo. Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų priemokų suma negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 23 straipsnio 2 dalį priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai (už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas).

Iš Inspekcijos pateiktų duomenų apie pareiškėjo darbo užmokestį (II t., b. l. 149–151) nustatyta, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo mokamas toks pareiginis atlyginimas: 2015 m. liepos mėn. – 576,82 Eur, rugpjūčio mėn. – 708,43 Eur, rugsėjo mėn. – 705,98 Eur, spalio mėn. – 479,45 Eur, lapkričio mėn. – 708,43 Eur, gruodžio mėn. – 734,99 Eur, 2016 m. sausio mėn. – 743,85 Eur, vasario mėn. – 371,93 Eur. Teismo skaičiavimais, 10 procentų priemokos nuo minėtų sumų išmokėjimas nepažeistų nei VTĮ 26 straipsnio, nei VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto ribojimo. Teismas kritiškai vertina atsakovės teiginius, kad pareiškėjui jau sumokėta 30 procentų dydžio priemoka už papildomų užduočių atlikimą pagal Inspekcijos viršininko 2015 m. rugsėjo 3 d. įsakymą Nr. 1P-60 (I t., b. l. 61). Kaip matyti iš minėto įsakymo, pareiškėjui iš tiesų buvo skirta priemoka, tačiau VTĮ 26 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, o nagrinėjamu atveju pareiškėjui priemoka skirtina pagal VTĮ 26 straipsnio 1 dalies 2 punktą. 2015 m. rugsėjo 3 d. įsakymą Nr. 1P-60 įsakymu paskirta priemoka nagrinėjamu atveju aktuali tik vertinat priemokų dydžio ribojimą. Šiuo atveju pareiškėjo prašoma priteisti 10 procentų dydžio priemoka kartu su Inspekcijos viršininko 2015 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 1P-60 paskirta priemoka neviršija 60 procentų pareiškėjo pareiginės algos, todėl gali būti priteista.

Teismo vertinimu, 10 procentų priemokos dydis, atsižvelgiant į pareiškėjo dirbtą papildomą darbą, atitinka protingumo ir proporcingumo reikalavimus, todėl Inspekcija įpareigotina išmokėti pareiškėjui 10 procentų pareiginės algos dydžio priemoką už kiekvieną išdirbtą mėnesį nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2016 m. vasario 12 d., t. y. iš viso 502,99 Eur (2015 m. liepos mėn. – 57,68 Eur, rugpjūčio mėn. – 70,84 Eur, rugsėjo mėn. – 70,60 Eur, spalio mėn. – 47,95 Eur, lapkričio mėn. – 70,84 Eur, gruodžio mėn. – 73,50 Eur, 2016 m. sausio mėn. – 74,39 Eur, vasario mėn. – 37,19 Eur).

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti po 0,02 procento delspinigių už kiekvieną dieną nuo laiku nesumokėtų priemokų sumų. Teismas pažymi, kad pareiškėjas prašomus priteisti delspinigius klaidingai kildina iš CK įtvirtinto reglamentavimo. Ginčo laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 207 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai. Pažymėtina, kad ginčo laikotarpiu taip pat galiojo Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas, kurio 2 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad, kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (išskyrus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas išmokas), kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai. Delspinigių dydį sudaro 0,06 procento priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra, – darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną. Įstatymo nustatytas delspinigių dydis kartą per metus indeksuojamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus. Pažymėtina, kad minėtas įstatymas buvo taikomas ir valstybės tarnybos teisiniams santykiams, tačiau, vadovaujantis nuoseklia LVAT praktika, pastarojo įstatymo nuostatos taikytinos tik tais atvejais, kuomet dirbančiam darbuotojui ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, tai yra, kai valstybės tarnybos teisiniai santykiai nėra nutrūkę (LVAT 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2902/12). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas Inspekcijoje nebedirba. Nutrūkus darbo santykiams, esant pagrindui, darbuotojui, su kuriuo darbdavys neatsiskaitė atleidimo dieną, gali būti priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, t. y. taikomi ne delspinigiai, o kitokio pobūdžio kompensacinė išmoka, kurios pareiškėjas nagrinėjamu atveju priteisti neprašo. Taigi reikalavimas priteisti delspinigius netenkinamas.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies. Kadangi pareiškėjas Inspekcijoje nebedirba, jo reikalavimas įpareigoti Inspekcijos viršininką priimti įsakymą dėl 10 procentų pareiškėjo pareiginės algos dydžio priemokos skyrimo už kiekvieną išdirbtą mėnesį nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2016 m. vasario 12 d. ir užtikrinti šios priemokos išmokėjimą tenkinamas įpareigojant Inspekciją išmokėti pareiškėjui 502,99 Eur priemoką, o skundo dalis dėl delspinigių priteisimo atmetama kaip nepagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. R. skundą tenkinti iš dalies.

Įpareigoti Valstybinę energetikos inspekciją prie Energetikos ministerijos išmokėti pareiškėjui V. R. 502,99 Eur (penkių šimtų dviejų eurų ir devyniasdešimt devynių euro centų) priemoką už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2016 m. vasario 12 d.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.