- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-10-10
- Bylos Nr.
- eI-938-189/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00803-2014-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Bronius Januška
- Pareiškėjas
- E. M.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 12.13.1.2Apmokestinamosios pajamos
- 55.1Teismo sprendimas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. M. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja E. M. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija, MGK) 2014 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. S-12(7-85/2013); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2013 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. 68-50; 3) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno apskr. VMI) 2012 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-K3-123; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 33–37).
Paaiškino, kad jos sutuoktinis pagal 2007 m. spalio 16 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį pardavė 150 vnt. UAB „G. P.“ akcijų, iš kurių 6 vnt. buvo įsigijęs iki 1999 m., o 144 vnt. – po 2005 m. gegužės 1 d. 6 akcijų pardavimas buvo priskirtas prie neapmokestinamųjų pajamų. Komisija ir VMI nusprendė, kad akcijų pardavimo metu (2007 m. spalio 16 d.) visų 150 vnt. bendrovės akcijų pardavimo kaina buvo vienoda (25 500 Lt už 1 vnt.), todėl prie neapmokestinamųjų pajamų už parduotus 6 vnt. bendrovės akcijų priskyrė 153 000 Lt (25 500x6). Kitą dalį gautų pajamų pripažino apmokestinamosiomis pajamomis, nuo kurių apskaičiavo mokėtiną gyventojų pajamų mokestį (toliau – GPM) ir su juo susijusias sumas. Pareiškėjos teigimu, tokia Komisijos išvada yra iš esmės klaidinga ir lėmė neteisingą pareiškėjai mokėtino gyventojų pajamų mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimą.
Pareiškėjos nuomone, jos sutuoktinio iki 1999 m. sausio 1 d. įsigytos akcijos savo verte negali būti prilygintos akcijų, įsigytų po bendrovės įstatinio kapitalo padidinimo 2005 m. gegužės 1 d., vertei. Pareiškėjos tvirtinimu, mokėtina GPM suma turėtų būti apskaičiuota tik nuo pajamų, gautų pardavus po 1999 m. sausio 1 d. įsigytas bendrovės akcijas, t. y. nuo 412 500 Lt (825 000:2), iš šių pajamų atėmus 22 062,27 Lt (44 124,54:2) šioms akcijoms įsigyti patirtas išlaidas. Todėl mokėtina GPM suma turėtų būti 58 566 Lt.
Šalies argumentai
Pareiškėja teigia, jog naujai išleistos akcijos jos sutuoktiniui buvo parduotos už simbolinę kainą (10 Lt už vieną akciją). Naujai išleidžiamų akcijų paketo vertė sudarė 96 proc. Bendrovės vertės (288 vnt. akcijų / 300 vnt. akcijų = 96 proc.). Jeigu šios akcijos būtų buvę parduotos su bendrove nesusijusiems asmenims, šių akcijų paketo vertė būtų 96 proc. pardavimo metu buvusios įmonės vertės (6 000 000 Lt), t. y. 5 760 000 Lt. Pakoregavus akcijų įsigijimo kainą, gaunamas mokestinis rezultatas būtų identiškas anksčiau nurodytam, t. y. mokesčio bazė būtų lygi 412 500 Lt. Tai patvirtina, jog mokesčių administratorius mokestinę bazę apskaičiavo neteisingai.
Pareiškėja nurodo, jog jai nepagrįstai palikta galioti GPM bauda, nes pats mokesčių administratorius atleisdamas ją nuo GPM delspinigių mokėjimo pripažino, kad priskaičiuotas GPM nesumokėjimas nebuvo neteisėtas. Tokiu būdu, jai nepažeidus mokesčių įstatymų, nebuvo pagrindo palikti galioti paskirtą GPM baudą.
Pareiškėja 2016 m. balandžio 12 d. teismui pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose tvirtina, kad su A. M. jie faktiškai yra išsiskyrę nuo 2003 m., t. y. ketveri metai iki 2007 m. spalio 16 d. akcijų ir pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo. Tvirtina, kad iš sandorio jokių pajamų negavo ir jokios finansinės naudos neturėjo. Ji nežinojusi, kad A. M. ketina akcijas parduoti ir kad jas pardavė (2 t., b. l. 13–15).
Pareiškėja 2018 m. rugpjūčio 9 d. paaiškinimuose (2 t., b. l. 122–123) nurodo, kad byloje nėra ginčo, kad pareiškėjai pagal 2017 m. spalio 16 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį nebuvo pervestos ar kitaip sumokėtos lėšos, taigi ji faktiškai nėra gavusi pajamų. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 67 straipsnio 1 dalį, būtent mokesčių administratoriui tenka pareiga įrodyti, kad pareiškėja yra faktiškai gavusi ginčo pajamas, todėl privalo sumokėti nuo savo gautų pajamų gyventojų pajamų mokestį.
Pareiškėja 2018 m. rugsėjo 14 d. paaiškinimuose nurodė, kad teisminiai ginčai dėl santuokos nutraukimo nevyksta, akcijos nėra dalintinas turtas. Nurodo, kad pareiškėja nekeltų jokių pretenzijų dėl mokesčio sumokėjimo, jeigu ji būtų gavusi pajamas, nuo kurių ji tą mokestį galėtų sumokėti ir turėtų už ką jį sumokėti. Tačiau situacija, kai pajamų negavęs asmuo yra apmokestinamas, tiesiogiai prieštarauja Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 3 straipsniui, teismų praktikoje suformuluotoms taisyklėms, teisingumo principui ir sveikai logikai. Be to, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) prezumpcija dėl sutuoktinių turto bendrumo nėra pakankama šioje byloje ir nepagrindžia faktinio pajamų gavėjo. Dėl gyvenamojo namo adresu Palapinių g.24, Kaunas, paaiškino, kad tai yra A. M. kartu su broliu paveldėtas turtas. A. M. atsisako išsiregistruoti iš šio namo, nes jame yra registruotas nuo 1980 m. ir laiko jį asmeniniu turtu (savo mamos palikimu), nors faktiškai jame nebegyvena jau 15 metų. Pažymi, kad MAĮ 67 straipsnio 1 dalis įpareigoja mokesčių administratorių pagrįsti mokesčių apskaičiavimą, byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris pagrįstų, jog pareiškėja būtų gavusi pajamas ar kad A. M. gautos pajamos už akcijų perleidimą būtų panaudotos bendriems šeimos poreikiams ir interesams. Mokesčių administratorius netgi neatliko tokio tyrimo (3 t., b. l. 1–5).
Atsakovė VMI prie FM nesutinka su pareiškėjos skundu, prašo jį atmesti (1 t., b. l. 135–140).
Paaiškino, kad pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 22 ir 23 punktų nuostatas prie GPM neapmokestinamųjų pajamų priskiriamos tik tos pajamos, kurios yra gautos už parduotus vertybinius popierius, įsigytus iki 1999 m. sausio 1 d. (pirmasis atvejis), arba už parduotus vertybinius popierius, įsigytus po 1999 m. sausio 1 d., jeigu yra tenkinamos dvi įstatyme numatytos sąlygos: vertybiniai popieriai parduodami ne anksčiau negu po 366 dienų nuo jų įsigijimo dienos ir gyventojas 3 metus iki mokestinio laikotarpio, kurį vertybiniai popieriai buvo parduoti, pabaigos nebuvo daugiau kaip 10 proc. vieneto, kurio vertybiniai popieriai parduodami, akcijų savininkas (antrasis alternatyvus atvejis). Byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjos sutuoktinio atlikto sandorio su vertybiniais popieriais (UAB „G. P.“ akcijomis) aplinkybės neatitinka antrojo įstatyme įtvirtinto atvejo sąlygų dėl šio sandorio pagrindu gautų pajamų priskyrimo GPM neapmokestinamoms pajamoms.
Kaip nustatyta patikrinimo metu, ginčijamu atveju dalis pareiškėjos sutuoktinio turėtų ir 2007 m. spalio 16 d. parduotų akcijų (6 vnt.) buvo įsigytos iki 1999 m. sausio 1 d., todėl gautos pajamos už iki 1999 m. sausio 1 d. įsigytus ir parduotus vertybinius popierius priskirtinos prie neapmokestinamųjų pajamų, tačiau nuo pajamų, gautų už po 1999 m. sausio 1 d. įsigytus ir parduotus vertybinius popierius (144 vnt. akcijų), atsirado prievolė sumokėti 15 % GPM nuo šių akcijų pardavimo pajamų.
Pareiškėjos sutuoktinis pardavė visą akcijų paketą, kurį sudarė iki 1999 m. sausio 1 d. įsigytos Bendrovės akcijos ir po 2005 m. gegužės 1 d. įsigytos Bendrovės akcijos. 2007 m. spalio 16 d. Akcijų pirkimo pardavimo sutartyje Nr. 1 atskirai neišskirtos iki 1999 m. sausio 1 d. įsigytos 6 vnt. akcijos ir po 1999 m. sausio 1 d. įsigytos 144 vnt. akcijos ir nenurodyta skirtinga jų pardavimo kaina. Akcijų pirkimo pardavimo sutartyje nustatyta, kad bendrovės įstatinį kapitalą sudaro 300 000 Lt, jis padalintas į 300 paprastųjų vardinių akcijų. Visos akcijos yra paprastosios vardinės akcijos, akcijų nominali vertė – 1 000 Lt už kiekvieną akciją. Pareiškėjos sutuoktinis pardavė jam priklausančias 150 vnt. (50 proc.) visų bendrovės akcijų už bendrą 3 825 000 Lt sumą ir pardavimo metu visų akcijų kaina buvo vienoda, todėl išskirti 6 akcijas mokestiniu požiūriu, nėra jokio pagrindo.
Pažymi, jog akcininkui už jo į bendrovę investuotą turtą yra perduodamos šios bendrovės akcijos. Tam tikras turtines ir neturtines teises, nustatytas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme ar bendrovės įstatuose, jos savininkui suteikia kiekviena tokia akcija, neatsižvelgiant į akcijos rinkos kainą ar vertę už kurią akcija buvo įsigyta. Viena iš neturtinių akcininko teisių - dalyvauti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose ir spręsti bendrovės valdymo klausimus. Akcininko balsų skaičius visuotiniame akcininkų susirinkime, t. y. jo tiesioginė įtaka susirinkimui priimant nutarimą svarstomu klausimu, siejamas su jo turimų akcijų kiekiu (ne akcijų kaina ar verte). Kiekvienas akcininkas bendrovėje turi tokias teises, kokias suteikia jam nuosavybės teise priklausančios bendrovės akcijos (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 3 straipsnis). Paprastai kiekviena akcija akcininkui suteikia po vieną balsą. Kaip tik ši nuostata atskleidžia uždarųjų akcinių bei akcinių bendrovių valdymo principą: įsigijęs pagrindinį akcijų paketą, t. y. į įmonę investavęs didžiąją dalį įmonės lėšų, asmuo turi lemiamą įtaką sprendžiant svarbiausius bendrovės valdymo klausimus.
Pareiškėjos kartu su skundu VMI prie FM pateikta Turto vertinimo ataskaita negali būti tinkamu įrodymu nustatant pareiškėjos apmokestinamąsias ir neapmokestinamąsias pajamas GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 22 punkto ir 16 straipsnio 1 dalies bei 19 straipsnio 1 dalies aspektu ir nėra jokio pagrindo teigti, kad pagal 2007 m. spalio 16 d. Akcijų pirkimo pardavimo sutartį Nr. 1 parduoto akcijų paketo vienos akcijos, įgytos iki 1999 m. sausio 1 d. ir po 1999 m. sausio 1 d. (2005 m. gegužės 1 d.), rinkos vertė buvo skirtinga.
Patikrinimo metu, pagal 2007 m. spalio 16 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1, 50 proc. pareiškėjos sutuoktiniui nuosavybės teise priklausančių UAB „G. P.“ paprastųjų vardinių akcijų buvo parduotos L. D. už 3 825 000 Lt, kuris 2007 m. spalio 25 d. bankiniu pavedimu pervedė 3 825 000 Lt į pareiškėjos sutuoktinio sąskaitą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėja palaikė skunde ir papildomuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus. Akcentavo, kad nuo 2003 m. su sutuoktiniu kartu negyvena, bendro ūkio neveda, nes sutuoktinis paliko šeimą ir išėjo pas kitą moterį, tačiau oficialia nėra išsiskyrę. Pareiškėjos teigimu, jos sutuoktinis A. M. gyvenamąją vietą deklaravęs jos gyvenamuoju adresu (2018 m. rugpjūčio 13 d. ir 2018 m. rugsėjo 20 d. teismo posėdžių garso įrašai).
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti. Akcentavo, kad pareiškėja pinigų už parduotas A. M. akcijas negavo, todėl jai neatsiranda prievolė mokėti mokesčių administratoriaus paskaičiuotus mokesčius. Be to, nurodė, kad mokesčių administratorius papildomo patikrinimo neatliko ir nesurinko jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėja yra faktiškai gavusi ginčo pajamas (2018 m. rugsėjo 20 d. teismo posėdžio garso įrašas).
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė atsiliepime ir papildomuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (2018 m. rugsėjo 20 d. teismo posėdžio garso įrašas).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje liudytoja apklausta pareiškėjos dukra G. M. paaiškino, kad jos mama (pareiškėja) iš akcijų pardavimo, jos žiniomis, pinigų negavo. Iš parduotų akcijų sandorio naudos turėjo jos tėtis A. M., nes jam viskas ir priklausė. Liudytojos teigimu, jos tėtis iš namų išėjo ir su mama kartu negyvena nuo 2003 m., tiksliai datos neįvardijo, nurodė, kad tai buvo, kai liudytoja įstojo į universitetą. Liudytoja patvirtino, kad tėvai oficialiai neišsiskyrę (2018 m. rugpjūčio 13 d. teismo posėdžio garso įrašas).
Teismo posėdyje liudytoja apklausa pareiškėjos sesuo V. K. paaiškino, kad pareiškėja su sutuoktiniu negyvena nuo 2003 m. pabaigos, nes pareiškėjos sutuoktinis išėjo gyventi pas kitą moterį, tačiau oficialiai neišsiskyrę. Liudytojos teigimu, ji su pareiškėja artimai bendrauja ir žino, kad jokių pinigų už parduotas akcijas jos sesuo negavo, o dabar jai reikia sumokėti mokesčius. Liudytoja patvirtino, kad pareiškėja jokių pinigų negavo ir 2007 m. (2018 m. rugpjūčio 13 d. teismo posėdžio garso įrašas).
Teismo posėdyje liudytoju apklaustas A. M. paaiškino, kad yra pareiškėjos sutuoktinis, su kuria nuo 2003 m. pabaigos negyvena kartu, tačiau oficialiai neišsiskyrę. Liudytojo teigimu, jis pardavęs akcijas pinigų pareiškėjai nedavė, pats už sutuoktinę mokesčių nesumokėjo, nes jo teigimui, mokesčiai turi būti paskaičiuoti sąžiningai. Liudytojas patvirtino, kad turi kitą šeimą, du nepilnamečius vaikus. Už parduotas akcijas pinigai buvo panaudoti (įmonei paskolinti pinigai, įsigytas butas, kuriame šiuo metu gyvena, taip pat didesnė pinigų dalis paskolinta pagal rašytinius susitarimus, tačiau dalies paskolintų lėšų pagrįsti negali). Į klausimą kada pareiškėja pradėjo teigti, kad pinigų už parduotas akcijas negavo, liudytojas neprisiminė, bet nurodė, kad tai buvo pasakyta tik vėliau, t. y. nuo mokestinio ginčo pradžios (2018 m. rugpjūčio 13 d. teismo posėdžio garso įrašas).
Teismo posėdyje liudytoja apklausta K. R. paaiškino, kad su pareiškėjos sutuoktiniu A. M. susipažino 2010 m., pradėjo kartu gyventi, 2013 m. ir 2017 m. jiems gimė du vaikai. Liudytojos teigimu, A. M., prieš jiems susipažįstant, gyveno apie 8 metus su A. M.. Šiuo metu liudytoja su vaikais ir A. M. gyvena bute, esančiame Akacijų g. Kaunas, kuris nuosavybės teise priklauso A. M.. Liudytojai yra žinoma, kad pareiškėja nėra išsiskyrusi su A. M. (2018 m. rugsėjo 20 d. teismo posėdžio garso įrašas).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Kauno apskr. VMI 2012 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. (04.7.2)-K3-123, VMI prie FM 2013 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. 68-50 ir Komisijos 2014 m. sausio 10 d. sprendimo Nr. S-12(7-85/2013) teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad Kauno apskr. VMI atliko pareiškėjos 2006 m. sausio 1 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpio GPM apskaičiavimo bei sumokėjimo į biudžetą patikrinimą ir surašė 2012 m. balandžio 4 d. patikrinimo aktą Nr. AU 16-8, kuriame pareiškėjai papildomai apskaičiavo 272 078 Lt GPM (1 t., b. l. 144–156). Kauno apskr. VMI 2012 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-K3-123 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ perskaičiavo akte papildomai apskaičiuotą 272 078 Lt GPM sumą, apskaičiuodama ir nurodydama pareiškėjai į biudžetą sumokėti 272 091 Lt GPM, 125 324 Lt GPM delspinigių ir 27 209 Lt GPM baudą (1 t., b. l. 60–65). VMI prie FM 2013 m. kovo 19 d. sprendimu patvirtino Kauno apskr. VMI 2012 m. gegužės 21 d. sprendimą ir atleido pareiškėją nuo GPM delspinigių. MGK 2014 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. S-12(7-85/2013) patvirtino VMI prie FM sprendimą (1 t., b. l. 44–51).
Vilniaus apygardos administracinis teismas šioje byloje 2016 m. birželio 9 d. sprendimu nusprendė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą (2 t., b. l. 35–39).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje 2017 m. lapkričio 15 d. nutartimi, pareiškėjos apeliacinį skundą (2 t. b. l. 41–45) patenkino iš dalies ir panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 9 d. sprendimą ir perdavė bylą nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo (2 t., b. l. 78–85). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo apsiribojimas vien CK 3.88 straipsnio 2 dalimi, sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju buvo pakankamas pagrindas pripažinti, kad pajamas GPMĮ prasme gavo ir pareiškėja (apeliantė), buvo aiškiai nepakankamas.
Nors pareiškėja tiek skunde teismui, tiek skunduose mokesčių administratoriui, tiek skunde MGK iš esmės ginčija pareiškėjos atžvilgiu paskaičiuotas GPM sumas ir nuo jų paskaičiuotas baudas, tačiau vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartimi (2 t., b. l. 78–85), šiuo atveju bus sprendžiamas klausimas, ne tik dėl paskaičiuotų pareiškėjos atžvilgiu GPM sumų ir nuo jų paskaičiuotos baudos, bet ir ar pareiškėja iš esmės yra tinkamas subjektas šiam mokestiniam ginčui, t. y. ar pareiškėja yra pajamų gavėja, ir ar jos atžvilgiu priimti mokesčių administratoriaus sprendimai yra pagrįsti ir teisėti.
Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 17 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojas – asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį. Mokesčių mokėtoju pagal šį Įstatymą laikomas ir mokestį išskaičiuojantis asmuo, tai yra šio Įstatymo nuostatos minėtam asmeniui taikomos taip pat kaip ir mokesčių mokėtojui, išskyrus tiesiogiai numatytus specialius atvejus. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad pajamų mokestį moka pajamų gavęs ir (arba) pajamų uždirbęs gyventojas. Vadinasi, pajamų mokestį moka faktinis pajamų gavėjas.
Pažymėtina, kad skundžiami mokesčių administratoriaus sprendimai priimti vadovaujantis CK 3.88 straipsnio 2 dalimi.
Pagal CK 3.88 straipsnio 2 dalies nuostatas preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Pagal bendrąją taisyklę, pardavus bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esantį turtą, gautos pajamos, t. y. už šio turto pardavimą gautos piniginės lėšos, taip pat laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-2280/2012 yra nurodęs „<…> kad aplinkybė, jog atitinkamos pajamos laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal minėtas Civilinio kodekso nuostatas, nėra pakankama pripažinti, kad šias pajamas faktiškai yra gavę kiekvienas iš sutuoktinių GPM įstatymo nuostatų prasme. Toks plečiamasis GPM įstatymo 3 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX‑1007 redakcija), skaitomo kartu su to paties įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punktu (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX-2103 redakcija), aiškinimas akivaizdžiai neatitiktų šių nuostatų vertinimo kitų GPM įstatymo nuostatų kontekste. Iš tiesų, kaip matyti, pavyzdžiui, iš ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių su darbo santykiais susijusių pajamų apmokestinimą GPM reglamentavusių nuostatų (GPM įstatymo 2 str. 31 d. (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija), 22 str. 2 d. 1 p., 23 str. (2003 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. IX-1848 redakcija), šio mokesčio mokėtoju akivaizdžiai pripažįstamas tik šias pajamas uždirbęs asmuo, nors pagal Civilinio kodekso 3.88 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktus tokios pajamos taip pat pripažįstamos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe“. Be to, minėtoje nutartyje teismas taip pat yra nurodęs, jog „<...> sisteminė, loginė bei lingvistinė šių nuostatų analizė aiškiai iliustruoja, jog GPM įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX-2103 redakcija) numatytu atveju GPM mokėtoju pripažįstamas gyventojas, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų, kurios yra GPM objektas jų gavimo momentu“, kad „<...> GPM įstatymas apmokestinimo momentą, be kita ko, sieja su faktiniu pajamų gavimu. Tačiau taip pat būtina pažymėti, kad, kaip yra matyti iš GPM įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX-2103 redakcija) įstatymų leidėjo vartojamos formuluotės „<...> pajamos bet kokia forma faktiškai gaunamos <...>“ loginės ir lingvistinės konstrukcijos, taip pat šią nuostatą aiškinant sistemiškai kitų GPM įstatymo nuostatų atžvilgiu, vien ši faktinė aplinkybė savaime negali eliminuoti galimybės pripažinti, kad faktiškai atitinkamą naudą, kuri laikoma pajamomis apmokestinimo aptariamu mokesčiu tikslais (GPM įstatymo 2 str. 14 d. (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX‑2103 redakcija), gavo (ir) kitas fizinis asmuo (gyventojas)“.
Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darytina išvada, kad nagrinėjamu ginčo atveju, siekiant įvardinti, ar pareiškėja faktiškai gavo pajamas iš akcijų pardavimo, be kita ko, būtina objektyviai įvertinti akcijų pirkimo-pardavimo sandorių pobūdį, jų turinį, sudarymo aplinkybes, taip pat teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvavusių asmenų ryšius.
Ginčijamuose sprendimuose mokesčių administratorius vadovaujasi vadovaujantis CK 3.88 straipsnio 2 dalimi ir gautas pajamas iš akcijų pardavimo sandorio GPM paskaičiuoja abiem sutuoktiniam. Nagrinėjamu atveju pareiškėja neigia gavusi pinigus ar kokią kitą naudą už parduotas akcijas pagal 2007 m. spalio 16 d. akcijų pirkimų pardavimo sutartį Nr. 1.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjos sutuoktinis A. M. pagal 2007 m. spalio 16 d. Akcijų pirkimų pardavimo sutartį Nr. 1 pardavė jam nuosavybės teise priklausančių UAB „G. P.“ 50 proc. paprastųjų vardinių akcijų L. D. už 3 825 000 Lt (MGK byla Nr. 6.11-05(7-163/2012), b. l. 28). Minėtos sutarties pagrindu pinigai buvo pervesti į A. M. sąskaitą (MGK byla Nr. 6.11-05(7-163/2012), b. l. 38–45). Vadinasi, pajamas už akcijų pardavimą pagal 2007 m. spalio 16 d. Akcijų pirkimų pardavimo sutartį Nr. 1 gavo A. M.. Kad pareiškėjos sutuoktinis A. M. šias pajamas gavo patvirtino ir teismo posėdyje apklaustas liudytoju pats A. M. (2018 m. rugpjūčio 13 d. teismo posėdžio garso įrašas). Pareiškėja akcijų pirkimo pardavimo sutarties nėra pasirašiusi. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja yra išdavusi sutuoktiniui A. M. notarinio įgaliojimo parduoti akcijas, nors to imperatyviai reikalauja CK 3.92 straipsnio 4 dalies (sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimu ar jų suvaržymu, taip pat sandorius dėl bendros įmonės perleidimo ar teisių į ją suvaržymo bei vertybinių popierių, kurie yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, perleidimo ar teisių į juos suvaržymo gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti) nuostatos. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjai buvo žinoma apie A. M. sudarytą 2007 m. spalio 16 d. akcijų pirkimų pardavimo sutartį ir iš šio sandorio būtų gavusi pajamas ar kitą finansinę naudą, be to, nenustatyta, kad A. M. gauti pinigai būtų panaudoti bendriems šeimos poreikiams. Pareiškėjos pateikti banko sąskaitų išrašai patvirtina, kad pareiškėja banko pavedimais nėra gavusi pajamų iš akcijų pardavimo sandorio. Teismo posėdžiuose apklausti liudytojai patvirtino, kad pareiškėja su sutuoktiniu negyvena kartu nuo 2003 m., nors formaliai santuoka nėra nutraukta.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Pagal MAĮ 67 straipsnio nuostatas mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Iš šio teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo turėti atitinkamus įrodymus priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus, nes, priešingu atveju, tokie sprendimai būtų niekiniais bei nulemti besąlyginiam naikinimui. Šiuo atveju, mokesčių administratorius nepatiekė jokių įrodymų, kad E. M. būtų gavusi pajamas, nuo kurių yra reikalaujama susimokėti gyventojų pajamų mokestį, t. y. teismui nepateikti įrodymai, pagrindžiantys, kad ginčo atveju pareiškėja yra GPM mokėtoja.
Nustačius, kad pareiškėja nepripažinta GPM mokėtoja, kiti skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui, todėl teismas plačiau dėl jų nepasisako.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad išdėstytų aplinkybių visuma sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, jog pareiškėja nelaikytina gavusia pajamas GPMĮ 3 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog mokesčių administratorius nepagrįstai pareiškėją pripažino GPM mokėtoja, todėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. gegužės 21 d. sprendimas Nr. (04.7.2)-K3-123, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. kovo 19 d. sprendimas Nr. 68-50 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 10 d. sprendimas Nr. S-12(7-85/2013) yra priimti tinkamai, išsamiai bei visapusiškai neįvertinus su ginčo aplinkybėmis susijusių įrodymų, t. y. minėti sprendimai yra neteisėti bei nepagrįsti, todėl naikintini.
Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinėse bylose: Nr. A-261-3555/2011, Nr. A-556-1995/2013).
Pareiškėja taip pat teismo prašo priteisti bylinėjimosi.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjos atstovas konkretaus prašymo su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu nepateikė, todėl šiuo metu pareiškėjos prašymas dėl išlaidų atlyginimo negali būti sprendžiamas. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Todėl pareiškėja turi teisę ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo šio sprendimo įsiteisėjimo paduoti teismui prašymą dėl šioje byloje turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, kartu pateikiant atitinkamus įrodymus.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos E. M. skundą tenkinti.
Panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-K3-123.
Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. 68-50.
Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. S-12(7-85/2013).
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.