Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo teisėjas Arūnas Paštuolis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. B. atstovo advokato Alberto Kručkausko apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. nutarimo A. B. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apylinkės teismas 2014 m. spalio 7 d. nutarimu pripažino A. B. padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 50⁶ straipsnyje, ir skyrė jam 5000 Lt (1448 EUR) baudą. A. B. patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl to, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2014-05-01 d. duomenimis UAB „B.“ nustatyta mokestinė nepriemoka 47 702,10 Lt, iš jos: 43 647,87 Lt PVM (susidarė pagal pateiktą deklaraciją nuo 2013-09-25), 2966,69 Lt PVM delspinigiai, 1044,00 Lt pelno mokestis (susidarė pagal pateiktą deklaraciją nuo 2013-10-01), 43,14 Lt pelno mokesčio delspinigiai 0,40 Lt mokesčio už aplinkos teršimą delspinigiai. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2014-08-21 d. duomenimis mokestinė nepriemoka nėra sumažėjusi ir sudaro 51 123,51 Lt įvairių mokesčių bei delspinigių.

2014 m. gegužės 15 d.- 2014 m. birželio 11d. atlikus operatyvų patikrinimą UAB „B.“, kuris buvo atliktas pagal Bendrovės 2014-05-19 pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus ir registrus už laikotarpį nuo 2013-08-01 iki 2014-05-01, buvo nustatyta, kad tik laikotarpyje nuo 2014-03-01 iki 2014-03-31 per atsiskaitomąją SEB bankas, AB sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) gauta piniginių įplaukų sumoje 200 912,26 Lt, iš jų valstybei sumokėta tik 35 341,00 Lt, kitiems asmenims 165 571,26 Lt. UAB „B.E.“, fiksuotas lėšų pervedimas 2014-03-03, sumoje 80 000,00; UAB „S.“ fiksuotas lėšų pervedimas 2014-03-07 sumoje 53 052,00 Lt; UAB „E.“ fiksuotas lėšų pervedimas 2014-03-07 sumoje 9 100,00 Lt ir kt. Bendrovėje laikotarpyje nuo 2014-04-01 iki 2014-05-16 per atsiskaitomąją SEB bankas, AB sąskaitą Nr.(duomenys neskelbtini) gauta piniginių įplaukų sumoje 14 917,66 Lt, iš jų 20,00 Lt pervesta į valstybės biudžetą, visa kita pervesta kitiems asmenims, iš jų UAB „B.E.“ fiksuotas lėšų pervedimas 2014-04-24 sumoje 4000,00 Lt. Tuo UAB „B.”, būdama skolinga valstybės biudžetui ir tai žinodama, pirmenybę teikė atlikinėdama atsiskaitymus su kitais kreditoriais, taip pat atlikinėdama avansinius mokėjimus, tuo nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo ir taip pažeidė kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos teises. UAB „B.“ vadovas A. B., žinodamas apie UAB „B.“ finansinę padėtį, t. y. tai, kad Bendrovė turi pakankamai lėšų sumokėti privalomai į valstybės biudžetą mokesčius, to nedarė ir tuo pažeidė CK 6.930¹ straipsnio 3 dalyje numatytą atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą.

A. B. atstovas advokatas Albertas Kručkauskas skundžia Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. nutarimą, prašo jį panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Skunde nurodo, kad CK 6.930¹ straipsnio, reguliuojančio bendrą asmens atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, aiškinamajame rašte nurodytas šio įstatymo tikslas – nustatyti vienodą, socialiai teisingą fizinių ir juridinių asmenų, kai jie neturi pakankamai lėšų (yra nemokūs arba jiems gresia bankrotas) visiems pareikštiems reikalavimams tenkinti, atsiskaitymo eiliškumą grynaisiais ir negrynaisiais pinigais, siekiant išvengti galimo ūkio subjektų piktnaudžiavimo nemokia padėtimi, kai turintis finansinių sunkumų (nemokus) asmuo atsiskaito visų pirma su pasirinktais kreditoriais ir, neatsiskaitęs su darbuotojais ir valstybės, savivaldybių ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetais ar kitais, socialiai jautriais kreditoriais inicijuoja bankrotą. Be to, aukščiau minimas įstatymo projektas buvo teikiamas kartu su Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo pakeitimo įstatymo projektu. Apelianto teigimu, ir teismų praktikoje CK 6.930¹ straipsnis taikomas tik nemokiems ir bankrutuojantiems juridiniams asmenims.

Apeliantas nurodo, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas yra taikomas išimtinai bankrutuojančių bendrovių, jų vadovų ar bankroto administratorių teisiniams santykiams su trečiaisiais asmenimis reguliuoti, todėl administracinė atsakomybė pagal ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį gali kilti tik bankrutuojančios bendrovės, kuriai ruošiamasi kelti arba jau yra iškelta bankroto byla, vadovui arba bankroto administratoriui, už atitinkamų Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo normų nevykdymą. Šią poziciją patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Konkrečiu atveju, A. B. bendrovei 2014 m. kovo mėn. vykdant atsiskaitymus su kreditoriais, nebuvo iškelta/keliama bankroto byla, ji sėkmingai vykdė ūkinę-komercinę veiklą, iš kurios buvo gaunamos stabilios pajamos. Šį faktą pripažino ir pats A. B.. Be to, tą taip pat patvirtina ir Pareiškėjo 2014 m. birželio 11 d. sudarytoje operatyviojo patikrinimo pažymoje pateikta informacija. Dėl šios priežasties, apelianto teigimu, darytina pagrįsta išvada, kad A. B., sėkmingai ūkinę-komercinę veiklą vykdančios bendrovės vardu 2014 m. kovo mėn. vykdydamas atsiskaitymus su kreditoriais pažeisti CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatytos atsiskaitymų eilės negalėjo, kadangi jo valdoma bendrovė nebuvo nemoki ir jai negrėsė bankrotas, kas reiškia, kad administracinėn atsakomybėn taikant ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį buvo patrauktas neteisėtai. Apelianto teigimu, A. B. galėjo būti patrauktas administracinėn atsakomybėn nebent už ATPK 172 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.

Skunde taip pat teigiama, kad nutarimas priimtas praleidus ATPK 35 straipsnio 1 dalyje numatytą nuobaudos skyrimo terminą. CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės pažeidimas nėra trunkamasis teisės pažeidimas, todėl, kadangi paskutinis lėšų pervedimas įvyko 2014 m. kovo mėn., nuobauda buvo paskirta jau pasibaigus terminui.

Apeliantas skunde nurodo ir tai, kad teismas neatsižvelgė ir netyrė A. B. dedamų pastangų mažinant bendrovės mokestinės nepriemokos dydį, nors privalėjo tą padaryti. A. B. bendrovė geranoriškai padengė dalį mokestinės nepriemokos, A. B. kreipėsi į VMI su prašymu dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo, viso mokestinės nepriemokos egzistavimo metu A. B. sistemingai bendravo ir bendradarbiavo su VMI, ėmėsi veiksmų išieškoti skolą bendrovei. Apelianto teigimu, įvertinęs šias A. B. dedamas pastangas, siekiant likviduoti susidariusią mokestinę nepriemoką, teismas turėjo ypatingą dėmesį skirti 2014 m. liepos 11 d. pateiktam prašymui dėl mokestinės priemokos sumokėjimo išdėstymo. Vien dėl šios aplinkybės egzistavimo, A. B. patraukimas administracinėn atsakomybėn ir nuobaudos paskyrimas niekaip negali pasiekti ATPK 20 straipsnyje numatytų tikslų.

Atsiliepime į apeliacinį skundą, VMI nurodo su skundo argumentais nesutinkanti ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

A. B. atstovo advokato Alberto Kručkausko apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad A. B. kaltė dėl ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo yra įrodyta. Ginčas dėl A. B. veikos – kai bendrovė, turėdama pakankamai lėšų sumokėti mokesčius į valstybės biudžetą, to nedarė, bet atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais – nekyla, nes ir pats A. B. patvirtino suvokiantis, jog pažeidė atsiskaitymų eiliškumą. Apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, kodėl tokia A. B. veika negalėjo būti kvalifikuojama kaip administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalyje. Tačiau šie argumentai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra nepagrįsti.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad tiek CK 6.930¹ straipsnio nuostatos, tiek administracinė atsakomybė pagal ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį gali būti taikoma tik bendrovei esant nemokiai ar bankrutuojančiai. CK 6.930¹ straipsnis numato atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą tuo atveju, kai skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Šiame straipsnyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kurios privaloma laikytis visiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Nei minėtas straipsnis, nei kiti CK straipsniai nenumato jokių išimčių, kada šių nuostatų būtų galima nepaisyti. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, ši teisės norma ir yra skirta būtent tokiai situacijai, kai bendrovėje yra susidariusi sudėtinga finansinė padėtis („fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti“) ir trūksta lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais – ši teisės norma kaip tik reglamentuoja tvarką, kuria turi būti atsiskaitoma su kreditoriais negalint vienu metu patenkinti visų kreditorių reikalavimų. Atsakomybę pagal ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį apeliantas taip pat nepagrįstai sieja su Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo normų pažeidimu, kadangi viena iš alternatyvių veikų, už kurią kyla atsakomybė pagal šį straipsnį, yra kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimas, kuris gali būti padaromas ne tik įmonei esant nemokiai ar bankrutuojančiai, bet ir, kaip minėta, neturint pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Taigi konstatuotina, jog A. B. veika kvalifikuota teisingai ir nėra pagrindo svarstyti jos kvalifikavimo pagal kitą ATPK straipsnį. Apeliaciniame skunde nurodytoje teismų praktikoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo bylas dėl kitų alternatyvių ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų, o nurodytose teismų nutartyse dėl ATPK 172 straipsnio taikymo pasisakyta, jog administracinė atsakomybė už mokesčių mokėjimo tvarkos pažeidimus pagal šį straipsnį netaikytina.

Nepagrįsti ir skundo argumentai dėl neva pasibaigusio administracinės nuobaudos skyrimo termino, kadangi paskutinis VMI pareiškime nurodytas piniginių lėšų pervedimas, pažeidžiantis kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę, buvo atliktas 2014 m. balandžio 24 d. Administracinės nuobaudos skyrimo terminas būtų pasibaigęs 2014 m. spalio 24 d., taigi administracinė nuobauda A. B. paskirta nepasibaigus šiam terminui.

Apeliantas skunde nurodo, jog teismas, spręsdamas dėl A. B. kaltės turėjo atsižvelgti į jo pastangas mažinti bendrovės mokestinės nepriemokos dydį, tačiau šie skundo argumentai nepaneigia fakto, jog pažeidimo padarymo metu bendrovė buvo skolinga VMI ir kad įmonė atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais, pažeisdama įstatymo reglamentuojamą atsiskaitymo eiliškumą. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad A. B. vadovaujama įmonė ir vėliau buvo skolinga VMI, kuri priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš įmonės turto. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad į A. B. paaiškinimus dėl skolos susidarymo priežasčių teismas atsižvelgė parinkdamas nuobaudos dydį ir pagrįstai A. B. paskyrė minimalią ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą baudą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia nuobauda yra pakankama administracinės nuobaudos tikslams pasiekti ir adekvati padarytam pažeidimui. Taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir skirti švelnesnę, nei straipsnio sankcijoje numatyta, nuobaudą nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apygardos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė įstatymo nuostatas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartį palikti nepakeistą ir A. B. atstovo advokato Alberto Kručkausko apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.