- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-01
- Bylos Nr.
- 1A-449-366-2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius (pirm.), Arnoldas Šukaitis, Pranas Šimkus
- Nuteistasis
- D. S., ir M
- Advokatai
- Arvydas Penelis, Justinas Stauskas
- Kategorijos
Pranešėjas Sigitas Bagdonavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-449-366/2008
Teisėjas Vytautas Krikščiūnas Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.9.
N UTARTIS
2008 m. spalio 1 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Prano Šimkaus, Arnoldo Šukaičio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. gynėjo advokato Arvydo Penelio apeliacinio skundo dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažintas kaltu pagal BK 180 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams 2 mėnesiams.
Pagal BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d. paskirta bausmė, dalinio sudėjimo būdu, subendrinta su 2007-10-12 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 7 mėnesiams.
Taikant BK 92 str. 1 d. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metamas, paskiriant auklėjamojo poveikio priemones – įspėjimą ir elgesio apribojimą 12 mėnesių, įpareigojant nuo 18.00 val. iki 6.00 val. būti savo gyvenamojoje vietoje Kniaudiškių g. 63-67, Panevėžyje, mokytis, uždrausti – bendrauti su M. B. bei be bausmės vykdymą kontroliuojančios institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą.
Skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ir M. B., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis nėra apskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. S. nuteistas už tai, kad 2007 m. spalio 5 d. apie 12.30 val., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su bendravykdytoju M. B., autobusų stotelėje, esančioje Panevėžyje, prie Aguonų g. 70-to namo, grasindami tuoj pat panaudoti ir panaudodami fizinį smurtą nukentėjusiųjų J. P., T. N. atžvilgiu, pagrobė svetimą turtą, o būtent - jis kartu su bendravykdytoju M. B. netiesiogiai, t.y. pasinaudodami užpuolimo netikėtumu, fiziniu pranašumu ir savo įžūliais veiksmais sukurdami situaciją, kuri yra bauginanti, kelianti nerimą ir saugumo trūkumą nukentėjusiesiems, bei tiesiogiai žodžiais grasino sumušti nukentėjusiuosius, reikalavo perduoti jiems nukentėjusiųjų turimus pinigus bei telefonus, po grasinimų nukentėjusiajam T. N. perdavus jam pinigus – 2 Lt, bendravykdytojui M. B. ranka sudavus du kartus nukentėjusiajam J. P. į veidą, tuo padarant nukentėjusiajam minkštųjų audinių sumušimą kairiajame skruoste - nežymų sveikatos sutrikdymą, po ko iš J. P. bendravykdytojui M. B. pagrobus nukentėjusiojo turėtą telefoną, kartu su bendravykdytoju M. B. pagrobė svetimą nukentėjusiajai D. N. priklausantį turtą – pinigus 2 Lt, bei nukentėjusiajam R. P. priklausantį turtą – mobilaus ryšio telefoną NOKIA 6610i, 100 Lt vertės, viso pagrobė svetimą turtą bendros 102 Lt vertės.
Šalies argumentai
Nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-06-05 nuosprendį panaikinti ir D. S. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį; arba atleisti D. S. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 str. pagrindu. Skunde gynėjas nurodo, kad su priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nesutinka. Nors D. S. ir pilnai pripažino padaręs nusikalstamą veiką, tačiau mano, kad jo ginamasis išties nepadarė veikos, numatytos BK 180 str. 1 d. teismas netinkamai pritaikė įstatymą ir tai nulėmė nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimą. Byloje nepakanka duomenų, kad D. S. būtų galima pripažinti kaltu įvykužius nusikalstamą veiką. Savo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką D. S. motyvuoja tik tuo, kad netrukdė M. B. atlikti nusikalstamus veiksmus. Teismų praktikoje nustatyta, kad asmens prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, turi patvirtinti byloje esantys neabejotini duomenys, o ne vien jo prisipažinimas. Šioje byloje tokių duomenų nėra. D. S. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos požymių – objektyviosios ir subjektyviosios pusės. Sunku net įvertinti, kuriuos D. S. veiksmus būtų galima priskirti prie BK 180 str. 1 d. nurodytos nusikalstamos veikos. D. S. kaltė grindžiama nukentėjusiųjų J. P. ir T. N. parodymais, tačiau šių asmenų parodymai viso proceso metu buvo labai prieštaringi. Iš šių parodymų galima tik suprasti, kad D. S. plėšimo metu stovėjo netoli jų ir paėmė iš M. B. jam paduotus 2 Lt.
Gynėjas nurodo, kad teismas nuosprendyje konstatuoja, kad teisme D. S. pripažino, jog visiškai suprato, kokius nusikalstamus veiksmus jie atlieka bendrai, kad ima nukentėjusiųjų turtą, paskui tą turtą pasidalija ir iš to turi materialinės naudos. Tokios teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. D. S. teisme patvirtino, kad jis suprato, kokius nusikalstamus veiksmus atlieka M. B. ir savo kaltę grindė tuo, kad nesutrukdė M. B. atlikti šiuos veiksmus. Mano, kad šiuo atveju tai yra esminis skirtumas, kuris leidžia teigti, kad D. S. veiksmuose nėra subjektyviosios nusikalstamos veikos pusės – tyčios, kuri bendrininkavimo atveju privaloma (BK 24 str. 1 d., 26 str. 1 d.). Todėl D. S. turėtų būti išteisintas, nesant jo veiksmuose nusikalstamos veikos požymių.
Gynėjas skunde taip pat nurodo, kad jeigu teismas pripažintų esant D. S. veiksmuose nusikalstamos veikos požymius, D. S. turėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 str. pagrindu. Šiame straipsnyje nustatyta, kad nepilnametis, pirmą kartą padaręs apysunkį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismas savo nuosprendyje šios galimybės nesvarstė, nors yra sąlygos nustatytos BK 93 str. 1 d. Šios sąlygos yra alternatyvios ir esant bent vienai iš jų, jau galima svarstyti klausimą ar galima atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės. Šiuo konkrečiu atveju yra ne viena, o dauguma įstatyminių sąlygų, kurių pagrindu galima D. S. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. D. S. pirmą kartą padarė apysunkį nusikaltimą, nukentėjusiųjų asmenų atsiprašė, visiškai atlygino padarytą turtinę žalą, pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, mokosi, nukentėjusieji neturi jam jokių pretenzijų, nusikalstama veika jų atžvilgiu nesukėlė jokių pasekmių. Todėl teismas privalėjo spręsti klausimą ar taikytinas D. S. atžvilgiu BK 93 str. Ir tik motyvuotai pripažinus, kad D. S. negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, skirti jam bausmę. Be to, ir teismo skirti apribojimai D. S. atžvilgiu yra per griežti, D. S. 12 mėnesių įpareigotas būti namuose nuo 18 val. iki 6 val. Tokiais apribojimais iš anksto yra užprogramuojamas paskirtų apribojimų pažeidimas ir su tuo susijusios pasekmės. Jaunuoliui nuo 18 val. būti namuose yra neprotinga. Mano, kad protingas būtų apribojimas nuo 22 val. iki 6 val.
Atsikirtimų BPK 317 straipsnio nustatyta tvarka negauta.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo jo apeliacinį skundą tenkinti ir atleisti nuo atsakomybės BK 93 str. pagrindu. Prokuroras prašo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo D. S. gynėjo apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 str. 1d. 1p.), 2008 m. birželio 5 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendis paliktinas nepakeistu. Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 str. 3d.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, teisingai kvalifikavo nuteistųjų padarytą nusikalstamą veiką ir paskyrė teisingas bausmes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (BPK 20 str., 305 str. 1d. 2p.). Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta (BPK 320 str. 3d.).
Dėl BK 180 str. 1 d. taikymo nuteistajam D. S.
Pagal BK 180 str. 1 d. atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Šio nusikaltimo vykdytojų pripažįstamas tas, kuris panaudodamas ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam priešintis pagrobė svetimą turtą.
Šalies argumentai
Nuteistojo gynėjas skunde nurodo, kad nuteistasis neatliko jokių šio straipsnio dispozicijoje nurodytų veiksmų. Tačiau bylos medžiaga tai yra visiškai paneigta. Abu nukentėjusieji J. P. bei T. N. nuo pat tyrimo pradžios nuosekliai teigė, kad 2007 m. spalio 5 d. jiems būnant autobusų stotelėje, esančioje Aguonų g. prie jų priėjo keturi jaunuoliai, iš kurių du pradėjo prie jų kibti, grasindami sumušti reikalavo pinigų bei mobiliųjų telefonų, T. N. atidavė turėtus pinigus, vienas iš užpuolikų sumušė J. P. bei atėmė jo mobilųjį telefoną. Abu nukentėjusieji nuosekliai teigė, kad grasino abu jaunuoliai, tačiau aktyvesnis buvo M. B.. Apylinkės teismo posėdžio metu, nukentėjusysis J. P. neprisiminė kokius konkrečiai veiksmus atliko nuteistasis D. S., tačiau nurodė, kad tikslesnius parodymus dėl įvykio jis davė ikiteisminio tyrimo metu (2 t. 57 b.l.). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis J. P. nuosekliai tvirtino, kad užpuolimo metu vienas jaunuolis grasindamas pasakė, kad jei neatiduos reikalaujamų daiktų jie juos sumuš ir atims viską ką ras, o tuo tarpu kitas jaunuolis, kaip vėliau paaiškėjo M. B., sudavė jam du kartus į veidą ir apieškojęs rūbus pagrobė iš jo mobilaus ryšio telefoną (18-19, 22 b.l.) Tuo tarpu kitas nukentėjusysis T. N. savo parodymuose tiek ir ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nuosekliai tvirtino, kad grasino abu jaunuoliai – tiek M. B., tiek ir D. S.. Ikiteisminiame tyrime, asmens parodymo atpažinti metu, nukentėjusysis T. N. atpažino D. S., kaip asmenį, kuris įvykio metu žodžiais grasino sumušti ir atimti daiktus (46-48 b.l.). Savo parodymus dėl įvykio aplinkybių, nukentėjusysis T. N. patvirtino apylinkės teisme (2 t. 58 b.l.). Nei T. N., nei J. P. su nuteistaisiais nesieja jokie artimesni santykiai, todėl pirmosios instancijos teismas netikėti jų parodymais neturėjo jokio pagrindo. Be to, nukentėjusiųjų parodymus patvirtino ir kiti byloje esantys įrodymai: specialisto išvada apie nukentėjusiajam J. P. padarytą sužalojimą; nukentėjusiųjų R. P., D. N. parodymai, ir nors šie asmenys patys ir nebuvo tiesioginiai įvykio liudytojai, tačiau apie prieš J. P. ir T. N. įvykdytą nusikalstamą veiką sužinojo iš jų pačių, netrukus po įvykio. Tuo tarpu pačių nuteistųjų parodymai apie įvykį nebuvo konkretūs - D. S. įvykio metu savo atliktų veiksmų neprisiminė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, o M. B. taip pat neatsiminė, kokius veiksmus įvykio metu konkrečiai atliko D. S..
Tokiu būdu apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad D. S. ir M. B. bendrais veiksmais – grasindami panaudoti fizinį smurtą, o M. B. panaudojus fizinį smurtą, pagrobė nukentėjusiesiems priklausantį svetimą turtą. Iš D. S. parodymų matyti, kad darydamas nusikaltimą jis suprato, kad dalyvauja nusikaltimo daryme. Nukentėjusiųjų parodymai rodo, kad D. S. buvo aktyvus nusikaltimo vykdytojas – grasinimais reikalavo nukentėjusiųjų turto. Visa tai rodo, kad D. S. nusikaltimu su M. B. siekė bendro tikslo – užvaldyti nukentėjusiųjų turtą. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad užvaldžius nukentėjusiųjų turtą, nuteistieji pagrobtus pinigus išleido bendrai, o už pagrobtą telefoną gautus pinigus pasidalino. Visos šios aplinkybės tik patvirtina tai, kad D. S. veikė tiesiogine tyčia, t.y. darydamas nusikaltimą suvokė jo pobūdį ir norėjo taip veikti, numatė, kad dėl jo veiksmų nukentėjusieji neteks savo turto, ir norėjo tokių pasekmių. Įvertinus tai, kolegija pilnai sutinka su apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytu D. S. veikos įvertinimu ir šios veikos kvalifikavimu. D. S. veika atitinka BK 180 str. 1 d. požymius, ir išteisinti jį dėl šios veikos padarymo, nėra jokio pagrindo.
Dėl BK 93 str. taikymo nuteistajam D. S.
Nuteistojo gynėjas prašo taikyti D. S. BK 93 str. ir jį nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti. Tačiau tam nėra jokio pagrindo.
Teismas, esant visom sąlygom turi teisę taikyti BK 93 str. ir atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau neprivalo to daryti. BK 93 str. nuostatos gali būti taikomos tik nepilnamečiui pirmą kartą padariusiam baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, ir jeigu jis: 1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba; 2) pripažintas ribotai pakaltinamu, arba; 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Nepilnametis pirmą kartą padariusiu nusikaltimą laikomas, jeigu jis ankščiau nėra padaręs nusikaltimo arba ankščiau padarytam nusikaltimui yra suėję patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai, jeigu teistumas išnykęs ar panaikintas, jeigu jam pritaikyta amnestija arba suteikta malonė, jeigu jis atleistas nuo visos ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės. Taip pat pirmą kartą padariusiu nusikaltimą laikomas nepilnametis, nusikaltęs jį atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės BK 36, 37, 40, 93 str. pagrindais, taip pat atleistas nuo bausmės BK 76, 96 str., pagrindais.
Šioje byloje D. S. nuteistas už nusikalstamą veiką padarytą 2007-10-05. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad D. S. 2007-10-12 įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. už nusikalstamą veiką, kurią jis padarė 2007-05-10, t.y. iki veikos, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo. 2007-10-12 nuosprendžiu D. S. buvo paskirta bausmė, nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės atlikimo jis atleistas nebuvo. Įvertinus tai, jokiu būdu negalima laikyti, kad D. S. 2007-10-05 veiką padarė pirmą kartą. Šią veiką jis padarė tik neturėdamas teistumo už ankščiau (2007-05-10) padarytą nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į tai, kad naują nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, D. S. padarė prieš pat priimant nuosprendį kitoje byloje, teismui nėra jokio pagrindo manyti, kad ateityje jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Motyvuojamoji dalis
Dėl D. S. paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės – elgesio apribojimo
Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nurodo, kad D. S. paskirtas teismo įpareigojimas būti namuose nuo 18 val. iki 6 val. yra per griežtas, nes jaunuoliu būti namuose nuo 18 val. yra neprotinga. Tačiau D. S. skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas antrą kartą ir antrą kartą jam bausmės vykdymas atidedamas. Abu kartus jis nuteistas už smurtinius savanaudiškus nusikaltimus, kurie buvo padaryti dienos metu – 2007-05-10 apie 17.00 val.(1 t., 192-196 b.l.), o nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu padarė 2007-10-05 apie 12.30 val. Be to, jis net 3 kartus padarė ATPK pažeidimus, už kuriuos buvo nubausta jo mama M. S. (1 t., 189 b.l.). Mokykloje jis charakterizuojamas neigiamai (1 t., 183 b.l.). Įvertinus, tai, kad nusikaltimus D. S. padarė dienos metu, manytina, kad D. S. paskirtas elgesio apribojimas – būti namuose nuo 18.00 val. iki 6.00 val. yra ne per griežtas. Be to įstatymas numato galimybę keisti apribojimo laiką jei tai trukdys mokslui, darbui ar bus kitos svarbios priežastys.
Darytina išvada, kad ši baudžiamoji byla išnagrinėta išsamiai ir visapusiškai, apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, nuteistųjų padarytos veikos kvalifikuotos ir įstatymo nuostatos pritaikytos teisingai, todėl naikinti ar keisti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo D. S. gynėjo advokato Arvydo Penelio apeliacinį skundą atmesti.