Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Vytauto Norkūno,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 str. 6 d. 178 str. 2 d. jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti M. P. ir N. P., tačiau jų atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

V. V. išteisintas kaltinant jį tuo, kad jis, kartu su N. P., padėjo vykdytojui M. P. pagrobti T. L. turtą – automobilį „VW Golf“, t.y. kartu su N. P. teikė priemones M. P. – kitu automobiliu vežė M. P., sekė T. L., kai šis važinėjo automobiliu „VW Golf“ Panevėžio miesto gatvėmis, kol T. L. paliko automobilį prie (duomenys neskelbtini) namo, Panevėžyje, o M. P. nukentėjusiojo automobilį užvaldžius, kartu su N. P. saugojo ir pridengė M. P., kartu su N. P., kitu automobiliu važiuodami priekyje vagiamo automobilio, rodė kelią bei lydėjo M. P. Panevėžio miesto gatvėmis iki automobilio paslėpimo vietos – garažo (duomenys neskelbtini) garažų kooperatyvo B korpuse, Panevėžyje, kur kartu su N. P. ir M. P. pagrobtą automobilį paslėpė.

Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas skundu prašo apylinkės teismo nuosprendį pakeisti: V. V. pripažinti kaltu pagal BK 24 str. 6 d. 178 str. 2 d. ir skirti jam 30 MGL, t.y. 3750 Lt dydžio, baudą. Skunde nurodo, kad teismo išvados, jog V. V. jokių veiksmų padarant automobilio vagystę neatliko, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. V. V. kartu su N. P. padėjo vykdytojui M. P. pagrobti automobilį, buvo svarbus ir būtinas šios nusikalstamos veikos dalyvis. Jo veiksmuose yra visi subjektyvieji ir objektyvieji bendrininkavimo požymiai. V. V. jau kelias savaites prieš nusikaltimą žinojo ir suprato, jog kartu su vykdytoju M. P., padėjėju N. P. dalyvaus bendroje nusikalstamoje veikoje – pagrobs T. L. automobilį, žinojo, kokiu būdu ir kada M. P. įvykdys vagystę ir tam neprieštaravo. Nusikaltimo dieną jis su N. P. atvežė vykdytoją į nusikaltimo vietą, po to M. P. lydėjo važiuodami priekyje iki garažo, kur visi kartu automobilį paslėpė. Iš nusikalstamos veikos gautų pinigų lygią dalį gavo ir V. V.. Bylos nagrinėjimo metu niekas iš kaltinamųjų negalėjo nurodyti jokios kitos priežasties (kaip padėjimas įvykdyti nusikaltimą), dėl kurios M. P. galėjo duoti minėtus pinigus V. V.. V. V. kartu su N. P. teikė priemones šios nusikalstamos veikos padaryme, saugojo ir pridengė kitus bendrininkus, t.y. savo veiksmais realizavo visus nusikaltimo, numatyto LR BK 24 str. 6 d. 178 str. 2 d., sudėties požymius. Jo dalyvavimas veikos padaryme dar labiau sustiprino šių bendrininkų pasiryžimą veikti, įsitikinimą, kad nusikalstamas rezultatas bus pasiektas, palengvino nusikalstamos veikos padarymą. Be to, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, V. V. buvo ne pasyvus įvykio stebėtojas, tačiau atliko ir aktyvų vaidmenį nusikalstamoje veikoje – padėjo paslėpti pagrobtą automobilį (ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys patvirtina, kad būtent V. V. atrakino garažą, kai ten buvo įvarytas pagrobtas automobilis, jo pirštų pėdsakai buvo rasti ant šio automobilio). Teismas rėmėsi kaltinamųjų parodymais, kad padėjėjai saugoti įvykio vietos, iš kur buvo pagrobtas automobilis, negalėjo, nes iš ten automobilio nesimatė. Tačiau teismas neįvertino aplinkybės, kad vykdytojui padėjėjų pagalba buvo reikalinga ne vien įsibrovimo į automobilį metu, o viso nusikaltimo vykdymo metu ir vykimo pagrobtu automobiliu iki jo paslėpimo vietos. Tokią pagalbą suteikė abu padėjėjai. Nusikalstamos veikos pasekmės yra sąlygotos ne vien vykdytojo M. P., padėjėjo N. P., bet ir padėjėjo V. V., veiksmų. M. P. teiginiai, kad jam pavogus automobilį ir juo važiuojant iki garažo, kur automobilis buvo paslėptas, saugotis nieko nereikėjo, V. V. jam iš viso buvo nereikalingas, teismo turėjo būti vertinami kaip siekimas padėti V. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės ir turėjo būti atmesti.

Teismo posėdyje prokurorė prašo skundą tenkinti. Nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl BK 24 str. 6 d. taikymo

Pagal 2000 m. BK 24 str. 1 d. bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Pagal to paties straipsnio 6 dalį, padėjėju laikomas asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Bendrininkų veiksmai vykdant nusikaltimą visada tyčiniai. Padėjimas kitiems bendrininkams gali būti intelektualus arba fizinis. Intelektualia pagalba laikomas patarimų, nurodymų kitiems bendrininkams davimas, iš anksto jiems duodamas pažadas slėpti nusikaltimą arba realizuoti nusikalstama veika įgytus ar pagamintus daiktus. Kiti BK 24 str. 6 d. nurodyti veiksmai teismų praktikoje laikomi fizine padėjėjo pagalba. Kad asmenį pripažinti padėjėju būtina įrodyti, jog jo pagalba buvo nukreipta į konkretaus nusikaltimo padarymą ir sudarė realias galimybes veikti kitiems bendrininkams.

Kaltinamajame akte V. V., kaip nusikaltimo padėjėjui, buvo inkriminuotas priemonių teikimas vykdytojui M. P. (jo vežimas kitu automobiliu sekant nukentėjusiojo T. L. automobilį iki nusikaltimo vietos), vykdytojo M. P. saugojimas ir pridengimas, šiam nukentėjusiojo automobilį užvaldžius (važiavimas priekyje pagrobto automobilio, tokiu būdu rodant kelią bei lydint vykdytoją nuo vagystės vietos iki vietos, kur automobilis buvo paslėptas) bei pagrobto automobilio paslėpimas drauge su kitais bendrininkais. BK 24 str. 6 d. prasme visi šie veiksmai iš esmės atitinka fizinę padėjėjo pagalbą. Pirmos instancijos teismas padarė išvadas, kad: 1) išteisintasis neturėjo galimybės padėti M. P. teikdamas jam priemones, nes ne jis, o N. P. vairavo nuosavą automobilį, kuriuo nusikaltimo vykdytojas buvo nuvežtas į įvykio vietą; 2) V. V. neatliko jokio pagalbinio vaidmens rodant kelią vogtu automobiliu važiuojančiam M. P., nes pastarasis važiavo paskui N. P. vairuojamą automobilį; 3) nėra įrodymų, kad V. V. iš anksto žadėjo M. P. paslėpti pavogtą T. L. automobilį, nes garažą, kur automobilis buvo paslėptas, išsinuomojo N. P., ir M. P. būtent į jį kreipėsi prašydamas automobilį paslėpti; 4) nėra tiksliai nustatyta, už ką M. P. V. V. davė 50 Lt iš 150, gautų M. P. pardavus iš automobilio pagrobtą garso aparatūrą. Tačiau, su tokiomis pirmos instancijos teismo išvadomis sutikti negalima.

Nukentėjusiojo T. L., nuteistųjų, išteisintojo V. V. parodymais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nustatyta, kad pagrobti T. L. automobilį planuojama buvo iš anksto – M. P. apie tai savo bendrininkams, pagal jų parodymus ikiteisminio tyrimo metu, pasakė maždaug prieš dvi savaites. V. V. ir N. P. prieš vagystę įspėjo nukentėjusįjį apie tai, ir netgi prašė jo atlyginimo už informaciją. V. V. ir N. P. parodymais nustatyta, kad iki 2000-06-08, t.y. prieš vagystę N. P. gyveno pas V. V.. 2000-06-07 dieną M. P., girdint V. V., teiravosi N. P. dėl garažo, kuriame būtų galima laikinai paslėpti pagrobtą nukentėjusiojo automobilį, ir su juo dėl to sutarė. Pokalbio metu M. P. pasakė, jog kitą dieną jis ketina pagrobti automobilį, N. P. bei V. V. tai suprato ir M. P. pritarė – tai akivaizdu iš pirminių jų parodymų ikiteisminio tyrimo metu. 2000-06-08 iš pat ryto bendrininkai veikė pagal iš anksto aptartą planą – N. P. su V. V. nuvežė M. P. į (duomenys neskelbtini) gatvę, paleido jį netoli namo Nr. 100, kuriame gyveno nukentėjusiojo mergina ir pas kurią dažnai lankydavosi T. L., paleido vykdytoją aiškiai žinodami, kur ir kokiu tikslu jis nuėjo, savo automobilyje jo palaukė ir pamatę, kad M. P. iš kiemo išvažiuoja jau pagrobtu nukentėjusiojo automobiliu, jį palydėjo ir parodė kelią iki N. P. nuomoto garažo, kur pagrobtą automobilį visi kartu paslėpė. Visi jie aiškiai patvirtino, kad V. V. ne tik sėdėjo N. P. vairuotame automobilyje, tačiau ir pats atrakino bei užrakino garažą, kuriame buvo paslėptas automobilis. Savo pirminiuose parodymuose tiek nuteistieji, tiek išteisintasis parodė, kad M. P. automobilį ketino iškomplektuoti ir parduoti detalėmis. Kiti įrodymai – automobilio apžiūros, poėmio protokolai – patvirtina, kad M. P. iš karto ėmėsi šio reikalo, nes jis iš karto išėmė magnetolą ir garso kolonėles, kurias dar tą pačią dieną pardavė už 150 Lt R. A., iš kurio jos tyrimo metu buvo paimtos ir grąžintos nukentėjusiajam. Gautus pinigus visi bendrininkai pasidalino po lygiai – po 50 Lt. Šie pirminiai jų parodymai praktiškai sutampa, yra logiški, jie pilnai patvirtinti kitais jau minėtais bylos įrodymais.

Vėlesnėje ikiteisminio tyrimo stadijoje nuteistieji ir V. V. ėmė neigti pirminius savo parodymus – jie ėmė „neprisiminti“, kad pagrobtą automobilį M. P. ketino išardyti, tvirtindami, jog jis ketino nukentėjusįjį tik už kažkokias tai skolas, apie kurias pradžioje tyrimo nieko neminėjo, pagąsdinti, t.y. palaikyti pagrobtą automobilį kelias dienas garaže ir jį grąžinti nukentėjusiajam. Bet šie jų parodymai aiškiai prieštaravo M. P. veiksmams pagrobus „VW Golf „ – automobilis iš karto buvo pradėtas ardyti. Be to, su nukentėjusiojo pagąsdinimu sunkiai sietinas N. P. ir V. V. bandymas įspėti T. L. apie numatomą automobilio vagystę. N. P. ir V. V. ėmė neigti, jog jie lydėjo ir rodė kelią su pagrobtu automobiliu važiavusiam M. P. iki garažo, tačiau iš N. P. parodymų matyti, jog M. P. žinojo tik tai, kad šis nuomojasi garažą, tačiau kur tiksliai garažas yra M. P. negalėjo žinoti – N. P. tvirtino, kad šiame garaže iki įvykio yra buvęs tik V. V., pas kurį apie du mėnesius laiko prieš įvykį N. P. gyveno. Kita vertus, N. P. su V. V. nuvežę M. P. ir paleidę prie (duomenys neskelbtini) namo, jo laukė ir iš kiemo išvažiavo tik pamatę, kad M. P. jau atvažiuoja ką tik pagrobtu automobiliu. Jeigu gi M. P. būtų žinojęs, kur yra garažas, jis pilnai galėjo iki jo nuvažiuoti ir vienas. M. P. ir V. V. ėmė „neprisiminti“ ir to, kas atrakino garažą, bet N. P. dėl šios aplinkybės davė nuoseklius parodymus – jis iš esmės nuosekliai tvirtino, jog tai padarė V. V., kuriam jis padavė raktą. Tai logiška, nes N. P. vairavo savo automobilį „Audi“, o V. V. sėdėjo šalia jo ir galėjo laisviau tai padaryti. Visi trys nebegalėjo suprantamai ir logiškai paaiškinti, už ką M. P. davė N. P. ir V. V. po 50 Lt – N. P. teisme bandė įtikinti, jog pinigus gavo už leidimą pasinaudoti garažu, bet tos pačios apklausos metu, tik jos pradžioje, jis tvirtino, kad dėl užmokesčio už garažą su M. P. nesitarė; V. V. sugalvojo, kad M. P. jam buvo skolingas, nors apie jokias skolas pradžioje ikiteisminio tyrimo nepasakojo. Tokiu būdu, kolegijos nuomone, nėra ir nebuvo jokio pagrindo netikėti pirminiais nuteistųjų M. P. ir N. P. bei išteisintojo V. V. parodymais, kurie pilnai atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, neprieštarauja vieni kitiems ir vieni kitus patvirtina. Pirmos instancijos teismas skundžiamame teismo nuosprendyje esminę reikšmę suteikė nuteistųjų bei išteisintojo parodymams teisme, nevertino jų parodymų, atsižvelgiant į visų bylos įrodymų visetą, taip nesilaikydamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimo, ir todėl padarė neteisingas išvadas dėl V. V. veikos įvykio metu ir nepagrįstai jį išteisino. Nors V. V. pats ir nevairavo automobilio (praktiškai to ir nebuvo įmanoma padaryti), kuriuo į vagystės vietą buvo nuvežtas nusikaltimo vykdytojas, kuriuo jis su jau pagrobtu nukentėjusiojo automobiliu buvo lydimas iki garažo ir su kuriuo, paslėpę pagrobtą automobilį, bendrininkai išvažiavo iš garažų kooperatyvo, tačiau jis, turėjęs pakankamai laiko apsispręsti dalyvauti vagystėje ar ne, pasirinko pirmąjį variantą – kartu su N. P. atliko nusikaltimo padėjėjui būdingus veiksmus – nuvežė M. P. iki vagystės vietos, važiuodami priekyje pagrobto nukentėjusiojo automobilio rodė jam kelią iki garažo, kuriame automobilį visi kartu ir paslėpė.

Apylinkės teismas nuosprendyje visiškai teisingai ir pagrįstai kaip neįrodytus pašalino iš kaltinimo nuteistiesiems M. P. ir N. P. inkriminuotus veiksmus – nukentėjusiojo automobilio sekimą vagystės dieną iki (duomenys neskelbtini) namo, iš kurio kiemo jis buvo pagrobtas. Šie veiksmai negali būti inkriminuoti ir V. V., juolab kad nėra ginčijami ir apeliaciniame skunde.

Tokiu būdu, kolegija pripažįsta, kad V. V. padėjo pagrobti T. L. automobilį, t.y. 2000 m. birželio 8 d., laikotarpyje nuo 9 iki 10.20 val., kartu su padėjėju N. P. iš anksto pažadėję pastarojo naudojamame garaže paslėpti vagystės būdu įgytą daiktą – T. L. automobilį bei teikdami nusikaltimo vykdytojui M. P. priemones – kitu automobiliu jį nuvežę prie (duomenys neskelbtini), kur buvo paliktas T. L. automobilis, kur M. P., pasinaudojęs iš anksto pasigamintu automobilio raktelio dublikatu, pagrobė T. L. automobilį „VW Golf“, valstybinio numerio ženklas FPN 619, 4000 Lt vertės, kartu su N. P. kitu automobiliu važiuodami priekyje vagiamo automobilio ir taip rodydami kelią nuvarė jį iki garažo Nr. (duomenys neskelbtini) garažų kooperatyvo B korpuse, Panevėžyje, kur visi kartu jį paslėpė. Esant tokioms aplinkybėms skundžiamas teismo nuosprendis V. V. atžvilgiu naikinamas ir priimamas naujas – apkaltinamasis, nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.).

Dėl veikos kvalifikavimo

Pagal BPK 320 str. 3 d. teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus arba dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau, jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems asmenims.

Šioje baudžiamojoje byloje M. P. kaip vykdytojas ir N. P. kaip padėjėjas nuteisti pagal 2000 m. BK 178 str. 2 d. Analogišką N. P. veikai veiką padarė ir V. V.. Visų jų veiką kvalifikuojantis požymis, numatytas BK 178 str. 2 d., yra automobilio pagrobimas. Teismas nuosprendyje atkreipė dėmesį į baudžiamojo įstatymo galiojimo taisykles, numatytas BK 3 str., tačiau jas taikydamas suklydo. BK 3 str. 1 d. numatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Aptariama nusikalstama veika padaryta 2000 m. birželio mėnesį. Tuo metu galiojęs 1961 m. BK 271 str. (1995-06-08 įstatymo Nr. I-962 red.) automobilio pagrobimo kaip vagystę kvalifikuojančio požymio nenumatė – šis požymis BK 271 str. 3 d. atsirado tik 2002-03-21 (2000-03-21 įstatymo Nr. IX-800 red.), o įsigaliojo ir imtas taikyti tik nuo 2002 m. balandžio 10 d. Taigi, M. P., N. P. ir V. V. veika jos padarymo metu atitiko 1961 m. BK 271 str. 2 d., nes jie vagystę padarė grupėje iš anksto susitarusių asmenų. Tačiau, įsigaliojus naujajam 2000 m. BK, grupės iš anksto susitarusių asmenų kaip vagystę pagal BK 178 str. kvalifikuojančio požymio nebeliko. Esant tokiai situacijai skundžiamo teismo nuosprendžio priėmimo metu aptariamo nusikaltimo sudėtis atitiko 2000 m. BK 178 str. 1 d., nes įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą (...) neturi grįžtamosios galios (BK 3 str. 3 d.).

Todėl, pirmos instancijos teismo nuosprendyje nurodyta M. P. nusikalstama veika perkvalifikuojama pagal 2000 m. BK 178 str. 1 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 red.), N. P. – pagal 2000 m. BK 24 str. 6 d. 178 str. 1 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 red.), o V. V. veika kvalifikuojama pagal 2000 m. BK 24 str. 6 d. 178 str. 1 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 red.). M. P. ir N. P. atžvilgiu nuosprendis keičiamas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 328 str. 1 p.).

Dėl bausmių

Įvertinus apylinkės teismo nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo motyvus M. P. ir N. P., kurie iš esmės tinka ir V. V. atžvilgiu, bei atsižvelgus į tai, kad perkvalifikavus jų veikas jų padarytas nusikaltimas yra ne apysunkis, o nesunkus, todėl mažiau pavojingas visuomenei, jiems skirtinos bausmės be laisvės atėmimo: M. P. kaip šio nusikaltimo vykdytojas, baudžiamas laisvės apribojimo bausme, N. P. ir V. V., kurių veiksmai buvo mažiau pavojingi, baustini baudomis, jų dydį nustatant atsižvelgus į tai, kad N. P. buvo aktyvesnis šio nusikaltimo dalyvis. Pirmos instancijos teismo skirta arešto bausmė negalima, nes ji nebuvo numatyta BK 178 str. 1 d. sankcijoje.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., 4 d. teismas

Rezoliucinė dalis

NUSPRENDĖ:

2006 m. spalio 6 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria V. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 str. 6 d. 178 str. 2 d. panaikinti ir priimti šioje dalyje naują nuosprendį – V. V. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo 24 str. 6 d. 178 str. 1 d. ir nubausti jį 20 MGL, t.y. 2500 (dviejų tūkstančių penkių šimtų) Lt dydžio, bauda.

1) M. P. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 1 d. ir nubausti jį laisvės apribojimu keturiems mėnesiams.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1, 4 ir 9 d., iš dalies sudedant šią bausmę subendrinus su 2006-01-24 Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu skirtomis bausmėmis, dvi laisvės apribojimo dienas prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai (BK 65 str. 1 d.), skirti jam galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 4 (keturiems) mėnesiams 15 (penkiolikai) dienų, ją atliekant pataisos namuose;

2) N. P. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 str. 6 d. 178 str. 1 d. ir nubausti jį 62 MGL, t.y. 7750 (septynių tūkstančių septynių šimtų penkiasdešimties) Lt, dydžio bauda.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 str. 2 d., N. P. į bausmės laiką įskaityti laikinąjį sulaikymą ir suėmimą nuo 2000 m. birželio 8 d. iki 2000 m. birželio 9 d., nuo 2000 m. spalio 10 d. iki 2000 m. lapkričio 11 d. ir laikyti jį atlikusiu bausmę.

Likusią apylinkės teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.