- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-10
- Bylos Nr.
- 1A-489-350-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-45-1-01316-2010-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ričardas Gilys, Nijolė Sušinskienė
- Nuteistasis
- R. R.
- Advokatai
- Povilas Pečiukevičius
Pranešėjas Algirdas Gaputis Baudžiamoji byla Nr. 1 A-489-350/2011
Teisėjas Donatas Jatužis Teisminio proceso Nr. 1-45-1-01316-2010-5
2011 m. birželio 10 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio (pranešėjas), teisėjų Nijolės Sušinskienės ir Ričardo Gilio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-04-18 nuosprendžio, kuriuo R. R. pripažintas kaltu pagal BK 286 str. ir nubaustas 20 MGL (2 600 Lt) bauda.
Iš R. R. priteista J. L. - 2000 Lt, V. J. - 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. R. nuteistas už tai, kad 2010 m. lapkričio 16 d., apie 17 val. 20 min. bute adresu (duomenys neskelbtini) , siekdamas, kad jo motinai J. R. nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl nesinaudojimo Panevėžio miesto Savivaldybės viešąja atliekų tvarkymo sistema, t.y., vartodamas necenzūrinius žodžius, šaukdamas ir varydamas išeiti iš buto, įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus - Panevėžio miesto Savivaldybės administracijos viešosios tvarkos ir kontrolės skyriaus vyresnįjį specialistą J. L. ir inspektorę V. J., grasindamas panaudoti fizinį smurtą ir jį panaudodamas, stūmė J. L. iš patalpų, o pastarajam atsitrenkus į durų staktą ir atsirėmus kaire ranka, sudavė smūgį J. L. per kairę ranką ir jėga išstūmė jį pro virtuvės duris, tuo padarydamas J. L. poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, kairiame žaste, kairio žasto sumušimą, t.y., nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiojo J. L. sveikatą, toliau prieangyje stovėdamas kovinėje stovėsenoje, grasindamas nukentėjusiojo atžvilgiu panaudoti fizinį smurtą, tokiu būdu pasipriešino savo pareigas einančiam valstybės tarnautojui J. L., bei tęsdamas nusikalstamą veiką, suėmė V. J. iš nugaros pusės už pečių, ką nukentėjusioji suprato kaip grasinimą jos atžvilgiu pavartoti fizinį smurtą, pasipriešino savo pareigas einančiai valstybės tarnautojai V. J..
Nuteistasis R. R. skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-04-18 nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – bylą nutraukti. Nurodo, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, jį grindė tik nukentėjusiųjų J. L. ir V. J. melagingais parodymais, nesivadovavo R. R. ir jo motinos liudytojos J. R. parodymais, vertindamas juos kaip siekį padėti išvengti atsakomybės šeimos nariui, nevertino kitų R. R. byloje pateiktų įrodymų ir tuo pažeidė BPK 20 str. reikalavimus. Teigia, kad J. L. ir V. J., veikdami tiesiogine tyčia bei piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi, tai yra neturėdami privačios valdos savininko sutikimo, prieš R. R. ir jo motinos J. R. valią, įsibrovė į jai nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) , ir į saugomą gyvenamojo namo teritoriją. Atsakydamas į neteisėtus J. L. ir V. J. veiksmus, R. R. juos išvarė. Nurodo, jog nesuprato, kad, naudodamas fizinį smurtą, priešinosi valstybės tarnautojams ir nenorėjo taip elgtis.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo skundą tenkinti, prokurorė prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Apelianto kaltė įrodyta skundžiamame nuosprendyje aptartais įrodymais. Jis pats taip pat pripažįsta vartojęs fizinį smurtą, tačiau teigia nežinojęs, kad subjektai, prieš kuriuos jį naudojo, yra valstybės tarnautojai. Šie nuteistojo teiginiai nepagrįsti, nes jų nepatvirtina jokie objektyvūs byloje esantys duomenys, o priešingai – pastarieji juos paneigia. Nukentėjusieji J. L. ir V. J. parodė, kad jie nuvažiavo į J. R. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) . J. R. atidarė duris ir juos, parodžiusius namo savininkei savo tarnybinius pažymėjimus, pakvietė į vidų. Iš Viešosios tvarkos ir kontrolės skyriaus inspektorės V. J. pareiginių nuostatų matyti, kad inspektorei nustatyta teisė pateikus tarnybinį pažymėjimą, lankytis savivaldybės teritorijoje esančiose įmonėse, įstaigose, organizacijose, o privačių valdų teritorijose – tik jų savininkui sutikus. Atsižvelgiant į tai, jog valstybės tarnautojai - viešiosios tvarkos ir kontrolės skyriaus vyresnysis specialistas J. L. ir inspektorė V. J. atvyko į J. R. namus vykdami savo pareigą kontroliuoti, kaip laikomasi Panevėžio miesto atliekų tvarkymo taisyklių, nėra jokio pagrindo abejoti, kad nukentėjusieji su savimi turėjo tarnybinius pažymėjimus ir juos parodė J. R., o į gyvenamąjį namą įėjo tik jo savininkei sutikus. Tai iš esmės patvirtino ir liudytoja J. R.. Nukentėjusiųjų parodymus apie nuteistojo R. R. prieš J. L. panaudotą fizinį smurtą, patvirtina byloje esanti teismo medicinos specialisto išvada, kurioje užfiksuoti nukentėjusiajam J. L. nustatyti kūno sužalojimai- poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, kairiame žaste, kairio žasto sumušimas. Pažymėtina, kad nukentėjusieji prieš duodant parodymus, buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Todėl netikėti nukentėjusiųjų esminėse detalėse sutampančiais, nuosekliais parodymais, nėra jokio pagrindo. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusieji turėtų kokį nors pagrindą apeliantą apkalbėti ir duoti dėl jo melagingus parodymus, tokių duomenų nenurodė ir pats nuteistasis skunde. Visos šios aptartos aplinkybės duoda pagrindą nukentėjusiųjų parodymus vertinti kaip objektyvius. Dėl to apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, jį pagrindė vien nukentėjusiųjų J. L. ir V. J. melagingais parodymais, nepagrįstas.
Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad J. L. ir V. J. į jo motinai J. R. priklausantį gyvenamąjį namą ir būsto saugomą teritoriją įsibrovė neturėdami privačios valdos savininko sutikimo, todėl tokiais veiksmais buvo pažeista Konstitucijos 24 str. bei BPK 44 str. 9 d. įtvirtinta asmens teisė į būsto neliečiamumą. Šiuos teiginius paneigia liudytojos J. R. ir R. R. parodymai, tai yra, kad J. R. nukentėjusiuosius pati įsileido į namą, o R. R. atėjo po to, kai nukentėjusieji jau buvo viduje, todėl teigti, kad minėtuose teisės aktuose įtvirtinta asmens teisė į būsto neliečiamybę buvo pažeista, nėra pagrindo. Pažymėtina, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini) , nuosavybės teise priklauso ne pačiam nuteistajam R. R., o jo motinai J. R., patalpose, į kurias buvo įėję nukentėjusieji, apeliantas negyvena, todėl asmens teisės į būsto neliečiamumą apelianto atžvilgiu šiuo atveju net negalėjo būti pažeistos.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 18 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo R. R. apeliacinį skundą atmesti.