Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko A. B.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. (toliau – ir nuteistasis, apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį vienuolikos metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistojo A. V. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei N. S. priteista 1 519,99 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai devyniolika eurų 99 ct) turtinei ir 5 000,00 Eur (penki tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2015 m. spalio 15 d., laikotarpiu nuo 3.00 val. iki 9.00 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu tyčia sudavė vieną kartą peiliu E. R. į krūtinės dešinę pusę, t. y. padarė pastarajam durtinį-pjautinį kiauryminį krūtinės ląstos dešinės pusės sužalojimą su krūtinplėvės, II dešiniojo šonkaulio kremzlinės dalies, širdiplėvės, aortos ir širdies dešinės ausytės sužalojimais, o tai komplikavosi ūminiu vidiniu nukraujavimu, ryškia vidaus organų mažakraujyste, ir dėl to E. R. mirė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Taikant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, būtina nustatyti dvi aplinkybes: 1) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir vieną iš alternatyvių aplinkybių; 2) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet ir kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, Nr. 2K-259/2009, Nr. 2K-327/2010, Nr. 2K-123/2011 ir kt.).

Priešingai, nei teigia apeliantas, nagrinėjamoje byloje apygardos teismas pagrįstai nepripažino jo prisipažinimo ir gailėjimosi dėl padarytos nusikalstamos veikos atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Iš bylos medžiagos matyti, jog apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis A. V. savo kaltę dėl E. R. nužudymo pripažino visiškai. Nuteistasis parodė, kad 2015 m. spalio 15 d. tarp jo ir E. R. kilusio žodinio konflikto metu jis sugriebė nuo stalo virtuvinį peilį ir juo dūrė nukentėjusiajam į krūtinės dešinės pusės viršutinę dalį. Tuo metu E. R. sėdėjo ant lovos. Po smūgio E. R. nukrito ant lovos aukštielninkas. Kadangi tuo metu buvo neblaivus ir supykęs, jis (A. V.) negalėjo tinkamai įvertinti savo jėgos, todėl jo suduotas smūgis peiliu buvo gana stiprus (t. 1, b. l. 181–183). Tačiau apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis savo kaltę pripažino tik iš dalies. Jis pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, kad E. R. nužudė netyčia. Tuo konkrečiu įvykio metu, kai kilo žodinis konfliktas, jis darėsi sumuštinį, o nukentėjusysis sėdėjo ant lovos. Nukentėjusiajam peiliu įdūrė atsitiktinai, pastarajam stojantis nuo lovos, o jam (A. V.) bandant jį sulaikyti. Nukentėjusysis tiesiog vieną kartą užgriuvo ant jo rankos, kurioje apeliantas laikė peilį, ir šis įsmigo jam į krūtinę. Taigi, iš aptartų nuteistojo pirmosios instancijos teisme duotų parodymų turinio matyti, kad jis, teigdamas, jog susiklosčiusioje situacijoje įvyko nelaimingas atsitikimas, savo kaltės dėl E. R. nužudymo nepripažino. Nuteistojo iškelta gynybinė versija, kad nukentėjusysis susižalojo pats, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ištirta ir motyvuotai paneigta konstatavus, kad dėl suvartoto alkoholio kiekio ir ligos nukentėjusysis E. R. įvykio metu sunkiai judėjo, o duriant peiliu nukentėjusiajam į krūtinės sritį ir praduriant kelis jo vilkėtus megztinius, perpjaunant šonkaulio kremzlę, buvo būtina didelė jėga. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas neturėjo jokio pagrindo pripažinti šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nes nuteistasis pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kaltę pripažino tik iš dalies, bandė sumenkinti savo vaidmenį darant nusikalstamą veiką, taip siekdamas tik palengvinti savo padėtį pareikštų kaltinimų kontekste. Nesant asmens prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos apelianto atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Spręsdamas nuteistajam skirtinos bausmės dydžio klausimą, pirmosios instancijos teismas nustatė vieną nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimo padarymo metu jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Skirdamas bausmę A. V., apygardos teismas taip pat atsižvelgė ir į tai, kad padarytas labai sunkus nusikaltimas, kurio padariniai negrąžinami – atimta žmogaus gyvybė. Teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę: jis anksčiau teistas tris kartus, tačiau teistumai išnykę, baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 76–77), nevedęs, nedirbantis, neįrašytas į narkologinę įskaitą (t. 2, b. l. 101), neįrašytas į psichiatrinę įskaitą (t. 2, b. l. 103), negydytas Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje (t. 2, b. l. 101–102). Taigi, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tarp jų ir tai, kad ankstesni nuteistojo teistumai yra išnykę, pirmosios instancijos teismas, net ir esant vienai A. V. atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, paskyrė nuteistajam bausmės vidurkį atitinkančią bausmę.

Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokiais teiginiais. Kaip jau minėta, buvo nustatyta viena nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kurios jis savo apeliaciniame skunde nemini. BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta išimtinai tik laisvės atėmimo bausmė be jokių alternatyvų. Sąlygų skirti nuteistajam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę (BK 62 straipsnio 2 dalis) nagrinėjamu atveju nėra. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl to, ar paskirta bausmė atitinka teisingumo principą, turi būti įvertinami bylos duomenys, apibūdinantys tiek kaltininko padarytą nusikalstamą veiką, tiek kaltininko asmenybę. Kolegija pažymi, kad šioje byloje nenustatyta BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo pagrindų, nėra jokių išimtinių aplinkybių, apibūdinančių nuteistąjį ar padarytą veiką. Nuteistojo asmenybę apibūdinantys duomenys nėra išskirtinai teigiami, o duomenys, apibūdinantys pačią nusikalstamą veiką, taip pat nerodo mažesnio jos pavojingumo – nukentėjusysis nužudytas duriant peiliu į krūtinę. Todėl kolegija daro išvadą, kad nuteistajam A. V. paskirta sankcijos vidurkį atitinkanti bausmė negali būti laikoma per griežta ir jos švelninti nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeistų humaniškumo principą, nes taip būtų sumenkinami nukentėjusiojo interesai, pažeidžiamas jo orumas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.