Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų (apeliantų) N. B. ir L. P. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-05 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-42331-726/2015 pagal pareiškėjų L. P. L. ir N. B. prašymą nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas pareiškėjų L. P. L. ir N. B. prašymas nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir patvirtinti pareiškėjų pateiktą santuokos nutraukimo pasekmių sutartį.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2015-11-05 nutartimi nutarė atsisakyti priimti pareiškėjų prašymą dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu kaip neteismingą Vilniaus miesto apylinkės teismui. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, jog atskirasis skundas dėl 2015-11-05 nutarties yra iš esmės nepagrįstas dėl žemiau nurodytų motyvų.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjų L. P. L. ir N. B. pareiškimą santuoką nutraukti bendru sutikimu, kadangi nustatė, jog pareiškėjo N. B. gyvenamoji vieta nėra Lietuvos Respublikoje.

Apeliantas nesutinka su tokiu teismo vertinimu, kadangi Lietuvos Respubliką apeliantas laiko savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centru.

Byloje nėra ginčo, jog turi būti taikoma 2003-11-27 Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000“ (Toliau – Reglamentas „Briuselis II bis“). Reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnyje nustatyta, jog bylose, susijusiose su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ir santuokos pripažinimu negaliojančia, jurisdikciją turi teismai, esantys toje valstybėje narėje: a) kurios teritorijoje: - yra sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta, arba - buvo sutuoktinių paskiausia nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu vienas iš sutuoktinių joje tebegyvena, arba - yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, arba - yra vieno iš sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu buvo paduotas bendras pareiškimas, arba - yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu jis arba ji ten gyveno ne trumpiau kaip metus iki pareiškimo padavimo, arba - yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu jis arba ji ten gyveno ne trumpiau kaip šešis mėnesius iki pareiškimo padavimo ir yra atitinkamos valstybės narės pilietis arba, kalbant apie Jungtinę Karalystę ir Airiją, jeigu joje yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta; b) kurios pilietybę turi abu sutuoktiniai arba, kalbant apie Jungtinę Karalystę ir Airiją, kurioje yra abiejų sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta.

Pažymėtina, kad Reglamente „Briuselis II bis“ nėra pateikiama nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka. Terminas „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra aiškinamas autonomiškai. Reglamente „Briuselis II bis“ įtvirtintas nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijus negali būti siejamas su nuolatinės gyvenamosios vietos institutu nacionalinėje teisėje, todėl taikant reglamentą „Briuselis II bis“ CK 2.12 straipsnis neturėtų būti taikomas. Būtina atsižvelgti į individualią asmens, dėl kurio sprendžiama, padėtį, specifines konkrečios bylos aplinkybes – vieni asmenys naujoje vietoje gali įsikurti labai greitai, kitiems savo interesų centrui sukurti gali prireikti daugiau laiko. Kai asmens santykiai naujoje vietoje stabilizuojasi, galima konstatuoti, kad žmogus įsikūrė. Sprendžiant dėl nuolatinės gyvenamosios vietos, svarbūs yra šie kriterijai: 1) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje trukmė; 2) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje reguliarumas; 3) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje sąlygos; 4) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje priežastys; 5) pilietybė; 6) darbo vieta ir sąlygos; 7) kalbos mokėjimas; 8) šeimos ir socialiniai ryšiai; 9) kitos susijusios aplinkybės. Vien tik gyvenamosios vietos deklaravimas ar nekilnojamojo turto turėjimas nenulemia nuolatinės gyvenamosios vietos.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjai (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką įregistruotą (duomenys neskelbtini) santuokos registratoriaus. Ieškinio padavimo metu pareiškėjas N. B., Naujosios Zelandijos pilietis, gyvena Lietuvoje, o pareiškėja L. P. L., Ispanijos pilietė, gyvena Ispanijoje, taigi sutuoktinių gyvenamoji vieta skirtinga. Pareiškėjai pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui bendrą prašymą nutraukti santuoką bendru sutarimu. Byloje taip pat nustatyta, jog pareiškėjai neturi nei bendra jungtine, nei asmenine nuosavybe jokio nekilnojamojo turto, neturi jų vardu registruotų transporto priemonių Lietuvos Respublikoje.

Apeliantas teigia, kad terminuotos darbo sutarties sudarymas nėra siejamas su leidimu gyventi laikinai Lietuvos Respublikoje, tačiau tokie apelianto argumentai nepagrįsti. Apeliantas 2015-04-30 sudarė darbo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri baigiasi 2017-04-19, tačiau sutartyje nurodyta, kad sutartis gali būti pratęsta, darbuotojui pratęsus leidimo dirbti ar kitų atitinkamų dokumentų galiojimą. Į bylą pateiktas apelianto leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris išduotas 2015-06-03 ir galioja iki 2016-12-23. Taigi, darytina išvada, jog darbo sutarties ir leidimas laikinai gyventi tarpusavyje yra susiję. Tai, jog darbo sutartis galioja ilgiau nei leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, nepatvirtina aplinkybės, jog pareiškėjas ketina įsikurti ilgesniam laikui. Labiau tikėtina, jog šis terminas koreliuoja su Lietuvos Respublikos dėl užsieniečių teisinės padėties įstatymo 44 straipsnyje nustatytu 2 metų leidimo laikinai gyventi Lietuvoje terminu. Be to leidime laikinai gyventi nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi pareiškėjui išduotas, kadangi jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje ir pateikė darbdavio įsipareigojimą įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; pateikė dokumentus, patvirtinančius užsieniečio turimą kvalifikaciją ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus bei Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priėmė sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius. Taigi, kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, pareiškėjo atvykimas į Lietuvos Respubliką yra susijęs su siekiu laikinai dirbti.

Byloje nėra pateiktų pagrįstų argumentų apie pareiškėjo siekį įsikurti Lietuvos Respublikoje, o pareiškėjo deklaratyvūs pareiškimai apie jo ketinimą ateityje pratęsti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, ketinimą įkurti ir išlaikyti savo interesų centrą Lietuvoje, nesudaro pagrindo Lietuvos Respubliką laikyti pareiškėjo nuolatine gyvenamąja vieta. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjo deklaruota gyvenamoji vieta Lietuvoje nenulemia nuolatinės gyvenamosios vietos, be to, pareiškėjas deklaravo gyvenamą vietą darbovietėje, kas nepatvirtina jo ryšio su Lietuvos Respublika. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog byla nėra teisminga Vilniaus miesto apylinkės teismui ir pareiškėjai turėtų kreiptis į vieno iš sutuoktinių nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės kompetentingą teismą.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.